Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-06-30 · Civilinė byla Nr. 2A-450-823/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-09-24Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-06-06Lietuvos apeliacinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2016-06-30Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-30
Bylos Nr.
2A-450-823/2016
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00128-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Goda Ambrasaitė-Balynienė, Romualda Janovičienė, Alvydas Poškus
Atsakovas
K. U., A. U.
Kategorijos
  • 3.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.5.10.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-450-823/2016Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00128-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.8; 2.5.10.5.2.17 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. U. ir A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1093-163/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Argabis“, atstovaujamos bankroto administratoriaus A. M., ieškinį atsakovams dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Argabis“, atstovaujama bankroto administratoriaus A. M., kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų K. U. ir A. U. 75 601,12 EUR žalos, kuri atsirado atsakovams laiku neinicijavus bankroto bylos BUAB „Argabis“ iškėlimo, atlyginimą.

Nurodė, kad UAB „Argabis“ bankroto byla iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi, nors jau 2007 m. pabaigoje įmonė buvo nemoki, t. y. įmonės skolos žymiai viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Nei balansą sudaręs įmonės vadovas A. U., nei akcininkas K. U., kuris tvirtino metinį balansą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „Argabis“ iškėlimo. 2008-2009 m. įmonės finansinė būklė dar labiau pablogėjo. 2009 m. rugpjūčio 10 d. K. U. savo sprendime atleisti direktorių A. U. nurodė, kad įmonė yra krizinėje finansinėje situacijoje. 2009 m. pabaigoje įmonės skolos 8,2 karto viršijo turimą turtą, o 2010 m. skolos likusį įmonės turtą viršijo 16,5 karto. 2010 m. sausio 4 d. akcininkas K. U., žinodamas beviltišką įmonės finansinę padėtį, paėmė iš įmonės kasos 15 260 Lt, iš šios sumos kreditoriams sumokėta nebuvo. Dėl įmonės vadovo ir akcininko neveikimo arba kitų tyčinių veiksmų buvo padaryta žala įmonės kreditoriams. Prašomą priteisti iš atsakovų turtinę žalą – 75 601,12 EUR, sudaro kreditorių reikalavimai, administratoriaus atlyginimas ir administravimo išlaidos (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 68 548,87 EUR, o administravimo išlaidų sąmata – 7 052,25 EUR). Ieškovės vertinimu, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų neveikimo ir atsiradusios žalos, kadangi, jeigu atsakovai būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtų galimybė žalą padengti iš įmonės turto.

Atsiliepimas

Atsakovas K. U. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis 2007 m. vasario 5 d. įkūrė UAB „Argabis“, paskyrė direktoriumi A. U. ir tolimesniame įmonės valdyme nedalyvavo. Įmonės turtas sumažėjo po 2007 m. vykusio gaisro ir įmonės lizingo būdu įsigyto turto vagystės bei likusio lizingo būdu įgyto turto grąžinimo AB DNB lizingui. Iki 2014 m. vyko teisminiai ginčai su AB DNB lizingas ir draudimo bendrove ERGO Lietuva. Tam, kad UAB „Argabis“ teismuose būtų atstovaujama tinkamai, bankrotas įmonei nebuvo inicijuojamas. Direktorius A. U. 2009 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleistas iš pareigų, kad nesikauptų skola VSDFV. Pagal kasos išlaidų orderį 2010 m. sausio 4 d. 15 260 Lt buvo grąžinta kreditoriui, t. y. grąžintos direktoriaus asmeninės lėšos, suteiktos pagal paskolos sutartį. Atsakovų veiksmais įmonei žala nebuvo padaryta, nemokumas kilo iš verslo rizikos, kurios nesėkmę nulėmė šalutiniai veiksniai: nuomojamose patalpose kilęs gaisras, lizinguotos technikos vagystė, draudimo bendrovės atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, pasaulinė finansų krizė.

Šalies argumentai

Atsakovas A. U. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad UAB „Argabis“ direktoriumi buvo nuo įmonės įkūrimo. Jis pats 2009 m. rugpjūčio 10 d. pasiūlė priimti sprendimą atleisti direktorių tam, kad nesikauptų skola VSDFV, tačiau, kol vyko teisminiai ginčai su AB DNB lizingas ir draudimo bendrove ERGO Lietuva, siekdamas apginti įmonės interesus, jis pats atstovavo įmonę teismuose. Ieškovė, perėmusi įmonės dokumentus, turėjo matyti, kad įmonės turtas sumažėjo po nuomojamosiose patalpose kilusio gaisro, po lizingo būdu įgyto turto vagystės ir likusio lizingo būdu įgyto turto grąžinimo lizingo bendrovei. 2010 m. sausio 4 d. iš įmonės kasos paimta suma – 15 260 Lt, yra įmonės skola jam pagal paskolos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei BUAB „Argabis“ iš atsakovo A. U. 20 780,70 EUR žalos atlyginimo; priteisė ieškovei BUAB „Argabis“ solidariai iš atsakovų A. U. ir K. U. 35 166,20 EUR žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovo A. U. 975 EUR žyminio mokesčio valstybei; priteisė iš atsakovo K. U. 451 EUR žyminio mokesčio valstybei.

Teismas konstatavo, kad UAB „Argabis“ nemoki tapo 2008 m. ir jos mokumas iki bankroto bylos iškėlimo 2014 m. vasario 11 d. nebuvo atkurtas. Atsakovas A. U., būdamas įmonės administracijos vadovu, pagal įmonės buhalterinius dokumentus jau 2008 m. viduryje žinojo arba turėjo žinoti, kad įmonė tapo nemoki. Atsakovas K. U. apie įmonės nemokumą galimai sužinojo ar turėjo sužinoti 2008 m. pabaigoje sudarius balansą ir nuo sužinojimo momento turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl, teismo vertinimu, A. U. yra atsakingas už įmonės skolų padidėjimą nuo 2008 m. vidurio, o K. U. už skolas, atsiradusias nuo 2009 m. Teismas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 2 d. įmonės skola VSDF biudžetui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. siekė 3 631,93 Lt. Po to, kai įmonė tapo nemoki ir administracijos vadovui bei akcininkui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės mokestinė nepriemoka padidėjo 37 703,40 Lt. UAB „Omnitel“ 3 108,01 Lt skola su netesybomis atsirado už pokalbius per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. ir už lengvatinėmis sąlygomis parduotą įrangą. Tuo metu iš įmonės buvo atleisti visi darbuotojai, todėl neaišku, kas naudojosi šešiais įmonės vardu registruotais telefonais, tačiau įmonės skola buvo didinama. Bendrovės administracijos vadovas, žinodamas, kad įmonė yra nemoki ir negalės atsiskaityti su esamais kreditoriais 2008 m. pabaigoje ir 2009 m toliau pirko medieną už ją neatsiskaitydamas. Iš viso per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 30 d. iki 2009 m. vasario 5 d. buvo nupirkta medienos už 148 317,16 Lt. Bendrovė UAB „Infomedia“ pagal 2008 m. gruodžio 3 d. sudarytą sutartį Nr. 368266, 2008 m. gruodžio 11 d. suteikė UAB „Argabis“ paslaugų už 413 Lt, už suteiktas paslaugas atsiskaityta nebuvo. Taigi, UAB „Argabis“ skola 2008 m. pabaigoje padidėjo 71 751,58 Lt arba 20 780,70 EUR, o 2009 m. įmonės skolos padidėjo 121 421,89 Lt arba 35 166,20 EUR. Kadangi įmonės vadovas A. U. pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdė nuo 2008 m. vidurio, o K. U. šios pareigos neatliko 2009 m., todėl A. U. yra atsakingas už 20 780,70 EUR žalą ir solidariai su K. U. yra atsakingas už 35 166,20 EUR žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai K. U. ir A. U. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais, atsakovų atsiliepimuose į ieškinį išdėstytais argumentais. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai nustatė laikotarpį, nuo kada bendrovė tapo nemoki. Nei viename įmonės balanse nėra nurodyti pradelsti mokėjimai, o ieškovas visiškai šių aplinkybių neįrodinėjo. UAB „Argabis“ buvo įkurta tik 2007 m. vasario 5 d., o pareiškėjas nurodo, kad jau nuo 2007 m. ši bendrovė tapo nemokia. Teismas sprendime netinkamai vadovavosi surinktais įrodymais, nepagrįstai nustatė pradelstų įsiskolinimų apimtis, nors teismui buvo nurodyta, kad teisminis ginčas su AB DNB lizingas vyko iki 2014 m., o ginčo objektas buvo beveik 126 000 Lt. Kol nebuvo pasibaigęs teisminis ginčas, negalima vertinti, kad ginčo suma yra pradelstas įsiskolinimas. Apeliantų vertinimu, teismas sprendime netinkamai nustatė, kad A. U. 2008 m. viduryje žinojo arba turėjo žinoti, kad įmonė tapo nemoki, o K. U. atsakomybė galėtų būti taikoma tik nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d., kai iš direktoriaus pareigų buvo atleistas A. U.. K. U. nedalyvavo bendrovės valdyme, netvirtino nei vieno bendrovės balanso, nes visus balansus, taip pat ir už 2008 metus, tvirtino A. U.. Be to, A. U. perdavė administratoriui visus bendrovės dokumentus.

Atsiliepimas

Ieškovė BUAB „Argabis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantai pripažįsta, kad gaisro sukelta žala įmonei buvo tik už 15 000 Lt, tačiau, kaip rodo įmonės pirminės apskaitos dokumentai, nuo 2007 m. kovo mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio, UAB „Argabis“ vardu buvo nupirkta statybos paskirties medžiagų ir prekių daugiau kaip už 220 000 Lt, apie kurių panaudojimą įmonėje nėra dokumentų.

2. Apeliantai atsiliepime netiesiogiai pripažįsta, kad laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei dėl savanaudiškų tikslų, nes turėjo asmeninį suinteresuotumą ginče su kreditoriumi UAB DNB Nord lizingas, kadangi apeliantas K. U. buvo laiduotojas.

3. Apeliantui K. U. apie ieškovės nemokumą jau buvo žinoma nuo 2008 m. vidurio, nes jis, būdamas ieškovės laiduotojas, iš UAB DNB Nord lizingo gaudavo pranešimus apie UAB „Argabis“ įsiskolinimus dėl lizingo sutarčių nevykdymo ir delspinigių priskaičiavimo. Tai patvirtina UAB DNB NORD lizingo 2009 m. kovo 6 d. ieškinys UAB „Argabis“ ir K. U., pateiktas Vilniaus apygardos teismui.

4. Apeliantai, nepaisydami visų kitų ieškovės kreditorių interesų, iš ieškovės turto visiškai patenkino savo finansinius reikalavimus. Nuo 2008 m. pabaigos, ieškovei jau esant nemokiai, buvo pritraukti kiti kreditoriai, su kuriais iki šiol ieškovė, nebeturėdama turto, negali atsiskaityti.

Šalies argumentai

5. Apeliantai bando teigti, kad ieškovė neva neturėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, tačiau jie nenurodo, kodėl jau 2009 m. pradžioje ieškovės kreditoriai iš ieškovės teismuose buvo prisiteisę skolas ir netesybas, antstoliai nebegalėjo išieškoti skolų, nes pas ieškovę nebebuvo jokio turto.

6. Apeliantai nori įtikinti teismą, kad įmonės akcininkas yra ne K. U., o kitas asmuo. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-880-777/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1768/2014 įrodyta, kad ieškovės akcininkas visą laiką buvo ir yra K. U..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių nurodytus argumentus.

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria iš atsakovų – bankrutavusios įmonės buvusio vadovo ir vienintelio akcininko, priteistas žalos, padarytos atsakovams laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimas.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką nurodytos kategorijos bylose, yra pažymėjęs, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda esant paprasto neatsargumo jo kaltės formai, o žala tokiu atveju laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija detaliau neanalizuoja apeliantų argumentų, susijusių su UAB „Argabis“ bankroto priežastimis, kadangi šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl apeliantų atsakomybės už ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos pažeidimą.

Sprendžiant, ar įmonės vadovas (savininkas) pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, t. y. įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė laikotarpį, nuo kada UAB „Argabis“ tapo nemokia. Vertindama šiuos apeliantų argumentus teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantai, nekonstatavo UAB „Argabis“ nemokumo 2007 metais. Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad, pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokia įmonės būklė buvo pasiekta 2008 metų viduryje; žalos atlyginimas iš A. U. priteistas už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 30 d., iš K. U. (solidariai su A. U.) – nuo 2009 m. sausio mėn.

Kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad pagal ĮBĮ nuostatas įmonės nemokumui konstatuoti reikšmingas yra pradelstų įmonės įsipareigojimų dydis, tačiau vien ta aplinkybė, kad byloje nėra dokumento, aiškiai įvardijančio pradelstus UAB „Argabis“ įsipareigojimus, savaime nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įmonės nemokumo pripažinti nepagrįsta. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad civiliniame procese faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visetas pakankamai patvirtina šį pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą.

Iš byloje esančio UAB „Argabis“ 2008 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad įmonės turtas sudarė 120 954 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 329 839 Lt, įmonė turėjo 218 885 Lt nuostolio. Nors apeliantai pagrįstai pažymi, kad balanso eilutėje „per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ esantis dydis nereiškia, kad visi šie įsipareigojimai yra pradelsti, iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad 2008 m. lapkričio 27 d. UAB DnB NORD lizingas vienašališkai nutraukė su bendrove sudarytas lizingo sutartis (b.l. 25, t. I); skola lizingo bendrovei, grąžinus dalį lizinguoto turto, sudarė daugiau nei 126 000 Lt (b.l. 24, t. I), t. y. viršijo visą įmonės balanse esantį turtą. Vien ta aplinkybė, kad nurodyta skola apeliantų buvo užginčyta teismine tvarka, priešingai nei teigia apeliantai, nesudaro pagrindo teigti, kad nurodytas įsipareigojimas nebuvo pradelstas, kadangi pareiga sumokėti skolą pagal lizingo sutartis UAB „Argabis“ atsirado nuo šių sutarčių nutraukimo momento, o vėlesniais teismų procesiniais sprendimais buvo pripažintas UAB DnB NORD lizingas reikalavimų pagrįstumas. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad jau 2008 m. rugpjūčio mėn. UAB „Agarvis“ buvo įsiskolinusi UAB DnB NORD lizingui pagal lizingo sutartis (b.l. 29, t. I); UAB „Agarvis“ nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais už 2008 m. spalio mėn. ir vėliau pirktą medieną (b.l. 74-76, t. I). Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadą dėl UAB „Agarvis“ nemokumo atsiradimo momento, nepateikia jokių argumentų ir/ar įrodymų, paaiškinančių, kodėl, įmonei esant mokiai, su nurodytais kreditoriais nebuvo atsiskaitoma, taip pat argumentų ir/ar įrodymų, patvirtinančių kitą, nei pirmosios instancijos teismo nustatytas, UAB „Argabis“ nemokumo atsiradimo momentą, nors, kaip pagrįstai pažymima atsiliepime į apeliacinį skundą, visi bendrovės finansinės veiklos dokumentai ieškovės yra pateikti į nagrinėjamą bylą (CPK 320 straipsnis). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadą, jog UAB „Argabis“ jau 2008 metais buvo nemoki, nėra nuoseklūs, nes tuo pačiu teigia, kad UAB „Argabis“ bankrotą nulėmusios priežastys buvo nuomojamose patalpose kilęs gaisras ir lizinguotos technikos vagystė, t. y. įvykiai, pagal bylos duomenis įvykę 2007 m. kovo 16 d. ir 2008 m. gruodžio 6 d.

Pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 8 straipsnyje nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek savininkui, t. y. akcininkui, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų (ĮBĮ 2 straipsnio 9 punktas). ĮBĮ įmonės savininkui nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savarankiškumas reiškia tai, kad įmonės savininkas šios pareigos nevykdymo negali pateisinti vien tuo, kad įmonėje buvo paskirtas administracijos vadovas, kuris ir turėjo realizuoti nurodytą pareigą. Atsižvelgdama į tai kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad K. U. atsakomybė galėtų būti taikoma tik nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d., kai iš direktoriaus pareigų buvo atleistas A. U.. Apeliantų argumentas, kad K. U. nedalyvavo įmonės valdyme, nesidomėjo jos veikla, t. y. iš esmės netinkamai vykdė savo kaip bendrovės vienintelio akcininko pareigas, nesudaro pagrindo teigti, kad K. U. buvo atleistas nuo įstatyme imperatyviai įtvirtintos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo įgyvendinimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant civilinės atsakomybės įmonės vadovui (savininkui) taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų. Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodytos praktikos laikėsi, t. y. sprendė, kad atsakovas K. U., kaip įmonės akcininkas, apie įmonės nemokumo faktą sužinojo (turėjo sužinoti) vėliau, nei bendrovės vadovas A. U. - sudarius įmonės 2008 m. balansą, iš kurio turėjo būti aiškus įmonės nemokumo faktas. Apeliantų teigimu, K. U. netvirtino nei vieno bendrovės balanso, tačiau sprendžiant dėl įmonės savininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo svarbus ne tik subjektyvus (faktiškai sužinojo), bet ir objektyvus (turėjo sužinoti) momentas. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktą, išimtinė teisė tvirtinti bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį priklauso visuotiniam akcininkų susirinkimui, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai nustatė objektyvųjį atsakovo K. U. sužinojimo apie įmonės nemokumą momentą, t. y. momentą, kada atsakovas, veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas bendrovės akcininkas, turėjo sužinoti apie UAB „Argabis“ nemokumą. Kolegija taip pat sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės nurodytais argumentais, kad atsakovas K. U., būdamas laiduotoju pagal UAB „Argabis“ sudarytas lizingo sutartis, neabejotinai žinojo apie įmonės įsiskolinimus lizingo bendrovei ir lizingo sutarčių nutraukimą 2008 m. lapkričio mėn., todėl privalėjo pasidomėti įmonės finansine padėtimi.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėRomualda JanovičienėAlvydas Poškus