Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1606-436/2015 pagal ieškovo ieškinį atsakovei bankrutavusiai J. M. individualiai įmonei dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys J. M., R. M., V. P., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2015 m. sausio 13 d. varžytynių aktą Nr. 11, pagal kurį bankrutavusios J. M. IĮ administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ įgaliotas asmuo V. Č. perdavė, o ieškovas priėmė nuosavybėn pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (šulinį, kanalizacijos šulinius – 3 vnt., kiemo aikštelę, lauko tualetą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,3360 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); taip pat taikyti restituciją – grąžinti A. K. 14 357,04 EUR, o bankrutavusiai J. M. IĮ – visą prieš tai minėtą turtą.

Ieškovas nurodė, kad tik 2015 m. vasario 4 d., gavęs išrašą iš VĮ Registrų centro, sužinojo, kad sklype su pastatais, kurį ieškovas įgijo ginčijamu varžytynių aktu, yra įregistruotas V. P. priklausantis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apie parduodamą iš varžytynių turtą ieškovas sužinojo iš varžytynių skelbimo. Varžytynių skelbime buvo nurodyta, kad turto savininkas yra J. M. IĮ, tačiau nenurodyta, kad parduodame žemės sklype yra tretiesiems asmenims priklausančių pastatų. Ieškovas, pirkdamas turtą, buvo įsitikinęs, kad parduodamas namų valdos žemės sklypas su jame esančiu gyvenamuoju pastatu ir jam priklausančiais ūkiniais pastatais, tarp jų ir su pastatu, kuris nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui V. P.. Trečiasis asmuo V. P., turėdama nuosavybės teise pastatą parduodame žemės sklype, naudojasi ir žemės sklypo dalimi. Žinodamas, kad teisę naudotis perkamu žemės sklypu turi ir tretieji asmenys, ieškovas sandorio nebūtų sudaręs, nes ši aplinkybė turtą daro nepaklausų, todėl varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Ieškovo manymu, tik išnagrinėjus bylą bus galima nustatyti, ar iš bankroto administratoriaus pusės nebuvo ir tyčinio suklaidinimo (CK 1.91 straipsnis), tačiau, ieškovo vertinimu, bankroto administratoriaus veiksmai, nenurodant visos informacijos, kuri turi esminės įtakos sandorio sudarymui, varžytynių skelbime traktuotini kaip siekis suklaidinti ar apgauti pirkėją. Atsakovės atstovo UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ įgaliotas asmuo V. Č., atvykus į varžytynes, neleido susipažinti su parduodamo turto įvertinimu. Bankroto administratoriaus atstovas skelbime taip pat nenurodė, kad minėtam turtui yra įregistruota keletas areštų, kad yra įregistruotos žemės sklypo specialiosios naudojimo sąlygos. Toks bankroto administratoriaus ir jo įgalioto asmens pareigų nevykdymas prieštarauja gerai moralei ir viešai tvarkai, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu ir CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Atsakovė bankrutavusi J. M. IĮ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad apie iš varžytynių parduodamą turtą buvo viešai paskelbta eilėje internetinių pardavimo portalų, įskaitant ir Bankroto departamento tinklalapį. Skelbime apie varžytynes yra tiksliai identifikuotas parduodamas turtas, konkrečiai nurodant kiekvieną nekilnojamojo turto objektą ir jo unikalų numerį. Tai, kad ieškovas pasirašė varžytynių protokole, turto pardavimo varžytynių akte, kur nurodyti lygiai tie patys nekilnojamojo turto objektai ir jų duomenys, kurie nurodyti skelbime apie turto pardavimą iš varžytynių, tik dar kartą patvirtina, kad ieškovas gavo tai, ką tikėjosi gauti dalyvaudamas varžytynėse, neklydo dėl parduodamo objekto, todėl šiuo atveju nėra suklydimo fakto ir toks suklydimas jokiu būdu nelaikytinas esminiu. Be to, skelbime apie varžytynes yra nurodyta, kad yra galimybė apžiūrėti parduodamą turtą iš anksto suderinus laiką su bankroto administratoriumi, tačiau šia teise ieškovas iki varžytynių nepasinaudojo. Pats ieškovas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepasidomėjo, ar įsigytame žemės sklype yra tretiesiems asmenims priklausantys nekilnojamojo turto objektai, dėl ko prisiėmė suklydimo riziką ir todėl negali ginčyti turto pardavimo iš varžytynių akto remdamasis savo neapdairumu ar nerūpestingumu.

Trečiasis asmuo V. P. prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ji iš J. M. 2002 m. lapkričio 21 d. įsigijo nekilnojamąjį daiktą – skerdyklą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau jai nebuvo siūloma įsigyti kitus tame pačiame sklype esančius ieškovo nurodytus nekilnojamuosius daiktus, nors šioje valdoje yra jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas. Trečiais asmuo mano, kad ji turėjo pirmumo teisę pirkti, nes šioje žemės sklypo valdoje yra jai nuosavybes teise priklausantis pastatas – skerdykla, kurio funkcionavimui bei naudojimui yra reikalingas žemės sklypas (jo dalis). Pažymėjo, kad apie varžytynes neturėjo galimybės sužinoti ar teirautis, nes dėl sveikatos problemų dažnai lankosi pas gydytojus.

Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė valstybės naudai iš ieškovo A. K. 11,84 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų, liudytojų apklausos, šalių paaiškinimų negalima daryti išvados, jog ieškovo suklydimas yra esminis. Ieškovas, prieš pirkdamas iš varžytynių ginčo objektą, turėjo visas galimybes išsiaiškinti perkamo nekilnojamojo turto sudėtį, vietą, tačiau jis nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, ir visų su ginčijamu sandoriu susijusių aplinkybių nesiaiškino. Ieškovas verčiasi bankrutavusioms įmonėms priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu iš varžytynių ir tai nebuvo pirmas objektas, kurį jis iš varžytynių įsigijo, todėl jam visos pirkimo - pardavimo iš varžytynių sąlygos turėjo būti žinomos, taip pat jam turėjo būti žinoma, kad apie perkamą objektą jis turi teisę sužinoti daugiau iš varžytynių organizatoriaus, pareikalavęs atitinkamų dokumentų. Teismas pripažino neįtikinamais ieškovo argumentus, kad jam prieš varžytynes bankroto administratorius nedavė susipažinti su turto vertinimo ataskaita ir nurodė, kad labiau tikėtini atsakovės paaiškinimai, jog ieškovas tiesiog neprašė jokių dokumentų prieš įsigydamas ginčo objektą. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad, bankroto administratoriui atsisakius ieškovui pateikti dokumentus apie perkamą objektą, ieškovui, kuris šioje srityje pakankamai patyręs, toks bankroto administratoriaus elgesys turėjo sukelti pagrįstų įtarimų dėl ginčo objektą pardavimo skaidrumo. Teisės aktai neįpareigoja varžytynių organizatoriaus privalomai pateikti varžytynių dalyviams visą dokumentaciją, kuri susijusi su parduodamu objektu, jeigu pats varžytynių dalyvis to nepageidauja. Varžytynės vyko tik 5 min., jose dalyvavo vienintelis fizinis asmuo – A. K., pasiūlęs didžiausią parduodamo turto kainą. Teismo vertinimu, tai leidžia teigti, kad varžytynių metu ieškovui jokių abejonių dėl parduodamo nekilnojamojo turto nekilo. Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad ieškovui tik po varžytynių paaiškėjo, jog jis nupirko objektus, kurie realiai neegzistuoja, kadangi liudytoja apklausta turto vertintoja patvirtino aplinkybę, jog 2014 m. kovo 7 d., atvykusi vertinti ginčo turtą, ji rado visus Juridinių asmenų registre nurodytus nekilnojamojo turto objekto vienetus. Teismas pažymėjo, kad iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, jog ieškovas, kuris ne kartą buvo sudaręs panašius sandorius, analogiškomis aplinkybėmis juos ginčija teisme. Be to, liudytojais apklausti I. C. ir G. G. patvirtino, jog tokių sandorių sudarinėjimas yra ieškovo verslo sritis. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina tai, kad ieškovas, kaip protingas ir apdairus asmuo, turi suprasti panašių sandorių sudarymo galimybes ir dėl jų sudarymo atsiradusias pasekmes.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas A. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, todėl ginčijamas sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto, kuris nustato, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, pagrindu.

2. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas apie tai, ar ieškovas suklydo, ar atsakovės įgaliotas asmuo panaudojo apgaulę, ir ar tai laikytina esmine aplinkybe, turėjo vertinti bylos aplinkybes sistemiškai, atsižvelgdamas tiek į teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių turinį, tiek į daiktinių teisių suvaržymus bei sandorio esmę. Tai, kad parduodamame žemės sklype yra trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantis pastatas, reiškia, kad parduodamo žemės sklypo daiktinės teisės yra suvaržytos, t. y. pagal įstatymą yra taikomi nuosavybės teisės apribojimai. Nuosavybės teisės apribojimas yra esminė sąlyga, kuri turi įtakos pirkėjo apsisprendimui. Tai, kad nuslėpta aplinkybė yra esminė, patvirtina ir Korporacijos „Matininkai“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurios 22 lape nurodyta, jog skerdyklos pastato rinkos vertė vertinimo dieną yra 11 616 Lt, priimama žemės sklypo vertė – 12 000 Lt.

3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nevertino dalies byloje surinktų įrodymų, citavo tik atskiras liudytojų parodymų ištraukas. Teismas, vadovaudamasis išimtinai atsakovo atstovo paaiškinimais, nevertino kitų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų: varžytynių skelbimo, liudytojų parodymų, kurie patvirtina, kad atsakovo atstovas nuslėpė reikšmingą faktą, jog parduodame sklype yra trečiajam asmeniui priklausantis pastatas. Teismas nevertino liudytojos L. C. parodymų, kad ieškovas A. K. prašė turto vertinimo ataskaitos, kad jai buvo paaiškinta, jog parduodami visi pastatai už tvoros, ir kad nuvykus apžiūrėti turto matėsi viena sodyba. Teismas taip pat nevertino liudytojo G. D. paaiškinimų. Liudytojų parodymai, kurių teismas nevertino, patvirtina, kad atsakovė turėjo tikslą suklaidinti pirkėjus, nuslėpti esminę informaciją apie parduodamą turtą. Teismas, darydamas išvadas, nevertino, kad atsakovės atstovo siekį nuslėpti esmines aplinkybes patvirtina ir rašytiniai įrodymai – Korporacijos „Matininkai“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 20A0-1403-0029.

4. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas siekė varžytynėse įsigyti žemės sklypą ir jame esančius pastatus kaip vieną turtinį vienetą. Tokią informacija, kad parduodamas turtinis kompleksas, nurodė įmonės bankroto administratorius. Teismas nevertino, ar esminių aplinkybių, kad pirkėjo daiktinės teisės į žemės sklypą bus suvaržytos trečiųjų asmenų teise naudotis žemės sklypo dalimi, nutylėjimas atitinka teisės aktų, kuriais bankroto administratoriaus atstovas privalo vadovautis, reikalavimus. Teismas nevertino, ar administratoriaus veiksmai atitinka CK 1.137 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nevertindamas faktinių aplinkybių, kad bankroto administratorius nuslėpė, jog sklype yra trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantis pastatas, kad sklype yra savavališka statyba – neregistruotas pastatas, kad į parduodamą žemės sklypą yra suvaržytos daiktinės teisės, kad bankroto administratorius žinojo, jog natūroje nėra pastatų – padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti sandorio negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu t. y. teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnį, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo aiškinimų, kad būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus.

Atsakovės J. M. IĮ bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ieškinys atmestas. Tai reiškia, kad teismas bylą išnagrinėjo visa apimtimi. Ieškovo ieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo yra išvestinis iš ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2015 m. sausio 13 d. varžytynių aktą Nr. 11. Pirmosios instancijos teismui nenustačius pagrindų pripažinti negaliojančiu 2015 m. sausio 13 d. varžytynių aktą Nr. 11, nėra pagrindo tenkinti išvestinį ieškovo ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo.

2. Turto pardavimo varžytynių akte aptarti ir nurodyti visi nekilnojamojo turto objektai bei juos identifikuojantys duomenys. Tai patvirtina, kad buvo laikytasi CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostatų. Priešingai nei nurodo apeliantas, teigti, kad, vadovaujantis CK 4.40 straipsnio norma, apeliantas neva pagrįstai tikėjosi gauti tai, kas nebuvo nurodyta skelbime apie iš varžytynių parduodamą turtą bei pačiame varžytynių akte, nėra jokio teisinio pagrindo. Šiuo atveju daiktinės teisės į žemės sklypą suvaržymai nėra įregistruoti viešajame registre, todėl bankroto administratoriui nurodyti tai, kas realiai neegzistavo, nebuvo jokio teisinio pagrindo.

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, pirkdamas žemės ginčo sklypą, žinojo, ar bent jau turėjo žinoti, kad ginčo žemės sklype yra ir trečiajam asmeniui priklausantis pastatas. Tą patvirtina byloje surinkti įrodymai apie tai, kad ieškovui buvo suteiktos visos galimybės išsiaiškinti ne tik įsigyjamo turto sudėtį, bet ir kitas su minėto sandorio sudarymu susijusias aplinkybes, tačiau ieškovas tuo nepasinaudojo.

4. Ieškovo (apelianto) teiginys, kad pirmosios instancijos teismas leido vertinti ir pasisakyti tik dėl dalies byloje surinktų įrodymų yra pagrįstas tik prielaidomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo rezultatas buvo kitoks, nei siekė apeliantas, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas padarė apelianto nurodytus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė su įrodymų vertinimu ir tikimybių pusiausvyros principu susijusias CPK ir teismų praktikoje įtvirtintas taisykles, įvertino visus įrodymus, susijusius su įrodinėjimo dalyku, nustatė bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, pasisakė dėl nustatytų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymus ištyrė nešališkai ir visapusiškai. Vien ta aplinkybė, kad teismas kritiškai įvertino kai kuriuos apelianto teiktus įrodymus, nėra pagrindas teigti, kad atitinkamų įrodymų teismas neįvertino. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo ieškovas (apeliantas), liudytojų I. C. ir G. D. parodymai nepatvirtino aplinkybės, kad neva atsakovė turėjo tikslą suklaidinti ir nuslėpė esminę informaciją apie parduodamą turtą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų

Vienas iš argumentų, kuriuo remdamasi apeliantas prašo panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas - kai teismas sprendimu neišsprendžia visų byloje pareikštų reikalavimų. Apelianto teigimu, šis sprendimo negaliojimo pagrindas konstatuotinas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nepriėmė sprendimo dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Ieškovas, kreipdamasis į teismą, turi aiškiai suformuluoti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir jo faktinį pagrindą (faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą). Faktinį ieškinio pagrindą reikia skirti nuo teisinio ieškinio pagrindo, t.y. teisės normų, kurių pagrindu ieškovo reikalavimas reiškiamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams (teisinio ieškinio pagrindo nurodymas) yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas.

Skirtingų teisinių ieškinio pagrindų nurodymas negali būti sutapatinamas su skirtingų reikalavimų pareiškimu, kadangi teisinis ieškinio pagrindas yra savarankiškas ieškinio elementas, besiskiriantis nuo ieškinio dalyko (ieškovo reiškiamo materialinio teisinio reikalavimo atsakovui). Situacija, kai pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas ieškovo pareikštus reikalavimus, sprendimo motyvuojamoje dalyje nepasisako dėl vieno ar kelių ieškovo ieškinyje nurodytų teisinių ieškinio pagrindų, tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip teismo sprendimo motyvavimo trūkumas, t.y. proceso teisės normų pažeidimas, kuris pats savaime nesudaro pagrindo panaikinti teismo procesinį sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas šioje byloje pareiškė du ieškinio reikalavimus – pripažinti negaliojančiu 2015 m. sausio 13 d. varžytynių aktą Nr. 11 (pagrindinis reikalavimas) ir taikyti restituciją (išvestinis reikalavimas). Kaip pagrįstai pažymima atsiliepime į apeliacinį skundą, abu šie reikalavimai ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu yra išspręsti, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintą absoliutų ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė tris teisinius ieškinio pagrindus – CK 1.90 straipsnį, CK 1.91 straipsnį ir CK 1.81 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, dėl pastarojo sandorio negaliojimo pagrindo sprendimo motyvuojamoje dalyje detaliau nepasisakė. Tačiau, kolegijos vertinimu, nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovas nepagrindė CK 1.81 straipsnyje numatyto sandorio negaliojimo pagrindo egzistavimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sandorį ginčijantis asmuo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003). Iš faktinio ieškovo ieškinio pagrindo matyti, kad ieškovas teigia ir įrodinėja, jog viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštarauja ne pats ginčijamas bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo sandoris, o bankroto administratoriaus veiksmai, neva sąmoningai klaidinant ieškovą dėl tikrųjų sandorio aplinkybių. Šis faktinis ieškinio pagrindas patenka į CK 1.91 straipsnio dispoziciją, dėl kurios ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pasisakyta, t.y. teismas ieškovo nurodytam faktiniam ieškinio pagrindui pritaikė jį atitinkančią teisės normą. Tokia situacija negali būti pripažinta teismo sprendimo trūkumu, sudarančiu pagrindą jį keisti ar naikinti apeliacine tvarka.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas sandorio negaliojimą pagal CK 1.81 straipsnį, netyrė, ar bankroto administratorius nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321 patvirtinto Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 8.5 ir 8.10 punktų. Kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas teismo sprendime atsakyti į kiekvieną ginčo šalių nurodytą argumentą – teismo sprendimu turi būti pasisakyta tik dėl argumentų, turinčių reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui (ieškovo pareikšto reikalavimo tenkinimo galimybėms). Kaip jau minėta, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, reikia nustatyti paties sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei. Kadangi apeliantas nepagrindė, kodėl nurodyti Aprašo pažeidimai, jei jie būtų nustatyti, turėtų lemti sandorio negaliojimą CK 1.81 straipsnio pagrindu, nurodytas apelianto argumentas kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

Kitų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija taip pat nenustatė.

Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

Apeliantas, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2015 m. sausio 13 d. varžytynių aktą Nr. 11, nurodė, kad skelbime apie varžytynes nebuvo nurodyta svarbi informacija, turinti esminės įtakos pirkėjo valiai dėl apsisprendimo pirkti varžytynėse parduodamą turtą, o būtent, kad parduodamam turtui yra taikomi nuosavybės apribojimai, kad parduodamame žemės sklype, kuriame yra parduodamas iš varžytynių gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, yra tretiesiems asmenims priklausančių pastatų. Pasak apelianto, varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, kadangi, apeliantui įsigyjant parduodamą iš varžytynių turtą, buvo suklysta tiek dėl sandorio dalyko, tiek dėl esminių sandorio sąlygų, bei CK 1.91 straipsnio pagrindu, kadangi ieškovas ginčo sandorį sudarė dėl atsakovės atstovo apgaulės, pastarajam nenurodant, kad iš varžytynių parduodamame žemės sklype yra trečiajam asmeniui priklausantis pastatas.

CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus ar dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu atitinkamai pagal klydusios šalies ar nukentėjusiojo ieškinį.

Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007;2006 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006). Pagal faktinius bylos duomenis nustatęs, kad atsakovas suklaidino ieškovą, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovės bankroto administratorius būtų tyčia siekęs suklaidinti ieškovą dėl esminių sandorio aplinkybių. Byloje esantis Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos tinklalapyje paskelbtas pranešimas apie parduodamą iš varžytynių turtą patvirtina, kad skelbime apie parduodamą bankrutavusios J. M. IĮ nekilnojamąjį turtą nurodyta informacija buvo suprantama, skelbime konkrečiai nurodyta, koks nekilnojamasis turtas parduodamas, nurodyti atskirų nekilnojamųjų daiktų unikalūs numeriai, taip pat pažymėta, kad, iš anksto susitarus, yra galimybė apžiūrėti parduodamą nekilnojamąjį turtą, skelbime nurodant varžytynių vykdytoją ir jo kontaktinius duomenis. Byloje nėra duomenų, kad apelianto galimybė apžiūrėti iš varžytynių parduodamą nekilnojamąjį turtą buvo kaip nors apribota, taip pat, kad apeliantui nebuvo sudarytos sąlygos apžiūrėti parduodamus objektus. Tokių aplinkybių savo procesiniuose dokumentuose nenurodo ir pats apeliantas.

Apeliantas remiasi Aprašo 8.5 ir 8.10 punktais, teigdamas, kad skelbime apie varžytynes buvo nurodyta netiksli informacija apie parduodamą turtą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo 8.10 punkte reikalaujama pateikti informacija (pranešimas apie tai, kad visi suinteresuoti asmenys, turintys teises į parduodamą turtą, iki varžytynių turi pateikti varžytynių vykdytojui savo teises patvirtinančius dokumentus), priešingai nei teigia apeliantas, skelbime apie varžytynes yra aiškiai nurodyta (b.l. 28), todėl apelianto argumentai, susiję su Aprašo 8.10 punkto pažeidimu, atmestini.

Aprašo 8.5 punktas numato, kad skelbime apie varžytynes nurodoma parduodamo turto pavadinimas, buvimo vieta, trumpas apibūdinimas, o jeigu turtas įkeistas, – įkeitimo žyma „įkeista“, kiti turtui taikomi nuosavybės apribojimai (jeigu jų yra). Apelianto teigimu, pagal Aprašo 8.5 punktą skelbime turėjo būti nurodyta, kad parduodamame žemės sklype yra trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantis pastatas. Tačiau, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovė, viešajame registre nėra registruoti jokie parduodamo žemės sklypo naudojimo apribojimai, susiję su trečiajam asmeniui priklausančio pastato naudojimu (servitutai) (b.l. 80), todėl pagrindo teigti, kad šiuo aspektu skelbimas apie varžytynes neatitiko Aprašo 8.5 punkto reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovės bankroto administratorių, prašydamas pateikti detalesnę informaciją apie parduodamą turtą, ir kad ši informacija nuo ieškovo būtų buvusi nuslėpta. Apelianto argumentai, kad atsakovės bankroto administratoriaus apgaulę neva patvirtina jo materialinis suinteresuotumas kuo greitesniu ir pelningesniu turto realizavimu, yra prielaidos, kuriomis teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas. Teiginio kad bankroto administratoriaus apgaulę neva pagrindžia Korporacijos „Matininkai“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, apeliantas detaliau nepaaiškina. Iš minėtos ataskaitos turinio matyti, kad joje aiškiai nurodyti du vertinamo turto savininkai (b.l. 134), trečiajam asmeniui priklausančios skerdyklos vertės išskyrimui skirta atskira ataskaitos dalis. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas nagrinėjamoje byloje neginčijo parduodamo turto kainos nustatymo. Kiti apelianto argumentai susiję ne su atsakovės bankroto administratoriaus tyčiniais veiksmais, o su paties ieškovo ketinimais ir lūkesčiais, įsigyjant ginčo turtą, todėl galėtų būti reikšmingi tik teismui sprendžiant dėl sandorio negaliojimo CK 1.90 straipsnio, bet ne CK 1.91 straipsnio pagrindu.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo sandorio negaliojimą pagal CK 1.90 straipsnį, pagrįstai atsižvelgė į tai (apeliantas šios aplinkybės neginčija), kad ieškovas yra atitinkamos srities profesionalas, t.y. verčiasi bankrutavusių bendrovių turto supirkimu, todėl jam keltini padidinti atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Ieškovui, nuolat dalyvaujančiam tokio turto varžytynėse, neabejotinai žinoma tiek varžytynių organizavimo tvarka, tiek varžytynių dalyvių teisės, tarp jų teisė reikalauti išsamesnės informacijos, susijusios su parduodamu turtu. Skelbime apie varžytynes pateikta informacija buvo pakankama tokio pobūdžio skelbimui, skelbime nurodyti visų parduodamų turto objektų unikalūs numeriai, apeliantas turėjo galimybę apžiūrėti parduodamą turtą ir savarankiškai nustatyti jo nurodomus parduodamo turto trūkumus, t.y. pastebėti, kad objekte yra daugiau nei keturi parduodami statiniai, įvardyti varžytynių skelbime. Būdamas profesionalus tokio pobūdžio sandorių dalyvis, ieškovas galėjo įvertinti ir tai, kad tarp parduodamo turto duomenų, fiksuotų viešuosiuose registruose, ir faktinės padėties gali būti neatitikimų. Liudytojas G. G. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad, dalyvaujant varžytynėse, yra įprasta prašyti pateikti turto vertinimo ataskaitą ir VĮ Registrų centro išrašą. Kaip jau minėta, iš byloje esančios turto vertinimo ataskaitos turinio akivaizdžiai matyti, kad objekte yra trečiajam asmeniui priklausantis pastatas, o aplinkybės, kad ataskaitą jam buvo atsisakyta pateikti, apeliantas neįrodė. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas turėjo pakankamai laiko surinkti reikiamą informaciją apie parduodamą turtą, kadangi pirmosiose varžytynėse dalyvavo jo įgaliotas asmuo I. C., kurios liudijimu pirmosios varžytynės neįvyko dalyviams susitarus nedalyvauti, siekiant turto kainos sumažinimo; turtas įgytas antrosiose varžytynėse. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo suklydimas negali būti pripažintas suklydimu, lemiančiu sandorio negaliojimą pagal CK 1.90 straipsnį, kadangi jis įvyko dėl paties ieškovo neatidumo ir nepakankamo rūpestingumo. Padarius tokią išvadą, argumentų, ar ieškovo suklydimas gali būti laikomas esminiu, analizė neturi teisinės reikšmės.

Dėl įrodymų vertinimo

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, vadovaudamasis išimtinai atsakovo atstovo paaiškinimais. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir liudytojų parodymus, bei įrodymų viseto pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto vertinimu, nereiškia proceso teisės normų pažeidimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.