Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-162/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-08
Bylos Nr.: 2A-162/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: (nepasirinktas)

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Donatas Šernas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch-Unitas Baltic“
Atsakovas: Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft Lietuvos filialas Gretsch-Unitas Baltic"

Kategorijos

73.2.5.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-162/2013Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.8. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch-Unitas Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2844-585/2011, iškeltoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinį atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, prašydamas priteisti iš atsakovo 102 361,28 Lt draudimo išmokos ir palūkanų, kaip minimalius nuostolius, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo., taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2005 m. gegužės 2 d. su atsakovu sudarė Prekinių kreditų draudimo sutartį (draudimo liudijimą Serija EH 00316, Nr. 330.961), pagal kurią draudikas įsipareigojo kompensuoti draudėjo (ieškovo) nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl draudimo sutarties galiojimo metu atsitikusio draudiminio įvykio, už draudimo sutarties galiojimo metu pirkėjams pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas. Vadovaujantis Draudimo taisyklių 18 punktu, draudimo sutartis kasmet buvo pratęsiama, paskutinis pratęsimas atliktas 2008 m. gegužės 2 d. Taisyklių 3.2 punktu, šalys susitarė, jog apdraustomis laikomos tik tos skolos, dėl kurių draudikas raštiškai arba tiesioginiu elektroniniu ryšiu nustatė Kredito limitą atitinkamam pirkėjui prieš prekių pristatymą ar paslaugų suteikimą. Draudėjas taip pat įsipareigojo už papildomą atlyginimą pavesti dukterinei atsakovo bendrovei UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ atlikti ieškovo pirkėjų rizikos įvertinimą ir monitoringą.

2008 m. spalio 10 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Nerosa“. Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2008 m. spalio 9 d., kredito limitas – 5000 Lt. Pablogėjus šio pirkėjo finansinei būklei, atsakovas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą. Nuo draudimo apsaugos suteikimo (2008 m. spalio 9 d.) iki šios draudimo apsaugos atšaukimo (2009 m. vasario 12 d.) ieškovas jau buvo pardavęs pirkėjui prekių už 3683,53 Lt. Ieškovas nutraukė prekių tiekimą pirkėjui ir 2009 m. sausio 27 d. informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą 3683,53 Lt atsiskaitymą bei pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, o 2009 m. kovo 30 d. paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad ieškovas pažeidė draudimo liudijimo 9 punkte nustatytą pranešimo apie pirkėjo nemokumą terminą 33 dienomis, o draudimo liudijimo 10 punkte nustatytą pavedimo išieškoti terminą - 18 dienų, todėl draudikas neturėjo galimybės imtis veiksmų, siekiant sumažinti galimus nuostolius ar jų išvengti, bei negalėjo imtis atitinkamų veiksmų, siekiant atgauti skolą. Dėl šio pažeidimo, atsakovo nuomone, nedrausta suma yra 3183,53 Lt.

2005 m. gegužės 27 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Vilbaiva“. Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2005 m. gegužės 2 d., kredito limitas – 100 000 Lt. 2007 m. birželio 22 d. atsakovas padidino kredito limitą. Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2007 m. birželio 11 d., kredito limitas – 200 000 Lt. 2008 m. lapkričio 21 d. atsakovas dar padidino kredito limitą. Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2008 m. lapkričio 12 d., kredito limitas – 250 000 Lt. Pablogėjus šio pirkėjo finansinei būklei, atsakovas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą. Nuo draudimo apsaugos suteikimo (2005 m. gegužės 2 d.) jos atšaukimo (2008 m. lapkričio 27 d.) ieškovas jau buvo pardavęs šiam pirkėjui prekių už 239 473,59 Lt. 2008 m. gruodžio 15 d. pranešimais ieškovas informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą 239 473,59 Lt atsiskaitymą ir pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, o 2009 m. gegužės 7 d. paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, jog pirkėjo skola siekia 142 215,32 Lt. Visos neapmokėtos šio pirkėjo sąskaitos sudaro 106 429,62 Lt. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad: 1) draudikas sumažino draudimo išmoką dėl terminų pažeidimų; ieškovas pavėlavo pranešti apie pirkėjo apmokėjimo uždelsimą 29 dienomis, tokiu būdu pažeisdamas draudimo liudijimo 9 punkte nustatytą įpareigojimą, taip pat pavėlavo pateikti pavedimą išieškoti skolą 14 dienų, pažeisdamas draudimo liudijimo 10 punkte nustatytą įpareigojimą. Draudiko nuomone, dėl šių pavėlavimų jis neturėjo galimybės imtis veiksmų, siekiant sumažinti galimus nuostolius ar jų išvengti, bei negalėjo imtis atitinkamų veiksmų, siekiant atgauti skolą. Dėl šio pažeidimo, atsakovo nuomone, nedrausta suma yra 93 145,61 Lt. 2) draudikas, vadovaudamasis Taisyklių 12.2 punktu, sumažino draudimo išmoką dėl proporcinio skaičiavimo 111 873,02 Lt.

Ieškovas nesutiko su draudiko sprendimais nemokėti draudimo išmokos dėl minėtų pirkėjų. Tokie sprendimai, ieškovo teigimu, buvo priimti, pažeidžiant Draudimo įstatymo imperatyvias normas, CK įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat šalių prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Anot ieškovo, atsakovas, gavęs jo 2009 m. kovo 30 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. prašymus draudimo išmokai gauti ir juos atitinkamai išnagrinėjęs tik po 171 ir 96 dienų nuo prašymų gavimo, pažeidė prievolę per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos išmokėti ieškovui draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis ir Nuostolių atsiradimo priežasties modulio 6 dalis). Ieškovo vertinimu, draudikas sąmoningai ar dėl aplaidumo vilkino draudiminio įvykio tyrimą, neteikė draudėjui informacijos apie jo eigą.

Ieškovas taip pat pažymėjo, jog draudikas savo sprendime atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl pirkėjo UAB „Nerosa“ neteisingai nurodė, jog draudėjas apie pirkėjo nemokumą pranešė 33 dienomis vėliau. Draudikas klaidingai skaičiavo terminą nuo 2009 m. vasario 10 dienos, nors draudėjas pranešimą apie uždelstą skolą pateikė 2009 m. sausio 27 d. Draudikas taip pat klaidingai skaičiavo terminą nuo 2008 m. gruodžio 15 d. pranešimo apie pirkėjo UAB „Vilbaiva“ nemokumą. Anot ieškovo, draudikas laišku draudėjui patvirtino, jog pranešimą apie uždelstą skolą gavo 2008 m. lapkričio 26 d.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, draudikas savo sprendimuose apsiribojo formaliu aktų konstatavimu ir nenurodė, kokių veiksmų jis negalėjo imtis dėl draudėjo laiku neatlikto pranešimo, nenustatė, ar konstatuotas sutarties pažeidimo faktas turėjo įtakos žalos atsiradimui ar padidėjimui, nenustatė priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir padaryto pažeidimo. Anot ieškovo, vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6-7 dalimis, draudikas privalėjo šiuos motyvus išdėstyti savo sprendimuose. Atsakovas taip pat neįrodė, jog draudimo sutarties pažeidimai yra esminiai ir suteikė teisę draudikui nemokėti draudimo išmokos ar ją sumažinti. Nors sprendime atsisakyti išmokėti draudimo išmoką atsakovas nurodė, kad tuo atveju, jei vėlavimo nebūtų buvę, būtų buvę galima išvengti ar bent sumažinti nuostolius, tačiau šio teiginio jis nepagrindžia ir nepateikia patvirtinančių įrodymų.

Ieškovas atkreipė dėmesį, jog net ir nustačius, kad jis pažeidė kurias nors draudimo taisyklių sąlygas, tai turėtų būti vertinama, vadovaujantis draudimo taisyklių 13 punktu, kuriame apibrėžti atvejai, kai draudikas atleidžiamas nuo atsakomybės/turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką atitinkamų draudėjo pažeidimų atvejais. Priimdamas sprendimus atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, nei viena iš šių draudimo taisyklių sąlygų draudikas nesivadovavo, todėl, ieškovo vertinimu, atsakovas nepagrįstai priėmė sprendimą neišmokėti UAB „Nerosa“ draudimo išmokos dalies - 3183,53 Lt, bei neišmokėti UAB „Vilbaiva“ draudimo išmokos dalies – 93 145,61 Lt.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, nepagrįstas ir draudimo išmokos sumažinimas pagal apdraustų ir neapdraustų Prekinių kreditų proporciją. Atsižvelgiant į Taisyklių 12.2 punkto nuostatas, atsakovas neteisingai aiškina sąvoką „neapdrausti prekiniai kreditai“, jais laikydamas ir tas sumas, kuriomis draudimo išmoka mažinama dėl tam tikrų pažeidimų. Ieškovo nuomone, išmokos sumažinimas dėl pažeidimų nereiškia, jog tie prekiniai kreditai buvo nepadrausti. Taisyklėse vartojamų sąvokų 18 punkte numatyta, kad apdraustas nuostolis - tai skolos suma, kuri negali viršyti nustatyto kredito limito ir yra neapmokėta įvykus draudiminiam įvykiui.

Ieškovas sutiko su atsakovu, jog dėl franšizės skola, susidariusi dėl pirkėjo UAB „Nerosa“, sumažėjo 500,00 Lt, todėl iš atsakovo priteistina 2815,17 Lt draudimo išmoka. Anot ieškovo, atsakovas turėjo išmokėti 90 procentų draudimo išmoką dėl pirkėjo UAB „Vilbaiva“, todėl iš atsakovo priteistina 95 786,65 Lt draudimo išmoka. Taip pat, vadovaujantis CK 6.210 straipsniu, iš atsakovo turi būti priteista ir 3759,46 Lt palūkanų nuo nepagrįstai neapmokėtų draudimo išmokų sumų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 40 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad draudimo polise šalys pasinaudojo Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje numatyta teise ir susitarė, kad nebus taikomos Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatos.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas neginčijo draudimo polise nustatyto 60 dienų termino pranešimui apie uždelstas skolas pateikti praleidimo ir nurodė, kad pirkėjo UAB „Nerosa“ atveju šį terminą praleido 19 dienų (skaičiuojant iki 2009 m. sausio 27 d.), o pirkėjo UAB „Vilbaiva“ atveju – 10 dienų (skaičiuojant iki 2008 m. lapkričio 26 d.).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad draudimo taisyklės parengtos draudiko ir yra tipinės, sutartis draudėjo sudaryta prisijungimo būdu, konstatavo, jog sutartis, esant dviprasmybėms ir neaiškumams, turi būti aiškinama draudėjo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Nustatęs, kad draudimo sutarties 13.3 punkte numatant, kad draudėjui nevykdant įsipareigojimų draudikui rizikai sumažinti ar išvengti, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, tik nustatęs pažeidimo įtaką draudiminio įvykio atsiradimui ar išmokos dydžiui, sprendė, jog taisyklių 13.2 punktas negali būti taikomas absoliučiai. Todėl teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė tik dėl sąlyginio Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių netaikymo, kai netaikymas konkrečiai turi būti aptartas kiekvieno pažeidimo atveju, o atsakovas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, turi pareigą įrodyti nurodomo ieškovo įvykdyto sutarties pažeidimo ryšį su draudiminio įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydžiu. Teismo vertinimu, nevykdydamas savo pareigos įrodyti draudėjo sutartinio įsipareigojimo pažeidimo ir sutartyje nurodomų pasekmių ryšio, draudikas nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad draudėjas praleido terminą pranešti apie uždelstas pirkėjo UAB „Nerosa“ ir UAB „Vilbaiva“ skolas.

Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas neneigė sutartimi nustatyto termino pavesti skolos išieškojimą praleidimo abiejų pirkėjų atveju, ginčydamas tik atsakovo nurodomą praleidimo trukmę, taip pat į tai, kad pareigos pavesti išieškoti skolą nevykdymo pasekmės draudimo sutartyje aptartos aiškiai. Esant aiškioms Taisyklių 9.2 punkte nurodytoms pasekmėms konkretaus sutarties pažeidimo atveju, teismo nuomone, neturi būti taikomos vien bendro pobūdžio Taisyklių 13 punkto sąlygos. Anot teismo, taisyklių 13.3 punktas taikomas tik tuomet, kai sutartyje nėra aiškiai aptartos konkretaus pažeidimo kitos pasekmės draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką. Išlygos draudimo išmokos nemokėjimui, praleidus pavedimo išieškoti terminą, numatytos tik Taisyklių 11 punkte. Teismo vertinimu, pirkėjo UAB Vilbaiva“ atveju ieškovo nurodoma Taisyklių 11.3 punkto išimtis nebuvo įvykusi ir negaliojo draudikui sprendžiant dėl draudėjo teisės į draudimo išmoką, kadangi pirkėjui UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo byla iškelta tik Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi (įsiteisėjusi 2010 m. rugsėjo 16 d.), o pradiniu pareiškimu į teismą dėl šio asmens restruktūrizavimo kreiptasi 2009 m. lapkričio 19 d., t. y. jau po to, kai atsakovas 2009 m. rugpjūčio 11 d. atsisakė mokėti draudimo išmoką.

Nustatęs, kad draudimo sutarties aiškios sąlygos turi būti taikomos griežtai, ir nustatęs, kad ieškovas praleido sutartyje nustatytus terminus pavesti išieškojimą draudiko nurodytam asmeniui, teismas konstatavo, kad draudikas pagrįstai, sutartyje numatytais pagrindais atsisakė mokėti draudimo išmoką, o termino praleidimo trukmė ir sutarties pažeidimo ryšis su pasekmėmis neturi teisinės reikšmės, vertinant draudiko veiksmų teisėtumą. Todėl teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Gretsch – Unitas Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Ieškovo teigimu, Draudimo įstatymo 82 straipsnyje įtvirtintos normos yra imperatyvios, nes jose aiškiai įtvirtinta šių normų privalomumas, todėl dėl jų netaikymo šalys negalėjo susitarti. Todėl šalys negali susitarti, jog esant tai pačiai draudimo sutarčiai, vienu atveju imperatyvios teisės normos taikomos – kitu – ne. Aplinkybę, jog Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtintos imperatyvios teisės normos, patvirtina ir LR Draudimo priežiūros komisijos paskelbtas Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašas. Todėl teismo išvada, jog esant pavėluotam pranešimui apie skolą, atsakovas privalėjo atsižvelgti į draudimo sutarties pažeidimo ryšį su draudimo įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydžiu, o pavėluoto pavedimo išieškoti skolą atveju – šių sutartinės atsakomybės taikymo sąlygų nustatyti nereikia, yra nepagrįsta. Teismo išvada apie sąlyginį šalių susitarimą netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnius prieštarauja draudimo sutartyje įtvirtintoms sąlygoms, o būtent Taisyklių 9.2, 13.2, 13.3., 13.4. punktams.Kilus ginčui dėl Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių taikymo, taip pat taisyklių 9.2, 11.1 bei 13 punktų aiškinimo, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi – sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ieškovo įsitikinimu, prekinio kredito draudimo priskyrimas didelės rizikos draudimo grupei taip pat nereiškia, jog turi būti suabsoliutinama draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką esant bet kokiam draudimo sutarties pažeidimui. Susiklosčiusi teismų praktika taip pat vienareikšmiškai akcentuoja, jog Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 - 7 dalyse yra įtvirtinta apsauga nuo draudiko piktnaudžiavimo teise visiškai ar iš dalies atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-521/2004, 3K-3-250/2004, 3K-3-152/2007, 3K-3-210/2010).Jei būtų pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismu, jog teismas pagrįstai netaikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6, 7 dalių, teismas privalėjo vadovautis CK 6.246-6.249 straipsniais, kurie įpareigoja sprendžiant ginčą įvertinti sutartį pažeidusios šalies kaltę, priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar ieškovo pavėluotas pavedimas išieškoti mokėtiną turėjo įtakos draudiminiam įvykiui ir atsiradusių nuostolių dydžiui. Anot ieškovo, atsakovas sprendimuose tik formaliai konstatavo, jog dėl padarytų pažeidimų kilo žala, tačiau nei atsakydamas į ieškovo pretenzijas, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog jei ieškovas būtų pavedęs išieškoti skolą iš pirkėjo UAB „Nerosa“ 2009 m. sausio 23 d., o dėl pirkėjo UAB „Vilbaiva“ 2008 m. gruodžio 1 d., nuostolių nebūtų atsiradę apskritai. Priešingai, atsakovas pateikė teismui tik įrodymus, patvirtinančius, jog pirkėjams išsiuntė po vieną pretenziją su raginimu sumokėti skolą tačiau daugiau neatliko jokių veiksmų, siekiant išieškoti skolą. Byloje esantis UAB „Vilbaiva“ 2009 m. sausio 6 d. skolos pripažinimas patvirtina, jog nuostoliai atsirado dėl paties atsakovo veiksmų - atsakovas vienašališkai išdėstė UAB „Vilbaiva“ skolos mokėjimo terminus, o pirkėjui nevykdant skolos grąžinimo terminų - nesiėmė jokių papildomų skolos išieškojimo veiksmų, tai yra padidino ieškovo patirtus nuostolius. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pavedimo išieškoti skolą nesavalaikis įvykdymas yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Nei CK, nei Draudimo įstatyme, nei tarp šalių sudarytoje sutartyje nėra įtvirtintos nuostatos, jog pavedimo išieškoti skolą nesavalaikis įvykdymas yra esminės draudimo sutarties pažeidimo sąlygos, suteikiančios teisę atsakovui atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Lietuvos teismų praktika pripažįsta, jog esmine draudimo sutarties sąlyga laikytini draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-760/2000; 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 581/2000). Tokia teismo išvada taip pat prieštarauja Taisyklių 11.1 punktui, kuriame aiškiai įtvirtinta, kad pavėlavus pavesti skolos išieškojimą draudikui, draudėjas turi teisę į draudimo išmoką pagal sutartį tik jei įvyko vienas iš taisyklų 11.2-11.6 punktuose numatytų draudiminių įvykių. Apelianto nuomone, draudimo išmoka turėtų būti mokama, įvertinus pažeidimo įtaką draudiminiam įvykiui ir mokamos draudimo išmokos dydžiui.Nepagrįsta teismo išvada, jog šiuo atveju netaikoma Taisyklių 11.3 punkto išlyga. Sprendimus dėl draudimo išmokų priėmė ne atsakovas, o UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, kuri nėra draudimo įmonė ir neturėjo teisės priimti tokio pobūdžio sprendimų. Vadinasi, net ir bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas nebuvo priėmęs sprendimo dėl draudimo išmokos. Atitinkamai, yra nepagrįsta teismo išvada, jog UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo byla iškelta po to, kai atsakovas priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-327/2011.Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį ir 270 straipsnio 4 dalį, nes: 1) nepasisakė dėl ieškovo motyvų dėl nepagrįsto apdraustų ir neapdraustų prekinių kreditų proporcijų skaičiavimo (Taisyklių 12.2 p.); 2) teismas atmetė ieškovo pateiktą rašytinį įrodymą - Draudimo priežiūros komisijos paskelbtą Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą, tačiau nenurodė atmetimo motyvų; 3) Teismas sprendime konstatavo, jog šiam ginčui netaikytinos 82 straipsnio 6 ir 7 dalys, CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, CK 6.1013 straipsnio 3 dalis, tačiau nepažymėjo, kokiu įstatymu ar teisės norma vadovaujantis yra priimtas sprendimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš ieškovo bylos naginėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys galėjo susitarti dėl Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 punktų netaikymo. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies nuostatos tiesiogiai ir nedviprasmiškai leidžia kredito draudimo sandorio šalims susitarti dėl kitokio reglamentavimo, nei nustato Draudimo įstatymo 75-97 straipsniai. Vadinasi, Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių normos negali būti laikomos imperatyviomis. Ieškovo minimas Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios yra privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, tiekiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašas, kaip tai nurodyta jo preambulėje, yra tik rekomendacinio ir bendro pobūdžio išaiškinimas. Šis dokumentas negali būti taikomas didelės draudimo rizikos draudimo sutarčių atveju.Ieškovas ir atsakovas susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius teisinius santykius. Ieškovo pritarimą reglamentuoti kitokius, nei numatyta Draudimo įstatyme, su draudimo išmokos mokėjimu susijusius draudimo teisinius santykius patvirtina jo parašas Draudimo liudijime. Todėl ieškovas nepagrįstai remiasi Draudimo įstatymo 82 straipsniu.Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad pareigos pavesti skolos išieškojimą atsakovui ar su juo susijusiai įmonei pažeidimas yra neesminis ir nesudaro pagrindo nemokėti draudimo išmokos atsakovui. Taisyklių 11.1 punktu šalys susitarė, jog atsakovas turi teisę nemokėti draudimo išmokos, pažeidus pareigą pavesti skolos išieškojimą atsakovui ar su juo susijusiai įmonei.Kadangi šalys susitarė, jog Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos, ieškovas neturėjo pagrindo vadovautis šiomis Draudimo įstatymo normomis – taigi, ieškovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp jo padaryto pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimo ir draudimo išmokos dydžio. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog ir nustačius, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, privalu nustatyti priežastinį ryšį tarp ieškovo padaryto pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimo ir draudimo išmokos dydžio, nes tai kyla iš Taisyklių 13.3 punkto. Taisyklių 13.3 punktas nekonkretizuoja, kurių konkrečių draudimo sutartyje numatytų įsipareigojimų rizikai sumažinti ar išvengti pažeidimo atveju ši išimtis gali būti taikoma. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino Taisyklių 11.1 punktą, kuris specifiškai reglamentuoja pareigos pavesti išieškoti skolą pažeidimo pasekmes ir draudiko teises, konstatavus pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimą. Ieškovui neginčijant pareigos pavesti skolos išieškojimą atsakovui pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, kuris ginčijamame sprendime konstatavo, kad ieškovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, privalėjo taikyti ir taikė taisyklių 11.1 punktą, o ne 13.3 punktą. Be to, pažymėtina, kad pareiga pavesti skolos išieškojimą atsakovui nėra laikytina draudėjo pareiga rizikai sumažinti ar išvengti Taisyklių 13.3 punkto prasme.Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo nebuvo priimtas, nes jį priėmė ne atsakovas, bet UAB „Euler Hermes Services Lietuva“. Anot apelianto, sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti Taisyklių 11.3 punkte numatytą išimtį, esminę reikšmę turi ne sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo priėmimo ar nepriėmimo faktas, bet: 1) draudiminis įvykis, kurio pagrindu visų skolininkų atveju ieškovas prašė išmokėti draudimo išmoką, buvo ne pirkėjo restruktūrizavimas (Taisyklių 11.3 p.), bet pirkėjo tariamas nemokumas (numatytas Taisyklių 11.1 punkte); 2) Taisyklių 11.3 punkte numatytas įvykis atsirado jau po prašymo dėl draudimo išmokos mokėjimo pateikimo (praėjus metams ir 9 mėnesiams), todėl daug vėlesnis Taisyklių 11.3 punkte numatyto įvykio atsiradimas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos ieškovui mokėjimo.Apeliantas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nurodo tik nutarčių datas ir bylų numerius, tačiau nenurodo ir nedetalizuoja konkrečių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų; 2) nei vienoje iš nurodytų bylų nebuvo sprendžiami klausimai, kylantys iš didelės rizikos draudimo sutarčių, taip pat iš kredito draudimo sutarčių, todėl jie neaktualūs nagrinėjamu atveju.Nepagrįstai apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir sprendimo pagrindimą. Ieškovo nurodomi tariami pažeidimai, jei ir pasitvirtintų, nėra esminiai ir neturi įtakos galutiniam teismo sprendimui. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs Taisyklių 11.1 punktą, ieškinį atmetė pilna apimtimi, todėl proporcinis apdraustų ir neapdraustų kreditų santykio apskaičiavimas ir jo vertinimas jokios reikšmės neturi. Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios yra privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo Įmonių filialams, Įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo Įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje sąrašas šioje byloje yra neaktualus ir jokios reikšmės ginčo santykiams neturi. Todėl vien aplinkybė, kad teismas formaliai dėl šio dokumento nepasisakė, proceso normų pažeidimo nelemia. Pirmosios instancijos teismas išdėstė išsamius ir aiškius argumentus, kodėl šioje byloje negali būti taikomos kai kurios Draudimo įstatymo bei CK nuostatos bei išaiškino priežastis, dėl kurių kredito draudimo sutarties šalys turi teisę laisvai susitarti dėl tarpusavio santykių reglamentavimo ir tam tikrų Draudimo įstatymo nuostatų netaikymo. Teismas aiškiai nurodė, kokiomis teisės normomis remdamasis jis padarė atitinkamas išvadas ir priėmė sprendimą. Tai, kad ieškovui teismo argumentacija nėra priimtina, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė civilinį procesą reglamentuojančias normas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch-Unitas Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad tarp Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, veikiančio per Euler Hermes Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, ir UAB „Gretsch – Unitas Baltic“ 2005 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta prekinių kreditų draudimo sutartis Nr. 330 961 (draudimo liudijimas (polisas) serija EH Nr. 00533, taikytinas laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. gegužės 1 d., draudimo liudijimas (polisas) Serija EH Nr. 00316, taikytinas laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. gegužės 1 d.) pagal Prekinių kreditų draudimo taisykles Nr. 002 (toliau – Taisyklės) (9-12, 21-25, 28-37 b. l., 1 t.).

2008 m. spalio 10 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Nerosa“, draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2008 m. spalio 9 d., kredito limitas – 5000 Lt (39 b. l., 1 t.). Po atsakovo sprendimo suteikti kredito limitą, ieškovo pardavimai šiam pirkėjui tapo apdrausti. Pablogėjus pirkėjo finansinei būklei, atsakovas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą (40 b. l., 1 t.). Ieškovas 2009 m. sausio 27 d. informavo atsakovą apie 3683,53 Lt pirkėjo uždelstą atsiskaitymą bei 2009 m. vasario 10 d. pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ (54, 55 b. l., 1 t.). 2009 m. kovo 30 d. ieškovas paprašė išmokėti draudimo išmoką (56-57 b. l., 1 t.). Atsisakymas išmokėti draudimo išmoką ieškovui dėl pirkėjo UAB „Nerosa“ buvo įformintas 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu dėl draudimo išmokos Nr. DC-5735 (58-59 b. l., 1 t.). Šis sprendimas motyvuotas tuo, kad draudėjas pažeidė sutartyje nustatytus terminus informuoti draudiką apie pirkėjo nemokumą ir pavesti draudiką išieškoti skolą, dėl ko draudikas neturėjo galimybės laiku inicijuoti skolos išieškojimo procedūrų, atšaukti draudiminę apsaugą ar imtis kitų veiksmų dėl nuostolių sumažinimo.

2005 m. gegužės 27 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Vilbaiva“ (65 b. l., 1 t.). Draudimo apsaugos pradžia – 2005 m. gegužės 2 d., kredito limitas – 100 000 Lt. Po atsakovo sprendimo suteikti kredito limitą, ieškovo pardavimai pirkėjui tapo apdrausti. 2007 m. birželio 22 d. atsakovas padidino kredito limitą (66 b. l., 1 t.). Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2007 m. birželio 11 d., kredito limitas – 200 000 Lt. 2008 m. lapkričio 21 d. atsakovas dar padidino kredito limitą (67 b. l., 1 t.). Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2008 m. lapkričio 12 d., kredito limitas – 250 000 Lt. Pablogėjus pirkėjo finansinei būklei, atsakovas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą (68 b. l., 1 t.). 2008 m. lapkričio 26 d. ir 2008 m. gruodžio 15 d. pranešimais ieškovas informavo atsakovą apie pirkėjo 239 473,59 Lt uždelstą atsiskaitymą (169-170, 171-173 b. l., 1 t.) ir 2008 m. gruodžio 15 d. pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ (175 b. l., 1 t.). 2009 m. gegužės 7 d. ieškovas paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, jog pirkėjo skola siekia 142 215,32 Lt (176-177 b. l., 1 t.). Atsisakymas išmokėti draudimo išmoką dėl pirkėjo UAB „Vilbaiva“ buvo įformintas 2009 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu dėl draudimo išmokos Nr. DC-5108 (178-179 b. l., 1 t.). Šis sprendimas motyvuotas tuo, kad draudėjas pažeidė sutartyje nustatytus terminus informuoti draudiką apie pirkėjo nemokumą ir pavesti draudikui išieškoti skolą, dėl ko draudikas neturėjo galimybės laiku inicijuoti skolos išieškojimo procedūrų, atšaukti draudiminę apsaugą ar imtis kitų veiksmų dėl nuostolių sumažinimo. Todėl dėl šio pažeidimo nedrausta suma yra 93 145,61 Lt. Taip pat, vadovaujantis Taisyklių 12.2 punktu, sumažinta draudimo išmoka dėl proporcinio skaičiavimo 111 873,02 Lt.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė išvadą, jog atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką pagrįstai, t. y. sutartyje numatytais pagrindais. Nurodė, jog nors atsakovas, kaip draudikas, neturėjo pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas praleido terminą pranešti apie uždelstus pirkėjų UAB „Nerosa“ ir UAB „Vilbaiva“ mokėjimus, tačiau jis turėjo pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką kitu pagrindu - dėl to, kad ieškovas praleido sutartyje nustatytus terminus pavesti išieškojimą draudiko nurodytam asmeniui.

Kaip matyti iš bylos duomenų, šalys, sudarydamos draudimo sutartį, susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius santykius, ir šį susitarimą įformino draudimo polise (11 b. l., 1 t.). Kaip jau minėta šioje nutartyje, draudimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta pagal Prekinių kreditų draudimo taisykles Nr. 002.

Taisyklių 10.1 punkte nustatyta, kad draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo pirkėjo nemokumą; draudėjas privalo užpildyti draudiko pateiktą pranešimo apie pirkėjo nemokumą formą ir pateikti ją raudikui. Taisyklių 10.3 punkte nustatyta, kad draudėjas privalo draudikui pranešti apie apmokėjimo uždelsimus pagal Taisyklių 10.2.1 punktą ne vėliau kaip per Liudijimo 9 punkte numatytą terminą. Draudimo liudijimo 9.1 punkte nustatyta, kad pranešimo apie mokėjimo uždelsimą terminas, jei draudikas yra suteikęs raštišką kredito limitą, yra 60 dienų po pirminės kredito termino pasibaigimo datos. Tuo tarpu pagal draudimo liudijimo 10 punktą, pavedimas išieškoti skolą turi būti pateikiamas per 75 dienas po pirminės kredito termino pasibaigimo datos.

Taisyklių 2 punkte, apibūdinančiame draudimo objektą, nurodyta, jog sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka draudikas įsipareigoja kompensuoti draudėjo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl sutarties galiojimo metu atsitikusio draudimo įvykio, už sutarties galiojimo metu pirkėjams pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas.

Pasisakydamas dėl termino pranešti apie uždelstas skolas praleidimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad draudimo sutarties 13.3 punkte numatant, kad draudėjui nevykdant įsipareigojimų draudikui rizikai sumažinti ar išvengti, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, tik nustatęs pažeidimo įtaką draudiminio įvykio atsiradimui ar išmokos dydžiui, Taisyklių 13.2 punktas negali būti taikomas absoliučiai, ir padarė išvadą, jog šalys susitarė tik dėl sąlyginio Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių netaikymo, kai netaikymas konkrečiai turi būti aptartas kiekvieno pažeidimo atveju, o atsakovas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, turi pareigą įrodyti nurodomo ieškovo įvykdyto sutarties pažeidimo ryšį su draudiminio įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydžiu. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovas, kaip draudikas, nevykdydamas savo pareigos įrodyti draudėjo sutartinio įsipareigojimo pažeidimo ir sutartyje nurodomų pasekmių priežastinio ryšio, nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad draudėjas praleido terminą pranešti apie uždelstas pirkėjų UAB „Nerosa“ ir UAB „Vilbaiva“ skolas.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl termino pavesti išieškoti praleidimo, pripažino, jog nagrinėjamu atveju pareigos pavesti išieškoti skolą nevykdymo pasekmės draudimo sutartyje aptartos aiškiai, todėl nustatęs, kad ieškovas praleido sutartyje nustatytus terminus pavesti išieškojimą draudiko nurodytam asmeniui, konstatavo, kad draudikas pagrįstai, sutartyje numatytais pagrindais atsisakė mokėti draudimo išmoką, o termino praleidimo trukmė ir sutarties pažeidimo ryšys su pasekmėmis vertinant draudiko veiksmų teisėtumą, teisinės reikšmės, vertinant draudiko veiksmų teisėtumą, neturi.

Ieškovas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad esant termino pranešti apie uždelstas skolas pažeidimui, draudikas turi pareigą įrodyti šio draudėjo įvykdyto sutarties pažeidimo ryšį su draudiminio įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydžiu, o iš esmės nesutinka tik su antrąja pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią termino pavesti išieškojimą draudiko nurodytam asmeniui praleidimas yra pakankamas pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nepaisant termino praleidimo trukmės ir šio sutarties pažeidimo ryšio su pasekmėmis. Todėl dėl pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su termino pranešti apie uždelstą skolą pažeidimo pasekmėmis, teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija šioje nutartyje detaliai nepasisako, nes byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Apelianto teigimu, įvertinus tai, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnyje įtvirtintos normos imperatyvios, susitarti, jog esant tai pačiai draudimo sutarčiai vienu atveju imperatyvios teisės normos taikomos, kitu atveju – ne, šalys negali. Todėl apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog esant pavėluotam pranešimui apie skolą, atsakovas privalėjo atsižvelgti į draudimo sutarties pažeidimo ryšį su draudimo įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydžiu, o pavėluoto pavedimo išieškoti skolą atveju – šių sutartinės atsakomybės taikymo sąlygų nustatyti nereikia. Taip pat pažymi, kad teismo išvada apie sąlyginį šalių susitarimą netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių prieštarauja draudimo sutartyje įtvirtintoms sutarties sąlygoms, o būtent Taisyklių 9.2 punktui, 13.2, 13.3, 13.4 punktams.

Įvertinus šiuos argumentus, akivaizdu, jog priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas mano, kad priimant sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo/nemokėjimo, atsakovas privalėjo atsižvelgti į draudimo sutarties pažeidimo ryšį su draudimo įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydžiu ir tuo atveju, kai yra pažeidžiami terminai pavesti išieškojimą.

Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, kreditų draudimas priskiriamas didelių rizikų draudimo grupei, jeigu draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla. Nėra ginčo, kad ieškovas tokią veiklą vykdo ir šioje byloje aptariama draudimo sutartimi apdraustos draudimo rizikos yra susijusios būtent su šia veikla. Nagrinėjamu atveju kreditų draudimo sutartimi draudikas apdraudė didelės rizikos prekinį kreditą, todėl tikslus draudiko ir draudėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymas turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokų (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-378/2012; 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-736/2012).

Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pareigos pavesti išieškoti skolą nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmės draudimo sutartyje yra aptartos aiškiai ir vienareikšmiai. Pagal Taisyklių 9.2 punkto nuostatą, tuo atveju, kai draudėjas nepaveda draudikui ar jo nurodytai trečiajai šaliai vykdyti skolos išieškojimo, draudikas, sutinkamai su Taisyklių 13 punktu, atleidžiamas nuo įsipareigojimo mokėti Draudimo išmoką Draudėjui dėl šių nuostolių.

Taisyklių 11.1 punkte yra detalizuojamos pasekmės, kai netinkamai vykdoma pareiga pavesti išieškoti skolą. Šiame punkte numatyta, kad kai draudėjas nepateikia pavedimo išieškoti skolą arba tai padaro vėliau nei nurodytą dieną, jis turi teisę į draudimo išmoką pagal sutartį tik jei įvyko vienas iš Taisyklių 11.2-11.6 išvardintų draudiminių įvykių, apie kurį draudėjas nedelsiant informavo draudiką. Taigi, analizuojant Taisyklių nuostatas, akivaizdu, jog šalys aiškiai susitarė, jog praleidus terminą pavesti išieškoti skolą, draudėjas gali įgyti teisę į draudimo išmoką tik išimtiniais atvejais, o nesant Taisyklių 11.2-11.6 punktuose išvardintų sąlygų, draudimo išmoka nemokama. Kitaip tariant, Taisyklių 11.2 punktas laikytinas specialiąja nuostata, turinčia taikymo viršenybę kitų Taisyklių bendrųjų nuostatų atžvilgių – konkrečiai Taisyklių 13.2., 13.3., 13.4. punktų atžvilgiu, kaip pagrįstai ir nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą.

Taigi, draudimo sutartyje aiškiai aptarus, kokios bus pasekmės, netinkamai įvykdžius sutartinę prievolę pavesti išieškoti skolą, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog esant tokiam pažeidimui, Taisyklių 13.3 punktas iš esmės nėra taikomas, todėl vertinant draudiko veiksmų teisėtumą, termino praleidimo trukmė ir sutarties pažeidimo ryšis su pasekmėmis teisinės reikšmės neturi. Dėl šios priežasties dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su priežastinio ryšiu tarp pažeidimo ir žalos nustatymo teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Pažymėtina, kad šalių pasirašytuose draudimo liudijimuose yra aiškiai nurodyta ir draudėjas parašu patvirtino, kad jis gavo bei perskaitė Taisykles ir sutinka su jose nustatytomis sąlygomis. Taigi, yra pagrindas teigti, jog Taisyklės (standartinės sutarčių sąlygos) ieškovui buvo tinkamai atskleistos, su jose nustatytomis sąlygomis ieškovas sutiko ir tai raštu aiškiai išreiškė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, užsiimančiam verslu, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ieškovas turėjo žinoti bei suprasti visas sudaromos draudimo sutarties sąlygas. Draudimo liudijime, kuriame šalys aptarė individualias draudimo sutarties sąlygas, šalys susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatų. Taigi, pasirašydamas draudimo liudijimą, ieškovas tuo pačiu pritarė ir šiai išlygai.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, jog draudimo sutarties šalys apskritai negali susitarti dėl sąlyginio Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių netaikymo. Tokią išvadą paneigia šio įstatymo 75 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią 75-97 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip.

Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, akivaizdu, kad išvadą, jog draudėjui praleidus terminą pranešti apie uždelstą skolą, draudikas turi pareigą įrodyti įvykdyto sutarties pažeidimo ryšį su draudiminio įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydį, pirmosios instancijos teismas padarė, atsižvelgęs į Taisyklėse įtvirtintas standartines draudimo sutarties sąlygas. Apeliantas iš esmės sutinka su šia teismo išvada. Šios išvados apeliacine tvarka atsakovas taip pat neginčija.

Ieškovui prisijungus prie standartinių draudimo sutarties sąlygų (Taisyklėse nurodytų sąlygų, tarp kurių atskirai ir aiškiai buvo nustatyta, jog pažeidus prievolę nustatytu terminu pavesti išieškoti skolą, draudimo išmokų draudikas neišmoka, išskyrus išimtinius atvejus), taip pat susitarus dėl individualių draudimo sutarties sąlygų draudimo liudijimuose, kuriuose taip pat aiškiai buvo sutarta, jog šalys susitaria netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatų, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog nustačius pareigos pavesti išieškoti skolą pažeidimą, draudikas turėjo pareigą nustatyti priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir žalos.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.246 – 6.249 straipsnių, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nuostatas, kadangi jose yra įtvirtintos bendrosios civilinės atsakomybės pagrindus reglamentuojančios nuostatos. Šiuo atveju esant tarp šalių sudarytai draudimo sutarčiai, civilinės atsakomybės klausimai turi būti sprendžiami, atsižvelgiant į draudimo teisinius santykius reglamentuojančias specialias teisės normas ir šios sutarties sąlygas, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir padarė skundžiamame sprendime.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog esmine draudimo sutarties sąlyga laikytini draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai, kad Taisyklių 11.1 punkte aiškiai įtvirtina, jog pavėlavus pavesti skolos išieškojimą draudikui, draudėjas turi teisę į draudimo išmoką pagal sutartį tik jei įvyko vienas iš Taisyklių 11.2-11.6 punktuose išvardintų draudiminių įvykių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir nenurodė, jog pavėluotas pavedimo išieškoti skolą pateikimas yra esminė draudimo riziką apsprendžianti sąlyga. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Taisyklių 11 punkte yra numatytos išlygos draudimo išmokos nemokėjimui, praleidus pavedimo išieškoti terminą. Kadangi ieškovas savo teisę gauti draudimo išmoką grindė Taisyklių 11.3 punktu, pirmosios instancijos teismas vertino, ar nebuvo įvykęs šiame punkte nurodytas draudiminis įvykis.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog esant pavedimo išieškoti skolą termino pažeidimui, turėtų būti įvertinama pažeidimo įtaka draudiminiam įvykiui ir mokamos draudimo išmokos dydžiui, nes tokia sąlyga Taisyklių 11.2-11.6 punktuose nėra nurodyta.

Kita vertus, įvertinus draudimo sutarties sąlygas, yra pagrindas teigti, jog esminėmis draudimo riziką apsprendžiančiomis su draudimo objektu susijusiomis aplinkybėmis laikytinos tiek su atitinkamo pirkėjo mokumo rizika susijusios aplinkybės, tiek ir aplinkybės, susijusios su konkretaus pirkėjo įsipareigojimų už jam pateiktas prekes tinkamu ir savalaikiu vykdymu. Prekinio kredito draudimo atveju apmokėjimas už prekes yra esminė draudiko prisiimamos rizikos sąlyga, todėl terminas, per kurį draudikui turi būti pranešta apie vėlavimą apmokėti už prekes, pateiktas pavedimas išieškoti skolą, savalaikis draudiko nurodymų vykdymas yra esminės draudimo riziką apsprendžiančios sąlygos, kurių griežtas laikymasis turi esminės reikšmės.

Iš Taisyklių 11.1 punkto nuostatų akivaizdu, jog draudėjas, nepateikęs pavedimo išieškoti skolą arba tai padaręs vėliau nei nurodytą dieną, laikomas iš esmės pažeidusiu sutartines prievoles ir jam negali būti išmokama draudimo išmoka, išskyrus esant tam tikroms išimtims, išvardintoms Taisyklių 11.2-11.6 punktuose, kuriuose, skirtingai nei teigia apeliantas, nėra numatyta pareiga įvertinti pažeidimo įtaką draudiminiam įvykiui ir mokamos draudimo išmokos dydžiui.

Kaip matyti iš teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nebuvo pagrindo išmokėti draudimo išmoką ieškovui, vadovaujantis Taisyklių 11.3 punkto išimtimi, kadangi pirkėjo UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo byla iškelta tik Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 16 d., o pradiniu pareiškimu į teismą dėl šio asmens restruktūrizavimo buvo kreiptasi 2009 m. lapkričio 19 d. – t. y. jau po to, kai atsakovas 2009 m. rugpjūčio 11 d. atsisakė mokėti draudimo išmoką.

Nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliantas teigia, jog sprendimus dėl draudimo išmokų priėmė ne atsakovas (draudikas), o UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, kuris nėra draudimo įmonė ir neturėjo teisės priimti tokio pobūdžio sprendimus, todėl, jo nuomone, bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas nebuvo priėmęs sprendimo dėl draudimo išmokos.

Pagal Draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatą, draudimo įmonės gali sudaryti sutartis dėl draudimo sutarčių sudarymo, draudžiamųjų įvykių administravimo. Kaip matyti iš draudimo liudijimų, UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ atlieka skolų išieškojimą pagal skolų išieškojimo sutartį Nr. 330.961/05/29 (11, 23 b. l., 1 t.). Byloje nėra pateikta ir išreikalauta minėta skolų išieškojimo sutartis. Nesant byloje skolų išieškojimo sutarčiai, negalima nustatyti, ar UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ buvo įgaliota atsakovo vardu priimti sprendimus dėl draudimo išmokų išmokėjimo/nemokėjimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nepriklausomai nuo to, ar UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ turėjo įgaliojimus priimti ginčo sprendimus atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, esant draudimo sutartyje nustatytam pagrindui, atleidžiančiam draudiką nuo įsipareigojimo mokėti draudimo išmoką, atsakovas, kaip draudikas, neprivalėjo sumokėti draudimo išmokų. Kaip matyti iš bylos duomenų, prašymą sumokėti draudimo išmoką dėl pirkėjo UAB „Vilbaiva“ ieškovas pateikė 2008 m. gruodžio 15 d. (176 b. l., 1 t.), o atsakovas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą (68 b. l., 1 t.). Tuo tarpu restruktūrizavimo byla UAB „Vilbaiva“ buvo iškelta 2010 m. gegužės 21 d., nutartis įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 16 d. (28-33 b. l., 2 t.). Taigi, Taisyklių 11.3 punkte numatytas įvykis atsirado jau po prašymo dėl draudimo išmokos mokėjimo pateikimo (praėjus metams ir 9 mėnesiams) ir net po ieškinio teismui pateikimo dienos (ieškinys teisme gautas 2010 m. balandžio 8 d.), ką pagrįstai ir nurodė pats atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą. Taigi, daug vėlesnis Taisyklių 11.3 punkte numatyto įvykio atsiradimas neturėjo ir negalėjo turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos ieškovui mokėjimo. Taigi, iš esmės nebuvo pagrindo ieškovui išmokėti draudimo išmokų.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185, 265 straipsnių ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus.

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinyje išdėstytų reikalavimų bei juos pagrindžiančių argumentų pagrįstumą, ištyrė ir įvertino visus reikšmingus šiems reikalavimams išspręsti faktinius bylos duomenis ir aplinkybes bei pateiktus įrodymus, taip pat pateikė pakankamai detalų įvertinimą skundžiamame sprendime. Pažymėtina, kad nustačius, jog nebuvo pagrindo ieškovui išmokėti draudimo išmokas, nebėra prasmės pasisakyti dėl proporcinio apdraustų ir neapdraustų kreditų santykio apskaičiavimo, nes tai nesudarytų pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskirai dėl to nepasisakė.

Be to, nors pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl Draudimo priežiūros komisijos paskelbto Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašo įrodomosios reikšmės, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą apie priimto teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Tuo labiau, kad šis sąrašas yra bendro ir informacinio pobūdžio (žr. sąrašo preambulę), todėl aiškinant draudimo teisinius santykius, svarbu vadovautis konkrečių teisės aktų (tarp jų ir Draudimo įstatymo) reglamentavimu. Kadangi apeliacinio skundo ribose teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, bei konkrečias draudimo sutarties sąlygas, todėl nėra pagrindo konstatuoti ne tik civilinio proceso teisės normų, bet ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, pažeidimo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, netenkinamas jo prašymas priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėGintaras PečiulisDonatas Šernas