Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VBH Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-219-262/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VBH Vilnius“ ieškinį atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs- Aktiengesellschaft, veikiančiam per Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai konstatavo, jog įvykus draudiminiam įvykiui draudikas turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Teismas tik formaliai konstatavo draudėjo atliktus pažeidimus, nors Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis draudikas, o šioje byloje ir teismas, privalėjo vadovautis, vertinant draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumą. Teismo išvada, jog dėl pavėluoto pranešimo apie skolą ar pavėluoto pavedimo išieškoti skolą atsakovas negalėjo imtis veiksmų, kurie būtų užkirtę kelią arba sumažinę nuostolius, ir dėl šio pažeidimo draudikas negalėjo įvertinti rizikos, yra nepagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nesant šių pažeidimų, nuostoliai nebūtų atsiradę arba jie būtų sumažėję. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog aukščiau nurodyti ieškovo pažeidimai neturėjo jokios įtakos nuostolių ir mokėtinos draudimo išmokos dydžiui. Draudikas (atsakovas) bet kuriuo draudimo sutarties galiojimo momentu turėjo galimybę vertinti pirkėjo finansinę padėtį. Taisyklių § 3.5 nustatyta, kad, jei bet kokia aplinkybė susijusi su pirkėju ar prekiniais kreditais pablogėja arba esant kitų svarbių priežasčių, draudikas pasilieka teisę nedelsdamas sumažinti draudimo apsaugos dydį arba atšaukti draudimo apsaugą atitinkamam pirkėjui vėlesniems pristatymams, ar paslaugoms. Teismas nustatė, jog apie UAB „Hronas“ pavėluotą sąskaitų apmokėjimą ieškovas turėjo pranešti iki 2009 m. kovo 24 d., iki 2009 m. balandžio 8 d. ieškovas turėjo pavesti išieškoti skolą. Atsakovas po draudimo apsaugos atšaukimo, ieškovo pranešimo apie skolą ir pavedimo išieškoti skolą rekomendavo inicijuoti pirkėjui bankroto bylą, o ne ėmėsi aktyvių skolos išieškojimo veiksmų, šie atsakovo veiksmai tik patvirtina, kad pirkėjas buvo nemokus ir pranešimas apie skolą, bei pavedimas išieškoti skolą vienu mėnesiu anksčiau ar vėliau neturėjo jokios įtakos nuostolių dydžiui. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovas dėl pavėluoto pranešimo apie skolą ar pavėluoto pavedimo išieškoti skolą negalėjo imtis veiksmų nuostolių mažinimui.Teismas neatsižvelgė į CPK 178 straipsnyje, šalių draudimo sutarties galiojimo ir vykdymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas normas. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kurie paneigtų ieškovo argumentus, jog pranešimas apie skolą ir pavedimas išieškoti skolą ne laiku neturėjo įtakos nuostolių ir mokėtinos draudimo išmokos dydžiui. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jei ieškovas laiku būtų pranešęs apie UAB „Hronas“ pradelstą apmokėti skolą, ieškovas būtų atgavęs skolą. Nesant byloje atitinkamų įrodymų teismas, konstatuodamas, jog atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovui, pažeidė CPK 12, 178 straipsnius, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismas neatsižvelgė į CPK 185 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti aplinkybes, kurios įrodinėjamos proceso metu, taip pat CPK 265 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teismo pareigą įvertinti įrodymus. Teismas nenurodė nei vienos materialinės teisės normos, kuria vadovaujantis yra priimamas sprendimas, todėl neatsižvelgė į CPK 262 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnis nėra taikytinas ginčo santykiams. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalimi, Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip. Vadinasi, draudimo sutartimi šalys galėjo susitarti dėl tam tikrų įstatymo normų kitokio taikymo, bet ne dėl jų netaikymo apskritai, o draudimo sutarties nuostata dėl draudimo įstatymo 75-97 straipsnių netaikymo yra neaiški ir turi būti aiškinama vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Prekinio kredito draudimo priskyrimas didelės rizikos draudimo grupei nereiškia, jog turi būti suabsoliutinama draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką, esant bet kokiam draudimo sutarties pažeidimui. Susiklosčiusi teismų praktika patvirtina, jog Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6-7 dalyse yra įtvirtinta apsauga nuo draudiko piktnaudžiavimo teise visiškai ar iš dalies atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.Teismas, sutikdamas su atsakovo pozicija, jog pavėluotas pranešimas apie skolą ir pavėluotas pavedimas išieškoti skolą yra esminiai draudimo sutarties pažeidimai, sprendė, kad ieškovui nepažeidus šių įsipareigojimų, nuostoliai nebūtų atsiradę, UAB „Hronas“ būtų sumokėjęs skolą ieškovui, tačiau teismas netyrė, ar šis pažeidimas turėjo įtakos draudiminiam įvykiui ir atsiradusių nuostolių dydžiui, nenustatė priežastinio ryšio tarp UAB „Hronas“ nesumokėtos skolos ir pavėluoto ieškovo pranešimo atsakovui apie neapmokėtas sąskaitas faktūras. Teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.Teismo išvada, jog terminai, per kuriuos draudikui turi būti pranešta apie vėlavimą apmokėti už prekes, atlikti pradelstos skolos išieškojimą, vykdyti duotus nurodymus, ir tokių pareigų atlikimas yra esminės draudimo riziką apsprendžiančios sąlygos, dėl kurių netinkamo įvykdymo atsakovas turi teisę nemokėti draudimo išmokos, yra nepagrįsta. Nei CK, nei Draudimo įstatyme, nei tarp šalių sudarytoje sutartyje nėra įtvirtintos nuostatos, jog aukščiau nurodytų pareigų netinkamas įvykdymas yra esminės draudimo sutarties pažeidimo sąlygos, suteikiančios teisę atsakovui atsisakyti mokėti draudimo išmoką.Teismas, taikydamas automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygą pažeidė CK 6.193, 6.1014 straipsniuose ir Draudimo įstatymo 77 straipsnyje įtvirtintas normas. Automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga gali būti taikoma tik esant šioms sąlygoms: pirma, draudikas suėjus Taisyklių § 6 nustatytiems terminams atskirai raštu nepatvirtino, jog draudimo apsauga galioja; antra, automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas galioja tik tiems prekiniams kreditams (skoloms) kurie yra už draudimo apsaugos ribų, t.y. viršijus kredito limitą. Nei Taisyklių §11, nei § 12 nekalbama apie automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą, kaip pagrindą leidžianti mažinti apdraustus nuostolius ar nemokėti draudimo išmokos, priešingai, apdraustą nuostolį atsakovas siejo su atitinkamam pirkėjui suteiktu kredito limitu. Automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos taikymas sąskaitoms, kurios neviršija suteikto kredito limito, pažeistų CK 6.1014 straipsnio ir Draudimo įstatymo 77 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

Byloje nustatyta, kad tarp Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, veikiančio per Euler Hermes Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, ir UAB „VBH Vilnius“ 2008 m. kovo 13 d. sudaryta prekinių kreditų draudimo sutartis Nr. 383.991 (draudimo liudijimas serija EH Nr. 00506, taikytinas laikotarpiui nuo 2008 m. kovo 14 d. iki 2009 m. kovo 13 d., ir draudimo liudijimas serija EH Nr. 00757, taikytinas laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 14 d. iki 2010 m. kovo 13 d.), pagal Prekinių kreditų draudimo taisykles Nr. 002 (tekste - Taisyklės). Pagal draudimo liudijimų 3 punktą rizikos įvertinimą ir monitoringą atlieka UAB „Euler Hermes Servines Lietuva“, kuri pagal Taisyklių §11.1 draudėjo pavedimu taip pat atlieka skolos išieškojimą. 2008 m. kovo 20 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą UAB „VBH Vilnius“ pardavimams pirkėjui UAB „Hronas“ (toliau - pirkėjas) ir pagal patvirtinimą draudimo apsaugos galiojimo pradžia buvo 2008 m. kovo 17 d., kredito limitas – 870 000 Lt. Po atsakovo sprendimo suteikti kredito limitą ieškovo pardavimai minėtam pirkėjui tapo apdrausti. Pablogėjus pirkėjo UAB „Hronas“ finansinei būklei, atsakovas 2008 m. lapkričio 14 d. sumažino draudimo apsaugą ieškovo pardavimams pirkėjui iki 500 000 Lt, 2009 m. kovo 10 d. atsakovas sumažino draudimo apsaugą ieškovo pardavimams pirkėjui iki 250 000 Lt. Nuo draudimo apsaugos suteikimo 2008 m. kovo 20 d. iki draudimo apsaugos sumažinimo 2009 m. kovo 10 d. ieškovas jau buvo pardavęs pirkėjui prekių už 354 793,94 Lt. Ieškovas 2009 m. balandžio 27 d. bei 2009 m. gegužės 18 d. informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą atsiskaitymą bei pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“. Ieškovas 2009 m. rugsėjo 23 d. pateikė atsakovui prašymą išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, jog pirkėjo skola yra 410 448,59 Lt. Atsakovas 2009 m. sausio 15 d. priėmė sprendimą Nr. DC-7043, kuriuo atsisakė išmokėti draudimo išmoką dėl UAB „Hronas“ neapmokėjimo UAB „VBH Vilnius“ sąskaitų, nurodydamas motyvus: 1) pagal draudimo liudijimo 13 punktą frančizė kiekvienai žalai sudaro 1 000 Lt ir draudikas neatlygina šios nuostolių dalies; 2) 2009 m. kovo 10 d. draudikas sumažino kredito limitą iki 250 000 Lt, tačiau nepaisant to draudėjas didino savo skolininko įsiskolinimą, todėl draudikas visas sąskaitas išrašytas po kredito limito sumažinimo laikė nedraustomis (nedrausta suma 68 054,31 Lt); 3) pagal Taisyklių §12.2 kredito limito atšaukimo, sutarties pasibaigimo ar draudiminio įvykio dieną esant neapdraustai nuostolių daliai visos atgautos sumos ir priešpriešiniai reikalavimai, kurie mažina pirkėjo skolą įskaitomi pagal apdraustų ir neapdraustų kreditų proporciją ir taip buvo paskirstyti; 4) vadovaujantis Taisyklių § 6 1 dalimi nustatytas automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas 2009 m. sausio 7 d., kadangi sąskaita Nr. S07-45067 nebuvo apmokėta per 60 dienų, draudimo apsauga automatiškai nutrūko 2009 m. sausio 7 d. pasibaigus draudimo liudijimo 8.1 punkte nustatytam 60 dienų terminui; draudikas atskirai raštu nepatvirtino draudimo apsaugos tęstinumo po šio termino pabaigos, todėl visos sąskaitos, išrašytos po 2009 m. sausio 7 d. yra nedraudžiamos (nedrausta suma 332 311,88 Lt); 5) draudėjas pagal Taisyklių § 10 įsipareigojo pranešti draudikui apie pirkėjo nemokumą, draudėjas pažeidė draudimo liudijimo 9 punkte nustatytą pranešimo apie pirkėjo nemokumą terminą 35 dienom, taip pat pažeidė draudimo liudijimo 10 punkte nustatytą pavedimo išieškoti terminą 20 dienų, todėl draudikas neturėjo galimybės imtis veiksmų siekiant sumažinti galimus nuostolius ar jų išvengti, bei negalėjo imtis atitinkamų veiksmų siekiant atgauti skolą.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Dėl draudimo sutarties vykdymo

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas pagrįstai pasinaudojo savo teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl skolos, kuri susidarė pagal sąskaitas, UAB „VBH Vilnius“ išrašytas UAB „Hronas“ atžvilgiu po 2009 m. sausio 7 d., kurių bendra suma yra 332 311,88 Lt. Kaip minėta, tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta prekinių kreditų draudimo sutartis (draudimo liudijimas serija EHNr. 00506, taikytinas laikotarpiui nuo 2008 m. kovo 14 d. iki 2009 m. kovo 13 d., ir draudimo liudijimas serija EH Nr. 00757, taikytinas laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 14 d. iki 2010 m. kovo 13 d.), draudimo sutartis buvo sudaryta pagal Prekinių kreditų draudimo taisykles Nr. 002 (tekste- Taisyklės).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas tik savo sprendimu gali atšaukti draudimo apsaugą.

Taisyklių § 6 numato, kad mokėtinos sąskaitos už prekes ar paslaugas, pateiktas ar suteiktas po to, kai ankstesnės apdraustos ar neapdraustos pirkėjo sąskaitos yra neapmokėtos, pasibaigus draudimo liudijimo 8.1 punkte numatytam terminui, yra nedraudžiamos, nepriklausomai nuo to, ar draudėjas pranešė draudikui apie sąskaitų neapmokėjimą, nebent draudikas atskirai raštu patvirtino draudimo apsaugos tęstinumą. Šis punktas apibrėžia, kad draudimo apsauga yra netaikoma sąskaitoms už pardavėjo pateiktas prekes po to, kai ankstesnės apdraustos ar neapdraustos sąskaitos pirkėjo yra neapmokėtos, pasibaigus draudimo liudijimo 8.1 punkte numatytam terminui.

Draudimo liudijimo 8.1 punktas (draudimo liudijimas serija EH Nr. 00506, taikytinas laikotarpiui nuo 2008 m. kovo 14 d. iki 2009 m. kovo 13 d., ir draudimo liudijimas serija EH Nr. 00757, taikytinas laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 14 d. iki 2010 m. kovo 13 d.) nustato, kad draudimo apsauga nutrūksta prekiniams kreditams, atsirandantiems iš tolesnio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, po 60 dienų nuo pirminės kredito termino pasibaigimo datos. Atsakovas byloje yra pateikęs UAB „Hronas“ atsiskaitymo duomenis už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 28 d. Šie duomenys patvirtina, kad sąskaita Nr. S07-45067, išrašyta 2008 m. rugsėjo 9 d., buvo neapmokėta per 60 dienų kaip buvo numatyta tarp UAB „VBH Vilnius“ ir UAB „Hronas“ sudarytoje sutartyje. Nuo datos, kai ši sąskaita turėjo būti apmokėta, skaičiuojant draudimo liudijimuose nurodytas 60 dienų, laikytina, kad visos sąskaitos, kurios buvo išrašytos po 2009 m. sausio 7 d., yra nedraustos, nes draudimo apsauga buvo nutrūkusi pagal Taisyklių § 6. Tokių sąskaitų bendra suma yra 332311,88 Lt. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių § 6, pagrįstai pasinaudojo savo teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl skolos, kuri susidarė pagal sąskaitas, UAB „VBH Vilnius“ išrašytas UAB „Hronas“ atžvilgiu po 2009 m. sausio 7 d.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti apelianto argumentai, kad tik sąskaitoms, kurios nepatenka į suteikto kredito limito ribas, turi būti taikoma automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga.

Taisyklių § 6, kuris apibrėžia automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą, numato, kad visos mokėtinos sąskaitos už prekes ir paslaugas, pateiktas ar suteiktas po to, kai ankstesnės apdraustos ar neapdraustos pirkėjo sąskaitos yra neapmokėtos, pasibaigus draudimo liudijimų 8.1 punkte numatytam terminui, yra nedraudžiamos, nepriklausomai nuo to, ar draudėjas pranešė draudikui apie sąskaitų neapmokėjimą. Taisyklės nesieja automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo ir suteikto kredito limito.

Be to, neteisingas ir nelogiškas yra apelianto aiškinimas, kad automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas galioja tik tiems prekiniams kreditams, kurie yra už draudimo apsaugos ribų, t.y. viršijus kredito limitą. Jeigu prekinis kreditas yra už draudimo apsaugos ribų, tai jis ir taip yra neapdraustas ir jam draudimo apsauga negalioja, nes draudikas draudimo apsaugą prieš tai buvo suteikęs tik kredito limito ribose (Taisyklių § 2).

Taisyklių § 6 numato, kad automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas netaikomas jau suteiktiems ir patenkantiems į esamą draudimo apsaugą prekiniams kreditams. Ši nuostata reiškia, kad draudimo apsaugos nutrūkimas neturi atgalinio galiojimo, t.y. jeigu tam tikros prekės buvo pateiktos iki automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo, tokiu atveju už jas neapmokėtos sąskaitos patektų į draudimo apsaugą, nepaisant to, kad jų neapmokėjimas gali paaiškėti jau po automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo. Todėl automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas yra taikytinas tik į ateitį, t.y. toms sąskaitoms, kurios išrašomos jau po automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo. Todėl apelianto aiškinimas, kad automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas galioja tik tiems prekiniams kreditams, kurie yra už kredito limito ribų, yra nepagrįstas bei neteisingas.

Taisyklių § 4.2 numato, kad neapdraustos pirkėjo sąskaitos, viršijančios kredito limitą, tampa apdraustomis tik iki kredito limito sumos, kai apmokami įsiskolinimai pagal ankstesnes apdraustas sąskaitas. Nepadraustos sąskaitos nebegali tapti apdraustomis, kai draudimo apsauga nutrūksta pagal Taisyklių § 3.5 ar § 6 arba kai įvyksta draudžiamasis įvykis ar draudimo sutartis nustoja galioti. Ši sąlyga nustato, kad sąskaitos, išrašytos pirkėjui, kurios viršija suteiktą kreditą, yra nedraudžiamos, nebent ankstesnės neapmokėtos apdraustos sąskaitos yra apmokamos. Tokiu atveju tos sąskaitos tampa apdraustomis iki kredito limito, tačiau ši sąlyga yra netaikoma, kai įvyksta automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas. Tai reiškia, kad automatiškai nutrūkus draudimo apsaugai pagal Taisyklių § 6, yra nesvarbu ar ankstesnės neapmokėtos apdraustos sąskaitos yra apmokamos ar ne, nes neapdraustos pirkėjo sąskaitos jau nebegali patekti į draudimo apsauga.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas atskirai raštu buvo patvirtinęs draudimo apsaugos tęstinumą.

Atsakovui 2009 m. kovo 10 d. priimant sprendimą dėl kredito limito sumažinimo, ieškovas nebuvo pranešęs apie pirkėjo UAB „Hronas“ mokėjimo uždelsimus ir nebuvo pavedęs išieškoti skolos. Ieškovas tai padarė tik 2009 m. balandžio 28 d. Atsakovo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo dėl kredito limito sumažinimo priėmimo momentui ieškovas dar nebuvo pranešęs atsakovui apie pirkėjo UAB „Hronas“ mokėjimo uždelsimus, t.y. apie vėlavimus sumokėti už pateiktas prekes, taip pat nebuvo pateikęs atsiskaitymo istorijos, kurios pagrindu gali būti nustatomas automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas, todėl atsakovas nepatvirtino ir negalėjo patvirtinti draudimo apsaugos galiojimo tęstinumą, nes apskritai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad draudimo apsauga yra automatiškai nutrūkusi pagal Taisyklių § 6. Atsakovo 2009 m. kovo 10 d. sprendimas yra dėl kredito limito sumažinimo, bet ne atskiras rašytinis patvirtinimas dėl draudimo apsaugos tęstinumo.

Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad automatinio draudimo apsaugos sąlyga pažeidžia CK 6.1014 straipsnio ir šalių draudimo sutarties galiojimo ir vykdymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 77 straipsnio nuostatas.

Taisyklių § 3.9 nustato, kad draudimo apsauga nebegalioja apdraustojo pirkėjo prekiniams kreditams, atsirandantiems iš tolimesnio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, jei draudimo apsauga yra atšaukiama pagal Taisyklių § 3.5 ar § 6, arba įvyksta Taisyklių § 11 numatytas draudžiamasis įvykis, arba pasibaigia liudijimo galiojimas.

Automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga negali būti tapatinama su nedraudžiamuoju įvykiu. Automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga yra skirta apibrėžti draudimo apsaugos ribas, bet ne nedraudžiamuosius įvykius. Šalių draudimo sutarties galiojimo ir vykdymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 77 straipsnis apskritai ginčo santykiams netaikytinas, nes ieškovas ir atsakovas draudimo sutartimi susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių jų tarpusavio santykiams.

Dėl draudimo sutarties pažeidimo

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti 86 881,47 Lt draudimo išmokos dalį dėl UAB „Hronas“ neapmokėjimo sąskaitų, kadangi ieškovas pažeidė draudimo sutartį.

Taisyklių § 10.1 numato, kad draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo pirkėjo nemokumą. Draudėjas privalo užpildyti draudiko pateiktą pranešimo apie pirkėjo nemokumą formą ir pateikti ją draudikui. Taisyklių § 10.3 numato, kad draudėjas privalo draudikui pranešti apie apmokėjimo uždelsimus pagal Taisyklių § 10.2.1 ne vėliau kaip per draudimo liudijimo 9 punkte numatytą terminą. Draudimo liudijimo 9.1 punktas numato, kad pranešimo apie mokėjimo uždelsimą terminas, jei draudikas yra suteikęs raštišką kredito limitą, yra 45 dienos, o 10 punktas numato, kad pavedimas išieškoti skolą turi būti pateikiamas per 60 dienų po pirminės kredito termino pasibaigimo datos.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimus pavėlavo pateikti 35 dienas, o pavedimą išieškoti skolą pavėlavo pateikti 20 dienų. Šių aplinkybių neginčija ir ieškovas.

Taisyklių § 2, apibūdindamas draudimo objektą, nurodo, kad draudikas sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka įsipareigoja kompensuoti draudėjo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl sutarties galiojimo metu atsitikusio draudžiamojo įvykio, už sutarties galiojimo metu pirkėjams pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas. Nagrinėjamu atveju draudimo objektas buvo ieškovo turtiniai interesai, susiję su prekinio kredito už ieškovo savo pirkėjams pateiktas prekes apmokėjimu. Esminėmis draudimo riziką apsprendžiančiomis su draudimo objektu susijusiomis aplinkybėmis laikytinos tiek su atitinkamo pirkėjo mokumo rizika susijusios aplinkybės, tiek ir aplinkybės, susijusios su konkretaus pirkėjo įsipareigojimų už jam apteiktas prekes tinkamu ir savalaikiu vykdymu. Prekinių kreditų draudimo atveju apmokėjimas už prekes yra esminė draudiko prisiimamos rizikos sąlyga, todėl prekių apmokėjimo terminas, terminas, per kurį draudikui turi būti pranešta apie vėlavimą apmokėti už prekes, pateiktas pavedimas išieškoti skolą, savalaikis draudiko nurodymų vykdymas yra esminės draudimo riziką apsprendžiančios sąlygos, kurių griežtas laikymasis turi esminės reikšmės. Kreditų draudimo sutartys, vadovaujantis šalių draudimo sutarties galiojimo ir vykdymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priskirtinos didelių rizikų draudimo sutartims. Kadangi kreditų draudimo sutartimi draudikas apdraudžia dideles rizikas, tikslus draudėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymas turi esminę reikšmę, todėl šių pareigų pažeidimas lemia draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Ieškovas draudimo sutartyje nurodytus terminus dėl pranešimo apie mokėjimo uždelsimus ir pavedimo išieškoti skolą yra pažeidęs ženkliai. Tokie pažeidimai vertintini kaip esminiai draudimo sutarties pažeidimai, nes jais buvo pažeistos esminės prekinio kredito draudimo sutarties sąlygos, apibrėžiančios draudiko prisiimtą draudimo riziką. Ieškovas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios būtų neleidusios jam tinkamai vykdyti pareigas, susijusias su draudimo rizikos sąlygomis ir tenkančias pagal draudimo sutartį. Ieškovas, kaip juridinis asmuo ir verslininkas, veikiantis savo rizika, nėra asmuo, kurio aplaidumas, netinkamas pareigų vykdymas vykdant draudimo sutartį galėtų būti pateisinamas patirties stoka ar kitokiomis aplinkybėmis.

Nevykdydamas pagal draudimo sutartį tenkančias pareigas, ieškovas didino ieškovo patiriamus nuostolius. 2008 m. gruodžio 9 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra serija VBH Nr. 0048604 (sąskaita Nr. S07-52811) turėjo būti apmokėta iki 2009 m. vasario 7 d., tačiau buvo neapmokėta. Nepaisant to, ieškovas ir po 2009 m. vasario 7 d. tiekė prekes UAB „Hronas“ ir didino patiriamus nuostolius. Rūpestingas ir atidus verslininkas netiektų prekių pirkėjui, kuris yra neatsiskaitęs už anksčiau patiektas prekes. Pagal draudimo sutarties sąlygas ieškovas apie pirkėjo UAB „Hronas“ mokėjimo uždelsimus turėjo pranešti iki 2009 m. kovo 24 d., pavedimą išieškoti skolą turėjo pateikti iki 2009 m. balandžio 8 d. Ieškovas laiku nepranešė apie mokėjimo uždelsimus nepavedė išieškoti skolą, toliau tiekė prekes pirkėjui UAB „Hronas“ ir po 2009 m. kovo 24 d. taip didindamas patiriamus nuostolius.

Po to, kai ieškovas pateikė pranešimą apie mokėjimo uždelsimus ir pavedė išieškoti skolą, atsakovas nedelsiant atliko neteisminio skolos išieškojimo veiksmus, t.y. iš UAB „Hronas“ buvo pareikalauta padengti susidariusią skolą 2009 m. balandžio 28 d. raštu Nr. DC-3403, o 2009 m. gegužės 22 d. gavus iš ieškovo dar vieną pavedimą išieškoti skolą, 2009 m. gegužės 22 d. raštu Nr. DC-3982 pareikalauta sumokėti ir šią sumą. Atlikus neteisminius skolos išieškojimo veiksmus, pirkėjas UAB „Hronas“ pripažino skolą ir pasirašė skolų suderinimo aktą. Po to, kai buvo imtasi neteisminių skolos išieškojimo veiksmų, UAB „Hronas“ sumokėjo 12 399,66 Lt skolos keturiais mokėjimais. Tai patvirtina, kad jeigu ieškovas būtų laiku pranešęs apie UAB „Hronas“ mokėjimo uždelsimus ir pavedęs išieškoti skolą, būtų buvusios galimybės anksčiau imtis skolos išieškojimo veiksmų ir tokiu būdu sumažinti galimus nuostolius. Dalies skolos grąžinimas ir mokėjimai, atlikti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. liepos 2 d., paneigia apelianto teiginius dėl UAB „Hronas“ negalėjimo apmokėti sąskaitų jau 2008 m. pabaigoje.

Taisyklių § 13.2 punktas, kad draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką, nenutraukiant draudimo sutarties, jeigu draudėjas nevykdo kurių nors savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų. Taisyklių § 13.3 taip pat nurodo, kad draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas nevykdo savo įsipareigojimų draudikui dėl rizikos mažinimo ar išvengimo, nebent šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui.

Atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti 86 881,47 Lt draudimo išmokos dalį dėl ieškovo padarytų esminių draudimo sutarties pažeidimų.

Dėl teisės normų taikymo

Šalių draudimo sutarties galiojimo ir vykdymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad kredito draudimo grupės draudimo sutartys yra priskirtinos prie didelių rizikų draudimo sutarčių. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis numato, kad šio skyriaus pirmajame, antrajame ir trečiajame skirsniuose numatytos nuostatos, t.y. 75-97 straipsniai, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, dideliu draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip. Įstatyme aiškiai yra nurodyta, kad kai yra sudaromos didelių rizikų draudimo sutartys, nurodyti Draudimo įstatymo straipsniai yra taikomi tik tiek, kiek draudėjas ir draudikas nesusitarė kitaip.

Šalių pasirašytuose draudimo liudijimuose yra nurodyta, kad draudikas ir draudėjas susitaria netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius teisinius santykius. Toks susitarimas reiškia, jog ieškovas ir atsakovas susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių jų tarpusavio santykiams, todėl apelianto teiginiai dėl Draudimo įstatymo 82 straipsnio taikymo ginčo santykiams yra nepagrįsti. Nepagrįstas apelianto rėmimasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2004, 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Nr. 3K-3- 516. Šios nutartys nepagrįstu apelianto teigimu turi patvirtinti, kad ir turto draudimo sutarčiai, kaip didelės rizikos draudimo sutarčiai, taikytina Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis.

Draudimo įstatymas aiškiai nurodo, kurios draudimo rizikos yra savaime priskiriamos prie didelių rizikų (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), taip pat draudimo rizikas, kurios priskiriamos didelėms tik tuomet, kai draudėjas atitinka nurodytus kriterijus (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Turto draudimo rizikos galėtų būti priskiriamos prie didelių draudimo rizikų draudimo sutarčių tik tuomet, kai draudėjas atitinka mažiausiai dvi iš Draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų. Apeliantas nepateikė duomenų, kurie pagristų, kad nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose draudėjai atitiko bent dvi Draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, nenurodė, ar tose bylose draudėjai ir draudikai buvo susitarę netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas tinkamai taikė CPK 178, 185, 265 ir 270 straipsnių normas, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė šalių draudimo sutarties galiojimo ir vykdymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 82 straipsnio, taip pat remiantis byloje surinktais įrodymais pagrįstai konstatavo esminius ieškovo padarytus draudimo sutarties pažeidimus, nurodė konkrečias draudimo sutarties sąlygas, kuriomis remiantis atsakovas turėjo teisę nemokėti draudimo išmokos, nurodė konkrečias materialinės teisės normas, kuriomis motyvuoja sprendimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio atmetimo pagrįstos (CK 6.987-6.992, 6.1014 str.; šalių draudimo sutarties galiojimo ir vykdymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 1, 7, 10, 75-82 str.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą ir atsakovo advokato darbo ir laiko sąnaudas sprendžia, kad priteistina iš ieškovo atsakovui 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilini proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VBH Vilnius“ atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, veikiančiam per Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, 3000 Lt (tris tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.