- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-08-24
- Bylos Nr.
- 1A-203-626/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04057-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nukentėjusysis
- V. P., V. V.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Paulius Jablonskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės Jūratės Žvironienės pateiktą apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas ir civiliniam ieškovui išaiškinta, kad jis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. D. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jis 2019 m. sausio 19 d., apie 21.20 val., viešoje vietoje – prie pėsčiųjų perėjos, esančios Vilniaus r., Avižienių sen., Avižienių k., Sudervės g., prie parduotuvės „Maxima“, nesilaikydamas elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydamas aiškią nepagarbą visuomenei, dėl menkavertės priežasties kilusio su V. V. konflikto metu, kad neva nukentėjusieji V. V. ir V. P. staiga įžengė į pėsčiųjų perėją, dėl ko D. D. (nusikalstamos veikos padarymo metu pavardė – (duomenys neskelbtini)) vairuojamas automobilis „Audi“ galėjo juos nutrenkti, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. D. D. tyčia V. V. papurškė dujų balionėliu į akis, tuo padarydamas abiejų akių pirmo laipsnio cheminį nudegimą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Po ko tuo pačiu dujų balionėliu papurškė į veidą ir šalia stovėjusiam nukentėjusiajam V. P., dėl ko šis patyrė fizinį skausmą, ir įsėdęs į automobilį nuvažiavo. Tačiau netrukus jis (D. D.) sugrįžo į aukščiau minėtą vietą ieškoti automobilio „Audi“ valstybinių numerių, ir tęsė savo nusikalstamus veiksmus, t. y. siekdamas iš nukentėjusiosios V. V. atimti automobilio valstybinius numerius, sugriebė jai du kartus už rankos ir taip sukėlė V. V. fizinį skausmą. Tokiu būdu D. D. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. jis buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė Jūratė Žvironienė prašo 2019 m. gruodžio 20 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nuosprendį, kuriuo D. D. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį D. D. atžvilgiu. Pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir nuteisti jį laisvės apribojimo bausme 1 metams ir 6 mėnesiams įpareigojant pradėti dirbti ar užsiregistruoti užimtumo tarnyboje, neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Tenkinti byloje pareikštą Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išteisinimą grindė tuo, jog nukentėjusiųjų parodymai nesutampa, yra prieštaringi, todėl jų parodymais nesivadovavo. Su tokiu teiginiu apeliantė nesutinka. Pabrėžia, kad vertinant bylos duomenis ne selektyviai, o kaip visumą, įvykį patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir kiti byloje esantys duomenys. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas taikė skirtingus įrodinėjimo standartus vertindamas skirtingų asmenų parodymus. Kaip antai, vertindamas išteisintojo ir jo draugės M. N. parodymų sutapimą, teismas pažymėjo, kad parodymai iš esmės sutampa, taigi, teismas laikė, jog šie turi sutapti tik esminės aplinkybėmis, tuo tarpu neesmines nukentėjusiųjų parodymų aplinkybes vertino kaip pagrindą laikyti juos nenuosekliais.
2.2. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo išskirtos nesutampančios nukentėjusiųjų parodymų detalės yra neesminės, nulemtos nukentėjusiųjų būsenos ir reakcijos į patirtą smurtą. Pasak apeliantės, tai, jog V. V. ir V. P. nurodo skirtingą savo buvimą vietą įvykio metu, nelemia šios veikos teisinio vertinimo. Pabrėžia, kad būtina įvertinti prieš juos panaudoto smurto pobūdį. Neabejotina, kad ašarinių dujų panaudojimas turėjo įtakos tikslių įvykio detalių atkūrimui.
2.3. Pasak pareiškėjos, išteisintojo parodymų negalima laikyti nuosekliais. Pažymi, kad išteisintasis paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu pranešė, jog važiuojant automobiliu du girti žmonės iššoko į perėją, jis pradėjo slysti ir panaudojo garsinį signalą, o po to tie asmenys sustojo viduryje pėsčiųjų perėjos ir pradėjo spardyti jo automobilį. Apklausų metu jis teigė, kad pamatė iš 100 metrų atstumo į perėją įžengusius žmones.
2.4. Nurodo, kad išteisintojo ir jo draugės parodymai nėra sutampantys. Išteisintasis nurodė, kad jis sustojo prieš perėją ir jam pradėjus važiuoti pajuto smūgį į automobilio galines dureles, tuo tarpu liudytoja M. N. nurodė, kad praleidus vyrus ir stovint prie perėjos vienas iš vyrų spyrė į galines dureles, po ko įvyko konfliktas ir automobilis liko stovėti prieš perėją. Apeliantė pabrėžia, kad parodymai skiriasi ir dėl kitų aplinkybių. Išteisintasis D. D. nurodė, kad jis buvo prievarta traukiamas iš automobilio, o liudytoja M. N. nurodė, kad D. D. išlipo pats. Taip pat išteisintasis nurodė, kad jam smūgiavo, o M. N. parodė, kad vyriškis tik buvo užsimojęs.
2.5. Prokurorės teigimu, nesutapimų išteisintojo parodymuose yra ir daugiau. Pabrėžia, kad jo parodymuose ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal M. N. skundą D. D. nurodė, kad jokie apgadinimai automobiliui bei kūno sužalojimai apskritai nepadaryti.
2.6. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad D. D. veiksmai, nelaikytini tokiais pavojingais, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Nurodo, kad nepaisant to, kad įvykio metu nebuvo pašalinių žmonių, tačiau smurtas buvo naudojamas kitų asmenų akivaizdoje, jų rimtis buvo sutrikdyta. D. D. veiksmais buvo sutrikdyta V. V. sveikata, o kitiems dviems nukentėjusiesiems buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymi, kad smurto panaudojimas viešoje vietoje prieš asmenį prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008; 2K-447/2010; 2K-229/2011).
2.7. Apeliantės teigimu, atkreiptinas dėmesys, kad po dujų papurškimo išteisintasis pasišalino, taigi pagrindo grįžti ir gintis nuo įsivaizduojamo pavojaus nebuvo. Tačiau jis grįžo ir prievarta atėmė iš V. V. valstybinius numerius. Nurodo, kad tikint išteisintojo versija, jog jį sėdintį automobilį užsipuolė V. V. ir ginantis nuo kėsimosi jis panaudojo ašarines dujas, pažymi, jog akivaizdu, kad pagrindo to paties veiksmo atlikti prieš V. P. nebuvo. Apeliantės nuomone, dviejų pakartotinių smurtinių veiksmų panaudojimas patvirtina ne tik norą sužaloti, tačiau ir priešpastatyti save priimtinoms visuomenės normoms.
2.8. Taip pat skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad išteisintasis neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką. Nurodo, kad smurto naudojimas viešoje vietoje, papurškiant ašarinių dujų, o vėliau valstybinių automobilio numerių atėmimas panaudojant smurtą, vertintinas kaip visuomenės tvarkos ir rimties trikdymas, nepaisant to, kad taip elgdamasis D. D. neišskyrė tikslo pažeisti viešąją tvarką.
2.9. Skunde pabrėžiama, kad teismo išvada, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien nukentėjusiųjų parodymais yra nepagrįsta. Pabrėžia, kad toks draudimas taikomas tik tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam buvo taikytas anonimiškumas. Be to, faktą, kad V. V. ir V. P. nukentėjo nuo išteisintojo veiksmų, bei jo kaltę patvirtina ir liudytojo K. K. parodymai, kuris nurodė, kad V. V. buvo priklaupęs ir duso, o V. V. verkė, o taip pat ir paties išteisintojo parodymai, specialisto išvada.
2.10. Prokurorė pabrėžia, kad abejonių kelia ir priimto sprendimo pagrindas. Teismas priemė išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių, tačiau iš dėstomų motyvų, matyti, kad teismas konstatuoja, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Pasak teismo, D. D. gynėsi nuo jo sveikatos sužalojimo ir turto sugadinimo bei siekė apsaugoti savo nėsčią draugę. Apeliantė nurodo, kad išteisintojo veiksmai neatitinka būtinosios ginties situacijos, nes nenustatyta, kad nukentėjusieji naudojo puolamuosius veiksmus ir kad veiksmų pavojingumas ir realumas egzistavo objektyviai, o ne išteisintojo sąmonėje.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokurorė ir nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Žemesnės instancijos teismas
5. Susipažinęs su bylos medžiaga bei apeliacinio skundo argumentais Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 gruodžio 20 d. nuosprendis iš dalies keistinas.
Dėl byloje esančių parodymų vertinimo
6. Byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiųjų V. V., V. P. ir išteisintojo D. D. kilo konfliktas, tačiau nukentėjusieji ir išteisintasis faktines aplinkybes aiškina skirtingai. Išteisintojo teigimu D. D., V. V. ir V. P. jį puolė, ėmė muštis, tada jis, traukdamasis link automobilio priekio, papurškė ašarinių dujų. Šiuos D. D. parodymus patvirtino liudytoja M. N.. Tuo tarpu nukentėjusiojo V. V. teigimu, jis ėjo link automobilio priekinės dalies, tikslu įsidėmėti automobilio valstybinį numerį ir tuo metu išteisintasis netikėtai papurškė jam dujų. Taip pat ir nukentėjusysis V. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė į konfliktą nesikišęs, tačiau kai V. V. buvo papurkšta dujų, jis bandė eiti link jo, ir jį apginti, bet D. D. papurškė ir jam dujų. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo posėdžio metu V. P. teigė, kad dujos buvo jam papurkštos tuo metu, kai D. D. norėjo atimti valstybinį numerį iš V. V., ir jis (V. P.) priėjo prie jos norėdamas ją apginti. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisingais laikytini D. D. ir M. N. parodymai, o V. V. ir V. P. įvykio versijose dėl konflikto metu atliktų veiksmų yra prieštaravimų, kuriuos apygardos teismas laiko esminiais. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs D. D. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pagrįstai pripažino juos nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais, nes viso proceso metu kaltinamasis esmines įvykio aplinkybes aiškino vienodai. Priešingai, nei teigia apeliantė, aukštesnės intancijos teismas nesutinka, kad tarp pranešime bendrajam pagalbos centrui ir vėlesnių kaltinamojo parodymų yra esminių prieštaravimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pranešdamas apie įvykį išteisintasis nurodė, kad į pėsčiųjų perėją iššoko du girti žmonės, o apklaustas teisme, teigė, kad pamatė žmones įžengusius į perėją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie du teiginiai nėra prieštaringi. Taip pat nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys yra ir liudytojos M. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai. Kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, vertinant 2019 m. liepos 3 d. objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 46-47) užfiksuotą kaltinamojo D. D. 2019 m. sausio 19 d., 22:44:03 val., pokalbį su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, matyti, kad jame D. D. pateikta pirminė (iš karto po įvyko - praėjus apie 25 min.) informacija apie įvykį taip pat neprieštarauja tiek kaltinamojo paaiškinimams, tiek liudytojos M. N. parodymams, duotiems pradėjus ikiteisminį tyrimą ir vėliau apklausus juos teisme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad remiantis byloje esančių įrodymų visuma, lieka nepaneigta ir logiškesnė yra išteisintojo versija dėl aplinkybės, kaip V. V. atsidūrė automobilio priekyje, tai yra, jog būtent V. V. ir V. P. puolė D. D. ir šis gindamasis ir traukdamasis link automobilio priekio papurškė dujų. Anot V. V., žodinį konfliktą pradėjo D. D. ir jam (V. V.) einant prie automobilio priekio, D. D. jam papurškė dujų. Tiek V. V., tiek V. P. patvirtino, kad automobilio galinis valstybinis numeris buvo puikiai matomas. Pasak nukentėjusiojo, jis ėjo link automobilio priekio, norėdamas įsidėmėti numerį ir patį automobilį, nes bijojo, kad padaręs kelių eismo taisyklių pažeidimą, D. D. nuvažiuos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju V. V. nebuvo jokio pagrindo eiti prie automobilio priekio, nes galinis numeris buvo matomas, taigi net ir nuvažiavus D. D., būtų galima įsidėmėti numerį ir surasti, nukentėjusiųjų manymu, taisykles pažeidusį ir vos jiems ant kojų neužvažiavusį vairuotoją. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad V. P. ir V. V. parodymų nuoseklumui turėjo įtakos panaudotas smurtas, nes kaip matyti V. P. parodymai yra nesutampantys, o V. V. įvykių versija neįtikinama. Tad lieka nepašalinta abejonė, kaip V. V. konflikto metu atsidūrė automobilio priekyje, kuri remiantis in dubio pro reo principu turi būti vertinama išteisintojo naudai, tai yra, jog V. V. ir V. P. puolė D. D. ir šis gindamasis nuo puolimo traukėsi link automobilio priekio ir papurškė dujų.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį
7. Apeliantės teigimu, D. D. sutrikdė viešąją tvarką. Išanalizavusi byloje esančius įrodymus Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šis argumentas nepagrįstas bei sutiktina su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, jog D. D. veiksmuose nėra viešosios tvarkos pažeidimo būtinųjų požymių, ir konstatuoja, kad dėl šios nusikalstamos veikos jis išteisintas pagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.
9. Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad D. D. veiksmai padaryti pėsčiųjų perėjoje, kuri be abejonės yra vieša vieta, tačiau vien šio požymio BK 284 straipsnio inkriminavimui neužtenka. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2013, 2K-491/2013, 2K-520-303/2015).
10. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šioje byloje nėra įrodyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje D. D. savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir parodė aiškų visuomenės negerbimą, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, be nukentėjusiųjų kitų pašalinių asmenų įvykio vietoje nebuvo, o konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos. Duomenų apie tai, kad D. D. būtų siekęs aplinkiniams demonstruoti nepagarbą, o savo veiksmais sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, byloje nėra. Taip pat nėra nustatytas ir pats visuomenės rimties sutrikdymo faktas, kuris yra būtinas, kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje nagrinėjamu atveju įvykio vietoje jokio didelio triukšmo, sumaišties ar kitokių požymių, kurie ypatingai atkreiptų aplinkinių dėmesį, nebuvo, taip pat nenustatyta, kad dėl vykusio konflikto buvo sutrikdytas ar sustabdytas mašinų eismas, anot visų įvykio dalyvių, viskas įvyko labai greitai ir truko trumpai.
Dėl veikos perkvalifikavimo ir BK 140 straipsnio taikymo
11. Nors D. D. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs viešosios tvarkos pažeidimo, tai yra nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnyje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad D. D. veiksmuose nėra būtinųjų BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių, turėjo spręsti dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 140 straipsnį, nes D. D. buvo kaltinamas padaręs V. V. abiejų akių pirmo laipsnio cheminį nudegimą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu bei V. P. ir V. V. sukėlęs fizinį skausmą. Byloje yra trijų nukentėjusiujų pareiškimai dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl būtina analizuoti prieš kiekvieną iš šių asmenų atliktus veiksmus, spręsti dėl jų teisinio kvalifikavimo.
12. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis pagalbos į medikus (kasacinė nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014).
13. Tai, kad D. D. nežymiai sutrikdė V. V. sveikatą įrodo byloje esančių įrodymų visuma: paties išteisintojo, liudytojos M. N. parodymai, kuriuose nurodoma, kad V. V. ir V. P. puolė D. D. ir šis atsitraukdamas papurškė dujų; 2019 m. liepos 3 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas kaltinamojo D. D. 2019 m sausio 19 d., 22:44:03 val., pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju (1 t., b. l. 46-47), kurio metu jis papasakoja, kad gindamasis nuo girtų vyriškių užpurškė jiems dujų; 2019 m. vasario 19 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad specialistas, apžiūrėjęs V. V. asmens ambulatorinio gydymo statistinę kortelę, pateikė išvadą, kad V. V. po 2019 m. sausio 19 d. įvykio nustatytas abiejų akių pirmo laipsnio cheminis nudegimas, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir, kad sužalojimas galėjo susidaryti papurškus nenustatytos cheminės medžiagos dujų balionėliu į veidą (1 t., b. l. 38-39). Taigi, konstatavus, kad D. D. veiksmuose nėra būtinųjų BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių bei byloje esant duomenims apie nukentėjusisiesiems padarytus nežymius sveikatos sutrikdymus, apeliacinės instancijos teismui įspėjus D. D. apie galimą jam inkriminuojamos veikos kvailifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, D. D. inkriminuojama veika perkvalifikuotina iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį.
14. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta dėl šios teisės normos turinio. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimais išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt).
15. Išteisintasis D. D. viso proceso metu teigė, kad jam pravažiuojant pro nukentėjusiuosius, jis išgirdo smūgį į galines automobilio dureles, išsigando, kad automobilis gali būti apgadintas, dėl ko sustojo ir pro atvirą langą paklausė nukentėjusiųjų, ką šie darą, tačiau nukentėjusieji staiga puolė jį dviese, brovėsi į automobilio vidų, už kairės rankos traukė jį iš automobilio, keikėsi, bandė smūgiuoti. Pasak išteisintąjį, tuomet jis užsidengė galvą ir pats išlipo iš automobilio, nukentėjusieji puolė muštis, todėl jis, atsitraukdamas nuo nukentėjusiųjų, ėjo link automobilio priekio, o nukentėjusieji ėjo link jo; einant, jaunesnis nukentėjusysis jam smūgiavo, o kitas ėjo pastarajam iš paskos, jie abu buvo agresyviai nusiteikę; jis turėjo dujų balionėlį ir, būdamas automobilio priekyje, papurškė vienam ir kitam; užpurškus dujų, jie nukentėjusieji atsitraukė: vienas nuėjo į šalikelę, o kitas plėšė automobilio numerį. Prokurorės teigimu, D. D. ir M. N. parodymai nesutampa, nes išteisintasis nurodė, kad jis sustojo prieš perėją ir jam pradėjus važiuoti, pajuto smūgį į automobilio galines dureles. Tuo tarpu liudytoja M. N. nurodė, kad praleidus vyrus ir stovint prie perėjos, vienas iš vyrų spyrė į galines dureles, po ko įvyko konfliktas, ir automobilis liko stovėti prieš perėją. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad šių asmenų parodymai nesutampa. Pažymėtina, kad asmenų parodymai negali būti visiškai identiški, o jeigu visgi tokie yra, tai kelia rimtų abejonių jų patikimumu, nes galima daryti prielaidą, kad jie iš anksto suderinti tarpusavyje. Kaip matyti iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo (2t. b.l.56), D. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad pradėjus važiuoti ir pavažiavus vieną ar galbūt du metrus, pajuto smūgį į galines dureles. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu M. N. nurodė, kad stovint prie perėjos vienas iš vyrų spyrė į automobilio kairės pusės galines dureles (1.t b. l. 105), tačiau teismo posėdžio metu (2t. b. b. l. 52) ji iš pradžių nurodžiusi, kad automobilis sustojo prieš perėją ir ji išgirdo smūgį į galines dureles. Paprašius patikslinti šiuos parodymus, ji nurodė, jog smūgiuota buvo pajudėjus automobiliui ir, kad automobilis minimaliai pavažiavo ir sustojo pačioje pėščiųjų perėjoje.
16. Atsižvelgiant į 7 ir 14 punktuose išdėstytas aplinkybes bei jų vertinimą bei nepaneigtą aplinkybę, kad V. V. ir V. P. puolė D. D. ir šis gindamasis papurškė iš balionėlio abiems vyrams ašarinių dujų, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. D. veika atitinka visus aukščiau įvardytus būtinosios ginties požymius bei pabrėžia, kad priešingai nei teigia apeliantė, kėsinimasis buvo realus ir egzistavo objektyviai, o ne tik asmens sąmonėje. Apeliantė nurodo, kad D. D. nebuvo pagrindo gintis nuo V. P., nes jį puolė tik V. V.. Su tokiu teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi D. D. ir liudytoja M. N. aiškiai nurodė, kad D. D. puolė ne vienas V. V., bet ir V. P., kuris, D. D. paklausius, ką šie darantys, stovėjo už V. V. (už jaunesnio nukentėjusiojo). Netikėti šiais parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.
17. Iš to kas pasakyta, darytina išvada,kad nors D. D. padarė baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau tai padarė gindamasis (BK 28 straipsnio 2 dalis). Jo atžvilgiu baudžiamoji byla dėl kaltinimo padarius V. V. nežymų sveikatos sutrikdymą nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra keistinas.
18. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmos instancijos teismas, išteisindamas D. D. dėl kaltinimimo pagal BK 284 straipsnį, konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nors motyvuojančioje nuosprendžio dalyje, neįspėjęs kaltinamojo D. D. dėl galimo jo veikos vertinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl visų nukentėjusiųjų nežymaus sveikatos sutrikdymo, įvertino D. D. veiksmus visų trijų nukentėjusiųjų atžvilgiu dėl jų sveikatos sutrikdymų kaip būtinąją gintį. Teisėjų kolegijos manymu tokiu atveju apylinkės teismas turėjo spręsti klausimą dėl D. D. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tinkamai įspėti kaltinamąjį dėl galimo kaltinimo pakeitimo (BPK 256 straipsnis) ir, pripažinus buvus būtinajai ginčiai, bylą nutraukti, remiantis BPK 3 straipsniu ir BK 28 straipsnio 2 dalimi.
19. D. D. taip pat buvo kaltinamas jog pažeisdamas viešąją tvarką, sukėlęs fizinį skausmą V. P.. Aplinkybę, jog V. P. buvo papurkšta ašarinių dujų taip pat patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Remiantis D. D. parodymais, jis papurškė dujų tiek V. V., tiek V. P., kai šie jį puolė. Nors byloje įrodyta, kad V. P. buvo papurkšta dujų, tačiau atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį būtina konstatuoti ne tik veiką, tačiau ir aplinkybę, kad prieš asmenį atlikti veiksmai sukėlė ir atitinkamus padarinius, šiuo atveju fizinį skausmą. Kaip matyti iš V. P. 2019 m. vasario 6 d. apklausos, jis nurodė, kad nors vairuotojas papurškė jam ašarinių dujų į veidą, tačiau kliudė tik dešinę veido dalį, dėl šių vairuotojo veiksmų žala jam nepadaryta (1 t.b.l 6.) 2019 m. kovo 4 d. parodymų patikrinimo vietoje metu, jis nurodė tik tai, kad jam buvo papurkšta dujų ir nurodė vietą, kur jis su V. V. nuėjo ir trynėsi akis sniegu (t. 1 b.l.82-90). Vėlesnės apklausos metu 2019 m. kovo 5 d. (kitą dieną po parodymų patikrinimo vietoje), jis nurodė, kad nori pridurti, kad papurškus dujų, jis jautė fizinį skausmą, nes jam perštėjo akis, jautėsi nemaloniai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis, paklaustas, kuriais jo parodymais dėl skausmo sukėlimo vadovautis, nurodė, kad teisingesni pirmiau duoti parodymai, kuriais jis neminėjo skausmo sukėlimo fakto, bet prokurorės paklaustas, ką jautė, jis pasakė, kad jautė perštėjimą ir, paklausus, ar tai skausmas, nurodė, jog taip. Atsižvelgiant į tai apygardos teismas pripažįsta, kad V. P. parodymai dėl įvykio viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir, kad skausmo sukėlimo faktas V. P. nėra įrodytas, net pats nukentėjusysis šiuo klausimu nėra nuoseklus, todėl D. D. veiksmuose nėra būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio – padarinių. Atsižvelgiant į tai, D. D. dėl skausmo sukėlimo V. P. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
20. D. D. taip pat buvo kaltinamas ir tuo, kad pažeisdamas viešąją tvarką, siekdamas iš V. V. atimti valstybinius numerius, sugriebė du kartus jai už rankos ir taip sukėlė fizinį skausmą. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kurios yra įrodytos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiam kaltinimui inkriminuoti taip pat nepakanka įrodymų, todėl sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Remiantis bylos medžiaga, konstatuotina, kad V. V. parodymai nepatikimi. Pasak nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vairuotojas sugriebė jai už kairės rankos ties riešu ir stipriai ją suspaudė, ji, pajutusi skausmą, ėmė išsisukinėti, tada jis sugriebė už tos pačios rankos kiek aukščiau ir ji, vėl pajutusi skausmą, atidavė valstybinio numerio ženklą, jai liko mėlynė, kurios nesimato (1 t. b. l.57) Kaip matyti iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo (2 t. b. l. 8.), apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje, ji apskritai pareiškė, kad parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu surašė ne ji, o teismo posėdžio metu ji nieko nepamenanti. Kadangi šios nukentėjusiosios parodymų negalima laikyti nuosekliais ir patikimais, o skausmo sukėlimo fakto atimant valstybinį numerį nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pažymėtina, kad byloje be šios nukentėjusiosios parodymų, nėra kitų įrodymų kurie pagrįstų, jog D. D., atimdamas valstybinį numerį iš nukentėjusiosios, sukelė jai fizinį skausmą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis išteisintojo parodymais kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino patikimais, jis apkabino ją abiem rankomis ir ištraukė numerius, smurto nenaudojo. Remiantis V. V. parodymais, jis nematė kaip iš V. V. buvo atimti numeriai, tačiau girdėjo kaip ši rėkė. Pažymėtina, kad byloje lieka nepašalinta abejonė, jog ji galėjo rėkti, ne dėl skausmo sukėlimo, tačiau iš baimės, nes matė, ir suprato, kad dėl D. D. veiksmų jos tėvas klūpi ant žemės ir negali atsimerkti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad fizinio skausmo sukėlimo faktas šiai nukentėjusiajai nėra įrodytas, todėl dėl fizinio skausmo skausmo sukėlimo V. V. D. D. išteisintinas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti.
D. D. atžvilgiu baudžiamąją bylą dalyje dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl V. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo, veiką perkvalifikavus iš BK 284 straipsnio, nutraukti, nes egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
D. D. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo V. P., veiką perkvalifikavus iš BK 284 straipsnio, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. D. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo V. V., veiką perkvalifikavus iš BK 284 straipsnio, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.