Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

4. NŽT Vilniaus miesto skyrius, vykdydamas paminėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo apelianto prašymą ir parengė išsamų, teisės aktų nuostatomis ir faktinių aplinkybių analize paremtą raštą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau toks procesinis teisinis reglamentavimas nesukuria teisinių prielaidų nepaisyti ginčo ribų, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

Pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas jų nepažeidė ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad ginčijamas individualus teisės taikymo aktas yra teisėtas. Faktinių ir teisinių argumentų, vadovaudamasi anksčiau nurodyta LVAT formuojama teisės aiškinimo praktika, teisėjų kolegija nekartoja.

Dėl teisės administraciniu aktu nustatyti servitutą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, o tai reiškia nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintame nuosavybės teisės apibrėžime, pagal kurį nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą. Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 str.).

Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.). Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str. 1 d.). Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį, servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios daiktinės teisės teisinio reguliavimo aiškinimo aspektu, ne kartą yra pabrėžęs, kad, nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatyti pobūdį, kitokių sprendinių galimybę ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005). Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar viešpataujančiojo daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, nurodo tokias svarbias priežastis, kurios pateisina kito savininko teisių ribojimą.

Žemė yra ypatingas nuosavybės teisių objektas, žemės santykiuose išryškėja nuosavybės viešoji ir socialinė (socialinio teisingumo) funkcijos. CK nustatyti servitutų nustatymo pagrindai taikomi ir žemės servitutams (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 str. 1 d.). Žemės servituto nustatymas gali būti grindžiamas būtinumu užtikrinti kitų asmenų skirtingas teises ir skirtingus teisėtus interesus.

Administraciniais teisės aktais Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi valstybinės, taip pat savivaldybių ir privatiems žemės sklypams, kad būtų užtikrinti viešieji, o tam tikrais atvejais ir privatieji (pvz., tiesti ir naudojimosi vietinės reikšmės keliais) interesai (Žemės įstatymo 23 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad žemė, per kurią pareiškėjas siekia tiesti vietinės reikšmės kelią iki jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir siekia, kad būtų nustatytas kelio servitutas, yra laisvos valstybinės žemės fondo žemė, žemės sklypai nesuformuoti, teritorijų planavimo dokumentai ir jų sprendiniai dėl servitutų nepatvirtinti. Tai suponuoja, kad nėra įstatyme nustatytos privalomos sąlygos administraciniam aktui dėl servituto priimti.

Dėl užstatymo teisės (superficies)

Užstatymo teisė (superficies) yra teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti (CK 4.160 str. 1 d.).

Vadovaujantis CK 4.163 straipsniu, ši daiktinė teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu. Tokiu teisiniu reguliavimu nustatoma, kad užstatymo teisės atsiradimo pagrindas yra šalių susitarimas. Sutarčių laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 2 d.). Teisės aktai, reguliuojantys žemės teisinius santykius, nenumato valstybei šiuose teisiniuose santykiuose atstovaujančių viešojo administravimo subjektų teisių / pareigų sudaryti užstatymo teisės sutartį – susitarti dėl užstatymo teisės valstybinėje žemėje. Taigi šiai bylai aktualiu teisės aiškinimo ir taikymo aspektu konstatuotina, kad nurodyta daiktinė teisė netaikytina laisvos valstybinės žemės fondo žemei.

Kitas CK nustatytas šios teisės atsiradimo pagrindas neaktualus nagrinėjamos bylos kontekste, todėl teisėjų kolegijos neaptariamas.

Dėl sutikimo tiesti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 11 dalimi, susisiekimo komunikacijos – visų rūšių transporto (biotransporto, geležinkelio, automobilių, jūrų, vidaus vandenų, oro, miestų elektrinio transporto) bei pėsčiųjų judėjimo vietos (keliai, gatvės). Inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai (Statybos įstatymo 2 str. 9 d.). Nesudėtingas statinys inter alia (lot. k. be kita ko) yra ir paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai (Statybos įstatymo 2 str. 6 d.).

Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo tvarką nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-265 patvirtintos taisyklės. Šių taisyklių 2 punkte nustatyta, kad sutikimus išduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis skyrius pagal valstybinės žemės ploto, kuriame planuojama tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius, buvimo vietą (toliau – Teritorinis skyrius).

Sutikimas suteikia teisę tiesti šias susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius, jais naudotis bei juos aptarnauti:

– susisiekimo komunikacijas, kurioms eksploatuoti neformuojamas atskiras žemės sklypas ir kurios pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ patvirtinimo“ (toliau – STR „Nesudėtingi statiniai“), nėra priskiriamos nesudėtingų statinių kategorijoms, bei joms funkcionuoti būtinus statinius (Taisyklių 5.1 p.);

– susisiekimo komunikacijas, nurodytas Statybos techninio reglamento STR „Nesudėtingi statiniai“ priedo 2 lentelėje „Inžineriniai statiniai“, kurioms eksploatuoti neformuojamas atskiras žemės sklypas, bei joms funkcionuoti būtinus statinius (Taisyklių 5.2 p.).

Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo ,,Nesudėtingų statinių sąrašas“ dalį ,,Inžineriniai statiniai“, Iv, IIv ir IIIv kategorijos vietinės reikšmės keliai yra nesudėtingi inžineriniai statiniai. Todėl konstatuotina, kad jiems tiesti taikytina Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklėse įtvirtinta procedūra ir šiose taisyklėse įtvirtinti tokių leidimų išdavimo / neišdavimo pagrindai.

Asmuo, pageidaujantis gauti Sutikimą, Teritoriniam skyriui turi pateikti patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, kuriame numatyta tiesti susisiekimo komunikacijas, o jeigu patvirtinto teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto nėra, – Taisyklių 7.3 punkte nurodytą brėžinį (toliau – Planas), kuris, kai tiesti susisiekimo komunikacijas planuojama valstybinių parkų teritorijose, turi būti suderintas su atitinkamo valstybinio parko direkcija (Taisyklių 8.3 p.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas jam tenkančios Taisyklėse nustatytos pareigos neįvykdė, plano su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija nederino. Atsakovas pats inicijavo viešojo administravimo veiksmus ir gavo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos išvadą dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 8 p.). Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija pateikė neigiamą išvadą vadovaudamasi Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano (toliau – Tvarkymo planas) sprendiniais (Pavilnių regioninio parko nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855, 3 p.).

Vien tai, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija nepritarė vietinės reikšmės kelio įrengimui Pavilnių regioninio parko teritorijai priklausančioje valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, ir nesant teisinio pagrindo konstatuoti, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos veiksmai neteisėti, yra pakankamas teisinis pagrindas atsakovui neišduoti Taisyklėse numatyto Sutikimo.

Be to, pažymėtina, kad atsakovas atsisakė išduoti Sutikimą konstatavęs faktinę aplinkybę, kad yra galimybė susisiekimo komunikacijas tiesti prašymą pateikusio asmens privačios žemės sklype. Tokios faktinės aplinkybės konstatavimas vadovaujantis Taisyklių 11.2 punktu yra teisinis pagrindas sprendimui neišduoti Sutikimo priimti. Ši faktinė aplinkybė ištirta ir įvertinta teismo laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančių procesinės teisės normų. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai neišdavė sutikimo tiesti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Proceso trukmės planavimas yra viena iš prielaidų, užtikrinančių teismų veiklos efektyvumą, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Šie principai, nors expressis verbis (lot. k. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra įtvirtinti byloje taikomame Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), tačiau jie yra bendrieji proceso teisės principai, inter alia (lot. k. be kita ko) kildinami ir iš Teismų įstatymo 5 straipsnio.

Byloje nenustatyta pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimų, o jo argumentai dėl neprotingos proceso trukmės, dėl ko, pareiškėjo teigimu, nebuvo galimybių tinkamai išnagrinėti ginčą, vertintini kaip nepagrįsti.

Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklės patvirtintos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-265. Šis teisės aktas įsigaliojo 2013 m. rugsėjo 13 d. Nors pareiškėjo prašymas pateiktas iki šio teisės akto įsigaliojimo, atsakovas turėjo teisinį pagrindą nagrinėti prašymą ir taikydamas nurodytas Taisykles, taip užtikrindamas vienu metu visų prašymo tikslui įvertinti galimų viešojo administravimo procedūrų taikymą. Tai teisėjų kolegijos pripažįstama kaip geroji viešojo administravimo praktika, tinkamas efektyvumo ir proporcingumo principų įgyvendinimas (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 3, 6 p.).

VAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Pareiškėjas pagrįstai teigia, kad byloje skundžiamas individualus administracinis aktas nepatvirtintas antspaudu. Tačiau toks įstatymo pažeidimas nėra teisinis pagrindas individualų administracinį aktą pripažinti neteisėtu ir panaikinti (ABTĮ 89 str.). Toks individualaus administracinio akto formos trūkumas yra formalaus pobūdžio ir paprastai tik taip turėtų būti vertinamas, jei nėra konstatuotas jo neteisėtumas iš esmės.

Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 21 str. 2 d.).

Šioje byloje nagrinėjamas teisinis santykis yra mišrus. Vertinant teisinio santykio pobūdį, tiek dėl servituto, nustatomo administraciniu aktu, tiek dėl sutikimo tiesti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo konstatuotinas šių santykių administracinis pobūdis. Užstatymo teisės, kaip daiktinės teisės, inicijavimo pagrindu siekiama civilinių teisinių santykių atsiradimo. Dėl teisėjų kolegijos anksčiau nurodytų motyvų pripažįstant, kad teisės aktai, reguliuojantys žemės teisinius santykius, nenumato valstybei šiuose teisiniuose santykiuose atstovaujančių viešojo administravimo subjektų teisių / pareigų sudaryti užstatymo teisės sutartį – susitarti dėl užstatymo teisės valstybinėje žemėje, todėl šiai bylai aktualiu teisės aiškinimo ir taikymo aspektu konstatuotina, kad nurodyta daiktinė teisė apskritai netaikytina laisvos valstybinės žemės fondo žemei, yra teisinis pagrindas padaryti išvadą, jog vyrauja administraciniai teisiniai santykiai ir ginčas teismingas administraciniams teismams.

Teisėkūros pagrindų įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustato, kad šis įstatymas netaikomas teisės taikymo aktams, išskyrus nuostatas dėl teisės aktų registravimo, skelbimo ir įsigaliojimo. Ginčijamas teisės aktas yra teisės taikymo aktas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo formos neatitikimo Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimams nepagrįsti.

Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Apelianto argumentai, kad šioje byloje ginčijamas teismo sprendimas prieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eI-3137-281/2015 (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), kuriame padaryta išvada, kad viešojo administravimo subjektas yra savarankiškas priimdamas sprendimus ir kitų institucijų nuomonė nėra ir negali būti teisiniu pagrindu nepatenkinti pareiškėjo prašymo, vertintini oficialios konstitucinės doktrinos dėl teismų precedentų teisinės galios kontekste.

Pažymėtina, kad šioje byloje ginčijamas individualus teisės taikymo aktas yra grindžiamas Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-265, nuostatomis. Minėta, kad vadovaujantis šiomis Taisyklėmis Sutikimas tiesti vietinės reikšmės kelią valstybinių parkų teritorijose išduodamas tik pateikus Taisyklių 7.3 punkte nurodytą brėžinį (toliau – Planas), kuris turi būti suderintas su atitinkamo valstybinio parko direkcija (Taisyklių 8.3 p.). Taigi atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais individualų teisės taikymo aktą pagrįsdamas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, kuriomis remiantis priimtas šis aktas, turėjo teisinį pagrindą remtis regioninių parkų direkcijos išvada dėl pareiškėjo prašymo netenkinimo argumentų – regioninio parko tvarkymo plane teritorijai, kurioje pareiškėjas siekia tiesti vietinės reikšmės kelią, nustatytas bendrojo naudojimo neurbanizuojamos teritorijos reglamentas. Šioje teritorijoje draudžiama statyti statinius, nesusijusius su rekreacija.

Kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 28 d. individualus teisės taikymo aktas, o šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. birželio 11 d. rašto Nr. 49SFN-676-(14.49.104.) ,,Dėl informacijos pateikimo“ (individualaus teisės taikymo akto) teisėtumo, kiekvieno iš jų atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams yra savarankiškas nagrinėjimo dalykas. Jau nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad regioninio parko direkcijos išvada dėl statinių statybos valstybinių parkų teritorijose yra privaloma Taisyklių 7.3 punkte nurodyto brėžinio (Plano) suderinimo su atitinkamo valstybinio parko direkcija procedūros būdu. Teismo precedentų taisyklių taikymo aspektu ginčijamų aktų vertinimas pagrįstas skirtingomis ratio decidendi (lot. k. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) situacijomis. Tai suponuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti skirtingų instancijų teismų precedentų konkurencijos išsprendimo taisyklių.

Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.