- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-11
- Bylos Nr.
- 1A-126-202/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00547-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- R. K., P. M.
- Advokatai
- Rolandas Tilindis, Paulius Jablonskas
- Kategorijos
- 1.2.19.1Kyšininkavimas (BK 225 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko ir nuteistosios R. K. (buvusi S.) bei jos gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
P. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį (2011 m. epizodas) 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (2012 m. epizodas) 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirti galutinė subendrinta 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda.
R. K. nuteista pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2011 m. epizodas) 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda, pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2012 m. epizodas) 250 MGL (9 415 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.
R. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi kaip nusikalstamų veikų rezultatas iš R. K. konfiskuoti 9 000 Lt (2 606 Eur).
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. M. nuteistas už tai, kad tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas valstybės tarnautojo neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus, o būtent jis, būdamas UAB ,,A.“ direktoriumi, 2011 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, kabinete Nr. 209, esančiame (duomenys neskelbtini), susitiko su (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus viršininke ir (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pavaduotoja R. S. ir šio susitikimo metu jai davė 3 000 Lt kyšį už neteisėtą jos veikimą vykdant įgaliojimus, t. y., kad ji veikė UAB ,,A.“ interesais ir padėjo UAB ,,A.“ laimėti (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. liepos 22 d. apklausos būdu pradėtą vykdyti viešąjį pirkimą dėl rankinių (moteriškų, vyriškų) ir kitų laikrodžių su Lietuvos policijos ženklo graviravimu viduje ir ant įpakavimo dėžutės.
Be to, P. M. nuteistas už tai, kad tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas valstybės tarnautojo neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus, o būtent jis, būdamas UAB ,,A.“ direktoriumi, 2012 m. birželio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, kabinete Nr. 209, esančiame (duomenys neskelbtini), susitiko su (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus viršininke ir (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pavaduotoja R. S. ir šio susitikimo metu jai davė 6 000 Lt kyšį, pinigus padėdamas ant darbo stalo, prie kurio sėdėjo R. K., už neteisėtą jos veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. kad ji veiktų UAB ,,A.“ interesais ir padėtų UAB ,,A.“ laimėti (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gegužės 12 d. apklausos būdu pradėtą vykdyti viešąjį pirkimą dėl suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo ir 2012 m. birželio 5 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato apklausos būdu pradėtą vykdyti viešąjį pirkimą dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo.
R. K. (buvusi S.) nuteista už tai, kad būdama (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus viršininke ir 2010 m. lapkričio 15 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 10-V-678 paskirta (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pavaduotoja, 2011 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje - rugsėjo mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pokalbio su UAB ,,A.“ direktoriumi P. M. metu savo naudai tiesiogiai pareikalavo 3 000 Lt kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. susitarė, kad ji veiks UAB ,,A.“ interesais bei padės UAB ,,A.“ laimėti (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. liepos 22 d. pradėtą vykdyti apklausos būdu viešąjį pirkimą dėl rankinių (moteriškų, vyriškų) ir kitų laikrodžių su Lietuvos policijos ženklo graviravimu viduje ir ant įpakavimo dėžutės. Tęsdama nusikalstamą veiką ji, 2011 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, savo tarnybiniame kabinete Nr. 209, esančiame (duomenys neskelbtini), susitiko su P. M. ir šio susitikimo metu iš pastarojo savo naudai tiesiogiai priėmė 3 000 Lt reikalauto kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.
Be to, R. K. (buvusi S.) nuteista už tai, kad būdama (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus viršininke ir 2010 m. lapkričio 15 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 10-V-678 paskirta (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pavaduotoja, 2012 m. birželio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pokalbio su UAB ,,A.“ direktoriumi P. M. metu savo naudai tiesiogiai pareikalavo 6 000 Lt kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. susitarė, kad ji veiks UAB ,,A.“ interesais bei padės UAB ,,A.“ laimėti (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gegužės 12 d. apklausos būdu pradėtą vykdyti viešąjį pirkimą dėl suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo ir 2012 m. birželio 5 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato apklausos būdu pradėtą vykdyti viešąjį pirkimą dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo. Tęsdama nusikaltimą ji, 2012 m. birželio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, savo tarnybiniame kabinete Nr. 209, esančiame (duomenys neskelbtini), susitiko su P. M. ir šio susitikimo metu iš pastarojo savo naudai tiesiogiai priėmė 6 000 Lt reikalauto kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.
Šalies argumentai
Nuteistojo P. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, juos nepagrįstai pripažino įrodymais, taip pat rėmėsi duomenimis, kurie buvo gauti pažeidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus. Teismas be jokio objektyvaus pagrindo atmetė P. M. teisme duotus parodymus, liudytojų parodymus vertino selektyviai ir pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Dėl nurodytų aplinkybių teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai P. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, BPK 276 straipsnio 4 dalyje ir BPK 301 straipsnyje, tačiau Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą.
Nagrinėjamoje byloje P. M. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas – valstybės tarnautojo papirkimą, perdavęs R. K. du kartus atitinkamai 3 000 Lt ir 6 000 Lt. Taigi, BK 227 straipsnio prasme nuteistas už papirkimą. Pažymėtina, jog kiti įstatymo uždrausti veiksmai, tokie kaip pažadas, susitarimas ir kt. duoti kyšį nebuvo inkriminuoti. Iš bylos duomenų matyti, kad jokių objektyvių aplinkybių, kurios nurodytų į tokius veiksmus, surinkta nebuvo. Tuo tarpu įrodinėjant BK 227 straipsnyje numatytos veikos padarymo aplinkybes, o kartu ir veikos numatytos BK 225 straipsnyje (kyšininkavimas) aplinkybes, svarbu nustatyti patį nusikaltimo dalyką, t. y. kyšį sudarantį dalyką – pinigus.
Iš bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų duomenų matyti, jog kyšio arba papirkimo dalykas tyrimo metu surastas nebuvo, pinigų perdavimo faktas taikant procesines prievartos priemones neužfiksuotas. Nusikaltimo dalykas iš esmės įrodinėjamas P. M. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes bylą nagrinėjant teisme P. M. savo parodymų nepatvirtino ir nurodė, kad save, o tuo pačiu ir R. K., apkalbėjo. Gynėjo nuomone, šiuo aspektu svarbu įvertinti, ar ikiteisminio tyrimo metu duoti P. M. parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų, bei, ar jie nebuvo gauti pasinaudojant situacija pritaikius procesines prievartos priemones.
Teismas nuosprendyje nurodęs, jog remiasi ikiteisminio tyrimo metu duotais P. M. parodymais, nevertino, ar apklausa buvo atlikta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. BPK 183 straipsnyje numatytos taisyklės, kurių privalu laikytis atliekant liudytojo apklausą. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad apklausa pradedama pasiūlymu liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, po to liudytojui gali būti užduodami klausimai. Įstatymas draudžia užduoti atsakymą menančius klausimus. Susipažinus su apklausos garso įrašu matyti, jog minėto įstatymo reikalavimų nebuvo paisoma, t. y. liudytojui buvo užduodami menami klausimai tiek apie tariamai perduotų kyšių dydžius, tiek kitas aplinkybes, garso įrašas buvo eilę kartų stabdomas, nenurodant apie daromų pertraukų priežastis, nėra jokių nuorodų į tai, kad garso įrašas buvo perklausytas ir patvirtintas jo teisingumas. Be to, iš P. M. atsakymų matyti, kad iki aptariamos apklausos jis buvo apklaustas ir kitų Imuniteto tarnybos pareigūnų, tačiau procesinių dokumentų, patvirtinančių tokius pareigūnų veiksmus, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra. Šias aplinkybes patvirtina P. M. garso įraše užfiksuotos frazės: „<...> aš jau aiškinau jūsų kolegoms ir viską <....>“, „<...> šituo atveju, mes, jūsų kolegos klausė ar aš tikrai negalėjau pasakyti tiksliai sumos kuri buvo duota ir aš ryškiai taip mes su jais, ir jie taip pasakė ar pasiūlė, aš manau kad taip buvo tarp 2 000 – 3 000 duota, bet aš tikrai neatsimenu kiek tiksliai duota <...>“.
Gynėjas pažymi, kad apklausos protokole parodymai nebuvo užrašyti kiek įmanoma pažodžiui, neužfiksuotos aukščiau minimos garso įrašo frazės, menami tyrėjos klausimai ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymi ir tai, kad iš garso įrašo matyti, jog aiškinant BPK 80 straipsnio nuostatas dėl specialaus liudytojo apklausos, P. M. žodžiu buvo paaiškinta tik tai, kad asmuo gali būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas, kuris gali duoti parodymus apie savo nusikalstamą veiką, tačiau tuo pačiu jam nebuvo išaiškintos teisės apie galimybę turėti atstovą ir kt., taip suvaržant nuteistojo teisę į gynybą. Gynėjo nuomone, nurodyti argumentai patvirtina, jog šiuo atveju nebuvo laikomasi BPK reikalavimų, taip pat patvirtina, kad su P. M. iki apklausos buvo atliekami veiksmai, kurių metu pareigūnai primygtinai klausinėjo apie viešuosius pirkimus ir įmonės dalyvavimą juose.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad kiti po to sekę ikiteisminio tyrimo veiksmai iš esmės buvo atlikti per kelias dienas (įtariamojo apklausa, įtariamojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją), o tyrimo veiksmų protokoluose užfiksuoti parodymai iš esmės identiški parodymams, kuriuos P. M. davė apklaustas kaip specialus liudytojas. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad tokie parodymai, užfiksuoti pirminių parodymų pagrindu, kurie gauti pažeidus BPK reikalavimus, yra abejotini. Gynėjas pažymi, jog nuteistajam ir jo gynėjui aptariamos apklausos garso įrašas buvo pateiktas tik pabaigus ikiteisminį tyrimą, todėl teismo nurodyti argumentai, kad gynyba neskundė pareigūnų veiksmų, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.
Be to, gynėjas, įvertinęs teismo nuosprendžio motyvus dėl liudytojo P. M. ir kratos metu dalyvavusių pareigūnų parodymų vertinimo, teigia, kad šių asmenų parodymai įvertinti selektyviai ir neobjektyviai. Gynėjas pažymi, jog T. A. nurodė, kad kratos atlikimo metu P. M. buvo sutrikęs, nustebęs, tai matėsi iš jo elgesio. Tas pačias aplinkybės iš esmės patvirtino ir P. M., nurodydamas, kad grįžęs iš policijos P. M. buvo sutrikęs, nervingas, telefoninio pokalbio metu taip pat buvo sutrikęs. Apklaustas teisme apie šio pokalbio aplinkybes liudytojas P. M. nurodė, kad P. M. po veiksmų policijoje sakė, kad „pasielgė prieš savo sąžinę“. Gynėjo nuomone, nurodytos aplinkybės ir P. M. teisme duoti parodymai bei apklausos garso įrašas patvirtina tai, kad policijos pareigūnai prieš atlikdami ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko ir kitus veiksmus, kurie nebuvo fiksuoti rašant protokolus, jų metu P. M. buvo verčiamas „prisiminti“ pareigūnams reikšmingas aplinkybes.
Gynėjas pažymi ir tai, jog nagrinėjamoje byloje P. M. pripažintas kaltu įvykdęs dvi nusikalstamas veikas, tačiau analizuojant teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus bei motyvus nėra aišku, kokiais duomenimis teismas grindžia 3 000 Lt ir 6 000 Lt perdavimo R. K. aplinkybes.
Bylą nagrinėjant teisme, buvo pateikti dokumentai – sąskaitos, kurios rodo, jog (duomenys neskelbtini) komisariatas įmonei „A.“ už atliktus darbus sumokėjo apie 20 000 Lt. Nurodyta suma buvo sumokėta per keletą metų iki bylos pradžios. Teismo nuosprendžiu P. M. pripažintas kaltu perdavęs kyšių už 9 000 Lt, tai sudaro beveik pusę sumos, kurią įmonė gavo už suteiktas paslaugas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės veikla susijusi su suvenyrinių ženklų ir kitokių dovanų gamyba, todėl prekių gaminimui reikalingos lėšos, gautas pelnas apmokestinamas mokesčiais ir pan., tad tariamai sumokėti kyšiai yra akivaizdžiai neadekvatūs.
Gynėjas pažymi ir tai, kad viešieji pirkimai, kuriuose dalyvavo įmonė „A.“, buvo atliekami supaprastintu būdu, t. y. apklausos būdu. Akivaizdu, jog tokiu atveju nėra vykdomas joks konkursas, o atliekamas paprastas pirkimas, iš esmės iš konkretaus (ar konkrečių) pasirinkto tiekėjo, kuris pasiūlo žemesnę kainą. Kaip matyti iš P. M. apklausos garso įrašo, šie pirkimai buvo laimėti, nes įmonė pasiūlė mažiausiais kainas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, kad kainos kažkokiu būdu buvo derinamos ar jos atskleidžiamos įmonei „A.“, todėl nebuvo ir pagrindo imtis neteisėtų veiksmų dėl dalyvavimo pirkimuose.
BPK 20 straipsnyje numatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar su kaltinamuoju aktu pateikti duomenys laikytini įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie gauti teisėtais būdais ir juos galima patikrinti atliekant kitus kodekse numatytus veiksmus. Nagrinėjamoje byloje P. M. kaltė grindžiama iš esmės jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau įvertinus aukščiau nurodytus argumentus, gynėjas teigia, kad jie gauti pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl teismas nuosprendyje juos nepagrįstai pripažino įrodymais. Be to, nors teismas nurodė, kad P. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai (P. M., T. A., J. R.), tačiau tariamo pinigų perdavimo patikrinti BPK numatytais veiksmais nėra jokios galimybės, o šie liudytojai, iš kurių du yra suinteresuoti bylos baigtimi, tik patvirtino, kad girdėjo vienas ar kitas aplinkybes iš P. M..
Šalies argumentai
Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog įstatymas draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis. Nuosprendis turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Savo ruožtu baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis), o konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain; Tefner v. Austria ir kt.), teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013).
Vadovaujantis aukščiau aptartu nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K- 429/2013).
Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, dėl to apkaltinamasis nuosprendis dėl P. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistoji R. K. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, teismas netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teismo posėdžiuose ištirtus duomenis, neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybių, tiesiogiai paneigiančių nusikalstamos veikos sudėties R. K. veiksmuose buvimą, nepašalino esminių abejonių dėl kaltinime išvardintų aplinkybių ir esminių prieštaravimų P. M. parodymuose, neįvertinti ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą nulėmę esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai bei P. M. procesinių teisių suvaržymas, taip pat neįvertinti objektyvūs įrodymai dėl P. M. daryto poveikio, o objektyvių duomenų spragos užpildytos prielaidomis ir spėjimais. Apeliantai teigia, jog BPK pažeidimai, suvaržę P. M. teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
Apeliantų nuomone, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gautas nė vienas dokumentas ar kitokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys kyšių (atitinkamai 3 000 Lt ir 6 000 Lt) reikalavimą ir/ar perdavimą R. K., juo labiau, jog antroji inkriminuota veika tariamai buvo padaryta jau vykstant ikiteisminiam tyrimui ir sankcionavus procesines prievartos priemones.
Be to, skundžiamas nuosprendis paremtas išimtinai vieninteliu įrodymų šaltiniu – P. M. nenuosekliais parodymais, ignoruojant jo pirmos apklausos garso įraše objektyviai užfiksuotus pastarojo procesinių teisių pažeidimus bei tiesioginius pareigūnų poveikio požymius. Apeliantai pažymi tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų P. M. parodymų apie tariamą kyšio reikalavimą ir perdavimą nepatvirtina joks kitas įrodymas.
Nurodyti bei kiti esminiai ikiteisminio tyrimo trūkumai nebuvo pašalinti bylą nagrinėjant teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas jį iš esmės grindė tik kaltinamąjį aktą atitinkančios įrodymų dalies nukopijavimu bei teisiamojo posėdžio protokolo dalių perrašymu. Nuosprendis paremtas nenuosekliais P. M. parodymais, kilę prieštaravimai ir abejonės nepašalinti, išvados padarytos neatsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, o įrodymu trūkumas užpildytas prielaidomis, kuriu nepatvirtina objektyvūs teisiamajame posėdyje ištirti bylos duomenys.
BPK 305 straipsnis įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje ne tik aprašyti patvirtinančius padarytas išvadas įrodymus, bet ir atlikti jų analizę, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes. Nepakankamai motyvuotu laikomas toks nuosprendis, kuriame nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, nes tokiu atveju teismas privalo paaiškinti, kodėl vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas ne, ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-20 Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje Nr. 40 yra nustatyta, jog apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Ir tik po to nurodomos teismo išvados dėl įrodymų. Tokiai praktikai, kada įrodymai atmetami neišdėsčius teismo išvadas pagrindžiančių įrodymų turinio, nepritartina. Motyvai dėl įrodymų turi būti paremti argumentuota visų įrodymų analize, padarytas išvadas būtina pagrįsti faktiniais duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje. Teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2004, 2K-82/2005, 2K- 838/2006, 2K-49/2006, 2K-190/2006, 2K-411/2004).
Šalies argumentai
Apeliantai pažymi, jog nuosprendyje išdėstyti teiginiai prieštarauja nurodytai teismų praktikai, teismo ištirtoms ir teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotoms aplinkybėms, absoliuti dauguma kaltinimą paneigiančių duomenų nevertinti ir dėl jų nepasisakyta, nepašalinti prieštaravimai ir kaltinimo prielaidos bei spėjimai, nuosprendis grindžiamas nepatikimais įrodymais, konkrečių įrodymu trūkumas kompensuotas faktiniais duomenimis neparemtomis prielaidomis.
Apeliantai taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus, netinkamai vertino surinktus įrodymus, kurių pagrindu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliantų nuomone, kaltinimas reikalavus ir priėmus atitinkamai 3 000 Lt ir 6 000 Lt kyšius nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, o P. M. parodymai išgauti neteisėtu poveikiu ir menamais klausimais:
Byloje nėra nė vieno objektyvaus duomens, patvirtinančio 3 000 Lt ir 6 000 Lt reikalavimą bei priėmimą, o P. M. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai grasinimais sužlugdyti verslą bei pažadais atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą palenkė jį duoti R. K. kaltinančius parodymus; 2014-09-15 teisiamajame posėdyje apklausta tyrėja D. B. patvirtino, kad P. M. parodymai pirmojoje apklausoje buvo labai nenuoseklūs, apklausa vyko sunkiai, P. M. nurodė prieštaringas aplinkybes, kurias reikėjo nuolat tikslinti papildomais klausimais; teisiamojo posėdžio metu tyrėja D. B. patvirtino girdėjusi, kad kiti ikiteisminio tyrimo pareigūnai kalbėjo apie P. M. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; 2015-02-06 teisiamajame posėdyje pareigūnas T. A. patvirtino, kad kratos P. M. darbo vietoje metu, keturi pareigūnai kalbėjo ir klausinėjo apie santykius su R. K., ką konkrečiai papasakojo P. M., jis neprisimena, o savo tarnybinį pranešimą T. A. surašė sugrįžęs į tarnybines patalpas, tačiau kokiomis aplinkybėmis jame įrašė frazę apie neva perduotą R. K. 6 000 Lt kyšį neprisimena; teisiamojo posėdžio metu pareigūnas J. R. patvirtino, kad kratos metu keturi pareigūnai buvo viename kabinete su P. M., kurio klausė apie pažintį su R. K., jų tarpusavio santykius ir ryšius, skolinius klausimus, viešųjų pirkimų pažeidimus, dėl R. K. įtarimo piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, tačiau gynėjas siūlomas nebuvo. Liudytojas J. R. taip pat parodė, kad P. M. tarp keturių pareigūnų jautėsi nejaukiai, o po kratos kalba su P. M. apie viešuosius pirkimus buvo pratęsta atvykus į tarnybines patalpas. Apeliantai pažymi, jog liudytojo J. R. nurodytos aplinkybės atitinka P. M. teisme duotus parodymus. Be to, J. R. pripažino tik nufotografavęs P. M. jo parodymų patikrinimo vietoje metu, o parodymų apie kyšio aplinkybes neprisimena. Kaip jau minėta, tyrėja D. B. protokole iš esmės nesurašė jokios informacijos apie tikrinamas tariamo kyšio perdavimo aplinkybes, padarydama nuorodą į esą jau ankstesnėse apklausose išdėstytas aplinkybes.
Byloje taip pat nėra techninėmis priemonėmis užfiksuoto įrodymo apie kyšio reikalavimą ir priėmimą 2012 metu birželio mėnesį, nors dar 2012-05-02 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t. 1 b. l.), o 2012-05-15 ikiteisminio tyrimo teisėjas sankcionavo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę R. K. ir kitų asmenų atžvilgiu (5 t. 26-28, 39-42 b. l.), nuo 2012-06-11 – P. M. (5 t. 59-60 b. l.), nuo 2012-06-15 sankcionuoti teismo nutartimi slaptieji pareigūnų veiksmai R. K. ir kitų asmenų atžvilgiu (5 t. 147-148 b. l.), pakartotinai tokie veiksmai sankcionuoti 2012-09-03 (5 t. 154-156 b. l.), R. K. darbo kabineto kontrolė techninėmis priemonėmis teismo nutartimi sankcionuota nuo 2012-06-14 (5 t. 162-163 b. l.). Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad P. M. 2011 metais turėjo 3 000 Lt ir 2012 metais turėjo 6 000 Lt, kurie kaltinime ir nuosprendyje įvardinti kaip kyšio dalykas. Byloje esantys P. M. ir UAB „A.“ sąskaitų išrašai net ir panašaus dydžio piniginių lėšų gryninimo ar naudojimo nepatvirtina nei tiriamuoju laikotarpiu, nei kitu metu (6 t. 117-119, 125-126, 127-128, 155-159, 165-173 b. l.). 2012-09-03 tarnybiniame pranešime konstatuota, kad patikrinus R. K., P. M., UAB „A.“ ir kitų asmenų bankinius duomenis informacijos apie neteisėtus veiksmus negauta (6 t. 186-188 b. l.). Teisme apklausti kaip liudytojai UAB „A.“ darbuotojai J. G., A. M., P. M. paneigė grynųjų pinigų naudojimą atsiskaitymuose. Apeliantai teigia, jog nuosprendyje nurodytas tariamas kyšio mokėjimas yra absoliučiai beprasmis ir nelogiškas, ekonomiškai nuostolingas, nes jei P. M. būtų perdavęs R. K. 3 000 Lt ir 6 000 Lt, tuomet UAB „A.“ būtų patyrusi didžiulį nuostolį ir ekonomiškai jai neapsimokėtų siekti laimėjimo tokiuose nedidelės vertės pirkimuose apklausos būdu, kadangi 2010-2014 metų laikotarpiu pagal 8 sąskaitas UAB „A.“ pardavė (duomenys neskelbtini) prekių ir paslaugų viso tik už 18 000 Lt su PVM (P. M. parodymai 2014-06-18 posėdyje). Tai rodo, kad nebuvo jokios sveiku protu paaiškinamos logikos mokėti jai (R. K.) pinigus. 2015-02-06 papildomai apklaustas P. M. parodė, kad mokėti kyšius nebuvo prasmės, nes UAB „A.“ klientų ir užsakymų turėjo pakankamai ir vos spėdavo juos įvykdyti. Be to, P. M. užrašuose ir elektroniniame susižinojime nėra jokių duomenų apie pinigu perdavimą R. K. (3 t. 124 b. l.), R. K. užrašuose ir elektroniniame susirašinėjime taip pat nėra duomenų apie pinigų gavimą iš P. M. (3 t. 150-157, 159-165, 166, 169-174 b. l.).
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistoji ir jos gynėjas taip pat nurodo, jog P. M. darytą neteisėtą poveikį įrodo byloje užfiksuoti duomenys ir objektyvi 2012-09-05 bei vėlesnių įvykių seka:
Teisiamajame posėdyje apklaustas P. M. nurodė, kad jo darbo vietoje 2012-09-05 kratą atlikę pareigūnai įvairiomis užuominomis teigė, jog jie viską žino, kad jokie konkursai neįvyksta be kyšių, o R. K. jau niekas neišgelbės ir dėl to jis turi papasakoti, kaip jis davė jai pinigų; tie patys pareigūnai paaiškino, kad parodymų davimo atveju jis bus apklaustas kaip liudytojas, o vėliau – atleistas nuo atsakomybės pagal laidavimą, nes ne jis yra tyrimo objektas; atsisakius duoti parodymus prieš R. K., jo vadovaujama bendrovė UAB „A.“ nebegalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose; pabaigę kratą pareigūnai nurodė važiuoti į jų būstinę, pakeliui vienas jų įkalbinėjo būtinai pasakoti apie pinigų davimą R. K.; (duomenys neskelbtini) IS patalpose jam toliau buvo siūloma duoti parodymus prieš R. K. ir netgi pasakytos sumos, kurios galėjo būti mokamos – 3 000 Lt ir 6 000 Lt; P. M., pabūgęs grasinimų dėl verslo, esant stresinėje būsenoje dėl faktinio sulaikymo bei žmonos nėštumo, sutiko patvirtinti pareigūnų nurodytas aplinkybes; P. M. procesinės teisės išaiškintos nebuvo, teisė turėti advokatą nepaminėta, o paklausus apie tokią galimybę pareigūnai paaiškino, kad to nereikia; P. M. iš savo mobilaus ryšio telefono 11.57 val. paskambino tėvui ir pasakė, kad mokėjo R. K. pinigus, tuo jį labai nustebindamas; nuo kratos pabaigos iki apklausos pradžios P. M. 3,5 val. buvo faktiniame sulaikyme, nors joks procesinis dokumentas surašytas nebuvo; po to P. M. apklausė tyrėja, buvo daromas garso įrašas, kuris buvo nutrauktas, į kabinetą dažnai užeidavo kiti pareigūnai, o užėjęs viršininkas E. J. liepė pakartoti tai, apie ką jis kalbėjo su tyrėjais, nurodydamas, kad tuomet jis bus apklaustas pas teisėją ir atleistas nuo atsakomybės pagal laidavimą; P. M. pirmą kartą apklaustas nedalyvaujant gynėjui, byloje nėra duomenų, kad jis atsisakė gynėjo; 2013-04-11 papildomos apklausos metu P. M. tyrėja pateikė R. K. 2012-03-09 elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyti žodžiai ,,galbūt pavyko aptarti mano prašymą?“ ir uždavė menamą klausimą, kaip tai susiję su P. M. sumokėtais R. K. pinigais. Apeliantai teigia, jog P. M., apklausose nurodęs tikrovėje neįvykusias aplinkybes tikėdamasis laidavimo, patvirtino anksčiau pareigūnų suformuotą versiją ir taip galutinai supainiojo datas.
Iš 2012-09-05 apklausos garso įrašo matyti, kad duodamas parodymus kaip specialusis liudytojas P. M. negalėjo nurodyti tikslių kyšininkavimo aplinkybių, buvo nenuoseklus, kelis kartus netgi paminėjo apie kitų pareigūnų jam nurodytas sumas ir jau įvykusius pokalbius su jais, apklausos metu joje nedalyvaujantis skyriaus viršininkas E. J. savavališkai nutraukė apklausą ir P. M. instruktavo, protokole buvo rašomi apytiksliai duomenys ir išgalvoti kitų pareigūnų pasiūlyti skaičiai, užduodami menantys atsakymus klausimai.
Šalies argumentai
Apeliantai mano, jog P. M. teismui nurodytas aplinkybes dėl patirto spaudimo patvirtina tai, kad pastarasis 2014-03-13 teismo posėdyje patvirtino, kad kratą darbo vietoje atlikę pareigūnai Paulių išsivežė į savo būstinę paaiškinę, jog ne jis yra jų tyrimo objektas, kad jį apklaus kaip liudytoją ir paleis, apie teisę turėti gynėją nepaaiškino. Liudytojas taip pat patvirtino, kad praėjus kuriam tai laikui po P. išvykimo su pareigūnais, P. paskambino jam ir pasakė, jog pareigūnai esą viską žino, kad jie mokėjo pinigus R. K.. Tai liudytojui sukėlėjam šoką, nes jis nieko tokio negirdėjo ir nežinojo. Sugrįžęs P. nieko nepaaiškino, tik pasakė, kad ,,pasakiau kaip pasakiau, ir tai prieš savo sąžinę”. Be to, po pirmosios apklausos tyrėja P. M. raštu įspėjo neatskleisti ikiteisminio tyrimo duomenų (9 t. 8 b. l.), todėl suprantamas ir paaiškinamas pastarojo nenoras tėvui ar kitiems asmenims pasakoti apie pareigūnų veiksmus jo atžvilgiu. Nors tyrėjo T. A. 2012-09-05 pranešime (9 t. 1 b. l.) nurodyta, jog P. M. kratos UAB „A.” patalpose metu savanoriškai paaiškino apie 6000 Lt perdavimą R. K., tačiau kratos protokole pastabų ir pareiškimų skiltyje apie jokius pareiškimus dėl kyšio reikalavimo ar perdavimo nėra pažymėta, įrašyta, kad dalyvavusių asmenų pareiškimų negauta (3 t. 122-123 b. l.). 2015-02-06 apklaustas T. A. patvirtino, kad kratos metu P. M. darbo vietoje pareigūnai klausinėjo jį apie santykius su R. K., tačiau ką konkrečiai papasakojo P. M., jis neprisimena, o savo tarnybinį pranešimą T. A. surašė sugrįžęs į tarnybines patalpas, tačiau kokiomis aplinkybėmis jame įrašė frazę apie neva perduotą R. K. kyšį – neprisimena. 2015-02-06 apklaustas pareigūnas J. R. pripažino, kad kratos metu pas P. M. kabinete buvo 4 pareigūnai, jo (P. M.) klausinėjo apie pažintį su R. K., jų tarpusavio santykius ir ryšius, skolinius klausimus, viešųjų pirkimų pažeidimus, įtarimus R. K. piktnaudžiavimu ir t. t. Liudytojas T. A. pastebėjo, kad P. M. tarp 4 pareigūnų jautėsi nejaukiai, be to, kalba apie viešuosius pirkimus po kratos buvo pratęsta atvykus į tarnybines patalpas. Krata baigta 9.15 val., P. M. nuolat buvo su pareigūnais jų tarnybinėse patalpose nuo 9.15 val. iki apklausos pradžios 12.44 val. (t. y. 3,5 val.), o prieš apklausą 11.57 val. paskambino tėvui ir pranešė apie neva mokėtus pinigus. Apeliantai teigia, jog pareigūnai akivaizdžiai sudarė sąlygas P. M. paskambinti tėvui P. M. žinodami, kad telefoninis pokalbis bus įrašytas dėl ilgą laiką taikomų procesinės prievartos priemonių. Nuo kratos pabaigos 9.15 val., iki apklausos 12.44 val., t. y. per 3,5 val. pareigūnai nesurašė jokio procesinio dokumento apie savo veiksmų ir pokalbių su P. M. eigą ir turinį. Faktiniame sulaikyme, nesant jokio teisėto pagrindo, (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriaus pareigūnų žinioje ir patalpose P. M. buvo nuo 9.15 val. iki 12.44 val., t. y. 3 val. 29 min. Prievartinį P. M. buvimo tarnybinėse Imuniteto skyriaus patalpose pobūdį patvirtina tai, kad jis netgi į tualetą buvo išleistas tik po to, kai tyrėja D. B. surašė didžiąją dalį apklausos, o P. M. į tualetą buvo palydėtas kitų pareigūnų (antras garso įrašas (prie 2012-09-05 apklausos protokolo) 3.18 min ir 23.22 min.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnų suvokimą apie tai, kad P. M. buvo susijaudinęs ir pažeidžiamas, patvirtina T. A. ir J. R., P. M. parodymai 2015-02-06 teismo posėdyje, taip pat tyrėjų tarpusavio pokalbis apie P. M. savijautą pastarąjį išleidus į tualetą (antras garso įrašas (priedas prie 2012-09-05 apklausos protokolo) 23.22-23.57 min.). Iš P. M. telefoninio pokalbio su tėvu garso įrašo matyti, kad į P. M. žodžius apie tai, kad „mes davėme jai pinigų”, P. M. atsako su akivaizdžia nuostaba, bando tikslinti aplinkybes, ir kai P. pamini 6 000 Lt, vėl aiškiai nustemba. P. M. taip pat perpasakoja neabejotinai iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų išgirstą informaciją apie tai, kad pareigūnai „šitą traktuos, kad reiškiasi mes neturėjom pasirinkimo”, „kad mes turėjome duoti, čia ne tik mes, čia jau jie seniai tą ten tyrė, tai sako visokių yra statybų tenai, padangų pirkimų, visokių va tokių dalykų”, ,,aš viską pasakiau taip kaip buvo”, ,,jinai prisidirbusi kaip reikiant”, ,,pareigūnai man čia jie nori šiandien viską, žinai, šita dalyką sutvarkyti”, „dabar bus ten prokuroras kažkoks ten, žodžiu, pasirašys kažkokią nutartį, paskui ten teisėja kažkokia pasirašys” (5 t. 92-93 b. l.). Tyrėjai pradėjus rašyti pirmos 2012-09-05 apklausos protokolą, buvo įjungtas diktofonas ir iš teisme perskaityto garso įrašo matyti, kad P. M. buvo paduotas paskaityti prokuroro nutarimas dėl apklausos apie galimai paties padarytą nusikalstamą veiką (9 t. 2-3 b. l.), tačiau iš 2014-09-15 teismo posėdyje pagarsintų garso įrašų matyti, kad procesinės teisės neišaiškintos, advokatas nepasiūlytas. Iš to paties garso įrašo matyti, kad P. M. savarankiškai perskaitė savo procesinių teisių sąrašą, tarp jų įvardinta ir nuostata, kad prokuroro nutarimo pagrindu apklausiamas asmuo neatsako už žinomai melagingus parodymus. Be to, apklausos metu P. M. ne kartą buvo užduodami atsakymus menantys klausimai, tai patvirtina abu 2012-09-05 garso įrašai (9 t. 7 b. l.). Iš P. M. apklausos garso įrašo matyti, kad nuo 50 min. 37 sek. tyrėja kalba telefonu su prokuroru ir žada „strateguoti kažkaip”, po 10 min. (1 val. 00 min. 23 sek.) į kabinetą užeina tyrėjos skyriaus viršininkas E. J. ir išsiveda ją iš kabineto pasitarti „nes prokuroras čia nagrinėja ir yra du variantai, kuri mes pasidarom”. Dar po 2 minučių, t. y. nuo apklausos pradžios praėjus 1 val. 03 min. 29 sek., tyrėjos viršininkas E. J. sugrįžta į tyrėjos kabinetą, savavališkai nutraukia apklausą, išjungia diktofoną ir tariasi su P. M. apie suderintą su prokuroru strategiją. Tai užfiksuota 2014-09-15 teismo posėdyje pagarsintame 2012-09-05 apklausos garso įraše. 2014-09-15 teismo posėdyje apklausta tyrėja D. B. patvirtino, kad P. M. apklausos metu užėjo jos viršininkas E. J., išjungė diktofoną ir kalbėjosi su P. M.. 2014-09-15 teismo posėdyje P. M. paaiškino, kad pirmos apklausos metu 2012-09-05 užėjo skyriaus viršininkas E. J. ir aiškino jam apie būtinybę nenukrypti nuo suderintos su pareigūnais pozicijos dėl R. K., žadėjo laidavimą atleidžiant nuo atsakomybės. 2012-09-05 P. M. apklausos protokole E. J. veiksmai ir garso įrašo pertraukų priežastys nenurodyti. E. J. neįrašytas dalyvavęs apklausoje ar atskirus veiksmus atlikęs pareigūnas (9 t. 4-6 b. l.). Iš 2012-09-05 apklausos garso įrašo matyti, kad protokolas dėl P. M. pastabų apie R. K. negalėjimą veikti jo vadovaujamos UAB „A.” naudai taisomas nebuvo ir kt., tyrėjai pareiškus, kad jo pabrėžiamos aplinkybės nėra svarbios. Iš 2012-09-05 garso įrašo matyti, kad pabaigus apklausą P. M. nebuvo duota skaityti atspausdinto protokolo, vietoje to jam rodytas tekstas kompiuterio monitoriuje, ir nors jis iš dalies ir buvo koreguojamas pagal jo pastabas, tačiau tyrėja atsisakė tikslinti aplinkybes dėl nepadėjimo rengti techninę laikrodžių specifikaciją, palankesnių UAB „A.” sąlygų nesudarymo, taip pat uždavė menamus klausimus, o atspausdintas tekstas 3 lapuose duotas peržiūrėti nuo 44 min. 36 sek. iki 46 min. 16 sek., t. y. P. M. turėjo tik 1 min. ir 40 sek. protokolo perskaitymui ir įvertinimui. Vietoje procesinių teisių išaiškinimo prieš apklausą, tyrėja leido jų sąrašą savarankiškai perskaityti tik po apklausos ir po to nurodė pasirašyti reikiamose grafose, nors tai įsakmiai draudžia BPK 183 straipsnio 1 dalis.
2014-09-15 posėdyje apklausta tyrėja D. B. parodė, kad po 2012-09-05 apklausos, sekančią dieną, t.y. 2012-09-06 ji apklausė P. M. kaip įtariamąjį, o prieš apklausą ji pagarsino išvakarėse duotus P. M. parodymus juos garsiai perskaitydama dalyvaujant gynėjui P. Jablonskui.
Apeliantų nuomone, akivaizdu, kad tokiu būdu P. M. buvo primintos aplinkybės, apie kurias jis tą pačią dieną turėjo pakartotinai papasakoti kaip įtariamasis tiek tyrėjai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Be to, apeliantai teigia, jog 2012-09-06 įtariamojo P. M. apklausos protokolas beveik visas nukopijuotas nuo 2012-09-05 apklausos protokolo (9 t. 14-17 b. l.). Pažymi, jog 2012-09-05 apklausos protokolo net 49 eilutės iš 58 pažodžiui perkeltos iš 2012-09-06 apklausos protokolo ir sudaro jo didžiąją dalį. Tokiu būdu P. M. buvo sudarytos galimybės įsiminti tariamo kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo versijos aplinkybes prieš tą pačią dieną (2012-09-06) vykusią trečią apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
Šalies argumentai
Apeliantai taip pat nurodo, jog 2012-09-06 įtariamojo P. M. apklausos protokole užfiksuota, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš tai žadėjo jį (P. M.) atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą (9 t. 17 b. l.). Vertindami pirmąją P. M. 2012-09-05 apklausą pagal protokole ir garso įraše užfiksuotas aplinkybes apeliantai teigia, kad P. M. negalėjo nurodyti konkrečių esminių įvykių aplinkybių ir neva perduotų pinigų sumų, nurodė prieštaringas ir labai nekonkrečias aplinkybes, prašė nesigilinti, po menamų tyrėjos klausimų sutiko patvirtinti jos pasiūlytas formuluotes. Be to, didžioji dalis tyrėjos surašyto antros apklausos 2012-09-06 protokolo yra tiksli pažodinė kompiuterinio teksto kopija, papildyta naujomis interpretacijomis. O P. M. parodymų patikrinimas 2012-09-25 atliktas vengiant objektyvaus fiksavimo, t. y.: vietoje filmavimo ar bent garso įrašymo pasirinktas paprasčiausias statiškas fotografavimas tyrėjos pasirinktose pozicijose; P. M. neužduoti klausimai apie tai, ar baldų išdėstymas R. K. kabinete šio veiksmo metu buvo toks pat kaip ir tiriamų įvykių 2011 ir 2012 metais metu; vietoje išsamaus P. M. parodymų tariamo įvykio vietoje surašymo ir patikrinimo tyrėja apsiribojo vienintele fraze „...apklausu metu nurodytomis aplinkybėmis R. K., kuri sėdėjo prie stalo, esančio priekyje, davė jai pirmą kartą, t. y. 2011 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje – rugsėjo mėn. pradžioje, tikslios datos nepamena, jai ant stalo, prie kurio sėdėjo R. K., padėjo 3 000 Lt, antrą kartą, t. y. 2012 m. birželio mėn., tikslios datos nepamena, analogiškomis aplinkybėmis ant stalo padėjo 6 000 Lt“ (9 t. 26-30 b. l.); 2015-02-06 posėdyje parodymų patikrinime dalyvavęs pareigūnas J. R. paaiškino, kad jis tik nufotografavo P. M. pagal įprastą šio veiksmo atlikimo tvarką, o jo parodymų apie kyšio aplinkybes neprisimena.
2013-04-11 tyrėja pateikė P. M. elektroninį R. K. 2012-03-09 laišką, kuriame yra žodžiai, kad „galbūt pavyko aptarti mano prašymą?“ ir uždavė menamą klausimą, kaip tai susiję su P. M. duotais pinigais, nors iš vėlesnių elektroninių laiškų matyti, kad kalba buvo dėl suvenyrinės lentelės išeinančiam iš tarnybos pareigūnui pagaminimo. Be to, prokuroras, atsisakęs tenkinti gynėjo prašymą dėl P. M. akistatos su R. K., eliminavo galimybę dar ikiteisminio tyrimo stadijoje pašalinti prieštaravimus pastarųjų parodymuose. Apeliantai daro išvadą, kad aukščiau išvardintos abejonės ir prieštaravimai neleidžia vertinti P. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų kaip patikimo ir objektyvaus įrodymo. Pirmosios instancijos teismas prieštaravimų nepašalino, todėl visos abejonės turi būti vertinamos R. K. naudai.
Šalies argumentai
Apeliantai taip pat teigia, jog bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės paneigia kaltinimą, nes nebuvo atskleista informacija apie konkurentų siūlomas kainas, kurių dydis yra vienintelis ir lemiamas kriterijus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad laikrodžių pirkimas ir jų graviravimo darbų pirkimas 2011 metais, taip pat ženklo odiniame dėkle ir ženklo su ženkliuku dėžutėje pirkimai 2012 metais buvo pradėti kaip supaprastinti mažos vertės pirkimai apklausos būdu, įgyjant suvenyrų ir dovanų kategorijai priskiriamas prekes. Be to, logiška minėtas prekes priskirti meninio pobūdžio objektams, kadangi nuo jų estetinio vaizdo priklauso tokiais dalykais siekiamas pareigūnų skatinimo efektyvumas. Dėl to būtų objektyvu daryti išvadą, kad kiekvienas vertinantis tokias prekes asmuo gali susidaryti subjektyvią nuomonę dėl jų meniškumo lygio, tačiau tai nepaneigia realios tikrovės, kurioje už (duomenys neskelbtini) veiklą atsakingi pareigūnai turėjo suderinti vertinamuosius įgyjamų suvenyrų požymius su ribotais finansiniais įstaigos resursais.
Skundo autorių nuomone, nuosprendyje neįvertinta svarbiausia aplinkybė, dėl kurios taip pat byloje nėra ir net negali būti ginčo – visų kaltinime išvardintų suvenyrinio pobūdžio dalykų vertinimo, t. y. laimėjimo apklausoje ar konkurse lemiamu ir išskirtiniu kriterijumi buvo mažiausia kaina. Tai reiškia, kad mažesnę kainą pasiūlęs dalyvis nelaimėtų tik tuo atveju, jei gaminys aiškiai neatitiktų visiems tiekėjams vienodai nurodytų techninių sąlygų. Dėl nurodytos priežasties kaltinamajame akte išvardinti R. K. atlikti ar tik spėjami veiksmai bendraujant su P. M. turi reikšmės tik tiek, kiek jie liečia informacijos apie kitų dalyvių pasiūlytas kainas atskleidimą, nes tik konkurentų pasiūlytų kainų išankstinis žinojimas suteiktų išskirtines sąlygas pranašumui įgyti. Tuo tarpu bylos dokumentuose užfiksuota, kad R. K. nei žodžiu, nei raštu, nei elektroninėmis priemonėmis niekada neteikė informacijos P. M. apie apklausose ir konkursuose dalyvavusiu kitu tiekėju siūlytas kainas. Kalbą apie kitų tiekėjų siūlomas kainas paneigė ir R. K. bei P. M., dėl kainų svarstymo neparodė nė vienas teisme ir ikiteisminiame tyrime apklaustas liudytojas. Apeliantai pažymi ir tai, kad visiems apklausose ir konkurse dalyvavusiems asmenims buvo pateikta vienoda universalaus pobūdžio informacija, tinkanti bet kuriam panašia veikla užsiimančiam subjektui.
Skundo autoriai daro išvadą, jog R. K. neatskleidė UAB „A.“ ir jos vadovui P. M. informacijos, galėjusios suteikti išskirtines sąlygas ar lemti pranašumą prieš kitus tiekėjus. Laikrodžių su policijos simbolika ir jų graviravimo pirkimas apklausos būdu 2011 metais bei suvenyrų (ženklo natūralios odos dėkle ir ženklo su ženkliuku odos pakaitalo dėžutėje) su (duomenys neskelbtini) simbolika pirkimas 2012 metais patvirtina, kad nebuvo sudaryta jokia išskirtinė sąlyga nei UAB „A.“, nei jokiam kitam tiekėjui.
Rankinių vyriškų ir moteriškų laikrodžių su policijos simbolika pirkimą inicijavo S. S. 2011-07-22 tarnybiniu pranešimu, kuris V. A. 2011-07-26 rezoliucija pavestas R. Z.. Kartu inicijuotas skulptūrų ir rašiklių su policijos simbolika pirkimas (2 t. 109, 126 b. l.). Tai reiškia, kad pirkimų iniciatorius yra Valdymo organizavimo skyrius, vadovaujamas R. K., o vykdytojas – Logistikos skyrius, vadovaujamas R. Z..
2011-08-30 raštu (duomenys neskelbtini) Logistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja V. B. pasirašė K. U. parengtą komercinį pasiūlymą trims bendrovėms – UAB „Koliz laikrodžiai“, UAB „A.“ ir UAB „R.“ (2 t. 110 b. l.). Tai reiškia, kad perkančiosios organizacijos – (duomenys neskelbtini) paskirti asmenys – pirkimo vykdytojai pradėjo pirkimo procedūrą apklausos būdu. Skundo autoriai pažymi, jog visiems potencialiems tiekėjams išsiųstas identiškas pasiūlymo tekstas. Apeliantų nuomone, pasiūlyme išvardinti reikalavimai laikrodžiams negali būti vertinami nei kaip išsiskiriantys, nei kaip ypatingai konkretūs ir specifiniai, kad tiktų išskirtinai tik vienam tiekėjui UAB „A.“. Tai yra niekuo neišsiskiriantis universalaus pobūdžio reikalavimų aprašymas, tinkantis kiekvienam panašia veikla užsiimančiam ūkio subjektui.
Nuosprendyje visiškai nepagrįstai teigiama apie tariamą potencialių tiekėjų sąrašo suderinimą su P. M., kadangi nors 2011-08-10 10.41 val. jo išsiųstame elektroniniame laiške rekomenduojama UAB „D. g.“, A. M. ir UAB „M.“ (3 t. 189 b. l.), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pasiūlymai išsiųsti kitoms nei P. M. rekomenduotoms bendrovėms (3 t. 110, 189 b. l.). 2011-08-31 – 2011-09-01 UAB „R.“, UAB „Koliz laikrodžiai“, UAB „A.“ pateikė savo komercinius pasiūlymus su kainomis (2 t. 114-119 b. l., 4 t. 90, 93, 122 b. l.). Be to, 2011-09-02 (duomenys neskelbtini) Logistikos skyriaus darbuotojas K. U. užpildė Tiekėjų apklausos pažymą, kuria tinkamiausiu pripažintas UAB „A.“ pasiūlymas dėl jo mažiausios kainos perkant laikrodžius. UAB „A.“ pasiūlyta kaina buvo mažiausia (2 t. 120 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje apklaustas K. U. paaiškino, kad jokių nurodymų iš R. K. negavo, apklausos dalyvius parinko savo nuožiūra ir nei R. K., nei kiti asmenys neišsakė jokių pageidavimų dėl kokių nors privilegijų UAB „A.“ ar kitų bendrovių labui.
Be to, apeliantai nurodo, jog 2011-09-09 UAB „A.” direktorius ir (duomenys neskelbtini) viršininkas pasirašė laikrodžių pirkimo-pardavimo sutartį 10 164 Lt sumai (2 t. 121-124 b. l.). 2011-09-19 UAB „A.” pateikė pirkimų organizatoriui PVM sąskaitą-faktūrą, kurią priėmė pirkimo iniciatoriaus vadovė R. K. (2 t. 125 b. l.). Byloje pateiktas R. K. pasirašytas laikrodžių graviravimo darbų aprašymas (2 t. 127 b. l.). Skundo autoriai pažymi, jog byloje esantis 2011-09-07 elektroninis susirašinėjimas tarp R. K. ir P. M. (4 t. 97 b. l.) parodo, kad vienintelis jo pateiktas pasiūlymas graviravimo aprašyme yra žodžiai „laikrodžio išardymas”. Todėl apeliantai daro išvadą, kad pagrindinį ir esminį aprašymą inicijavo R. K., o P. M. dviejų žodžių papildymas pripažintinas mažareikšmiu.
Šalies argumentai
Apeliantų nuomone nurodytos aplinkybės paneigia nuosprendžio teiginius dėl tariamo techninės specifikacijos suderinimo, nes laikrodžių graviravimo reikalavimai negali būti vertinami kaip išsiskiriantys arba tokie konkretūs, kad tiktų išskirtinai tik vienam tiekėjui UAB „A.”. Akivaizdu, kad tai yra niekuo neišsiskiriantis universalaus pobūdžio reikalavimu aprašymas, tinkantis kiekvienam panašia veikla užsiimančiam ūkio subjektui.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirkimų vykdytojai 2011-09-07 elektroniniu paštu išsiuntė prašymus UAB „A.”, UAB „M. r.”, J. G. ir A. M. pateikti pasiūlymus dėl laikrodžių graviravimo (4 t. 98-99 b. l.). 2011-09-08, 2011-09-09 pasiūlymus su kainomis pateikė J. G., A. M., UAB „A.” ir UAB „M. r.“ (2 t. 128-131, 4 t. 102, 121 b. l.). 2011-09-09 (duomenys neskelbtini) Logistikos skyriaus darbuotojas K. U. užpildė Tiekėju apklausos pažymą, kuria tinkamiausiu pripažintas A. M. pasiūlymas (mažiausia kaina). UAB „A.” šio apklausos būdu atlikto graviravimo darbų pirkimo nelaimėjo (2 t. 132 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas K. U. paaiškino, kad jokių nurodymų iš R. K. negavo, apklausos dalyvius parinko savo nuožiūra, nei R. K., nei kiti asmenys neišsakė jokių pageidavimų dėl kokių nors privilegijų UAB „A.” ar kitų bendrovių ar asmenų naudai. 2011-09-13 A. M. ir (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotojas pasirašė darbų pirkimo sutartį 9 300 Lt sumai (2 t. 133-134 b. l.).
Be to, apeliantai nurodo, jog 2011-05-30 raštu (parengė R. K., pasirašė R. K.) buvo išsiųstas kvietimas pateikti pasiūlymą dėl suvenyrinio ženklo piniginėje maketavimo ir pagaminimo su nurodytais reikalavimai (4 t. 114 b. l.). Apeliantai įsitikinę, jog išvardinti reikalavimai negali būti vertinami kaip išsiskiriantys arba tokie konkretūs, kad tiktų išskirtinai tik vienam tiekėjui UAB „A.”. Tai niekuo neišsiskiriantis universalaus pobūdžio reikalavimų aprašymas, tinkantis kiekvienam panašia veikla užsiimančiam ūkio subjektui.
Šalies argumentai
Apeliantai taip pat nurodo, jog 2012-06-05 R. K. pasirašė tarnybinį pranešimą (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotojui dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio dėžutėje pagaminimo inicijavimo pareigūnų skatinimui su nurodytais reikalavimais (4 t. 149, 206 b. l.). Ir šiuo atveju apeliantai teigia, kad išvardinti reikalavimai suvenyriniam ženklui ir ženkleliui dėžutėje negali būti vertinami kaip išsiskiriantys, arba tokie konkretūs, kad tiktų išskirtinai tik vienam tiekėjui UAB „A.”. Be to, 2012-06-12 raštu, parengtu T. P. ir pasirašytu R. K., išsiųstas kvietimas pateikti pasiūlymą dėl suvenyrinio ženklo ir ženkliuko odos pakaitalo dėžutėje maketavimo ir pagaminimo (4 t. 115 b. l.). Jame nurodyti analogiški reikalavimai gaminiui kaip ir tarnybiniame pranešime. Taip pat atkreipia dėmesį, jog nuosprendyje R. K. parašas ant minėtų 2012-05-30 ir 2012-06-12 siunčiamų dokumentų vertinamas kaip jos asmeninio suinteresuotumo įrodymas. Tačiau (duomenys neskelbtini) teisės aktai, reglamentuojantys raštvedybą, paneigia bet kokią neteisėto veikimo prielaidą. (duomenys neskelbtini) viršininko 2006-12-28 įsakymu Nr. l0-V-681 buvo patvirtinta tvarka, kuria organizuojamas dokumentų valdymas. Šios tvarkos 7.5.2 punkte nustatyta, kad siunčiamuosius dokumentus pasirašo (duomenys neskelbtini) viršininkas, viršininko pavaduotojai, struktūriniu padaliniu vadovai bei teisės aktų nustatyta tvarka įgalioti valstybės tarnautojai. R. K. pareigą pasirašyti skyriaus darbuotojų parengtų dokumentų projektus numato ir (duomenys neskelbtini) Valdymo organizavimo skyriaus nuostatų 14.5 p. Apeliantai taip pat pažymi, kad 2012-05-30 ir 2012-06-12 raštus parengė atsakingos už supaprastintus mažos vertės pirkimus R. K. ir T. P., o pasirašė – jų struktūrinio padalinio vadovė R. K., kadangi tai jai buvo privaloma minėtais teisės aktais nustatyta tvarka.
2012-05-31 – 2012-06-04 UAB „A.”, UAB „M.”, UAB „S. g.”, M. B. pateikė pasiūlymus dėl ženklo piniginėje su nurodytomis kainomis (3 t. 179-186, 4 t. 116, 142, 143, 150-151, 163, 166, 169-175, 189, 191 b. l.). 2012-06-13 – 2012-06-19 M. B., UAB „S.”, UAB „S. g., UAB „A.” pateikė pasiūlymus dėl ženklo ir ženkliuko dėžutėje pagaminimo su nurodytomis kainomis (4 t. 176-188, 192 b. l.). Apeliantai pažymi tai, kad M. B. nurodė 21 750 Lt, UAB „S.” – 21780 Lt, UAB „S. g.” – 19725 Lt, UAB „A.” – 19 329 Lt. Pažymi ir tai, kad tie pasiūlymai, kurie pateko į R. K. pašto dėžutę, buvo persiųsti atsakingai už pirkimą T. P. be jokių nurodymų (142-143 b. l.). Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2012-06-07 elektroniniu laišku T. P. UAB „S. g.” vadovui pasiūlė pabaigti lentelės pildymą (75, 138, 140 b. l.), o 2012-06-19 elektroniniu laišku R. K. pasiūlė UAB „S. g.” vadovui dar sumažinti kainą iki 260 Lt (144 b. l.).
Nurodytas aplinkybes T. P. patvirtino 2015-02-06 teismo posėdyje. T. P. taip pat pabrėžė, kad jokių prašymų nei iš R. K., nei iš kitų asmenų dėl kokių nors privilegijų suteikimo kuriam nors iš galimų tiekėjų niekada nebuvo. 2012-06-15 tiekėjų apklausos pažyma suvenyrinio ženklo su ženkleliu dėžutėje pagaminimo nugalėtoju pripažinta UAB „S. g.”, pažymą pasirašė R. K. ir T. P. (2 t. 184 b. l.). Būtent su šia bendrove buvo parengtas sutarties projektas (1 t. 113-114 b. l.). Tačiau nurodytų aplinkybių teismas nevertino. Be to, 2012-07-12 tarnybiniu (duomenys neskelbtini) viršininko pranešimu nuspręsta skelbti viešo pirkimo konkursą (2 t. 195 b. l.). Apeliantai pabrėžia, jog tuo metu jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriaus pareigūnų. Akivaizdu, kad vadovybė negalėjo nežinoti apie tyrimo veiksmus R. K. atžvilgiu.
Toliau apeliaciniame skunde teigiama, jog bylos dokumentais nustatytas viešųjų pirkimų organizavimas apklausos būdu paneigia teismo išvadas apie neteisėtą R. K. veikimą. T. y.: 2011 metais vyko supaprastinti mažos vertės vardinių laikrodžių ir jų graviravimo pirkimai apklausos būdu, dėl to Nuolatinė viešųjų pirkimų komisija, t. y. ir R. K. kaip jos narė, neatliko ir negalėjo atlikti jokio veiksmo šioje procedūroje ((duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 15 punktas, 29 punktas, 102.1.4.2 punktas, 102.1.4.10 punktas, 102.1.4.11 punktas, 123 punktas, 128 punktas); 2012 metais iki liepos 12 d. vyko supaprastinti mažos vertės vardinių piniginių su ženklu ir ženklų dėžutėje pirkimai apklausos būdu, dėl to Nuolatinė viešųjų pirkimų komisija, t. y. ir R. K. kaip jos narė, neatliko ir negalėjo atlikti jokio veiksmo šioje procedūroje ((duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 15 punktas, 29 punktas, 102.1.4.2 punktas, 102.1.4.10 punktas, 123 punktas, 128 punktas); 2012-07-12 nutraukus supaprastintą pirkimą ir 2012-08-02 pradėjus pirkimą per VPT IS ((duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 16 punktas), R. K. negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos nei jos eigai, nei priimamiems sprendimams, nes nedalyvavo nė viename komisijos posėdyje svarstant UAB „A.“ ir kitų bendrovių pasiūlymus; 2012-09-05 P. M. apklausos garso įrašas patvirtina, kad jis nuo pirmos apklausos teigė, jog R. K. nepadarė ir negalėjo padaryti jokios įtakos vykusiu pirkimu eigai, nes viską lėmė mažiausios kainos principas; Viešųjų pirkimų komisijos nariai parodė, kad R. K. neatliko jokio veiksmo UAB „A.“ ar kitų bendrovių naudai; Viešųjų pirkimų komisijos dokumentuose užfiksuota, kad R. K. kaip komisijos narė nedalyvavo priimant sprendimus dėl UAB „A.“ ir kitų bendrovių vykstant supaprastintam ženklo piniginėje ir ženklo su ženkliuku dėžutėje pirkimui.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, jog nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad R. K. neva neteisėtai derino su UAB „A.“ direktoriumi P. M. galimų tiekėjų vardinių laikrodžių pirkimui ir graviravimui sąrašą, kadangi (duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 123 punktas leidžia vykdyti supaprastinta mažos vertės pirkimą apklausos būdu kreipiantis į vieną ar kelis tiekėjus, o tų pačių taisyklių 128 punktas tokiems vieno tiekėjo atvejams priskiria dovanų ir suvenyrų pirkimą, už reprezentacines lėšas įgyjamoms prekėms, taip pat pirkimą tik iš vieno žinomo tiekėjo perkant meninio pobūdžio prekes. Be to, tiekėjų sąrašo sudarymas ir derinimas yra pirkimų vykdytojo diskrecija, nes joks teisės aktas nenumato kriterijų, pagal kuriuos parenkami tiekėjai tokiam pirkimui. Konsultacijos su potencialiais tiekėjais dėl būsimu pirkimu galiojančiuose teisės aktuose įvardinamos kaip teisėta rinkos tyrimu dalis. (duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 44.3 punkte nustatyta, kad atliekant pirkimą apklausos būdu, jo eigoje galima derėtis dėl pasiūlymo sąlygų.
Skundo autoriai nesutinka su nuosprendžio teiginiu, jog R. K. neva neteisėtai derino laikrodžių ir graviravimo darbų technines sąlygas, kadangi (duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 20.4 punktas numato pirkimo vykdytojo pareigą parengti pirkimo sąlygas ir pateikti jas tvirtinti (duomenys neskelbtini) viršininkui arba jo įgaliotam asmeniui. Akivaizdu, kad R. K. negalėjo lemti aukštesnių pagal pareigas AVPK vadovų sprendimų. (duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 47 ir 48 punktai reikalauja aiškiai aprašyti planuojamus įgyti objektus, tų pačių taisyklių 52 punktas draudžia nurodyti konkrečias prekes, gamintojus ir pan. Tokių duomenų R. K. susirašinėjime su P. M. ir nėra. Laikrodžių graviravimo darbus atliko ne UAB „A.“, nes pirkimą apklausos būdu laimėjo reikiamą patentą turintis fizinis asmuo. Laikrodžių aprašymo tikslinimą inicijavo ne R. K., o AVPK Logistikos skyrius. Šią aplinkybę patvirtina 2011-09-02 7.41 val. R. K. elektroninis laiškas (4 t. 63, 64, 65, 89 b. l.). Be to, tikrovėje pagrindinį laikrodžių graviravimo aprašymą parengė R. K., o P. M. pridėjo tik vieną elementarią paaiškinančią operaciją „laikrodžio išardymas“ (4 t. 68, 97 b. l.).
Šalies argumentai
Apeliantai taip pat nesutinka su nuosprendžio teiginiu, kad R. K. neva teikė UAB „A.“ direktoriui duomenis apie viešajame pirkime gautus kitų tiekėjų pasiūlymus, kadangi perkant laikrodžius ir jų graviravimo paslaugas 2011 metais, taip pat pradėjus piniginių su ženklu bei ženklo dėžutėje pirkimus apklausos būdu 2012 metais R. K. neteikė duomenų apie esminį ir lemiamą pirkimo elementą – kainą. Byloje nėra jokio duomens apie tai, kad R. K. pateikė informaciją apie kitų tiekėjų pasiūlymų turinį ir kainas, nors būtent mažiausios kainos kriterijus buvo lemiamas pasirenkant laimėtoją. Išvardinimas dalyvaujančių apklausoje potencialių tiekėjų neturi ir negali turėti įtakos pirkimo rezultatui, kadangi jį lemia tik mažiausios kainos kriterijus.
Apeliantų nuomone, nepagristos teismo prielaidos apie tai, kad neva R. K. susitarė su UAB „A.“ direktoriumi padėti laimėti viešą pirkimą dėl ženklo piniginėje ir ženklo dėžutėje, kadangi (duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 123 punktas leidžia vykdyti supaprastintą mažos vertės pirkimą apklausos būdu kreipiantis į vieną ar kelis tiekėjus, tų pačių taisyklių 128 punktas tokiems vieno tiekėjo atvejams priskiria dovanų ir suvenyrų pirkimą, už reprezentacines lėšas įgyjamoms prekėms, taip pat pirkimą tik iš vieno žinomo tiekėjo perkant meninio pobūdžio prekes. Be to, R. K. neturėjo galimybės įtakoti pirkimų apklausos būdu rezultatų, kadangi lemiamas buvo mažiausios kainos veiksnys ir bet kuris apklausos dalyvis galėjo siūlyti mažesnę ir laimėti Tik (duomenys neskelbtini) viršininkas ir jo įgaliotas asmuo (V. A.) turėjo teisę pasirašyti sutartis su tiekėjais, R. K. negalėjo daryti jokios įtakos savo vadovams. Objektyvių duomenų apie neteisėtą tarimąsi nėra, P. M. bylą nagrinėjant teisme taip pat paneigė neteisėto tarimosi versiją.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, jog nepagrįstos teismo prielaidos ir apie tai, kad neva R. K. teikė UAB „A.“ direktoriui duomenis apie gautus kitų tiekėju pasiūlymus dėl ženklo piniginėje ir ženklo dėžutėje gaminimo. ,,Duomenys apie kitų tiekėjų pasiūlymus“ turi būti suprantami kaip informacija apie prekių pobūdį, siūlomas kainas, pasiūlymų turinį, tačiau informacijos būtent apie tokių duomenų teikimą byloje nėra. Iš 2012-08-27 telefoninių pokalbių matyti, kad R. K. P. M. nurodė kreiptis į atsakingą už pirkimus R. K. bei pareiškė, kad negali jai skambinti ar spausti. Tą pačią dieną SMS žinute R. K. P. M. nurodė klausimus užduoti per (VPT IS) sistemą (5 t. 113-114 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad R. K. P. M. perdavė informaciją apie tai, kokias kainas siūlė kiti pirkimo dalyviai.
Nepagristos teismo prielaidos, kad neva R. K. sudarė išskirtines sąlygas UAB „A.“ įgyti pranašumą prieš kitas bendroves ir tapti realia kandidate laimėti viešą pirkimą apklausos būdu dėl ženklo piniginėje ir ženklo dėžutėje. Skundo autorių nuomone, negali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos įrodymas tai, kad kuri nors bendrovė tapo realia kandidate laimėti pirkimą, nes visi pateikę paraiškas dalyvauti apklausoje, o nuo 2012-08-02 – paraiškas VPT IS, yra realūs kandidatai. Byloje nėra duomenų, kad R. K. nustatė tokias sąlygas, kurios tiktų tik UAB ,,A.“ ir kurios atitiktų (duomenys neskelbtini) supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 52 punkte suformuluotą draudimą. Sprendimus dėl pirkimų sąlygų patvirtinimo ir sutarčių su tiekėjais pasirašymo priėmė tik (duomenys neskelbtini) vadovai (K. L. ir V. A.), o R. K. neįtakojo ir negalėjo įtakoti savo vadovų sprendimų. Byloje apklausti kaip liudytojai A. F., R. K., D. M., A. M., V. A., T. P., V. B., L. P., K. U., S. Š., R. Z., R. Z. parodė, kad nei UAB „A.“, nei jokiai kitai bendrovei nebuvo sudaromos jokios išskirtinės sąlygos, jiems R. K. neišsakė jokių prašymų dėl kokių nors privilegijų teikimo. Iš byloje esančio elektroninio susirašinėjimo matyti, kad T. P. 2012-06-07 elektroniniu laišku pasiūlė K. K. (UAB „Service group“) patikslinti savo pasiūlymą (4 t. 138, 158, 160 b. l.), o R. K. – 2012-06-19 elektroniniu laišku pasiūlė sumažinti kainą (4 t. 144, 192 b. l.). Nurodyta aplinkybė paneigia kaltinimą dėl tariamų privilegijų UAB „A.“.
Be to, UAB „A.“ 2011 metais dalyvavo ne tik laikrodžių ir jų graviravimo pirkime apklausos būdu, bet ir tuo pačiu metu ir tais pačiais dokumentais inicijuotame skulptūrėlių bei rašiklių pirkime apklausos būdu. Tai, kad dėl to nėra pareikštas kaltinimas, apeliantai daro išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo sukoncentruotas išimtinai į laimėtą laikrodžių pirkimą, kadangi tyrėjams grasinimais sužlugdyti verslą bei pažadais atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pavyko išgauti jokiais objektyviais duomenimis neparemtus parodymus apie tariamai mokėtus jokia ekonomine logika nepaaiškinamus kyšius.
Skundo autoriai taip pat teigia, jog viso ikiteisminio tyrimo metu P. M. parodymai buvo prieštaringi. Jų prieštaringumo priežastis P. M. nurodė bylą nagrinėjant teisme. Todėl tokie pastarojo parodymai yra netinkami apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Kaip minėta. Nuteistasis P. M. ikiteisminio tyrimo metu patyrė pareigūnų grasinimus, buvo stresinėje būsenoje dėl faktinio sulaikymo bei žmonos nėštumo, todėl gavęs pažadą, kad bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neturėdamas galimybės pasitarti su advokatu, sutiko patvirtinti pareigūnų nurodytas aplinkybes apie tariamą neteisėtą R. K. veikimą. Nuteistasis teikė neteisingą informaciją, todėl negalėjo nurodyti tikslių detalių. Iš P. M. apklausų protokolų matyti, kad visos esminės aplinkybės nurodytos abstrakčiai ar net prieštaringai. Tariamo 3 000 Lt kyšio 2011 metais perdavimo laikas nurodytas rugpjūčio mėn. pabaiga ar rugsėjo mėn. pradžia, tuo tarpu tą pačią dieną vykusioje ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje (protokolas surašytas ne tyrėjos, o teismo posėdžių sekretorės) nurodytas laikas „rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje“ (9 t. 19-23 b. l.), tyrėjos surašytame 2012-09-25 parodymų patikrinimo protokole – rugpjūčio - rugsėjo mėn. laikotarpis (9 t. 26 b. l.). P. M. 2012-09-05 parodė, kad paskolos iš jo buvo paprašyta birželio mėnesį. Pastarasis nė vienoje apklausoje nenurodė, kuriuo tų pačių metų birželio mėn. laiku iš jo buvo reikalaujama ir jis neva perdavė 6 000 Lt. 2012-09-06 apklausoje P. M. paminėjo ilgesnį gegužės-birželio mėn. laikotarpį, o papildomai apklaustas 2013-04-11, tyrėjai pateikus R. K. elektroninį 2012-03-09 laišką, parodė, kad būtent tuo metu, t. y. kovo mėn. buvo reikalaujama sumokėti pinigus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas P. M. nenurodė esminių tariamo kyšio perdavimo aplinkybių – tikslaus laiko, pinigų gavimo šaltinio ir kt. Tai paneigta teisiamajame posėdyje nuteistajam nurodžius aiškius motyvus.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog teisiamajame posėdyje tyrėja D. B. patvirtino, kad pirmą kartą apklaustas P. M. davė labai nenuoseklius ir prieštaringus parodymus. 2012-09-05 P. M. apklausos garso įrašas patvirtina, kad buvo nurodomos prieštaringos, prieš tai aptartos su kitais pareigūnais aplinkybės, tikslesnių detalių išvis nenurodant ar aiškiai vengiant tai padaryti. P. M. tėvas teisiamajame posėdyje patvirtino sūnaus nurodytas aplinkybes dėl pareigūnų pažadų apklausti jį tik kaip liudytoją, taip pat keistą sūnaus skambutį iš policijos bei užuominas dėl neteisingų paaiškinimų davimo.
Be to, apeliantai teigia, jog teismas rėmėsi įstatyme nenumatytu įrodinėjimo šaltiniu – gynėjo dalyvavimo įtariamojo apklausose faktu, neva patvirtinančiu įtariamojo parodymų teisingumą. Skundo autorių nuomone toks požiūris pažeidžia įtariamojo teisių apsaugos ir procesinės gynybos principus. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmą kartą P. M. apklaustas nedalyvaujant gynėjui, pastarasis į apklausą kviestas nebuvo, nesurašytas ir dokumentas dėl gynėjo atsisakymo.
Baudžiamieji įstatymai ir teismų praktika draudžia kaltinimą grįsti prielaidomis ir spėjimais, taip pat gautais esmingai pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso taisykles ir įtariamojo teises duomenimis. Teismų praktika reikalauja, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas),?būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-510/2005). Be to, duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2004 ir kt.). BPK pažeidimai pripažintini esminiais tuo atveju, kai jie suvaržo įstatymo garantuotas kaltinamojo teises arba sukliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2005). Atliekant įstatyme numatytus veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo, negali būti laikomi įrodymais, jei atliekant šiuos veiksmus buvo nepagrįstai suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai ar proceso veiksmas būtų atliktas nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4/2007).
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš pirmą apklausą 2012-09-05 P. M. faktiniame sulaikyme ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinioje išbuvo 3,5 val. laiko, jam buvo daromas poveikis grasinant žlugdyti verslą bei žadant atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, įtariamojo teisės neišaiškintos, gynėjo dalyvavimas neužtikrintas, prieš antrą apklausą perskaitytas pirmosios turinys ir t. t. Dėl to P. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu įrodymais nepripažintini. Be to, bet kokios abejonės turi būti vertinamos įtariamųjų, kaltinamųjų naudai, o nesurinkus pakankamai kaltę pagrindžiančių duomenų ikiteisminį tyrimą privalu nutraukti. BPK 1 straipsnis įpareigoja tyrėją ir prokurorą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismai ne kartą įtvirtino taisyklę, kad visos abejonės ir ikiteisminio tyrimo duomenimis neparemtos prielaidos turi būti vertinamos išimtinai įtariamojo ar kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2009, 2K-49/2006, 2K-611/2004, 2K-132/2004 ir kt.).
Apeliantai taip pat teigia, jog duomenys apie R. K. paneigia bet kokį motyvą daryti nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrintos visos įmanomos R. K. tarnybos ir netgi asmeninio gyvenimo aplinkybės, atliktas tarnybinis patikrinimas. Patikrinus asmeniniuose užrašuose esančius automobilių registracijos numerius bei asmenų kodus nustatyta, kad R. K. tokių duomenų priešingais teisei veiksmais nerinko (4 t. 210 b. l.), taip pat nepažeidė asmens duomenų tvarkymo taisyklių. Tyrėjų pavedimu (duomenys neskelbtini) VMI atliko R. K. ir jos sutuoktinio finansų rizikos vertinimą pagal tris Imuniteto skyriaus viršininko raštus, kuriais pateikti bankiniai duomenys ir kratos metų paimti asmeniniai užrašai. 2012-10-15 raštu konstatuota, kad R. K. šeimos pajamos atitinka išlaidas ir turimą turtą, tik netinkamai deklaruoti 960 Lt už trumpalaikę buto nuomą (6 t. 185 b. l.). Be to, prokuroro 2013-01-14 pavedimu buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir 2013-04-15 Lietuvos policijos generalinis komisaras patvirtino išvadą Nr. 5-16-IS-2, kurioje konstatuota, kad nenustatyta duomenų apie tai, kad R. K. pažemino pareigūno vardą, nors buvo patikrintos ir automobilio techninės apžiūros galiojimo, policijos rėmėjų skyrimo, nuomininkų asmens duomenų tvarkymo, buto nuomos deklaravimo aplinkybės. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-02-17 sprendimu konstatuota, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-07-22 įsakymas dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo yra neteisėtas. R. K. anksčiau nėra nusikaltusi, dirba policijos sistemoje nuo 2000 metų, per visą tarnybos laikotarpį drausminių nuobaudų neturėjo, buvo 9 kartus skatinta padėkomis bei piniginėmis premijomis, 2003-07-11 buvo apdovanota 2-ojo laipsnio Vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklu „Tėvynės labui“, 2009-11-03 Talino Prefektūros pasižymėjimo ženklu už tarptautinį bendradarbiavimą, 2010-06-28 Trečiojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“, VRM II pulko pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“, darbinė veikla buvo vertinama tik labai gerai, 2009-05-12 atestuota kaip tinkama užimamoms pareigoms. R. K. yra charakterizuojama tik teigiamai, todėl analizuojamu atveju nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali būti linkusi daryti nusikalstamas veikas.
Apeliantų nuomone, nuosprendyje suformuluota prielaida dėl tariamų finansinių R. K. šeimos sunkumų turi būti atmesta kaip nepagrįsta, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog tiriamuoju laikotarpiu su banku buvo suderintos refinansavimo sąlygos.
Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai pakanka ištirtų įrodymų. Jei objektyvių įrodymų apie konkrečios nusikalstamos veikos padarymą nėra, tai vertintina, kad asmuo nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-611/2004, 2K-462/2009). Be to, teismų nuosprendžiuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Vertinant įrodymus teismai privalo laikytis BPK nustatytų reikalavimų. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šie nurodyti įrodymų vertinimo pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią Baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, jog išdėstyti apeliacinio skundo argumentai bei teismo ištirti duomenys paneigia nuosprendyje suformuluotas išvadas apie tai, kad R. K. neva reikalavo ir priėmė 3 000 ir 6 000 Lt kyšius. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus.
Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, BPK 1, 22, 44 ir 45 straipsniai apibrėžia kaltinamojo teisę ir atitinkamai teismo pareigą užtikrinti teisingą procesą ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistoji ir jos gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. K. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atlikti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje ištirti P. M. 2012-09-05 apklausos garso įrašus.
Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Nuteistoji R. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei savo apeliaciniame skunde, o nuteistasis P. M. – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir gynėjo apeliaciniame skunde neigia padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Abu nuteistieji tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nepagrįstai juos pripažino kaltais dėl kyšių 2011 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje ir 2012 m. birželio mėnesį valstybės tarnautojui davimo (P. M.) bei dėl savo naudai tiesiogiai priimtų reikalautų kyšių 3 000 Lt ir 6 000 Lt už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus (R. K.). Tačiau, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems P. M. bei R. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, P. M. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 227 straipsnio 2 dalyje, R. K. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Nuteistojo gynėjo bei nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nuteitųjų kaltę, prieštarauja priimto nuosprendžio turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis P. M. kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo nepripažino ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dėl pinigų perdavimo R. K. už dalyvavimą ir laimėjimą viešuosiuose pirkimuose nepatvirtina, kadangi apkalbėjo R. K. pasidavęs pareigūnų provokacijai ir jų psichologiniam poveikiui. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis P. M. davė iš esmės kitokius parodymus. Pastarasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje, išsamiai paaiškino visas nusikaltimų padarymo aplinkybes. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuteistasis P. M., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad ne vieną kartą bendravo su R. K. dėl nagrinėjamų viešųjų pirkimų (duomenys neskelbtini) policijos komisariate ir šio bendravimo metu pastaroji paminėjo, jog smulkioms reprezentacijoms reikalingos išlaidos, t. y. 3 000 Lt, vėliau R. K. paprašė jo suteikti 6 000 Lt ,,paskolą“. P. M. suprato, kad reikia duoti pinigus tam, kad sudalyvauti ir laimėti konkursus. Todėl jis R. K. jos darbo kabinete pirmą kartą perdavė 3 000 Lt, antrą kartą – 6 000 Lt (9 t. 19-23 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka patikrinęs nuteistojo P. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus perskaitęs ir paskelbęs teisiamajame posėdyje bei sugretinęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi, būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus P. M. parodymus, o ne parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš teisme kaip liudytojais apklaustų ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusių pareigūnų T. A. ir J. R. parodymų matyti, kad BPK 145 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo metu jiems bendraujant su P. M., pastarasis minėjo 6 000 Lt sumą, susijusią su viešaisiais pirkimais (12 t. 144, 145 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas P. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad P. M., būdamas policijos komisariate, skambino liudytojui (P. M.) bei sakė, kad yra apklausiamas dėl viešųjų pirkimų ir kad yra davęs pinigų (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato vieno skyriaus viršininkei (1 t. 159-160 b. l.). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotas 2012 m. rugsėjo 5 d. P. M. pokalbis telefonu su tėvu P. M., kurio metu P. M. jam (P. M.) pasako, kad davė 6 000 Lt kyšį (5 t. 92-93 b. l.). Be to, kaip jau minėta šioje nutartyje, parodymų patikrinimo vietoje metu P. M. R. K. darbo kabinete parodė, kokiu būdu jis perdavė R. K. pinigus – pirmą kartą 3 000 Lt, antrą – 6 000 Lt (9 t. 26-30 b. l.). Taigi, byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas – nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų T. A. ir J. R. bei P. M. parodymai, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti duomenys – paneigia ir apeliacinių skundų teiginius, jog skundžiamas nuosprendis paremtas išimtinai vienintelio P. M. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai.
Pirmosios instancijos teismas, be anksčiau nurodytų įrodymų, skundžiamą nuosprendį grindė duomenimis, gautais atlikus P. M. apklausą, kurioje jis buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog minėta liudytojo apklausa buvo atlikta pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliantų teiginiu ir apklausos metu gautų duomenų nepripažįsta įrodymais.
Iš byloje esančio liudytojo apklausos protokolo matyti, kad (duomenys neskelbtini) VPK Imuniteto skyriaus tyrėja D. B., vadovaudamasi Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro nutarimu, 2012 m. rugsėjo 5 d. apklausė kaip liudytoją P. M. apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (9 t. 4-7 b. l.). BPK 183 straipsnyje numatytos sąlygos, kurių privalu laikytis atliekant liudytojo apklausą, t. y. prieš pradėdamas liudytojo apklausą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įsitikina liudytojo asmens tapatybe, išsiaiškina reikiamus duomenis apie liudytojo asmenybę ir jo santykius su įtariamuoju, išaiškina jam BK 81 ir 83 straipsniuose numatytas liudytojo teises ir pareigas. Iš pateikto protokolo matyti, jog prieš pradedant apklausą, liudytojui P. M. BPK 183 straipsnio pagrindu buvo išaiškintos BPK 81 straipsnio, BPK 82 straipsnio 3 dalies, BPK 83 straipsnio 1 dalies ir BPK 163 straipsnyje numatytos liudytojo teisės, pareigos ir atsakomybė. Tačiau apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir perklausius aptariamos apklausos garso įrašą, nustatyta, jog prieš pradedant liudytojo apklausą, P. M. įstatyme numatytomis liudytojo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe supažindintas nebuvo. Aptartos aplinkybės rodo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnė nesilaikė įstatyme nustatytų liudytojo apklausos atlikimo sąlygų.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Neatsiejamos įrodymų vertinimo sąlygos – įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Spręsdamas klausimą, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Tuo tarpu tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės.
Iš byloje pateiktos P. M. apklausos garso įrašo stenogramos turinio matyti, kad pradėjus liudytojo P. M. apklausą, ikiteisminio tyrimo pareigūnė liudytojo neinformavo, jog apklausos metu daromas garso įrašas, prieš apklausą liudytojui nebuvo išaiškinta jo teisė apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintam įtariamuoju, susipažinti su savo parodymų protokolu ir daryti jame pakeitimus bei pastabas, neišaiškinta ir tai, kad liudytojas neatsako pagal BK 253 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir kt. Priešingai, prieš pradedant apklausą pats liudytojas paklausė, ką sako BPK 80 straipsnis dėl specialių liudytojų. Tyrėja liudytojui atsakė, kad galima apklausti asmenį kaip specialųjį liudytoją, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką bei nurodė, jog reikia pasirašyti, kad liudytojas (P. M.) sutinka būti apklaustas kaip liudytojas apie savo paties darytą nusikalstamą veiką (13 t. 36-51 b. l.). Akivaizdu, kad apklausos metu nebuvo paisoma fundamentalių liudytojų teisių neduoti parodymų prieš save, naudotis gynėjo paslaugomis, tuo esmingai suvaržant įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teises. Remiantis tuo, kas išdėstyta, tokiu būdu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies įrodymams keliamų reikalavimų ir negali būti pripažinti įrodymais. Todėl kolegija šiais duomenimis nesiremia ir jų detaliau nevertina.
Kita vertus, nurodytos aplinkybės nėra pagrindas vėliau duotus nuteistojo P. M. parodymus vertinti kaip nepatikimus kaltinimui pagrįsti. Apeliantai, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis P. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nurodo, jog šie jo parodymai išgauti neteisėtai. Tokį neteisėtumą apeliantai grindžia tuo, jog iki pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko ir kitus veiksmus, kurių metu pastarais buvo verčiamas prisiminti pareigūnams reikšmingas aplinkybes, ikiteisminio tyrimo pareigūnai taip pat grasino sužlugdyti verslą, todėl dėl patirto streso tiek dėl pareigūnų grasinimų, tiek dėl faktinio sulaikymo bei žmonos nėštumo, iš pareigūnų gavęs pažadą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sutiko patvirtinti pareigūnų nurodytas aplinkybes dėl neteisėtų R. K. veiksmų. Apeliantų nuomone, nurodytas aplinkybes dėl P. M. daryto poveikio patvirtina liudytojų T. A., J. R. bei P. M. parodymai, iš kurių matyti, kad atliekamos kratos metu P. M. buvo sutrikęs, nustebęs (liudytojo T. A. parodymai), kad pirmos apklausos metu jis jautėsi nejaukiai (liudytojo J. R. parodymai), kad P. M. grįžęs iš policijos buvo sutrikęs, nervingas, telefoninio pokalbio metu taip pat buvo sutrikęs (liudytojo P. M. parodymai). Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog po to, kai P. M. 2012 m. rugsėjo 5 d. buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, pastarasis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas dar keturis kartus, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, kurių metu dalyvavo tas pats gynėjas. Visų apklausų, o taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu P. M. dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių iš esmės davė analogiškus parodymus. Iš bylos matyti, jog nei nuteistasis, nei jo gynėjas neskundė nė vieno ikiteisminio tyrimo metu atlikto veiksmo, tuo tarpu didžioji nuteistojo P. M. gynėjo apeliacinio skundo dalis susijusi ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų neteisėtumu. Tačiau nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokio logiško paaiškinimo, kodėl P. M., kaip teigia dėl pareigūnų neteisėto poveikio ir dėl patirto streso pirmos apklausos metu save ir R. K. apkalbėjęs, vėlesnių apklausų metu dalyvaujant gynėjui nurodė iš esmės tas pačias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde abejojant P. M. parodymų patikimumu, nepagrįstai akcentuojama ir aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai iš esmės buvo atlikti per kelias dienas. Iš tiesų, P. M. tris kartus apklaustas dviejų dienų bėgyje, tačiau, kaip minėta, analogiškas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nuteistasis parodė 2012 m. rugsėjo 25 d. įvykusio parodymų patikrinimo vietoje metu, t. y. praėjus dvidešimčiai dienų nuo pastarojo pirmos apklausos, papildomų apklausų metu 2013 m. sausio 3 d. bei 2013 m. balandžio 11 d. metu, t. y. atitinkamai praėjus keturiems ir septyniems mėnesiams (9 t. 24-25, 26-30, 36-38 b. l.). Šios aplinkybės rodo, jog P. M. turėjo visas galimybes aptarti su savo gynėju bylos aplinkybes bei pasirinkti gynybos taktiką, ir neabejotinai paneigia niekuo neparemtus nuteistojo gynėjo skundo argumentus, jog vėlesni P. M. parodymai yra užfiksuoti pirminių parodymų pagrindu. Be to, visiškai nepagrįstos ir apeliantų skunduose akcentuojamos liudytojų T. A., J. R., P. M. nurodytos P. M. emocinės būsenos atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir po jų, neva patvirtinančios apie pastarajam darytą neteisėtą poveikį, kadangi akivaizdu, jog su nuteistuoju atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo jam įprastas dalykas, todėl tai, kad P. M. buvo ,,sutrikęs”, ,,pasimetęs” ir pan. yra visiškai natūralu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog priešingai nei teigia apeliantai, P. M. sulaikytas nebuvo, iš bylos duomenų matyti, jog pastarasis pats savo automobilio atvažiavo į apklausą, be to, iš byloje pateiktos P. M. apklausos garso įrašo stenogramos turinio matyti, kad apklausos metu P. M. joks poveikis nebuvo daromas, be to, apklausos metu pats nuteistasis duodamas parodymus nuolat tikslino kai kurias įvykių aplinkybes nurodydamas pareigūnei kokius būtent duomenis įrašyti į protokolą, o tai paneigia apeliantų aiškinimą apie patirtą neteisėtą poveikį. Pažymėtina ir tai, jog bylos duomenys nei paneigia, nei patvirtina D. B. parodymų, jog ji girdėjo, kad kiti ikiteisminio tyrimo pareigūnai kalbėjo apie P. M. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau tai nereiškia, kad dėl to žmogus turi apkalbėti save ar kitą asmenį. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pažymėtoms aplinkybėms, jog P. M. yra įmonės direktorius, turintis aukštąjį išsilavinimą, iš abiejų kaltinamųjų parodymų matyti, jog jų santykiai iki nagrinėjamų pirkimų buvo geri, todėl galima teigti, kad jis suvokė duodamų parodymų reikšmę bei pasekmes, apkalbėti R. K. pagrindo neturėjo.
Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistosios R. K. bei jos gynėjo skundo teiginiu, jog P. M. parodymų patikrinimas vietoje atliktas vengiant objektyvaus fiksavimo. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad šis procesinis veiksmas atliktas dalyvaujant gynėjui. Atlikus parodymų patikrinimą vietoje tiek įtariamasis P. M., tiek jo gynėjas pareiškimų dėl atlikto veiksmo nepateikė (9 t. 26-27 b. l.). Dėl apeliantų skunde išsakytų argumentų, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai prokurorui atsisakius atlikti akistatą, pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame įstatyme numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 straipsnis). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie, pareigūnų manymu, nebūtini tyrimai nebuvo atlikti, nesurinkti tam tikri ikiteisminiam tyrimui nereikšmingi duomenys, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai.
Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2014, kurioje išaiškinta, kad Baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, kad sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas. Kaltinamojo parodymų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės esminiu BPK pažeidimu nepripažįstamas, jei šių parodymų turinys yra paneigiamas įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą. Kaltinamojo, kuriam už melagingų parodymų davimą negali būti taikoma jokia atsakomybė, keliamoms versijoms paneigti neturi būti atliekami visi kaltinamojo pageidaujami veiksmai. Ikiteisminio tyrimo subjektai bei bylas nagrinėjantys teismai neprivalo atlikti proceso veiksmų, kuriais būtų siekiama tikrinti nekonkrečius, nerealius, o tam tikrais atvejais iš viso nepatikrinamus baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens parodymus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliantų skundų teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo P. M. duoti parodymai buvo gauti neteisėtais būdais ir, kad jam buvo daromas neteisėtas poveikis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pastarojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Analizuojant nuteistojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei teigia apeliantai, matyti, jog pirminiai P. M. parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, esminėse detalėse sutampa. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos dėl kyšio davimo laiko (2011 m. rugsėjo mėnesio pabaiga – spalio mėnesio pradžia) nustatytos remiantis nuteistojo P. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu pastarasis nurodė nusikalstamos veikos padarymo laiką – rugpjūčio mėnesio pabaigą – rugsėjo mėnesio pradžią, negali būti vertinama iš esmės prieštaringai nurodytos aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis parodymus davė praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl natūralu, kad kai kurie nuteistojo parodymai galin būti nevisiškai tikslūs. Skunde nurodyti nuteistojo parodymų netikslumai nėra pagrindas pastarojo parodymus vertinti kaip nepatikimus, juolab, kaip jau buvo pirmiau minėta šioje nutartyje, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.
Apeliaciniuose skunduose vertinant liudytojų T. A. ir J. R. parodymų patikimumą nurodoma, jog pastarieji, patvirtinę iš P. M. girdėję kyšio perdavimo aplinkybes, yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teisėjų kolegija neįžvelgia nurodytų liudytojų, atlikusių byloje ikiteisminio tyrimo veiksmus, suinteresuotumo bylos baigtimi. Visų pirma, BPK normos nedraudžia apklausti kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo pareigūną ir remtis, grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, tokio liudytojo parodymais, vertinant juos visų ištirtų bylos duomenų kontekste (BPK 78, 79, 80 straipsniai, BPK 276 straipsnio 4 dalis, BPK 301 straipsnis). Antra, liudytojų parodymai logiški, išsamūs, atitinka kitus byloje BPK nustatyta tvarka surinktus įrodymus. Be to, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad liudytojai būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš P. M., todėl nesivadovauti jais nėra pagrindo. Nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama aplinkybė, jog kratą atlikęs tyrėjas T. A. kratos protokole nepažymėjo apie P. M. nurodytas kyšio davimo R. K. aplinkybes. Dėl P. M. nurodytų aplinkybių tyrėjas surašė tarnybinį pranešimą bei pasiūlė P. M. nuvykti į (duomenys neskelbtini) VPK Imuniteto skyrių ir apie šį įvykį duoti išsamius parodymus (9 t. 1 b. l.). Vertinant apeliantų skunduose nurodytus argumentus dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoto P. M. pokalbio telefonu su tėvu P. M. apie duotą 6 000 Lt kyšį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš liudytojo P. M. parodymų matyti, kad jis (P. M.) apie sūnaus (P. M.) duotus pinigus nieko nežinojo, todėl natūralu, kad sūnui pasakius apie tai telefonu tėvui, pastarasis, kaip nurodo apeliantai, buvo ,,nustebęs“. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, niekuo nepagrįstas apeliantų skundo teiginys, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, žinodami, kad telefoninis pokalbis bus įrašytas, sudarė sąlygas P. M. paskambinti tėvui (P. M.). Byloje nėra duomenų, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai liepė P. M. paskambinti tėvui ir jam prisipažinti, kad jis (P. M.) yra davęs kyšį. Be to, P. M. sulaikytas nebuvo, pastarajam nebuvo atimta galimybė naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, todėl galima daryti išvadą, jog nuteistasis P. M. gera valia paskambino artimam žmogui, kuris yra jo tėvas, su kuriuo kartu dirbo bei papasakojo jam aplinkybes dėl ko yra apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų.
Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodžius, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad P. M. pažadėjo, susitarė duoti kyšį, teisėjų kolegija pažymi, jog P. M. nuteistas už tai, kad tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui. BK 227 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, o to paties straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus padarė siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Kadangi BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka atlikti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje aprašytų alternatyvių veiksmų, nagrinėjamu atveju – davimo. Be to, tiek nuteistojo gynėjo, tiek nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose tvirtinama, jog įrodinėjant nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nebuvo nustatytas nusikaltimo dalykas – pinigai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kyšio davimo metu pinigų nesuradimas ir nepaėmimas netrukdo daryti išvadų dėl kaltumo padarius tiek BK 225 straipsnyje, tiek ir BK 227 straipsnyje numatytas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).
Nuteistosios R. K. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde be jau pirmiau aptartų nuteistojo P. M., liudytojų T. A., J. R., P. M. parodymų vertinimo, teigiama, jog byloje nėra techninėmis priemonėmis užfiksuotų įrodymų apie kyšio reikalavimą ir priėmimą. Apeliantai taip pat nurodo, jog byloje nėra duomenų apie R. K. žodžiu ar raštu teiktą informaciją apie konkursuose dalyvavusių kitų tiekėjų pasiūlytas kainas, kurių dydis buvo vienintelis ir lemiamas kriterijus laimėti pirkimus. Be to, akcentuojami liudytojų parodymai, kad jokių nurodymų iš R. K. negavo, apklausos dalyvius parinko savo nuožiūra, R. K. neišsakė jokių pageidavimų dėl privilegijų UAB ,,A.”. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. gegužės 12 d. pradėto viešojo pirkimo nelaimėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmetami.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2011 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) VPK apklausos būdu buvo pradėtas vykdyti viešasis pirkimas dėl rankinių laikrodžių įsigijimo, 2012 m. gegužės 12 d. (duomenys neskelbtini) VPK apklausos būdu buvo pradėtas vykdyti viešasis pirkimas dėl suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo, 2012-06-05 (duomenys neskelbtini) VPK apklausos būdu pradėtas vykdyti viešasis pirkimas dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo. Iš liudytojų A. F., V. A., R. K., D. M., T. P., S. Š., V. B. parodymų, nuteistosios pasirašytų tarnybinių pranešimų dėl suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo bei suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo, kitų rašytinių bylos duomenų matyti, jog R. K., nusikalstamų veikų padarymo metu eidama (duomenys neskelbtini) VPK Valdymo organizavimo skyriaus viršininkės pareigas ir 2010 m. lapkričio 15 d. (duomenys neskelbtini) VPK viršininko įsakymu Nr. 10-V-678 būdama paskirta (duomenys neskelbtini) VPK Nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos pavaduotoja, buvo nagrinėjamų rankinių laikrodžių su Lietuvos policijos ženklo graviravimu viduje ir suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo viešųjų pirkimų iniciatorė.
Iš liudytojų A. F., R. K., D. M. teisiamojo posėdžio metu parodymų matyti, jog nuteistoji R. K. aktyviais veiksmais siekė, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi supaprastinta tvarka apie tai nepaskelbiant Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Liudytoja R. K. parodė, jog R. K. klausė dėl viešųjų pirkimų išskaidymo į dalis, atliekant pirkimus apklausos būdu, neskelbiant jų Centrinėje viešųjų pirkimų informacinės sistemoje. R. K. pateikus dvi tiekėjų apklausos pažymas dėl suvenyrų pirkimo, liudytoja pastarajai nurodė, kad pirkimus reikia skelbti Centrinėje viešųjų pirkimų sistemoje (12 t. 49-51 b. l.). Iš liudytojos A. F. parodymų matyti, kad R. K. jai pasakė, jog jos (R. K.) bei kitų komisariato darbuotojų pavizuotų sutarčių komisariato pavaduotojas V. A. sutarčių nepasirašė, todėl ji sutartis pateiks komisariato viršininkui K. L., kuris tuomet atostogavo. Liudytoja A. F. pažymėjo, kad K. L. minėtų sutarčių taip pat nepasirašė bei liepė viešųjų pirkimų konkursą organizuoti skelbiant Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Dėl to vėlesnio susitikimo su R. K. metu pastaroji reiškė nepasitenkinimą (12 t. 48-49 b. l.). Nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja D. M., parodžiusi, jog pavizuotos sutartys dėl nagrinėjamų pirkimų buvo pateiktos komisariato pavaduotojui V. A., tačiau jis sutarčių nepasirašė, todėl buvo parengta ta pati sutartis, kurią turėjo pasirašyti komisariato viršininkas K. L.. D. M. taip pat nurodė, jog iš R. K. ji gavo nurodymą greičiau parengti sutartis (12 t. 52-57 b. l.). Liudytojas V. A. paaiškino, kad jis aptariamų sutarčių nepasirašė atsižvelgdamas į tai, jog apklausos būdu buvo organizuojami du visiškai identiški pirkimai, jam visų tiekėjų kainos pasirodė per didelės, todėl nurodė pirkimą atlikti per Centinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą (12 t. 58-62 b. l.). Taigi, nurodyti liudytojų parodymai patvirtina, jog nuteistajai R. K. buvo žinoma, kad aptariamų viešųjų pirkimų konkursai turėjo būti skelbiami informacinėje sistemoje, tačiau, nepaisant to, ji siekė tai padaryti supaprastintos tvarkos būdu. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog liudytoja R. K. taip pat parodė, kad nors R. K. atostogavo, tačiau buvo atėjusi į darbą ir teiravosi, ar yra pateiktų pasiūlymų dėl paskelbto viešojo pirkimo. Taigi toks nuteistosios elgesys neabejotinai rodo, kad R. K. buvo suinteresuota paskelbtų viešųjų pirkimų baigtimi. Tai, kad R. K. domino būtent UAB ,,A.“ laimėjimas paskelbtuose viešųjų pirkimų konkursuose, patvirtina liudytojos A. F. nurodyta aplinkybė, kad R. K. jai pasakė, kad nelaimėjusi konkurso UAB ,,A.“ jau yra pagaminusi pinigines su ženkliukais (12 t. 48-49 b. l.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino ir pagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų parodymais, nes jie iš esmės atitinka rašytinius bylos įrodymus: daiktų/dokumentų apžiūros protokoluose ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotais duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. teikė P. M. duomenis apie viešajame pirkime gautus kitų tiekėjų pasiūlymus, informavo P. M. apie numatomą vykdyti viešąjį pirkimą dėl suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo ir dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo, suderino su juo suvenyrinio ženklo piniginėje, suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo sąlygas bei tiekėjų, kuriems būtų galima išsiųsti kvietimą pateikti komercinį pasiūlymą dėl suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo ir dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo, sąrašą, teikė jam duomenis apie viešajame pirkime gautus kitų tiekėjų pasiūlymus dėl suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo ir dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo (4 t. 59-123, 131-192 b. l.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo K. K. parodymus, iš kurių matyti, jog dar iki konkurso organizavimo P. M. jam (K. K.) atsiuntė suvenyrinio ženkliuko techninę specifikaciją. Pati nuteistoji R. K. taip pat neneigė, kad gaminio techninę specifikaciją ji rengė kartu su P. M., nors nagrinėjamų pirkimų laikotarpiu komisariate buvo Materialinio aprūpinimo ūkio bei Logistikos skyriai, kurie turėjo organizuoti viešuosius pirkimus, ir galėję parengti gaminių techninę specifikaciją. Be to, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole nustatyti nuo 2012-05-21 iki 2012-09-04 vykę P. M. pokalbiai ir susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis telefonu su R. K. apie vykdomą viešąjį pirkimą dėl suvenyrinio ženklo piniginėje pagaminimo ir dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo (5 t. 98-118 b. l.). Iš šių telefoninių pokalbių suvestinių turinio matyti, kad R. K. skambina P. M., siūlo nepergyventi, nes viskas bus gerai ir nurodo, kad kol kas nėra nė vieno pasiūlymo, tačiau domėjosi dvi įmonės. Be to, telefoninio pokalbio su R. K. metu, P. M. nurodo, kad yra keturi dalyviai ir jiems reiktų susitikti dėl kainų (5 t. 100, 115 b. l.).
Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne atskirai, o visumoje, kiek jie atitiko kitus įrodymus ir neprieštaravo kitoms faktinėms bylos aplinkybėms. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai vadovaujasi tik jiems palankiais įrodymais, juos selektyviai vertina, nesiedami jų tarpusavyje su visa bylos medžiaga. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai patvirtina, kad R. K., kaip valstybės tarnautojos veiksmai, yra glaudžiai susiję su UAB „A.“ konkursuose laimimais užsakymais ir galimybe juos laimėti ateityje. Iš telefoninių pokalbių turinio ir pirmiau minėtų rašytinių įrodymų darytina išvada, kad nuteistųjų veiksmai akivaizdžiai viršija organizuotų viešųjų pirkimų apklausos būdu leistinas bendravimo normas. Toks itin neformalus R. K. ir P. M. bendravimas taip pat rodo, kad R. K. stengėsi sudaryti ir sudarė UAB ,,A.“ išskirtines sąlygas, kurios turėjo lemti pranašumą prieš kitus viešųjų pirkimų dalyvius.
Nepagrįstais teisėjų kolegija taip pat pripažįsta apeliantų argumentus, kuriais jie siekia įtikinti, kad tariamai sumokėti kyšiai yra neadekvatūs, nelogiški ir ekonomiškai nuostolingi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pirmą kartą P. M. davė R. K. kyšį už pastarosios padėjimą UAB ,,A.” laimėti 2011 m. liepos 22 d. pradėtą vykdyti viešąjį pirkimą. Kitas kyšis R. K. duotas už tai, kad R. K. veiktų UAB ,,A.“ interesais ir padėtų laimėti 2012 m. gegužės 12 d. bei 2012 m. birželio 5 d. pradėtus vykdyti viešuosius pirkimus. Taigi nėra pagrindo teigti, jog kyšių sumos viso 9 000 Lt sumai sudaro beveik pusę sumos, kurią UAB ,,A.“ gavo laimėjusi pradėtą pirmąjį viešąjį pirkimą. Be to, iš elektroniniais ryšiais užfiksuoto nuteistųjų bendravimo matyti, kad P. M. nuolat skambino R. K., domėjosi pirkimų eiga, kas visiškai nebūtų būdinga užsakymus vos spėjančios vykdyti bendrovės direktoriui, nesuinteresuotam laimėti paskelbtus viešuosius pirkimus.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistosios ir jos gynėjo skundo argumentai, kad byloje pateikti duomenys apie R. K. nepriekaištingą reputaciją paneigia bet kokį motyvą daryti nusikalstamas veikas, nėra įtikinami ir nepaneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kaip ir nurodyta skunde, teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šio principo esmė, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, todėl šių reikalavimų pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą sprendimą. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas šališku ir negalinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantai, nereiškia, kad teismas ar teisėjas buvo šališki. Taigi, pagal nuteistosios R. K. ir jos gynėjo apeliacinio skundo kontekstą nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, buvo šališkas.
Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visus nusikaltimų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje, BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, ir pagrįstai R. K. (dvi nusikalstamos veikos pagal BK 225 straipsnio 2 dalį) ir P. M. (dvi nusikalstamos veikos pagal BK 227 straipsnio 2 dalį) pripažino kaltais už šių nusikaltimų padarymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo P. M. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko ir nuteistosios R. K. (buvusios S.) bei jos gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliacinius skundus atmesti.