- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-10
- Bylos Nr.
- 2K-462/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Viktoras Aidukas, Vladislovas Ranonis (pran.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria Šilutės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestas.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžiu S. Š. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, palaikiusio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
S. Š. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. gegužės 7 d., apie 8.30 val., Šilutės rajono savivaldybėje (duomenys neskelbtini), kelyje Šilalė–Šilutė, Šilutės rajono policijos komisariato tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“ (duomenys neskelbtini) davė valstybės tarnautojui – Šilutės rajono policijos komisariato viešosios policijos (duomenys neskelbtini) patruliui R. V., vykdančiam eismo priežiūros funkcijas, 200 Lt dydžio kyšį, t. y. įdėjo patruliui R. V. į uniforminės striukės kišenę vieną dviejų šimtų litų nominalo banknotą, kurio numeris AB1268923, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už nustatyto greičio viršijimą (Kelių eismo taisyklių 174 punktas ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio 3 dalis), taip siekdamas neteisėtos paperkamojo valstybės tarnautojo, vykdančio įgaliojimus, veikos – kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už nustatyto greičio viršijimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas S. Š. išteisinimą argumentavo tuo, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje nurodyta, kad S. Š. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu pateikė nuoseklius parodymus, iš kurių matyti, kad 200 Lt įkrito netyčia į policijos automobilį tada, kai jis pasilenkė paklausti, kokio dydžio bauda jam gresia už Kelių eismo taisyklių (toliau KET pažeidimą). Netyčia į pareigūnų automobilį įkritusius pinigus S. Š. prašė grąžinti jam, tačiau pareigūnas R. V. jų neatidavė, sakydamas, kad tai yra bandymas papirkti pareigūnus, padėjo pinigus ant priekinio automobilio skydo ir apie tai pranešė policijos operatyvinei grupei. Kitas policijos pareigūnas M. D. stovėjo nugara į juos toliau prie kelio ir nieko nematė. Liudytojų R. V. ir M. D. parodymai vertintini kritiškai ir atmestini, nes jie prieštaringi.
Teismas, įvertinęs kyšio davimo aplinkybes, nustatė, kad kaltinamasis S. Š. neprašė nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, taip pat neprašė neatlikti neteisėtų pareigūnų veiksmų, apie tai patvirtino liudytojai R. V. ir M. D. (jų parodymai, kad prašė įspėti žodžiu arba surašyti protokolą už diržo neprisisegimą). Įvertinus kaltinamojo S. Š. ir liudytojų R. V., M. D. parodymus apie kyšio davimo aplinkybes, nustatyta, kad kaltinamasis nesuvokė, jog davė kyšį policijos pareigūnui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis neturėjo galimybės pinigų atsiimti, prašė pinigus atiduoti atgal, bet pareigūnas jų neatidavė (kaltinamojo parodymai), nesulaukė iš valstybės tarnautojų įspėjimo apie baudžiamąją atsakomybę. Iš liudytojų – pareigūnų parodymų matyti, kad S. Š. neprašė nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, vadinasi, nebuvo papirkimo. Tai, kad įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota automobilyje „Škoda Octavia“ salone ant priekinio skydo virš prietaisų skydelio padėtas vienas 200 Lt nominalo banknotas, nėra neginčijamas įrodymas, patvirtinantis kaltinamojo kaltę. Kaltinamasis tiek tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad pinigai iškrito iš kišenės. Šie kaltinamojo parodymai nepaneigti.
BK 227 straipsnyje numatyta veika – papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Iš byloje surinktų įrodymų darytina išvada, kad neaišku, ko buvo siekiama pareigūno papirkimu, nebuvo prašoma nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, protokolas buvo pradėtas rašyti ir rašomas toliau, kai buvo pamesti pinigai arba įdėti į kišenę (kaltinamojo ir liudytojo R. V. parodymai). Būtina nustatyti konkrečius paperkamo asmens veiksmus, kuriuos paperkamas asmuo turėtų atlikti papirkėjo naudai. Neaišku, ar turėjo pareigūnas rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal kitą pažeidimą, t. y už diržo neprisisegimą, ar visai nerašyti protokolo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojų – pareigūnų parodymais, kurie yra prieštaringi, teismo nuosprendyje abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (2003 m. birželio 20 d. Senato nutarimas Nr. 40). Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis S. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą atmetė argumentuodamas tuo, kad byloje nenustatyta, jog S. Š. davė 200 Lt kyšį valstybės tarnautojams norėdamas išvengti administracinės atsakomybės už nustatyto greičio viršijimą, taip siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo, vykdančio įgaliojimus, veikos – kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir nuosprendyje išdėstęs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pateikė nuoseklią jų analizę, ir teisėjų kolegija su tokiu įrodymų įvertinimu sutinka. Apylinkės teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai vadovavosi išteisintojo S. Š. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu duotais nuosekliais parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs S. Š. ir liudytojų parodymus apie kyšio davimo aplinkybes ir nustatęs, kad S. Š. nesiūlė policijos pareigūnams pinigų už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą (tai apklausų metu patvirtino patys policijos pareigūnai), padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo papirkimo. Tokia išvada padaryta nustačius, jog S. Š. nesuvokė, kad davė kyšį policijos pareigūnui ir kad bus apkaltintas kyšio davimu, pagrįstai akcentuojant tai, kad jis neturėjo galimybės į policijos automobilį netyčia įkritusius pinigus atsiimti, prašė pinigus grąžinti, bet pareigūnas jų neatidavė, nesulaukė iš policijos pareigūnų įspėjimo dėl baudžiamosios atsakomybės dėl bandymo papirkti.
Teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais S. Š. parodymais, o policijos pareigūnų parodymus įvertino kritiškai motyvuodamas tuo, kad jie yra prieštaringi, todėl pagrįstai juos atmetė. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog S. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio, kuriuo išteisino S. Š., aprašomojoje dalyje nurodė, kad S. Š. išteisintinas, neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, o šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nusprendė S. Š. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
BPK 303 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, esant šiems pagrindams:
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nenurodė BPK normos, kuria rėmėsi priimdamas tokį sprendimą, t. y. nesivadovavo BPK 303 straipsnio 5 dalies atitinkamu punktu, nurodančiu tikslų S. Š. išteisinimo pagrindą, o nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse nurodė skirtingus išteisinimo pagrindus ir taip padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi atmesdamas Šilutės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo skundą, kuriuo buvo prašoma Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir S. Š. pripažinti kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį bei jį nuteisti, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad S. Š. padarė jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, nes šis teismas ne tik neištaisė skundžiamame nuosprendyje padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bet ir nurodė visiškai kitą S. Š. išteisinimo pagrindą, nei pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas išteisinimo pagrindas.
Pasak kasatoriaus, šioje baudžiamojoje byloje abiejų instancijų teismai, įvertinę liudytojų – policijos pareigūnų M. D. ir R. V. – parodymus apie S. Š. kyšio davimo aplinkybes, siekiant išvengti administracinės atsakomybės už nustatyto greičio viršijimą, suabejojo jų parodymų teisingumu, juos vertino kritiškai ir atmetė, nes, teismų manymu, jų parodymai prieštaringi. Išteisintojo S. Š. parodymai, kad, jam stovint pasilenkus prie policijos tarnybinio automobilio, iš jo marškinių išorinės kišenės pradėję kristi pinigai, kuriuos jis rinko, o vienas 200 Lt nominalo banknotas netyčia įkrito į policijos tarnybinio automobilio saloną, ir kad jis neprašė nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, kyšio nedavė ir neketino duoti yra visiškai įtikinami ir niekuo nepaneigti. Todėl teismai padarė išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog S. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Kasatorius pažymi, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kitų suinteresuotų asmenų, išskyrus S. Š., kurie būtų galėję duoti kyšį policijos pareigūnui R. V., nei tarnybiniame automobilyje, nei šalia šio automobilio nebuvo. Todėl abiejų instancijų teismai pirmiausia turėjo konstatuoti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 227 straipsnio 2 dalyje, yra padaryta, o tik po to spręsti, ar įrodyta, kad S. Š. padarė šią nusikalstamą veiką. Nustačius, kad ši nusikalstama veika nebuvo padaryta, S. Š. turėjo būti išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu: nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. Š. nesiūlė policijos pareigūnams M. D. ir R. V. susitarti, jog jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už nustatyto greičio viršijimą, ir kad jis dėl to, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, nedavė R. V. 200 Lt dydžio kyšio, t. y. kad nebuvo nusikalstamos veikos – papirkimo, nepagrįstai konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog S. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Taigi, pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neišsamiai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, o tai laikytina esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo
Prokurorui, apskundusiam pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, jokių neaiškumų dėl S. Š. išteisinimo pagrindo nekilo. Apeliaciniame skunde, pakartojant nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodyta, kad S. Š. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras nesutiko su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, laikydamas, kad teismas nemotyvuotai ar nepagrįstais motyvais atmetė įrodymus, kuriais buvo grindžiama S. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, ir prašė išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Jokiais BPK pažeidimais apeliacinis skundas nebuvo grindžiamas.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ta pati norma numato išimtį iš šios bendros taisyklės, kad, nagrinėjančiam bylą teismui nustačius esminių BPK pažeidimų, teismas, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.
BPK pažeidimai turi neigiamą įtaką proceso dalyviams tada, kai tais pažeidimais atimamos ar suvaržomos jų teisės. Iš aptariamos normos turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas negali išplėsti bylos patikrinimo ribų ir spręsti, ar nebuvo atimtos ar suvaržytos išteisintojo teisės, jeigu dėl jo teisių atėmimo ar suvaržymo apeliacinių skundų negauta. Kasatorius, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, reiškia pretenzijas apeliacinės instancijos teismui dėl to, kad teismas ne tik kad neištaisė, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo, nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse nurodydamas skirtingus išteisinimo pagrindus, bet ir pats nurodė visiškai skirtingą S. Š. išteisinimo pagrindą, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas išteisinimo pagrindas.
Šioje nutarties dalyje nesvarstoma, ar iš tikrųjų pirmosios instancijos teismo buvo padarytas kasatoriaus minimas esminis BPK pažeidimas, tačiau aišku, kad pretenzijos apeliacinės instancijos teismui dėl to menamo pažeidimo neištaisymo prasilenkia su jau aptartomis šios bylos apeliacinio nagrinėjimo ribomis. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl BPK 303 straipsnio 5 dalies ir 307 straipsnio 4 dalies reikalavimų vykdymo
Neatitinka bylos duomenų kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė skirtingą S. Š. išteisinimo pagrindą, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas pagrindas.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog S. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Tokia išvada yra įrodymų vertinimo rezultatas. Kasatorius BPK reikalavimų laikymosi, vertinant įrodymus, neginčija. Teismų praktikoje griežtai laikomasi įrodymų pakankamumo teismo išvadoms taisyklės (baudžiamoji byla Nr. 2K-611/2004). Į tai atkreiptas dėmesys ir Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje, kurios 3.8.2 punkte pabrėžta, kad teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Nebuvimas pakankamai įrodymų R. Š. padarius jam inkriminuojamą veiką reiškia, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent toks jo išteisinimo pagrindas nurodytas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir apeliacinės instancijos teismo nutarties įžanginėje dalyje. Priešingai negu teigia kasatorius, nenurodymas nuosprendyje BPK normos, numatančios atitinkamą išteisinimo pagrindą (BPK 303 straipsnio 5 dalies atitinkamas punktas), nėra joks įstatymo pažeidimas. Pagal BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punktą išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas, o reikalavimas nurodyti išteisinimo pagrindą numatančią BPK normą nekeliamas.
Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, darydamas išvadą dėl įrodymų nepakankamumo, supainiojo BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatytus išteisinimo pagrindus, teigdamas, kad S. Š. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintinas, neįrodžius jo dalyvavimo darant šį nusikaltimą. Minėta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išteisinimo pagrindas nurodytas teisingai. Kasatorius, neginčydamas BPK reikalavimų laikymosi vertinant įrodymus, teigia, kad toks prieštaravimas yra esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas, jo neištaisęs, savo ruožtu irgi padarė tokį pat pažeidimą. Kolegija su tokiu vertinimu nesutinka, nes, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodžius teisingą išteisinimo pagrindą, toks neatitikimas laikytinas ne esminiu BPK pažeidimu, o veikiau technine klaida, neturinčia įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius teiginio dvi sudedamosios dalys, esą abiejų instancijų teismai pirmiausia turėjo konstatuoti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 227 straipsnio 2 dalyje, yra padaryta, ir tik po to spręsti, ar S. Š. ją padarė, paneigia viena kitą. Šis nelogiškas teiginys grindžiamas tuo, kad, be išteisintojo S. Š., kitų policijos pareigūnų papirkimu suinteresuotų asmenų nebuvo, taip preziumuojant patį papirkimo faktą, kurio teismai nenustatė. Pats kasatorius šios teismų išvados teisės taikymo aspektu neskundžia. Pasak kasatoriaus, nustačius, kad inkriminuojama nusikalstama veika nebuvo padaryta, S. Š. tokiu pagrindu ir turėjo būti išteisintas, nors būtent tuo pagrindu jis ir išteisintas.
Išdėstęs, jo manymu, padarytus BPK pažeidimus, kurie nebuvo padaryti arba nepripažįstami esminiais, kasatorius daro neišplaukiančią iš dėstymo išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevisiškai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, nenurodydamas, dėl kokių apeliacinio skundo esminių argumentų nėra motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų. Kolegija pažymi, kad apeliaciniu skundu buvo ginčijamas įrodymų vertinimas, apeliacinės instancijos teismas dėl visų apeliacinio skundo argumentų pateikė savo išvadas, kasacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo neatlieka, o kasatorius teismų išvadų teisės taikymo aspektu neskundžia.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 227 straipsnio 2 dalies – pritaikymo, neišplėtojant ir neargumentuojant šio teiginio. Pagal BPK 369 straipsnio 2 dalyje pateiktą netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo apibrėžimą išteisinimas pagal atitinkamą BK straipsnį pats savaime negali būti pripažintas netinkamu to straipsnio pritaikymu.
Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.