Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-484-652/2014 pagal ieškovės J. B. ieškinį dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir turto padalijimo, pareikštą atsakovams: D. B. ir R. B.,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl asmenų, kurie nesudarę santuokos, gyveno kartu ir vykdė bendrą veiklą, bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo, šios nuosavybės dalių nustatymo bei ieškinio senaties termino taikymo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad J. B. ir J. B. pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį 1968 metais, civilinė santuoka sudaryta nebuvo. (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus R. B., o (duomenys neskelbtini)– sūnus D. B. (t. II, b. l. 119-120, ). J. B. ir J. B. 2001-02-13 sudarė bažnytinę santuoką, tačiau santuoka nebuvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka (t. I, b. l. 102). Iš Alytaus apskrities archyvo pateiktų duomenų matyti, kad J. B. ir J. B. dirbo (duomenys neskelbtini) kolūkyje nuo 1968 iki 1973 metų (t. I, b.l. 11-13), turėjo gyvulių (t. I, b.l. 15), savo gyvenamojo namo neturėjo (t. I, b.l. 11 antra pusė), po to išsikėlė į Alytų. Ūkio knygose jie nurodyti kaip vyras ir žmona (t. I, b.l 9). 1985-09-12 J. B. už 220 rublių iš Luksnėnų sodininkystės tarybinio ūkio įsigijo medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą (t. I, b.l. 37). 1985 m. spalio 23 d. nuspręsta leisti J. B. atlikti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato kapitalinį remontą (t. I, b.l. 36), 1986 m. liepos mėnesį išduotas leidimas statybai (t. I, b.l. 34-35). 1987 m. lapkričio 27 d. gyvenamasis namas priimtas naudojimui (t. I, b.l. 39-40). 1992-09-17 Alytaus rajono valdybos potvarkiu J. B. buvo suteiktas 0,25 ha žemės sklypas privačiai namų valdai, kurį jis 1998-01-16 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko iš valstybės už 34,65 investicinius litus (t. I, b. l. 26-33). 2011 m. lapkričio 29 d. Alytaus rajono 2-ajame notarų biure buvo patvirtintas J. B. ir J. B. bendras sutuoktinių testamentas (t. II, b.l. 123). J. B. mirė 2012 m kovo 28 d. (t. I, b.l. 16). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad šis testamentas Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimu pripažintas negaliojančiu, kadangi bendrąjį sutuoktinių testamentą sudarė neįregistravę santuokos asmenys.

Dėl nuosavybės dalių

Aplinkybė, kad nuo 1968 metų J. B. ir J. B. pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį kaip šeima byloje nėra ginčijama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-553/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011 ir kt.).

Asmenų santykiai kvalifikuotini pagal jų atsiradimo metu, t. y. 1968 m., galiojusias teisės normas. Jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl nustačius jungtinės veiklos sutarties sudarymą 1968 m. ginčo taikytinos 1964 m. CK nuostatos. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad Civilinis kodeksas (1964 metų redakcija) nereguliavo santykių dėl bendrosios jungtinės veiklos yra nepagrįstas. 1964 m. CK 472 straipsnyje (originali redakcija) buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 str.). Taigi įstatyme buvo įtvirtinta jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpcija. Taip pat numatyta, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, bet ir dalyvaujant savo darbu ar į bendrą veiklą įnešant turtą. Pažymėtina, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Apeliantas iš esmės neginčija fakto, kad jo tėvai, gyvendami kartu, sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau siekia paneigti įstatyme nustatytą jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpciją. Savo poziciją grindžia tuo, kad jo motinos pajamos buvo mažesnės nei tėvo, todėl jos dalis bendrojoje nuosavybėje yra mažesnė, namų valdos žemės sklypas buvo įgytas už tėvo asmenines lėšas, todėl yra tėvo asmeninė nuosavybė bei tuo, kad J. B. savo asmeninėmis lėšomis įvykdė J. B. asmenines prievoles. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės bei apelianto nurodomi argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių prezumpcijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita. Taigi, siekiant paneigti šią prezumpciją yra būtina nustatyti, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai buvo susitarę dėl kitokių bendrosios dalinės nuosavybės, įgytos veikiant šios sutarties pagrindu, dalių. Iš bylos duomenų matyti, kad J. B. ir J. B. pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį nuo 1968 m. ir kartu gyveno iki J. B. mirties (2012 m kovo 28 d.). Kartu gyvendami susilaukė dviejų vaikų, J. B. ir J. B. santykiai atitiko santuokinius santykius, nors ieškovo ir atsakovės santuoka ir nebuvo įregistruota. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad J. B. ir J. B. buvo sudarę susitarimą dėl kitokių, t.y. ne lygių, bendrosios dalinės nuosavybės, įgytos jiems gyvenant kartu, dalių. Atsižvelgtina ir į tai, kad jie buvo sudarę bažnytinę santuoką, gyveno kaip šeima ir vienas kitą laikė vyru ir žmona. Ūkio knygose jie taip pat buvo nurodyti kaip vyras ir žmona (t. I, b.l. 9, 11-13). Kaip jau buvo minėta, J. B. ir J. B. buvo sudarę bendrą sutuoktinių testamentą. Nors šis testamentas yra pripažintas negaliojančiu, kadangi jis buvo sudarytas santuokos neįregistravusių asmenų, tačiau pats šio testamento sudarymo faktas, kuriuo visas turtas buvo paliktas pergyvenusiam sutuoktiniui, leidžia spręsti tarp J. B. ir J. B. nebuvus susitarimo dėl nelygių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atsakovas D. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2014 m. sausio 22 d. metu negalėjo atsakyti kokia konkrečiai dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje turėtų priklausyti ieškovei (atsakovo motinai). To paties posėdžio metu D. B. taip pat patvirtino, kad tikroji tėvo valia buvo, kad po mirties visas turtas liktų pergyvenusiam kitam sutuoktiniui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad jungtinės veiklos dalyvių valia buvo nukreipta ne į kurio nors vieno konkretaus turto įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise, bet į viso J. B. ir J. B. faktinių santuokinių santykių metu įgyto turto įgijimą bei tvarkymą bendrosios nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai susiaurina partnerių įnašų į jungtinę veiklą sampratą iki piniginių lėšų. CK 474 straipsnyje buvo aiškiai įtvirtinta, kad dalyvių įnašu gali būti ne tik pinigai, bei ir turtas bei darbas. Nei vienai iš šių įnašų rūšių kodeksas nesuteikė didesnės vertės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 1975 metais J. B. gavo 2111 rub. pajamų, 1976 metais – 2447 rub., 1977 metais – 2803 rub., 1978 metais – 2449 rub. (t II, b.l. 86). 1983 metais J. B. gavo 1172 rub. pajamų, 1984 metais – 1806 rub., 1985 metais – 202 rub. (t. II, b.l. 72-74). B. J. 1985 metais gavo 1903 rub. pajamų, 1986 m. – 1986 rub., 1987 metais – 2492 rub., 1988 – 2474 rub. (t. I, b.l. 122-125). Taigi abu partneriai turėjo pajamų iš darbinės veiklos, o ženklaus skirtumo tarp gaunamų pajamų nebuvo. Pirmosios instancijos 2014 m. sausio 22 d. teismo posėdžio metu paklausta liudytoja V. B. parodė, kad J. B. ir J. B. gyveno kaip šeima, augino vaikus, abu dirbo, po darbo J. B. namus tvarkė, valgyti darė. Ginčo gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) kaime buvo įsigytas J. B. ir J. B. gyvenant faktinei santuokoj (1985 m.) už nedidelę kainą – 220 rublių (t. I, b.l. 37). Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje duotų šalių ir liudytojos šalių paaiškinimų ir liudytojos V. B. parodymų nustatyta, kad namas buvo labai prastos būklės, jam buvo reikalingas kapitalinis remontas. 1986 m. išduotas leidimas statybai (t. I, b.l. 34-35), namas rekonstruotas, pristatyti ūkiniai pastatai. Namo įsigijimo metu, bendras naudingas plotas sudarė 54 kv.m. (t. I, b.l. 37), o po atliktų rekonstrukcijų – namo naudingas plotas siekia 108.86 kv.m. (t. I, b.l. 20). Tai reiškia, kad J. B. ir J. B. į jungtinę veiklą įnešė ne tik pinigines lėšas, bet ir savo darbą, kartu tvarkydami ūkį ir kartu kurdami bendrą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad gyvenamasis namas su priklausiniais yra bendroji dalinė ieškovės ir J. B. nuosavybė pripažintina pagrįsta.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1992-09-17 Alytaus rajono valdybos potvarkiu J. B. buvo suteiktas 0,25 ha žemės sklypas privačiai namų valdai, kurį jis 1998-01-16 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko iš valstybės už 34,65 investicinius litus (t. I, b. l. 26-33). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad investiciniai čekiai, kuriais buvo sumokėta už namų valdos žemės sklypą buvo asmeninės J. B. lėšos. Kaip jau buvo minėta, partneris į jungtinę veiklą galėjo įnešti ne tik pinigines lėšas, bet ir turtą. Partnerio į jungtinę veiklą įneštas jo asmeninis turtas tapdavo partnerių bendrąja daline nuosavybe (CK 474 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kokiu tikslu buvo perkamas žemės sklypas, t.y. ar asmeniniam J. B. naudojimui, neketinant sukurti bendrosios dalinės nuosavybės, ar visų šeimos narių interesais. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sklypas buvo namų valdos žemės sklypas, kuriame buvo šeimos gyvenamasis namas, žemės sklypas buvo skirtas visos šeimos poreikiams tenkinti, juo naudojosi visa šeima, darytina išvada, kad ginčo žemės sklypą J. B. įnešė į jungtinę veiklą šeimos poreikių tenkinimui. Tokiu būdu, nors ir žemės sklypas buvo įsigytas už asmenines J. B. lėšas, įnešus jį į jungtinę veiklą kaip įnašą, skirtą jungtinės veiklos tikslui pasiekti, – nagrinėjamu atveju bendram ūkiui (šeimyniniam gyvenimui) vesti, namų valdos žemės sklypas kaip dalyvio įnašas tapo bendrąja daline dalyvių nuosavybe. Nenustačius buvus tarp J. B. ir J. B. susitarimą dėl ne lygių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje – nėra teisinio pagrindo netaikyti įstatyme įtvirtintos lygių dalių prezumpcijos.

Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad J. B. savo asmeninėmis lėšomis įvykdžius asmenines ieškovės prievoles – t.y. atlyginus ieškovės nusikaltimu padarytą turtinę žalą – ieškovei kilo pareiga atlyginti J. B. asmeninio turto sumažėjimą/praradimą mažinant ieškovei priklausančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Apeliantas remiasi CK 3.118 straipsnio 3 dalimi, 3.123 straipsnio 3 ir 4 dalimis. Tačiau civilinio kodekso trečios knygos VIII skyriaus normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų turtinius santykius. Bendrai gyvenančių, tačiau santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Nors ir sutiktina su apeliantu, kad prievolė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą yra asmeninė nusikaltimą padariusio asmens prievolė, tačiau pažymėtina, jog ši prievolė nėra kilusi iš bendrų šeimos reikalų tvarkymo (tai yra asmeninė ieškovės prievolė), ir nėra susijusi su tarp ieškovės ir J. B. susiklosčiusiais jungtinės veiklos teisiniais santykiais (prievolės įvykdymui buvo panaudotos ne bendros pajamos, gautos jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o asmeninės J. B. pajamos), todėl aplinkybė, kad J. B. galimai atlygino ieškovės nusikaltimu padarytą žalą neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl bendrosios jungtinės veiklos dalyvių bendrosios dalinės nuosavybės dalių dydžių. Tarp asmens vykdžiusio prievolę už kitą asmenį ir asmens, už kurį ta prievolė įvykdyta, susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja prievolių teisės normos.

Dėl CK 5.63 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senatį atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma CK 5.63 straipsnyje nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas. Kasacinis teismas formuodamas CK 5.63 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktiką yra nurodęs, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra specialusis terminas, kuris skirtas kreditoriaus teisei įgyvendinti ir yra kreditoriaus teisės nukreipti reikalavimą į skolininko įpėdinius įgyvendinimo sąlyga. Tai nėra ieškinio senaties terminas, nes nenustato laiko, per kurį turi būti kreipiamasi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Kadangi tai ne ieškinio senaties terminas, tai šio termino taikymui netaikomos įstatymo nuostatos, kurios nustatytos ieškinio senaties taikymui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014).

Antra, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl senaties taikymo, t.y. sprendė šį atsakovo reikalavimą ir konstatavo, kad ieškovė nepraleido CK 5.63 straipsnyje numatyto termino (priešpaskutinė teismo sprendimo pastraipa). Teismas ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl dalies nustatymo pareikšti skaičiavo nuo 2013-10-13, t.y. nuo teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažintas negaliojančiu bendrasis sutuoktinių testamentas. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino yra teisinga, tačiau dėl paties ieškinio senaties termino aiškinimo ir šį institutą reglamentuojančios materialinės teisės normos taikymo, pasisakė neteisingai. CK 5.63 straipsnis nustato, kad palikėjo kreditorius turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti ieškinį teisme dėl paveldimo turto. Šiuo termino nustatymu yra siekiama suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti,- tai kokiu būdu. Taigi šis procedūrinis 3 mėnesių terminas yra taikomas kreditorių reikalavimams susijusiems su palikėjo finansiniais įsipareigojimais kreditoriams. Nagrinėjamu atveju yra reiškiamas reikalavimas dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, t.y. nėra sprendžiamas klausimas dėl palikėjo skolinių įsipareigojimų apimties, o sprendžiama dėl ieškovei, o tuo pačiu ir palikėjui priklausančio turto masės dydžio. Todėl byloje pareikštiems reikalavimas taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino pradžia yra diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Šiuo atveju ieškovės sužinojimas apie jos teisų pažeidimą sietinas su bendrojo sutuoktinių testamento pripažinimo negaliojančiu momentu, taigi akivaizdu, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą ieškinio senaties termino nėra praleidusi.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančių įrodymų, o būtent, kad 1997-12-09 dovanojimo sutarties pagrindu J. B. įgijo nekilnojamąjį turtą kaip asmeninę dovaną, 1984-11-15 šį turtą pardavė už 20 000 rublių, kad J. B. nusikalstama veika padarė 4100 rublių žalą, neatsižvelgė į atsakovo D. B. paaiškinimą ir liudytojų paaiškinimus, kad už parduotą namą gauti pinigai buvo panaudoti ieškovė žalos atlyginimui ir namo rekonstrukcijai bei ūkinių pastatų statybai. Šis apeliacinio skundo argumentas pateiktas neįsigilinus į pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismas vertino apelianto nurodytus įrodymus, o tai, kad teismas nelaikė šių įrodymų pakankamais, kad nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpcijos, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ginčo turtas pripažintas bendra daline nuosavybe, kurio 1/2 dalis yra ieškovės nuosavybė, įrodymų vertinimo taisyklių aspektu atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo (aiškinimo) praktiką, o teismo išvados pagrįstos byloje sutrinktų įrodymų visuma.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neįvykdomą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje buvo reiškiami reikalavimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės ir jos dalių nustatymo. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, byloje buvo reškiami reikalavimai dėl pripažinimo, o teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamos asmens teisės, nereikalauja priverstinio vykdymo, t.y. asmens teisės yra apginamos teismui priėmus sprendimą ir jokie vykdymo veiksmai nėra atliekami. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog šioje byloje taip pat turėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Bendraturčiams nesutariant dėl naudojimosi bendru daiktu, šis teismo sprendimas neužkerta kelio bet kuriam iš bendraturčių kreiptis į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Be to, šios bylos nagrinėjimo metu, naudojimosi tvarkos nustatymas yra neįmanomas, kadangi šiuo metu dar nėra žinomi visi ginčo turto bendraturčiai. Byla dėl juridinio fakto nustatymo dar nėra išnagrinėta, todėl nėra aiškūs mirusiojo J. B. įpėdiniai. O apelianto argumentai, kad atidalinus turtą natūra buvo būtina nustatyti naudojimosi tvarką yra logiškai ydingi. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai (CK 4.81 str.). Todėl ir atidalijimas ir naudojimosi tvarkos nustatymas dėl to paties nekilnojamojo objekto yra neįmanomas.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo netinkamas materialinių teisės normų (dėl ieškinio senaties) aiškinimas ir pritaikymas neturi jokios įtakos apelianto materialinėms teisėms, o teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas, apeliacinis skundas atmestinas. Kadangi bet kuris teismo baigiamasis dokumentas (nutartis, sprendimas) laikytinas vientisu procesiniu dokumentu, netinkamas teisės normos taikymas aptariamas tik motyvuojamojoje nutarties dalyje, atskirai nenurodant rezoliucinėje nutarties dalyje, nes tai nesudaro jokio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimui ar panaikinimui.

Byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. III, b.l. 6), todėl pagal CPK 98 straipsnyje įtvirtintas taisykles, atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos ieškovei priteistinos iš apelianto.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo- D. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovei- J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 400 Lt (keturis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.