- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-19
- Bylos Nr.
- 2A-423-755/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-01152-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Laimutė Sankauskaitė, Eigirdas Činka (pran.)
- Ieškovas
- S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K.
- Atsakovas
- VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė
- Išvadą teikia
- Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Justas Vilys, Tomas Bagdanskis, Justas Viliobė
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-423-755/2014
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugpjūčio 19 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos,kolegijos teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės ir Laimutės Sankauskaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų atstovo advokato Justo Vilio bei atsakovo atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 pagal ieškovų S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K., A. K. ieškinį atsakovui VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, institucija teikianti išvadą byloje Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl darbo užmokesčio, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, delspinigių už pradelstas mokėti priemokas, priteisimo, įpareigojimo atsakovo nustatyti konkrečius priemokos už darbą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų dydžius bei jų mokėjimo tvarką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:
-iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės priteisti už darbą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B., G. K., A. K. - po 8640 Lt įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 16 d., 30 procentų minimalios mėnesinės algos dydžio mėnesinę priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 848,02 Lt delspinigių, už pradelstas mokėti priemokas, kiekvienam;
ieškovui G. L. – 2 520 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 16 d., 30 procentų minimalios mėnesinės algos dydžio mėnesinę priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 183,38 Lt delspinigių už pradelstas mokėti priemokas;įpareigoti atsakovą nustatyti konkrečius priemokos už darbą, esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, dydžius bei jų mokėjimo tvarką;priteisti iš atsakovo ieškovams jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu paaiškino, kad dirba VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ sanitarais ir, atlikdami savo darbą, turi nuolatinį kontaktą su pacientais, jų darbas susijęs su pacientų priežiūra. Pacientai, gydomi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ne tik turi psichikos sutrikimų, bet dažnai pasižymi agresyvumu, padidintu socialiniu pavojingumu, todėl ieškovai dirba aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną yra reali grėsmė jų gyvybei ir sveikatai. Už darbą tokiomis sąlygomis ieškovams turi būti mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis, tačiau atsakovas nemoka minėtų priemokų, kurias mokėti privalo pagal DK 192 str. 1 dalį. Iki 2002 m. sausio 1 d. ieškovams, tuo metu jau dirbusiems pas atsakovą, kaip ir numatė teisės aktai, buvo mokamas 30 proc. minimalios mėnesinės algos priedas už pavojingas darbo sąlygas. 2002 m. sausio 21 d. Viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo įsakymu Nr. 6k „Dėl darbo užmokesčio" nurodyta, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. yra keičiama darbo apmokėjimo tvarka, ir formuojant darbo užmokestį priedas, kuris mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą. Šio Įsakymo priede nurodyta, kad ieškovams mokamas 580 Lt atlyginimas, ir niekaip nenurodoma, neišskiriama, kokio dydžio yra pagrindinis atlyginimas, o kokio dydžio yra priedas. Po Įsakymo priėmimo minimali mėnesinė alga laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki ieškinio pateikimo kito 6 kartus ir nuo 430 Lt padidėjo iki 800 Lt, minėtu laikotarpiu ieškovų darbo užmokestis nuo 580 Lt pakilęs iki 1 200 Lt, tačiau iš gaunamo darbo užmokesčio atėmus tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę alga, skirtumas buvęs tai didesni, tai mažesnis, nei sudarytų 30 procentų nuo MMA. Kadangi skirtumas tarp gaunamo atlyginimo ir nustatytos MMA, dažnai nesudarydavo 30 procentų nuo MMA, ieškovai laikė, kad jiems joks priedas už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nebuvo mokamas. Ieškovai nurodė, kad priimdamas Įsakymą, atsakovas tik patvirtinęs ieškovų teisę gauti padidintą atlyginimą, tačiau nenustačius konkretaus padidinto atlyginimo (pagrindinio ir priedo už pavojingas darbo sąlygas) negalima teigti, kad tarp atsakovo ir ieškovų buvus susitarimą dėl priedo mokėjimo, nes atsakovas vienašališkai panaikinęs anksčiau galiojusį 30 procentų nuo MMA dydžio priedą ir naujo priedo nenustatęs. Ieškovai, kuriems Įsakymas buvo pateiktas susipažinti, tikėjosi, kad nors priedas ir bus įskaitomas ir mokamas kartu su pagrindiniu darbo užmokesčiu, tačiau atitinkamai bus pakeistos darbo sutartys, aiškiai ir tiksliai nurodant, kokio dydžio yra pagrindinis darbo užmokestis, o kokio dydžio - priedas. Kadangi tokių veiksmų atsakovas kaip darbdavys nesiėmė, ieškovai ir jų atstovai pareiškė nesutikimą su Įsakymu bei faktiniu priedo už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų panaikinimu ir tokius reikalavimus išreiškė raštu 2001 m. sausio 29 d., 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. ir kt. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2011 m. balandžio 4 d. nutartį, kuria pripažinta darbuotojų, taip pat dirbančių sanitarų pareigose, teisė į padidintą tarifinį atlygį esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, vėl kreipėsi į atsakovą 2011 m. balandžio 19 d. 2011 m. liepos 21 d. įvykusio atsakovo ir darbuotojų atstovų susitikimo metu priimtas nutarimas „kreiptis į LR sveikatos apsaugos ministeriją dėl papildomo finansavimo už pavojingas darbo sąlygas" ir kad „gautas papildomas finansavimas pakėlus balo vertę bus skiriamas priedų mokėjimui už pavojingas darbo sąlygas" rodantis, jog kad atsakovas mokėti padidintus tarifinius atlygius už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų ketina tik ateityje, pripažįstant jog dabar tokie priedai nėra mokami. Kadangi atsakovas nei darbo sutartyse, nei kolektyvinėje sutartyje nenurodė konkretaus padidinto tarifinio atlygio dydžio, ieškovai teigė, kad nustatant priemokos dydį atsižvelgtina į Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalį ir 1995 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1555 „Dėl priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos patvirtinimo", kuriuose buvo nustatyta, kad už darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne mažiau kaip 30 procentų valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio, nurodytą dydį laikant orientaciniu, kaip protingas orientavimasis į neseniai taikytas nuostatas, kaip nurodyta DK 192 straipsnio komentare, kadangi aukščiau nurodytas teisės aktas yra nebegaliojantis. Nuo 2008 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta MMA yra 800 Lt, todėl ieškovams mokėtina kas mėnesį priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis turinti būti ne mažesnė nei 240 Lt kas mėnesį, įsiskolinimą skaičiuojant už 3 metus iki ieškinio teismui pateikimo dienos, kaip numatyta DK 298 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės neišmokėtas priemokų už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, dalis:
ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B., G. K. ir A. K. už trejus metus iki jų kreipimosi į teismą dienos, t.y. 2011-08-22, po 3 996 Lt kiekvienam;ieškovui G. L. 1 302,40 Lt už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2011-08-22;ieškovei S. K. - 162,80 Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2011-10-06;ieškovams: S. P., S. M., R. K., J. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., A. D., J. L., B. P., S. Š. po 4 202,20 Lt kiekvienam už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2014-02-17;ieškovui V. K. – 3 643,60 Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2013-11-08;ieškovei R. S. – 4 031,20 Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2014-01-16;ieškovei B. K. – 5 661,40 Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2013-12-01;ieškovui Č. B. – 1 358,80 Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2012-10-24;ieškovui V. Č. – 1 258Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2012-08-01;ieškovui G. L. – 1 899,40Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2013-01-02;ieškovui M. B.– 2 760,10 Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2013-06-03; ieškovui G. K. – 2 106,90 Lt už laikotarpį nuo 2011-10-26 iki 2013-02-11.
Teismas taip pat priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės ieškovams: S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M.B. - nuo 2008-08-22, ieškovui G. L. nuo 2010-10-01, ieškovams G. K. ir A. K. nuo 2008-10-26, 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti kasmėnesinės priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, delspinigius už kiekvieną praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po 7 dienų, kai priemokos turėjo būti sumokėtos ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, indeksuojant delspinigių dydį kartą per metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus; įpareigojo atsakovą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nustatyti ieškovams: S. P., S. M., R. K., J. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., A. D., J. L., B. P., S. Š. konkretų padidinto tarifinio atlygio už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį, nurodant, kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2014-02-17, priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės ieškovų atstovui advokatui Justui Viliui 4895 Lt faktinių ekspertizės išlaidų atlyginimui ir ieškovei S. K. 5000 Lt turėtų išlaidų atlyginimui. Likusios ieškinio dalies netenkino, priteisė iš ieškovų S. K., A. B., Č. B., G. L., E. Š. ir G. K. po 150 Lt iš kiekvieno, o iš ieškovų S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., J. J., R. S., B. K., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B., A. K. po 90 Lt iš kiekvieno atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės naudai jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui, priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 185,10 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo, kad tiek pagal seniau galiojusį teisinį reglamentavimą, tiek ir pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 09 03 nutarimu Nr.1386, patvirtintų pavojingų darbų sąrašo 13.3 punktą, ieškovų dirbamas darbas buvo ir yra laikomas dirbamu pavojingomis sąlygomis, nes susijęs su žmonių su psichine negalia priežiūra. Įvertinęs atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atliekamas funkcijas bei ieškovų pareiginius nuostatus, kitus atsakovo vidaus aktus, teismas darė išvadą, kad ieškovams dirbant sanitarais, pavojingi veiksniai, susiję su jų tiesioginių pareigų atlikimu, nesikeitė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog atliekant psichosocialinės rizikos veiksnių tyrimus 2009m., 2011m. psichosocialinės rizikos veiksnių tyrimo darbų planai buvo suderinti su darbuotojų atstovais, kaip to reikalavo Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005-08-24 įsakymu Nr.V-669/A1-241 7 punktas, o su atlikto vertinimo duomenimis buvo supažindinti darbuotojai, kaip to reikalavo minėtų nurodymų 17 punktas. Pirmosios instancijos teismo pavedimu atlikus teismo psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo ekspertizę, nustatyta, kad visuose skyriuose daliai darbuotojų sveikatos pakenkimo galimybė yra. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas sutiko su atsakovo nurodytais argumentais, kad iš dalies gautus rezultatus sąlygoja ir subjektyvusis faktorius, t.y. dalyvaujančių asmenų požiūris į atliekamą tyrimą ir jų objektyvus atsakymų anketose pateikimas, taip pat taikomos darbdavio priemonės esamai rizikai mažinti, tačiau atliktų tyrimų rezultatų nelaikė vieninteliu pagrindu, sprendžiant klausimą ar ieškovų darbo sąlygos yra normalios, ar yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Ne mažiau svarbia aplinkybe, sprendžiant minėtą klausimą, teismas laikė minėtoje ligoninėje gydomų didžiosios dalies pacientų specifiką, kadangi tokių pacientų elgesys nėra prognozuojamas, ir nurodė, kad atsakovas taikomomis priemonėmis saugioms darbo sąlygoms užtikrinti, negali pašalinti ieškovų darbo pavojingumą lemiančių veiksnių. Atsakovo atstovų nurodomi argumentai, kad nelaimingų atsitikimų darbe skaičius yra nedidelis, nepašalina pagrindų, kuriems esant ieškovų darbo sąlygomis laikytinos esančiomis nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, t.y. pagrindų, kuriems esant ieškovų darbas priskiriamas prie pavojingų darbų jiems prižiūrint psichinius ligonius, kurių elgesys dėl jų psichinės būklės nėra ir negali būti prognozuojamas. Atsižvelgęs į išvardintas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovų darbas sanitarais VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje dirbamas esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, dėl ko atsakovas, kaip darbdavys, turi įstatymo nustatytą imperatyvią pareigą mokėti ieškovams padidintą, palyginus su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinį atlygį, kurių konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse, kaip numatyta DK 192 str. 1 dalyje. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Vyriausiojo gydytojo 2002-01-21 įsakymo Nr.6 k „Dėl darbo užmokesčio“ nurodyta, kad nuo 2002-01-01 ligoninėje keičiama darbo apmokėjimo tvarka: formuojant darbuotojo darbo užmokestį, priedas, kuris buvo mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą. Atsakovui priimant Įsakymą dėl naujos apmokėjimo tvarkos, galiojo Kolektyvinės sutarties 3-čio priedo 3.3.4 punktas (Kolektyvinės sutarties nuostatos galiojo iki 2002-03-28) ir LR Vyriausybės 1995-12-13 nutarimu Nr.1555 patvirtintos priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka, galiojusi iki 2003-01-01, t.y. iki DK įsigaliojimo, numačiusi jog už darbą pavojingomis sąlygomis mokamas ne mažiau kaip 30 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (minimalaus valandinio atlygio) priedas, o įstaigose ir organizacijose, finansuojamose iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, priemokos nustatomos pagal įstatymais patvirtintus minimalius dydžius. Ieškovai pripažino, kad po minėto Vyriausiojo gydytojo įsakymo į jų darbo sutartyse nurodytą 580 Lt tarifinį atlyginimą buvo įskaičiuotas ir iki 2002-01-01 mokėtas priedas už darbą pavojingomis sąlygomis, t.y. 30 procentų nuo nustatytos MMA. Nuo 2002-01-01 atsakovui pakeitus apmokėjimo tvarką, ieškovų gautas darbo užmokestis nesumažėjo iki to laiko, kol buvo nustatytas didesnis MMA, ir tuomet nebebuvo aišku, kokio dydžio priedas yra mokamas, jeigu iš viso mokamas, kadangi atlyginimai buvę keliami ir kitiems darbuotojams, o konkretus priedo dydis sutartyse nenurodytas. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog pagal tuometį teisinį reguliavimą darbo apmokėjimo sąlygas buvo galima pakeisti tik su darbuotojo sutikimu, ir atsižvelgęs į iki naujos apmokėjimo tvarkos ieškovų darbo sutartyse nurodytą sulygtą darbo užmokestį (4,21 koeficientą bei 30 procentų MMA priedą) ir Įsakymo bei Kolektyvinės sutarčių nuostatų formuluotes, darė išvadą, kad mokamas už pavojingas darbo sąlygas priedas buvo apibrėžtas procentine išraiška „30 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (minimalaus valandinio atlygio)”. Iki 2002-01-01 mokėto priedo už pavojingas sąlygas dydis, pakeitus, kaip nurodyta 2002-01-21 Įsakyme, darbo apmokėjimo tvarką ir mokėtą priedą įskaičius į formuojamą ieškovams darbo užmokestį, nepasikeitė. Įvertinęs surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai aiškina savo paties priimtą lokalinį teisės aktą -2002 01 21 Įsakymą, kuriame nėra jokių nuorodų dėl mokamo iki minėto Įsakymo priėmimo priedo už pavojingas sąlygas-30 procentų nuo MMA, mažinimo ateityje, keičiantis MMA. Minėtu Įsakymu buvo susitarta ne dėl mokėto priedo už pavojingas darbo sąlygas sumažinimo ateityje, bet dėl atsakovo pasirinkto apmokėjimo už pavojingas darbo sąlygas, kurias teismas konstatavo esant pagrindu laikyti ieškovų darbo sąlygas esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, apmokėjimo būdo (vietoje mokėto už pavojingas darbo sąlygas priedo - 30 procentų nuo MMA, mokėto priedo dydžiu buvo padidintas nustatytas pagrindinis atlyginimas). Vėliau keisdamas ieškovų darbo užmokesčio dydį, atsakovas nenurodė, jog nustatyti atlyginimai ieškovams yra padidinti dėl jų darbo sąlygų pavojingumo, ir kokiu dydžiu padidinti, tai nebuvo nurodyta ir darant atitinkamus įrašus ieškovų darbo sutartyse, taigi atsakovas nesilaikė įstatymu nustatytos pareigos aiškiai nurodyti ne tik darbo užmokesčio dydį, bet ir jo sudėtines dalis. Nesant ieškovų darbo sutartyse aiškiai nurodytų sudėtinių jų darbo užmokesčio dalių, negalima laikyti, kad tai, jog ieškovai pasirašė darbo sutartyse atsakovui tarifikaciniais pareigybių sąrašais nustatytus jų darbo užmokesčių tam tikrais laikotarpiai dydžius, atitinka abiejų sutarties šalių suderintą valią ir DK normų reikalavimus. Remdamasis konstatuotomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad ieškovai pagrįstai reikalauja, jog esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, jiems būtų mokamas iki 2002-01-01 buvusio tarp šalių susitarto ir mokėto, t.y. 30 procentų nuo MMA dydžio priedas, kurio dydis laikytinas atsakovo vienašališkai sumažintu iki fiksuoto 129 Lt dydžio, nuo 2003-09-01 valstybei padidinus MMA iki 450 Lt. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad 129 Lt priedą, kuris tuo metu atitiko 30 procentų dydį nuo MMA, jis įskaitė į mokėtiną nuo 2002-01-01 ieškovams darbo užmokestį ir visą laiką jį mokėjo ir moka iki šiol, todėl ieškovams priteistino priedo už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų kasmėnesinis dydis mažintinas mokėta priedo dalimi - 129 Lt. Teismas vertino, kad ir po 2002-01-01 sanitarų pareigose pradėję dirbti ieškovai turi teisę gauti tokio paties dydžio priemoką, kuri buvo nustatyta ir mokama iki 2002-01-01 pradėjusiems dirbti ieškovams. Atsižvelgęs į kintantį MMA dydį, teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2012-08-01 mokėtina priemoka ieškovams nuo jų kreipimosi į teismą dienos sudaro 111 Lt (iš 30 procentų nuo MMA, t. y. 240Lt, minusavus mokėtą priemokos dalį - 129Lt), laikotarpiu nuo 2012-08-01 iki 2013-01-01 mokėtina priemoka sudaro 126 Lt, laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki šiol mokėtina priemoka sudaro 171 Lt ir, remdamasis šiais duomenis, suskaičiavo ieškovams neišmokėtų priemokų dydžius. Teismas viršijo ieškovų reikalavimus dėl delspinigių priteisimo ir iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės ieškovams priteisė 0,06 procento dydžio delspinigius, nuo priklausančios išmokėti kasmėnesinės priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų sumos, už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, delspinigių dydį indeksuojant. Sprendimu atsakovas taip pat buvo įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti konkretų padidinto tarifinio atlygio už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį, nurodant, kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2014-02-17. Kitos ieškinio dalies teismas netenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovų atstovas advokatas Justas Vilys apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti pilna apimtimi, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovų teisė į priemokas už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, tačiau spręsdamas, ar šios priemokos darbuotojams buvo realiai mokamos, teismas netinkamai aiškino įstatymų nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Darbo užmokesčio dydžio nustatymas 2002 m. sausio 21 d. įsakymu neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes nebuvo išskiriama, kokio dydžio yra pagrindinis atlyginimas, o kokio dydžio yra priedas. Apeliantų atstovas pažymėjo, jog darbo užmokesčio dalis, viršijanti minimalią algą, negali būti laikoma priemoka už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, be to, visos darbo užmokesčio dalys ir kitos sąlygos privalo būti konkrečiai nurodomos darbuotojui. Priimdamas įsakymą, atsakovas tik patvirtino ieškovų teisę į didesnį atlyginimą, tačiau nenustačius konkretaus padidinto atlyginimo (pagrindinio ir priedo), negalima teigti, kad tarp atsakovo ir ieškovų apskritai buvo susitarimas dėl priedo mokėjimo: atsakovas savavališkai panaikino iki tol galiojusi 30 proc. priedą ir naujo priedo nenustatė. Darbdavys, būdamas atsakingas už tinkamą darbo sutarties įforminimą, prisiima riziką dėl netinkamo pareigos vykdymo, todėl atsakovas, tinkamai neįforminęs darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, privalo sumokėti visą ieškovams panaikintos priemokos sumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsiaiškino tikrųjų darbo santykių šalių ketinimų. Teismas turėjo įvertinti faktinius mokėjimus ieškovams, kurie dažnai nesudarydavo įsakymu įsipareigotų mokėti 30 proc. bei rodė atsakovo atsisakymą pripažinti teisę į priemoką apskritai, taip pat darbuotojų nepasitenkinimą neaiškiu darbo užmokesčio dydžiu, tai, jog priimtas įsakymas įsigaliojo atgaline data. Atsakovas privalėjo aiškiai įvardinti mokamą priedą, nurodyti jo dydį, tačiau to nepadarė, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad toks 129 Lt priedas iš viso buvo mokamas. Teismo padaryta išvada, kad atsakovas mokėjo ieškovams 129 Lt priedą, yra nepagrįsta ir ydinga, nes mokamas priedas nebuvo išskirtas, o jo dydžio joks protingas darbuotojas negalėjo numanyti, juolab, kad skirtumas tarp mokamo atlyginimo ir MMA kartais nesiekdavo 129 Lt. Ieškovų apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovui A. K. teismas nepriteisė neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo priėmimo.
Atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovas advokatas Tomas Bagdanskis apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014 m. vasario 17 d. sprendimą, kuriuo ieškovų naudai iš atsakovo priteistos neišmokėtos priemokos už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų bei delspinigiai už pradelstą atsiskaityt laiką ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, iš ieškovų atsakovo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apelianto atstovas pažymėjo, jog teismo išvada, kad ieškovai dirba esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų ir kad jiems turi būti mokamas atlyginimas, nėra teisinga. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad ieškovams taikomos priemonės saugioms darbo sąlygoms užtikrinti, todėl nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nėra. Klausimą, ar yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, teismas turi spręsti individualiai kiekvienoje byloje, kartu įvertinant ir tai, kaip atsakovas užtikrina normalias darbo sąlygas, kad ieškovai galėtų vykdyti savo pareigas. Vien darbo priskirimo Pavojingų darbų sąrašui, nereiškia, kad yra neįmanoma užtikrinti normalių darbo sąlygų. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas visiškai užtikrina ieškovams normalias darbo sąlygas. Sprendime teismas priėjo išvados, kad atliekami psichosocialiniai rizikos vertinimai visais atvejais yra sąlygojami subjektyvaus faktoriaus, t. y. paties asmens būsenos atliekamo vertinimo metu, o tai reiškia, kad objektyviai nustatyti, ar darbas dirbamas nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų, nėra galima. Teismas nepagrindė savo motyvų, jog nėra įmanoma visiškai pašalinti ieškovų darbo pavojingumą lemiančių veiksnių. Tokios išvados padarytos nepakankamai ištyrus bylos aplinkybes, nenustačius, ar atsakovas užtikrina normalias darbo sąlygas. Pats faktas, kad darbas dirbamas specifinėmis sąlygomis, nereiškia, kad nėra užtikrinamos normalios sąlygos. Atsakovas periodiškai rengia mokymus dėl darbo su pacientais specifikos, suteikia asmenines apsaugos priemones, patvirtinti teisės aktai dėl darbo su pacientais, darbdavys nuolat gerina darbo sąlygas. Iš 2009-2011 m. sanitarų darbo vietos psichosocialinių rizikos veiksnių rizikos vertinimo dokumentų matyti, kad rizika yra „priimtina“, o tai reiškia, kad nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų nėra. Liudytojas A. M. patvirtino, kad darbuotojų atstovai buvo supažindinti su visais vertinimo dokumentais. Per devynerius metus tik trys iš šešių nelaimingų atsitikimų, yra susiję su ligonių priežiūra ir slauga. Ieškovai nepagrindė savo teiginių, kad dažnai patiria fizinį smurtą, be to, nurodydami bylai svarbias aplinkybes, jie buvo šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai vertintini itin kritiškai. Apelianto atstovas pažymėjo, jog teismas nurodė, kad atliktos ekspertizės rezultatų nelaiko vieninteliu pagrindu, sprendžiant klausimą, ar ieškovų darbo sąlygos yra normalios, t. y. iš esmės ekspertizės duomenimis teismas nesivadovavo. Atsakovo nuomone, ekspertizės duomenys yra itin svarbūs šioje byloje, todėl į juos turėjo būti atsižvelgta. Keturiuose skyriuose teismo ekspertizės atlikimo metu nustatyta, kad darbuotojams sveikatos pakenkimo galimybės nėra, taigi darbuotojai dirba normaliomis sąlygomis. Kituose trijuose vertintuose skyriuose dirba nemažai ieškovų, todėl rizikos veiksnių vertinimo rezultatai galėjo būti dėl to iškreipti, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nustatyti priedo dydį yra ne teismo, bet darbo santykių šalių prerogatyva, tačiau nagrinėjamoje byloje teismas pats nustatė mokėtino priedo dydį, t. y. 30 proc. nuo MMA, nors apmokėjimo už darbą sąlygas nuo 2003-01-01 reglamentuoja Darbo kodeksas. DK 192 str. nustato, kad jei yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas tarifinis atlyginimas. Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Kokiu būdu padidintas tarifinis atlyginimas susitariamas, įstatymo leidėjas nenurodo, tai paliekama spręsti pačios šalims. Darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan. Jei susitariant dėl darbo užmokesčio, darbo sutartyje šalys atsižvelgė į darbo sąlygų specifiką ir susitarė dėl konkretaus apmokėjimo, toks susitarimas laikomas tinkamu DK 192 str. 1 dalies įgyvendinimu ir iš darbdavio darbuotojo naudai negali būti priteisiamas joks kitas papildomas apmokėjimas. Ieškovai 2002 m. pasirašytinai sutiko pakeisti darbo sutarčių sąlygas dėl darbo apmokėjimo ir priedą įtraukti į pagrindinį atlyginimą. Tuo metu priedas už pavojingas darbo sąlygas buvo 129 Lt, o dėl kitokio priedo šalys nesusitarė (naujos Kolektyvinės sutarties nepasirašė), todėl ieškovams iki šios dienos mokamas priedas, lygus 129 Lt. Ieškovai su pakeistomis sutarčių sąlygomis sutiko, daugiau kaip 9 metus nesikreipė į teismą ir nereiškė jokių pretenzijų dėl priedo nemokėjimo. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovams sumų už laikotarpius po ieškinio priėmimo, kadangi DK 301 str. nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, todėl priteisiamos sumos turėtų būti skaičiuojamos už trejus metus iki ieškinio padavimo dienos 2011-08-22, taip pat ir delspinigiai. Apelianto atstovas nurodė, kad ieškovei B. K. už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2013-12-01 nepagrįstai vietoj 3 780,60 Lt buvo priteista 5 661,40 Lt. Be to, priteista suma su priteistinais priedais ir delspinigiais sudaro 339 262,02 Lt ir yra labai didelė bei gali padaryti neigiamos įtakos ne tik atsakovui, bet ir jo vykdomai veiklai. Atsakovo nuomone, priteistos sumos turėtų būti mažinamos atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra viešoji įstaiga, ligoninė ir įstaigos finansavimas yra iš privalomojo draudimo fondų. Tokios didelės sumos priteisimas atsakovui būtų didelė našta ir sąlygotų neadekvačius atsakovo suvaržymus, apribotų sveikatos priežiūros įstaigos veiklą.
Atsiliepimas
Atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovas advokatas Tomas Bagdanskis atsiliepimu prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, iš ieškovų atsakovo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog priedas darbuotojams buvo mokamas daugiau nei devynerius metus, o darbuotojai dėl to nereiškė pretenzijų, patys sutiko su darbo sutartyse numatytų apmokėjimo sąlygų pakeitimu. Patys ieškovai pripažino, kad atlyginimas jiems mokamas jau atsižvelgus į pavojingas darbo sąlygas, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad priedas už darbo sąlygas nebuvo mokamas visai. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad panaikinus 1995-12-13 Vyriausybės nutarimą Nr. 1555 „Dėl priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos patvirtinimo”, niekur nėra numatyta konkretaus priedo už darbą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų dydžio. Susitarimų su darbuotojais dėl nustatyto priedo dydžio – 129 Lt – padidinimo ar sumažinimo nebuvo, todėl tokio dydžio priedas ieškovas mokėtas nuo 2002 m.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovų ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovai VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės darbuotojai - sanitarai kreipėsi į teismą dėl priemokos už darbą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų priteisimo bei prašė įpareigoti atsakovą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę nustatyti konkrečius priemokos už darbą, esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, dydžius bei jų mokėjimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir, konstatavęs, kad atsakovas buvo įsipareigojęs ieškovams mokėti 30 proc. MMA dydžio priedą prie pagrindinio atlyginimo už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų, tačiau mokėjo fiksuotą 129 Lt priedą, ieškovams priteisė mokėtino ir mokėto priedo skirtumą. Teismas taip pat įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti konkretų padidinto tarifinio atlygio už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl pagrindinių apeliacinių skundų motyvų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Ieškovai, apeliaciniu skundu prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo visiškai tenkinti ieškinio reikalavimus, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo mokamas 129 Lt priedas, neatsižvelgė, kad tarp darbo sutarties šalių iš viso nebuvo susitarimo dėl priedo mokėjimo, kadangi atsakovas savavališkai panaikino anksčiau galiojusį 30 proc. MMA dydžio priedą ir naujo priedo nenustatė. Ieškovai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į faktinius mokėjimus, kurie dažnai nesudarydavo įsakymu įsipareigotų mokėti 30 proc., bei į ieškovų reikalavimą aiškiai nurodyti priklausančios gauti priemokos dydį.
Atsakovas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, apeliaciniu skundu prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog ieškovams yra taikomos priemonės saugioms darbo sąlygoms užtikrinti, todėl nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nėra, ir vien tai, kad pareigybė įtraukta į pavojingų darbų sąrašą, nereiškia, kad normalių darbo sąlygų užtikrinti yra neįmanoma. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas privalėjo vadovautis ekspertizės išvadomis ir 2009 m. bei 2011 m. psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimais, tačiau to nepadarė. Atsakovas nurodo, jog teismas neturi teisės savarankiškai nuspręsti priedo apmokėjimo dydžio, kadangi tai darbdavio ir darbuotojo prerogatyva susitarti, o darbuotojai su tokia apmokėjimo už darbą sistema sutiko. Teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovams sumų už laikotarpius po ieškinio priėmimo, o atsižvelgus į tai, kad atsakovas yra viešoji įstaiga ir priteista suma atsakovui būtų didelė našta, priteistos sumos turėtų būti mažinamos. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog ieškovei B. K. už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2013-12-01 nepagrįstai vietoj 3 780,60 Lt buvo priteista 5 661,40 Lt.
dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų
Apeliantas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad ieškovams yra taikomos priemonės saugioms darbo sąlygoms užtikrinti, todėl nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nėra, o vien tai, kad darbas yra įtrauktas į Pavojingų darbų sąrašą, nereiškia, kad neįmanoma užtikrinti normalių darbo sąlygų. Toks teiginys nepagrįstas.
Byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad ieškovų S. K. (T 1, b. l. 101-102), S. P. (T 1, b. l. 121-122), S. M. (T 2, b. l. 62-63), R. K. (T 2, b. l. 129-130), J. K. (T 3, b. l. 1-2),V. K. (T 3, b. l. 22-23), E. Š. (T 3, b. l. 32-33), J. R. (T 3, b. l. 52-53), E. M. (T 3, b. l. 87-88), A. K. (T 4, b. l. 34-35), A. B. (T 4, b. l. 117-118), J. J. (T 4, b. l. 138-139), R. S. (T 5, b. l. 1-2), B. K. (T 5, b. l. 63-64), Č. B. (T 5, b. l. 82-83), V. Č. (T 6, b. l. 1-2), J. L. (T 6, b. l. 65-66), B. P. (T 6, b. l. 139-140), S. Š. (T 7, b. l. 32-33), G. K. (T 10, b. l. 123-125) ir atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės sudarytos darbo sutartys dėl ieškovų darbo sanitarais. Šių ieškovų darbas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašo patvirtinimo“ 4.9 punktu (žmonių su psichikos negalia bei alkoholine, toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra) buvo priskirtas pavojingų darbų kategorijai. Pagal šiuo metu galiojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-09-03 nutarimu Nr. 1386 patvirtinto pavojingų darbų sąrašo 13.3 punktą, ieškovų dirbamas darbas taip pat yra laikomas dirbamu pavojingomis sąlygomis, nes susijęs su žmonių su psichine negalia priežiūra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu yra priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, todėl kiekvienu individualiu atveju turi būti vertinama darbo specifika ir ar yra galima išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai. Nors VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovo taikomų priemonių saugioms darbo sąlygoms užtikrinti ir ieškovų galimybių dirbti esant specifinėms sąlygoms, teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius pripažįsta esant nepagrįstais. Atsakovas pateikė įrodymus, kad periodiškai rengiami mokymai dėl darbo su pacientais specifikos, suteikia asmeninės apsaugos priemones, pavojaus apyrankes, yra parengtos darbo su pacientais instrukcijos ir šias priemones vertina kaip visiškai pašalinančias neigiamą poveikį darbuotojų sveikatai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie atsakovo taikomų priemonių efektyvumą, įvertino surinktus į bylą įrodymus, ieškovų darbo specifiką, gydomų pacientų ligų pobūdį, liudytojų parodymus, įvykusius nelaimingus atsitikimus, profesinės rizikos vertinimo rezultatus ir konstatavo, kad taikytos ir taikomos atsakovo priemonės saugioms ieškovų darbo sąlygoms užtikrinti gali tik iš dalies sumažinti esamą riziką ir tik tiek, kiek tai priklauso nuo objektyvių sąlygų: taikomų priemonių efektyvumo, darbuotojų mokymo bei gautų žinių įsisavinimo ir jų taikymo, atliekant ieškovams jiems pavestas funkcijas, tačiau negali visiškai pašalinti ieškovų darbo pavojingumą lemiančių veiksnių. Apeliantas teigia, kad šie teismo argumentai nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais ir padaryti nepakankamai ištyrus bylos aplinkybes, tačiau toks atsakovo teiginys prieštarauja teismo sprendimui, kadangi ginčijamo sprendimo 7-9 puslapiuose išdėstytas išsamus ieškovų darbo sąlygoms turinčių aplinkybių vertinimas, su kuriuo apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Atsakovas nurodo, jog darbuotojai privalo vadovautis nustatytomis darbo tvarkos taisyklėmis, o jei šias taisykles pažeidžia, negali būti laikoma, kad atsakovas neužtikrina normalių darbo sąlygų. Teismas sutinka, kad darbuotojai turi laikytis darbo tvarkos instrukcijų, tačiau pažymėtina, jog VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė yra vienintelė Lietuvoje specializuota psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje gydomi nepakaltinamais pripažinti asmenys, kurie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, dėl ko jų elgesys negali būti prognozuojamas, o apsaugos priemonių nuo neprognozuojamų grėsmių yra neįmanoma nustatyti. Dėl ieškovų darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, nes taikytos priemonės nedaro ir objektyviai negali daryti įtakos socialiai pavojingų hospitalizuotų asmenų, linkusių į agresiją, elgesiui ir neprognozuojamiems veiksmams.
Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis ekspertizės duomenimis bei 2009 m. ir 2011 m. psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimais, kurie nėra nuginčyti ir galiojantys.
Dėl šio motyvo pastebima, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. ir kt. v. VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-337/2013; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertizės rezultatus, atsižvelgė į ekspertizės išvadas, ekspertės paaiškinimus ir į tai, jog buvo nustatyta, kad visuose skyriuose daliai darbuotojų sveikatos pakenkimo galimybė egzistuoja ir šias aplinkybes vertino kartu su kitais į bylą pateiktais įrodymais bei liudytojų paaiškinimais. Atsakovas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas darė išvadą, kad atliekami psichosocialiniai rizikos vertinimai, visais atvejais yra sąlygojami subjektyvaus faktoriaus, t. y. psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo dalykas yra subjektyvus kiekvieno darbuotojo požiūrio išreiškimas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tokios išvados sprendime nedarė, o atsakovo teiginys tėra neteisinga sprendimo teksto interpretacija. Skundžiamo sprendimo 9 puslapio pabaigoje – 10 puslapio pradžioje teismas nurodė sutinkantis, kad atliekamų psichosocialinės rizikos vertinimų rezultatai yra sąlygojami ir subjektyvių faktorių, t. y. paties asmens situacijos suvokimo. Taigi pirmosios instancijos teismas neteigė, kad tokie rezultatai priklauso tik nuo paties vertinamo asmens, tačiau atsižvelgė į tai, kad egzistuoja galimybė, jog rizikos vertinimui gali turėti įtakos ir tiriamojo būsena ar savijauta, todėl vertinimo rezultatai gali nebūti visiškai objektyvūs.
Atsakovas, teigdamas, kad 2009 m. ir 2011 m. psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimai nėra nuginčyti, taip pat pažymi, jog darbuotojai buvo supažindinti su visais dokumentais. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog atliekant šiuos vertinimus, psichosocialinės rizikos veiksnių tyrimo darbų planai buvo suderinti su darbuotojų atstovais, kaip to reikalavo Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 08 24 įsakymu Nr.V-669 /A1-241 7 punktas, taigi tirti psichosocialinės rizikos veiksniai buvo vienašališkai nustatyti darbdavio, o darbuotojai neturėjo galimybės nurodyti jų nuomone jų darbe egzistuojančių veiksnių, todėl teigti, kad šie vertinimai buvo atlikti tinkamai, negalima.
Kolegija pastebi, jog priešingai skundo teiginiui, pirmos instancijos teismas išsamiai motyvavo ir nurodė kokių įrodymų pagrindu nusprendė, kad ieškovai dirbo (tebedirba) esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų. Su tokiu vertinimu ir išvadomis kolegija sutinka, todėl motyvų nebekartoja.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į aplinkybę, kad atsakovas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė pripažįsta, jog ieškovams iki šios dienos buvo mokamas 129 Lt priedas ir nurodo, kad šalys dėl kitokio nei 129 Lt dydžio priedo pavojingas darbo sąlygas nesitarė. Toks paties apelianto situacijos vertinimas, tvirtinimas mokant ( mokėjus) priedą nepaisant to ,kuriame skyriuje jie dirba, tik patvirtina, kad atsakovas žinojo apie nukrypstančias nuo normalių ir pavojingas darbo sąlygas, jas pats taip vertina ir vertina, suprato, kad ieškovams už tokias darbo sąlygas priklauso priemoka prie pagrindinio atlyginimo, ir, vadovaudamasis DK 192 str., šią priemoką mokėjo. Jei nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nebūtų buvę, 129 Lt priemoka darbuotojams nebūtų mokama. Atsakovas pats pažymėjo apeliaciniame skunde, kad jis yra viešoji įstaiga, finansuojama iš privalomojo draudimo fondų, o lėšos, skirtos ligoninei, reikalingos pacientų gydymui, todėl atsakovo teiginiai, kad 129 Lt priemokos už nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų darbuotojams mokėtos, nors tokių nukrypimų nebuvo, laikytini nepagrįstais ir prieštaraujančiais faktinei situacijai. Nepagrįstų pasak atsakovo priedų mokėjimas reikštų, jog atsakovas kaip darbdavys neracionaliai naudojo lėšas, be teisinio pagrindo mokėjo nepriklausančias darbuotojams gauti sumas. Priedų mokėjimų pasak atsakovo nepagrįstumą patvirtinančių įrodymų( pvz. audito išvadų, tyrimo aktų ar pan.) į bylą nepateikta.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų darbas sanitarais VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra dirbamas esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų ir šių nukrypimų atsakovo taikomos priemonės nepašalina.
Nustačius, kad ieškovai VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje dirba esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, turi būti įvertinta, ar ieškovams buvo mokamas priedas už pavojingas darbo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki 2002-01-01 ieškovams buvo mokamas ne mažiau kaip 30 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos priedas. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Vyriausiojo gydytojo 2002-01-21 priimtame įsakyme Nr.6 k „Dėl darbo užmokesčio“ nurodyta, kad nuo 2002-01-01 ligoninėje keičiama darbo apmokėjimo tvarka - formuojant darbuotojo darbo užmokestį, priedas, kuris buvo mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą. Ieškovų darbo sutartyse buvo padaryti įrašai, patvirtinantys ieškovų sutikimą, kad nuo 2002-01-01 jiems būtų mokamas 580 Lt tarnybinis atlyginimas pagal naują apmokėjimo tvarką, o apklausti darbuotojai patvirtino, jog iki tol mokėtas 30 proc. dydžio priedas buvo įskaičiuotas į pagrindinį 580 Lt atlyginimą ir nepakito iki to laiko, kol buvo nustatytas didesnis MMA.
Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas savavališkais veiksmais, t. y. 2002-01-21 įsakymu, panaikino iki tol galiojusį 30 proc. MMA priedą ir naujo priedo nenustatė, tačiau toks ieškovų argumentas yra nepagrįstas, kadangi minėtame įsakyme buvo nurodyta, jog priedas už pavojingas darbo sąlygas bus įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą, t. y. ne panaikinamas, o priedo dydžiu padidinamas mokamas atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Vyriausiojo gydytojo 2002-01-21 priimtu įsakymu Nr.6 k buvo nuspręsta priedą įtraukti į pagrindinį atlyginimą, tačiau šiuo vidaus aktu nebuvo priimtas sprendimas priedą sumažinti iki 129 Lt. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu bei procesiniuose dokumentuose, atsakovas 2002-01-21 įsakymą nepagrįstai traktavo kaip susitarimą dėl fiksuoto 129 Lt dydžio priedo už pavojingas darbo sąlygas nustatymo. Apeliantas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė apeliaciniame skunde nurodo, kad darbo sutarties šalys susitarė, jog priedas bus 129 Lt, ieškovai su tokiu pakeitimu sutiko, pasirašė sutartyse ir pakeitimui neprieštaravo. Toks atsakovo vertinimas yra nepagrįstas, kadangi ieškovai, pasirašydami darbo sutarčių pakeitimuose ir sutikdami su 580 Lt pareiginiu atlyginimu, nedavė sutikimo priemokos už pavojingas darbo sąlygas nekintamo dydžio nustatymui. Tuo metu (iki 2002-03-28) galiojusioje Kolektyvinėje sutartyje taip pat buvo numatyta, jog priemoka už kenksmingas darbo sąlygas yra 30 proc. MMA dydžio, todėl darbuotojai, pasirašydami pakeitimus, galėjo pagrįstai tikėtis, kad kintant MMA, jų pareiginis atlyginimas su į jį įtrauktu 30 proc. MMA dydžio priedu taip pat kis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad darbo apmokėjimo sąlyga pagal Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnio reikalavimus buvo būtinoji, kurią pakeisti reikalingas darbuotojo sutikimas, o nagrinėjamu atveju ieškovai sutikimo priemokos sumažinti iki 129 Lt nedavė.
Atsakovas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas neturi teisės pats nuspręsti priedo apmokėjimo dydžio, kadangi susitarti dėl darbo sutarties sąlygų yra sutarties šalių prerogatyva. Atsakovui paaiškintina, kad teismas, esant nesutarimams tarp sutarties šalių dėl sutarties turinio ar jos sąlygų, sutarties nuostatas aiškina pats. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Darbo kodekso redakcijoje nebuvo nustatyta darbo sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl darbo sutarčių aiškinimui papildomai taikomos CK nustatytos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės ta apimtimi, kiek jos neprieštarauja DK 10 str. nustatytiems DK normų aiškinimo principams, taip pat ypatumams, kuriuos lemia darbo teisinių santykių, konkretaus darbo teisinių santykių instituto ar darbo sutarties specifika( CK 1.1 str.3 d.). Aiškinant sutartis, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o jei ketinimų nustatyti negalima, sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Kaip jau buvo minėta, įvertinęs VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Vyriausiojo gydytojo 2002-01-21 įsakymą, tuo metu įstaigoje galiojusios Kolektyvinės sutarties ir Darbo sutarties įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad darbo sutarties šalys – atsakovas ir ieškovai – susitarė dėl darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimo, tačiau ne dėl priemokos dydžio sumažinimo ar konkretaus ( ne procentinio) dydžio fiksavimo, o sąlyga dėl 30 proc. MMA dydžio priemokos liko nepakitusi. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas konstatavo tikruosius šalių ketinimus, bet ne pats nustatė priedo dydį. Pažymėtina ir tai, kad, jei pagal DK 192 str. egzistuoja nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų, o darbo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti dėl padidinto atlygio, teismas turėtų teisę tokį šalių nesutarimą išspręsti ir padidintą atlygio tarifą nustatyti, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priedų neskyrė, o konstatavo šalių jau sutartą priedo dydį.
Apeliantas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė teigia, jog ieškovai su darbo apmokėjimo sistemos pakeitimu sutiko, pasirašė darbo sutarties pakeitimus ir iki pat 2011 m. nereiškė jokių pretenzijų. Teismas jau minėjo, kad ieškovai sutiko ir pasirašė po darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimu, t. y. priedo mokėjimo kartu su pagrindiniu atlyginimu, tačiau ne su paties priedo dydžio sumažinimu ar fiksavimu. Be to, ieškovai ir jų atstovai pareiškė nesutikimą su 2002-01-21 įsakymu bei priedo už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų sumažinimu ir tokius reikalavimus išreiškė raštu 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. ir kt. (T. 1, b. l. 80-82), todėl atsakovas nepagrįstai teigia darbuotojus nereiškus jokių pretenzijų šiuo klausimu ir ieškovų nesikreipimą į teismą iki pat 2011 m. traktuoja kaip sutikimą dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis.
Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvuota ir pagrįsta išvada, jog ieškovai ir atsakovai buvo sutarę dėl 30 proc. MMA dydžio priemokos už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų mokėjimo, tačiau atsakovas šį susitarimą traktavo netinkamai – kaip fiksuoto 129 Lt dydžio priemokos nustatymą nuo 2002-01-01.
Nesutinkama su ieškovų skundo teigimu, jog nesuprantama kokiu pagrindu teismas sprendė, jog 129 Lt priemoka buvo mokama. Pirmos instancijos teismas motyvavo kokių lokalinių norminių aktų pagrindu jis padarė tokią išvadą - 2002-01-21 įsakymas, jo priėmimo metu galiojusi kolektyvinė sutartis( 5.3, priedas Nr.3), 2011-04-29 įsakymu patvirtinta Darbo apmokėjimo tvarka ( 3.4.6 p.). Kolegijos vertinimu iš nurodytų dokumentų matosi, jog priedas buvo skaičiuojamas ir mokamas kaip pagrindinio darbo užmokesčio dalis. Klaidinga aiškinti, jog priedas buvo mokamas tik iki pirmo po 2002-01-21 įsakymo paskelbto MMA padidinimo 2003-09-01, nes darbo užmokesčio mokėjimo tvarka po to nebuvo keičiama ( iki 2011-04-29). Pastebima, jog iš 2011-07-21 atsakovo administracijos, profesinės sąjungos atstovų ir kitų posėdžio protokolo matosi, jog administracijos vadovas aiškino, jog priedai yra įtraukti į pagrindinį atlyginimą ir mokami sykiu su juo nuo 2002 metų, neprieštaravo dėl jų išskyrimo (T.1, b.l.87-89).
Atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovams neišmokėtas priemokas už laikotarpius po kreipimosi į teismą, kadangi pagal DK 301 str. ieškovams priteistinos sumos tik už 3 metus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, jog LR Darbo kodekso 301 str. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 1 d. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, jog DK 301 str. nustatytu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos nepriteisti viso asmens uždirbto darbo užmokesčio ir kitų jam priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų, atitinkamai apribota teismo teisė vykdyti teisingumą ir užtikrinti konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimą. Vadovaujantis Konstitucijos 107 str. 1 d. nuostata, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, todėl nagrinėjamoje byloje DK 301 str. netaikomas, o ieškovams pripažįstama teisė ir į priemokas už darbą laikotarpiu po bylos iškėlimo teisme.
Ieškovai apeliaciniame skunde pažymi, jog atsakovo įsakymas ir priedo į pagrindinį atlyginimą įskaitymas neatitiko darbuotojų valios, o teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal faktinius mokėjimus ieškovams iš viso nebuvo mokama jokia priemokos dalis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad atsakovas, sudarydamas su ieškovais darbo sutartis dėl darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turėjo vykdyti įstatymo reikalavimą susitarti su darbuotojais dėl konkretaus padidinto tarifinio atlygio ir darbo sutartyse aiškiai nurodyti darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką ir darbo užmokestį sudarančias dalis, tačiau to nepadarė. Sutiktina ir su tuo, kad darbo užmokesčio priedo dydis ir jo mokėjimo tvarka, ypač susieta su kintančiu MMA dydžiu, buvo nustatyta dviprasmiškai, sukėlė painiavos ir nevienodą supratimą bei aiškinimą, bet tai negali būti teisiškai pagrįstu motyvu išvadai, jog priedas iš viso nebuvo nustatytas ir nebuvo mokamas, todėl turi būti priteistas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į ieškovų apeliantų argumentus, jog tam tikru laikotarpiu ieškovams mokėto atlyginimo su priedu dydis buvo mažesnis nei minimali mėnesinė alga bei 129 Lt priemoka. LR Vyriausybei nuo 2005 m. liepos 1 d. minimalią mėnesinę algą padidinus iki 550 Lt, ieškovams mokamas atlyginimas sudarė 635 Lt (T. 12, b. l. 29-34, skaičiuotė ieškinyje t.1, b.l.11), t. y. 550 Lt minimali mėnesinė alga bei 85 Lt priemoka. Atlyginimas ieškovams 2005 m. lapkričio 1 d. buvo pakeltas iki 700 Lt. Taigi, ieškovams 4 mėnesius mokant 129 Lt priedą už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, buvo mokamas 44 Lt mažesnis- 506 Lt nei nustatytas 550 Lt MMA darbo užmokestis ( 635 Lt – 129 Lt )( Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas ieškovams nuo 2002-01-01 iki šios dienos moka 129 Lt priemoką, tačiau tuo pačiu įvertinęs aplinkybę, kad dėl MMA padidinimo ir atsakovo savalaikiai nepakeltų atlyginimų keturis mėnesius buvo mokamas mažesnis nei MMA užmokestis, nors tą draudžia DK 187 str., sprendžia, jog teisingumas šiuo atveju būtų tinkamai įgyvendinamas ieškovams papildomai priteisus neišmokėto iki MMA nustatyto dydžio skirtumą už 2005-07-01 – 2005-11-01 laikotarpį. Teismas yra saistomas ieškovo nubrėžtų teisminio nagrinėjimo ribų ir gali jas peržengti tik tam tikros kategorijos bylose, kuriose vyrauja viešasis interesas. Šiuo atveju nagrinėjamoje darbo ginčo byloje egzistuoja viešasis interesas, o CPK 417 str. numato, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą, teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 417 str., bendraisiais teisės principais ir gindamas viešąjį interesą minėtu laikotarpiu pas atsakovą dirbusiems ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., E. M., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., V. Č., J. L., B. P., S. Š., G. K. papildomai priteisia po 176 Lt nesumokėtos priemokos dalies kiekvienam už laikotarpį nuo 2005-07-01 iki 2005-11-01.
VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės apeliaciniame skunde pažymima, jog skundžiamame teismo sprendime ieškovei B. K. neteisingai suskaičiuota priteista suma, o ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškovui A. K. nepriteista 4 202,20 Lt suma už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė, kad nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, t.y. 2011-08-22 ieškovei B. K. iki atleidimo iš darbo dienos 2013-12-02 priteisiama 5 661,40 Lt ir skliausteliuose pateikė formulę, pagal kurią gauta nurodyta suma: (111Lt:30d.x10d.) + (111 Ltx11mėn.) +(126 Lt x5 mėn.) +(171 Lt x11 mėn.) +(174 Lt: 30d.x2d.). Atlikus nurodytus veiksmus nustatyta, kad B. K. priklausanti suma yra 3 780,60 Lt (37 Lt + 1 221 Lt + 630 Lt + 1 881 Lt + 11,6 Lt = 3 780,60 Lt). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus ir motyvuojamąją dalį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė aritmetinę klaidą, todėl sprendime ieškovei B. K. už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2013-12-01 priteista suma taisytina, nurodant, kad ji yra 3 780,60 Lt. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovų argumentu, jog ieškovui A. K., kaip ir kitiems pas atsakovą tebedirbantiems ieškovams, turėjo būti priteista 4 202,20 Lt suma už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2014-02-17( teismo sprendimo paskelbimo), tačiau pirmosios instancijos teismas nors tokį reikalavimą šis ieškovas buvo suformulavęs (t.10,b.l.23), sprendime motyvuota dėl šios sumos priteisimo reikalingumo, ieškovui A. K. labiausia tikėtina dėl klaidos nepriteisė, todėl ją ieškovui priteisia apeliacinės instancijos teismas.
Apeliantas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė apeliaciniame skunde nurodo, kad priteistos sumos turėtų būti mažinamos atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra viešoji įstaiga, ligoninė ir įstaigos finansavimas yra iš privalomojo draudimo fondo ir tikslinis – skirtas užtikrinti asmens sveikatos paslaugų teikimą, o ieškovams priteisus tokią didelę sumą būtų pažeidžiamas viešasis interesas. Apeliantas savo pozicijai pagrįsti cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylą Nr. 3K-3-82/2008, kurioje kasacinis teismas nurodė, kad darbdaviui taikoma sankcija turi būti adekvati padarytam pažeidimui. Kolegija su šiais atsakovo motyvais nesutinka. Ieškovams priteistos sumos nėra sankcija darbdaviui už netinkamą apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymą. Šios sumos yra skirtos užtikrinti konstitucinį principą, jog kiekvienas žmogus turi gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, ir apginti ieškovų-darbuotojų teises. Atsakovo cituojamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008 buvo nagrinėjamas ieškinys dėl darbdavio pareigos visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju paskutinę darbo dieną nevykdymo, taigi šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjama byla, o nurodyta teismų praktika šiuo atveju netinka. Pažymėtina ir tai, kad sudėtinga atsakovo finansinė padėtis ar atsakovo, kaip iš valstybės lėšų finansuojamos įstaigos, statusas negali būti tinkama priežastis neginti ieškovų turtinių teisių ar jas apginti tik iš dalies.
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir išvardintais argumentais, įvertinus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas ieškovų apeliacinį skundą tenkina iš dalies, atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Ieškovai ir jų atstovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų tokias išlaidas apeliaciniame procese patyrę, todėl prašymas netenkinamas (CPK 98 str.).
Ieškovų apeliacinį skundą patenkinus dalinai, iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis, nes apeliantai ieškovai nuo jo mokėjimo pateikiant apeliacinį skundą buvo atleisti( CPK 96 str.1 d.).Iš atsakovo ieškovams šia nutartimi papildomai priteista 7722,2 Lt ( 176 Lt x 20 )+4202,2 Lt), tad priteistinas žyminis mokestis sudarys 232 Lt.
Atsakovo skundą patenkinus dalyje dėl priteistos B. K. sumažinimo 1880,8 Lt ( nuo 5 661,40 Lt iki 3780,60 Lt ), iš jos atsakovui priteistina šio sumokėto, pateikiant apeliacinį skundą, žyminio mokesčio 56 Lt ( CPK 93 str.1 d.). Nesant įstatyminių draudimų atlikti įskaitymus ir siekiant proceso ekonomiškumo, šiuo žyminio mokesčio dydžiu mažinama iš atsakovo B. K. priteista galutinė suma ( 3780,6 Lt – 56 Lt).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,
nutaria:
Ieškovų ir atsakovų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti:
papildomai priteisti iš atsakovo VŠĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“, į.k.173222266, S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., E. M., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., V. Č., J. L., B. P., S. Š., G. K. po 176 Lt kiekvienam už laikotarpį nuo 2005-07-01 iki 2005-11-01;
papildomai priteisti A. K. 4202,20 Lt už laikotarpį nuo 2011-08-22 iki 2014-02-17;
B. K. priteistą už laikotarpį nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, t.y. 2011-08-22, iki atleidimo iš darbo dienos 2013-12-02, sumą sumažinti iki 3 724,60 Lt
Papildomai priteisti iš atsakovo VŠĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“, į.k.173222266, valstybei žyminio mokesčio 232 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.