Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. K. ieškinį atsakovui UAB „Migel“ dėl automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, pinigų už prekę grąžinimo, trečiasis asmuo UAB „Petro transport“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo ir pinigų už prekę grąžinimo, ieškovui teigiant, jog po automobilio pirkimo išaiškėjo jo trūkumas – pakeista automobilio rida.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, liudytojų parodymus ieškinį atmetė argumentuodamas tuo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas automobilio pirkimo metu ieškovui būtų suteikęs klaidinančią informaciją ir mažai tikėtina, kad atsakovas būtų ėmęsis veiksmų dėl automobilio ridos pakeitimo. Ieškovui neįrodžius, jog perkant automobilį esminę reikšmę turėjo automobilio rida bei tai, kad ieškovas nereikšdamas pretenzijų dėl kitų automobilio trūkumų pretenzijas dėl automobilio ridos pradėjo kelti tik praėjus metams ir keturiems mėnesiams, sprendė, jog automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimas nėra tikslingas ir prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams.Apeliantas kvestionuoja teismo sprendimą motyvuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių sudaryta vartojimo pirkimo pardavimo sutartis ir esant nustatytai aplinkybei, kad automobilis parduotas su trūkumais, privalėjo ex officio vertinti galimybę ginčo atveju taikyti alternatyvius vartotojo pažeistų teisių gynimo būdus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apelianto argumentais.CK 6.333 str. 1 d. numatyta, jog pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daikto perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo tarp šalių buvus sudarytą vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6.350 str. 1 d.). Pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, privalo perduoti pirkėjui – fiziniam asmeniui, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti sutartyje įtvirtintus reikalavimus atitinkantį daiktą, o jei jie sutartyje neaptarti – daiktą, atitinkantį įprastus reikalavimus (CK 6.329 – 6.343, 6.350 str.), kurie detalizuojami CK 6.333 ir 6.363 straipsniuose įtvirtinant daikto kokybės kriterijus. Jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, pirkėjas esant vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčiai turi teisę: 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus; 4) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas; 5) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą (sutarties sudarymo metu aktuali CK 6.363 str. redakcija.). Taigi, įstatymui numatant alternatyvius teisių gynimo būdus, nagrinėjamu atveju ieškovas pasirinko reikalavimą vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad pirkėjo, kuriam perduotas netinkamos kokybės daiktas, galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis įstatymų leidėjas susiejo su daikto trūkumų pobūdžiu, todėl sprendžiant, ar pirkėjo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas yra tinkamas, svarbu įvertinti, kada išryškėjo daikto trūkumai, dėl kokių priežasčių šie trūkumai galėjo susidaryti, ar galima daiktu naudotis nepašalinus jo trūkumų, ar tuos trūkumus įmanoma pašalinti už proporcingą kainą per protingą terminą, ar trūkumai yra esminiai. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, spręstina dėl daikto atitikties tinkamos kokybės reikalavimams, o nustačius, kad daiktas yra netinkamos kokybės, vertintina, ar nustatyti nukrypimai nuo kokybės reikalavimų ir netinkama daikto kokybė yra tokie, jog sudaro pagrindą taikyti vartotojo pasirinktą teisių gynimo būdą, tarp jų ir įtvirtintą CK 6.363 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-7-581/2008 ir kt.). Pažymėtina, jog galimybė atsisakyti sutarties suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimas ir ieškovo sumokėtos sumos grąžinimas neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų ir paneigtų civilinių teisinių santykių stabilumą. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose vartotojų teisių bylose konstatuota, kad įstatyme įtvirtinti vartotojo teisių gynybos būdai nediferencijuojami vien pagal kriterijų ar vartotojo teisės buvo pažeistos tuo, kad jam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas. Vartotojas disponuoja CK 6.363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors iš šiame straipsnyje įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų. Tuo tarpu šalių ginčą nagrinėjantis teismas patikrina ar yra užsakovo (ieškovo-vartotojo) pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos arba taiko užsakovo (ieškovo-vartotojo) pasirinktą, nurodytame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti, arba parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų užsakovo (ieškovo–vartotojo) teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013).Kolegijos vertinimu, bylos faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju pakeista automobilio rida nebuvo esminis trūkumas turėjęs įtakos automobilio kokybei, kuris sudarytų pagrindą konstatuoti esant tokį nukrypimą nuo daikto kokybės reikalavimų, kuris sudarytų teisinį pagrindą nutraukti šalių sudarytą sutartį. Sprendžiant ar sutarties pažeidimas yra esminis, vertintina, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Taigi, kiekvienu ginčo atveju, sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį pagrįstai tikėjosi gauti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas be automobilio ridos nenurodė daugiau jokių automobilio trūkumų. Iki sužinojimo, jog automobilio rida suklastota, ieškovas naudojosi automobiliu 1 metus ir 4 mėn., teismo posėdžio metu apklausti liudytojai E. K. ir A. K. patvirtino, kad automobilio būklė buvo gera. Tai reiškia, kad atsakovas pardavė ieškovui automobilį, kuris iš esmės buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, t.y. ieškovas didžiąja dalimi gavo tai, ką pagrįstai tikėjosi gauti pirkdamas 5 metų senumo automobilį. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo elgesys automobilio pirkimo metu, t.y. avanso pervedimas atsakovui dar iki automobilio apžiūrėjimo, nesinaudojimas teise patikrinti automobilio būklę, patvirtina, jog automobilio rida nebuvo esminis faktorius lėmęs ieškovo apsisprendimą pirkti ginčo automobilį. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimas ir įpareigojimas grąžinti ieškovui sumokėtą sumą neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų, t.y. nebūtų proporcinga ieškovo teisių gynimo priemonė atsakovo atžvilgiu. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nustatytų CK 6.327 straipsnyje, 6.333 straipsnio 1 dalyje, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (CK 6.363 str.). Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius. Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę pagal įstatymą. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėja, jog automobilio skydelis automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu rodė 261000 km, tai patvirtina ir PVM sąskaitoje – faktūroje įrašyti skaičiai (T. 1., b.l. 4). Tuo tarpu atlikus kompiuterinį testą ieškovo įsigytam automobiliui paaiškėjo, jog automobilio skydelio parodymai nesutampa su automobilio blokų, kurie fiksuoja kilometražą parodymais, o tikroji automobilio rida yra 522910 km, t.y. dvigubai didesnė nei pirkimo – pardavimo metu (T1., b.l. 6,7). Atsakovas nepateikė įrodymų paneigiančių šias aplinkybes, taip pat neįrodė, jog jis nėra atsakingas už šį automobilio trūkumą ar kad automobilio pirkimo – pardavimo metu šis automobilio trūkumas buvo aptartas su ieškovu ar buvo toks akivaizdus, kad ieškovas be specialaus tyrimo būtų galėjęs jį pastebėti (CPK 178 str.). Įvertinus šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas sutikti su apelianto argumentu, jog automobilis jam buvo parduotas su paslėptais trūkumais, t.y. su pakeista rida. Kolegijos įsitikinimu, automobilio rida yra svarbus faktorius sprendžiant apie automobilio vertę, nusidėvėjimą, naudingumą ir kitas technines charakteristikas, todėl neatitiktų teisingumo protingumo ir sąžiningumo principų, kuomet šioje situacijoje liktų neapgintos ieškovo kaip vartotojo teisės.Pažymėtina, jog vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, byla Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-480/2009). Įvertinus nurodytas aplinkybes, sutiktina su apelianto pozicija, jog pirmosios instancijos teismui nustačius nesant teisinio pagrindo taikyti ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą – sutarties nutraukimą, pirmosios instancijos teismas vykdydamas pareigą užtikrinti vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugą turėjo parinkti alternatyvų įstatyme numatytą vartotojo teisių gynybos būdą pagal ieškovo įrodytas aplinkybes.Ieškovas, grįsdamas savo poziciją dėl automobilio trūkumų, į bylą pateikė Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 2141014, kurios išvadose nustatyta, jog ginčo transporto priemonės rinkos vertė pagal automobilio skydelio parodymus yra 49400 Lt, tuo tarpu įvertinus automobilio realią ridą, t.y. 522910 km, automobilio vertė būtų 42300 Lt, t.y. 7100 Lt mažiau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į specifinę ginčo situaciją, labiausiai atitinkantis šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, būtų CK 6.363 str. 7 d. 3 p. numatyto alternatyvaus teisių gynimo būdo pritaikymas ir ginčo automobilio kainos sumažinimas 7100 Lt (2056,30 EUR) suma, t.y. skirtumu automobilio rinkos verčių (su deklaruota rida ir realia rida). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas iš dalies tenkinti apeliacinį skundą, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti iš dalies pritaikant kitą ieškovo kaip vartotojų teisių gynimo būdą. Nurodytas alternatyvus būdas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kolegijos vertinimu nepažeistų šalių interesų pusiausvyros. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovui iš atsakovo priteistina 2056,30 EUR suma.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys). Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai perskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Pažymėtina, jog spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 3388 Lt (981,23 EUR) teisinės pagalbos išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduotinus dydžius, todėl mažintinos iki protingo dydžio t.y. 1000 Lt (289,62 EUR), atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, advokato laiko sąnaudas, priteistos sumos dydį ir kt.. Įvertinus tai, kad ieškinys tenkintas iš dalies proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (88,3 proc.) atsakovui iš ieškovo priteistina 255,71 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 550 EUR teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (11,7 proc.) apeliantui iš atsakovo priteistina 64,35 EUR apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1156,46 EUR bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios išlaidos taip pat viršija rekomenduojamus dydžius, todėl atsižvelgiant į minėtus kriterijus mažintinos iki protingo 500 EUR dydžio. Atsižvelgiant į tai proporcingai atmestų reikalavimų daliai (88,3 proc.) atsakovui iš ieškovo priteistina 441,5 EUR.CPK 83 str. 1 d. 1 p. numato, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo vartotojai bylose dėl reikalavimų atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių. Šioje byloje už ieškinį ir apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1054 EUR (po 527 EUR). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleistas, iš atsakovo proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai valstybei priteistina 144,40 EUR žyminio mokesčio (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui V. K. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Migel“ į.k. 300666891 2056,30 EUR, 64,35 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti atsakovui UAB „Migel“ į.k. 300666891 iš ieškovo V. K. a.k. (duomenys neskelbtini) 697,21 EUR teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Migel“ į.k. 300666891 144,40 EUR žyminio mokesčio valstybei (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, juridinio asmens kodas 188659752, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, b. k. 73000, įmokos kodas 5660).