Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėja E. Lapinskienė Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00325-2009-7

2014 m. gegužės 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-07 nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. paskiriant 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinama. D. J. suimtinas nuosprendžiui įsiteisėjus. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio D. J. sulaikymo dienos.

V. B. civilinis ieškinys patenkintas visiškai. Iš D. J. V. B. priteista 250 000 Lt turtinė žala ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki visiško prievolės įvykdymo. Iš D. J. V. B. priteista 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikytas 2011-02-02 prokuroro nutarimais, D. J. turtui – negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, esančio Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įvykdymo. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikytas 2011-02-21 prokuroro nutarimu, G. H. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), automobiliui – „Mercedes Benz CLS500“, VIN: (duomenys neskelbtini)4, paliktas iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintinas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2008 metų kovo mėnesį, tiksli data nenustatyta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kelyje tarp Klaipėdos m. bei Karklės k., esančio Klaipėdos r., bei prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, D. J., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įtikino V. B., nesudarant jokių rašytinių sutarčių perleisti D. J. automobilius - „Mercedes Benz CLS500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 150 000 Lt vertės, ir „Mercedes Benz SL500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 100 000 Lt vertės, pažadant, kad iki 2008 metų pabaigos sumokės V. B. 250 000 Lt. Šio įtikinimo pasėkoje, V. B. 2008-04-26 nuvyko į VĮ „Regitrą“, esančią Šilutės pl. 50A, Klaipėdoje, kur minėtus automobilius išregistravo ir tuomet juos pristatė į D. J. nurodytą vietą – į namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kiemą. D. J. pažado sumokėti V. B. 250 000 Lt už minėtų automobilių perleidimą neįvykdė ir tokiu būdu, panaudodamas apgaulę, užvaldė V. B. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 250 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Liudytojas V. J. apygardos teisme parodė, kad apie automobilį nieko nežino. Automobilių pardavimais Vokietijoje užsiima sūnus, bet jis jam niekada nėra padėjęs. Turi tralą, bet juo vežioja malkas. Tralu automobiliai vežiojami nebuvo. Kada buvo parduotas tralas nepamena, gal 2010-2011 metais. Tarpininkavimo neatliko, pinigų negavo, jų nesiuntė. Sutuoktinė taip pat nieko nepadėjo. Nežino, ar prie jų namų kas nors užsiima automobilių prekyba. M. nepažįsta. Bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ jam nežinoma. D. J. nėra skambinęs. Kokią įmonę Vokietijoje turi sūnus jis nežino.

Liudytoja J. J. apygardos teisme parodė, kad turėjo tralą, kuriuo veždavo šieną. Turi sūnų, kuris gyvena Vokietijoje. Jos sūnus užsiima automobilių prekyba, tačiau nieko apie prekybą negali pasakyti. Niekas nėra prašęs supažindinti su sūnumi dėl automobilio pirkimo. Sūnus jokių daiktų, pinigų nėra siuntęs.

Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija įrodymų vertinimą ir teismo išvadas teigdamas, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (kasacinė nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl D. J. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., įvertino neteisingai, nepagrįstai pripažino juos apelianto kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui dėl ko apeliantas už minėtą nusikalstamą veiką pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nusikaltimo sudėtis yra visiškai įrodyta, D. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Už sukčiavimą pagal BK 182 str. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu, tarp jų ir svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra pirkimo–pardavimo sutartis, pagrindu. Viena vertus, civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-7-255/2012).

D. J. pagal BK 182 str. 2 d. nuteistas už tai, kad apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2008 metų kovo mėnesį, tiksli data nenustatyta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kelyje tarp Klaipėdos m. bei (duomenys neskelbtini) k., esančio Klaipėdos r., bei prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, D. J., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įtikino V. B., nesudarant jokių rašytinių sutarčių perleisti D. J. automobilius - „Mercedes Benz CLS500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 150 000 Lt vertės, ir „Mercedes Benz SL500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 100 000 Lt vertės, pažadant, kad iki 2008 metų pabaigos sumokės V. B. 250 000 Lt. Šio įtikinimo pasėkoje, V. B. 2008-04-26 nuvyko į VĮ „Regitrą“, esančią Šilutės pl. 50A, Klaipėdoje, kur minėtus automobilius išregistravo ir tuomet juos pristatė į D. J. nurodytą vietą – į namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kiemą. D. J. pažado sumokėti V. B. 250 000 Lt už minėtų automobilių perleidimą neįvykdė ir tokiu būdu, panaudodamas apgaulę, užvaldė V. B. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 250 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje įrodyta, kad D. J., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įtikino V. B., perleisti jam automobilius, nesudarant jokių rašytinių sutarčių ir pažadėjo, kad iki 2008 m. pabaigos sumokės V. B. 250 000 Lt. Su šia apylinkės teismo išvada apeliantas nesutinka. Apeliantas teigia, kad tarp jo ir V. B. nebuvo jokio automobilių pirkimo - pardavimo sandorio. Jis neįtikinėjo V. B. perleisti jam automobilius. Veikė kaip tarpininkas, padedantis V. B. parduoti automobilius, t.y. nurodydamas galimą pirkėją - M. J. ir tai darantis tikslu padėti V. B. gauti pinigų tam, kad pastarasis galėtų įsigyti butą Palangoje.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus su apylinkės teismo išvada nesutinka. Tiek D. J. parodymai, tiek liudytojo D. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, abiejų instancijų teismuose patvirtina, kad D. J. buvo tik tarpininkas parduodant automobilius. Pažymėtina, kad tokias aplinkybes apeliacinės instancijos teismui patvirtino nukentėjusysis V. B. savo 2013-09-17 atsikirtime į apeliacinį skundą, kurių nepaneigė ir teismo posėdyje apygardos teisme. Atsikirtimuose V. B. pripažino aplinkybę, kad D. J. buvo tik tarpininkas parduodant automobilius, o automobilių pardavimo-pirkimo sandoris buvo ne tarp jo ir D. J., o tarp jo ir automobilių pirkėjo Vokietijoje. Nurodė, kad vėliau pats M., sakė, kad nuvarytų automobilius adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, jo tėvams ir liepė skambinti jo motinai derinti visus reikalus bei patikino jį, kad už automobilius gautus pinigus jis tikrai persiųs iš Vokietijos ir jam reikės juos pasiimti iš jo tėvų. Po pokalbio su M. automobilius perdavė nepažįstamam asmeniui, prisistačiusiam M. tėvu, aukščiau nurodytu adresu vykdydamas M. nurodymą. Duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino, jog D. J. buvo tarpininkas, o pats pirkėjas Vokietijoje, kaip suprato, tai buvo pats J. arba jo įmonė, kuri ir turėjo perduoti pinigus D. J..

Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojai R. B., P. Š., E. S., M. J. ir P. D. parodė, jog pastarieji žinojo, kad V. B. pardavė automobilius būtent D. J., tačiau pastebėtina, kad pastarieji nenurodė, jog žino ar matė automobilių perleidimo aplinkybes. Teisiamajame posėdyje liudytoja R. B. parodė, kad iš sūnaus V. B. sužinojo, kad yra pirkėjas, todėl reikia mersedesus išregistruoti. Pasiklausinėjusi sužinojo, kad pirkėjas yra D. J., bet jo nebuvo mačiusi. Liudytoju apklaustas E. S. parodė, kad tarp draugų sklido kalbos, kad V. B. mersedesus pardavė D. J., tačiau pinigų negavo. Liudytojas M. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. B. yra jo draugas. Žinojo, kad jis turi mersedesus, kuriuos perleido D. J., tačiau nežino sandorio smulkmenų. D. J. buvo pasitikėjimą keliantis verslininkas. Liudytojas P. D. parodė, kad V. B. labai gerai pažįstą, kiek žino, automobilių V. B. D. J. nepardavė. Nepamena, kad V. B. jam būtų kada minėjęs, kad D. J. jam būtų skolingas už automobilius. Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas D. M. patvirtino aplinkybes, kad jis su V. B. susipažino per D. J.. V. B. norėjo pirkti butą iš jų įmonės Palangoje, bet neturėjo tam lėšų. Žinojo, kad V. verčiasi automobilių prekyba, todėl pasiūlė M. iš Vokietijos, iš kurio buvo anksčiau pirkęs automobilį. Jis susidomėjo V. B. automobiliais, todėl pastarajam davė M. numerį. Pirmą kartą galimai net patys su M. pakalbėjo ir asmeniškai prašė padėti V. B.. Tada V. B. išsirinko butą ir pinigus už butą žadėjo sumokėti tada, kai M. atsiskaitys už automobilius. V. B. paskambino jam ir pasakė, kad jau gavo pinigus už automobilius, todėl jis nuvyko pas M. tėvus į (duomenys neskelbtini) gatvę ir iš jų pats pasiėmė 230 000 Lt, juos įskaitė kaip avansą už butą. V. B. jis pasakė, kad atvykus į ofisą buhalterė išrašys pinigų gavimo kvitą. Kiek jam žinoma, dėl mersedesų visus reikalus V. B. tvarkė su M.. Šias aplinkybes D. M. patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Apklaustas liudytoju J. S. parodė, kad jis nežino, ar V. B. minėtus automobilius pardavė, ar atidavė D. J.. Apklaustas liudytoju P. Š. parodė, kad 2008 metais V. B. paprašė jo nuvaryti du mersedesus į (duomenys neskelbtini) gatvę, lyg sakė, kad automobilius parduoda D. J.. Nuvarius automobilius į kiemą išėjo moteris, vyras buvo, kieme stovėjo tralas. V. B. bendravo su tais žmonėmis, perdavė automobilių raktelius, dokumentus, kam ką konkrečiai perdavė nepamena. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgus į liudytojų parodymus negalima daryti vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados, kad V. B. automobilius pardavė būtent D. J., juolab, kad pats nukentėjusysis patvirtino, jog D. J. buvo tik tarpininkas parduodant automobilius.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad D. J. piktnaudžiavo V. B. pasitikėjimu, sudarydamas sėkmingo verslininko įvaizdį, įtikino V. B. perleisti automobilius be jokios rašytinės sutarties. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu - viena apgaulės formų - yra tada, kai kaltininkas BK 182 str. numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pasitikėjimo pagrindą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo). Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje neginčytinai nustatyta ir jokiais duomenimis nepaneigta, kad D. J. automobilių perleidimo metu objektyviai turėjo itin sėkmingo verslininko reputaciją - vystė sėkmingą verslą, investavo užsienyje, finansinė situacija buvo labai gera, turėjo prabangų automobilį, telefoną ir pan. Su V. B. jį siejo ilgalaikė 8 metų trukmės pažintis, todėl pastarajam buvo puikiai žinoma D. J. finansinė padėtis ir galimybės. Nukentėjusysis V. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. J. pažįsta apie aštuonis metus, žinojo, kad užsiima nekilnojamuoju turtu, importuoja automobilius iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Patikėjo D. J., nes jis atrodė turtingas, pastarasis pasakojo apie tai, kad investavo Gruzijoje 4 milijonus, užsakė automobilį draugei už šimtą tūkstančių eurų, pirko telefoną už dvidešimt tūkstančių, važinėjo prabangiu automobiliu, be to buvo pažįstami septynis-aštuonis metus, buvo iš jo pirkęs sklypą. Liudytoju apklaustas J. S. parodė, kad D. J. verslas sekėsi geriausiai, jis buvo autoritetas tarp verslininkų, buvo pirkęs iš jo butą, girdėjo, kad pastarasis vykdo verslą užsienyje, važinėjo prabangiu automobiliu. Liudytoju apklaustas P. Š. parodė, jog D. J. pažįsta, žinojo, kad jis verslininkas, užsiima nekilnojamuoju turtu, važinėja prabangiais automobiliais. Liudytoju apklaustas M. J. taip pat parodė, kad D. J. tuo metu buvo pasitikėjimą keliantis verslininkas, prekiavo nekilnojamuoju turtu, investavo užsienyje. Savo atsikirtimuose nukentėjusysis V. B. nurodė, kad D. J. pažįsta apie aštuonis metus. Tuo metu D. J. buvo sėkmingas verslininkas. Žinojo, kad jo finansinė padėtis buvo labai gera, jis važinėjo prabangiu automobiliu, investavo užsienyje. Sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad šios aplinkybės objektyviai buvo žinomos ir kitiems asmenims. Tokiu būdu D. J. nebuvo tyčia sukūręs tokio įvaizdžio siekiu piktnaudžiaujant pasitikėjimu apgaule pasisavinti iš jo automobilius. D. J. nesiėmė jokių veiksmų, kad piktnaudžiaudamas pasitikėjimu įtikintų V. B. nesudaryti rašytinių automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių. Remiantis byloje esančiais duomenimis teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks D. J. įvaizdis buvo sukurtas tyčia, siekiu įgyti V. B. pasitikėjimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad D. J. būtų įtikinėjęs V. B. perleisti automobilius be jokios rašytinės sutarties. Nukentėjusysis V. B. tiek savo atsikirtime, tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismui taipogi pripažino, jog neprašė D. J. sudaryti rašytinę tarpininkavimo sutartį, kadangi jam buvo nepatogu. Savo atsikirtimuose nukentėjusysis pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sandoris buvo ne tarp jo ir D. J., bet tarp jo ir automobilių pirkėjo Vokietijoje. Šiuo atveju nukentėjusiojo V. B. elgesys vertintinas kaip itin nerūpestingas. V. B. apeliacinės instancijos teismui teismo posėdžio metu pripažino, kad tokio sandorio nebesudarytų, būtų apdairesnis, o savo veiksmus vertina kaip neapgalvotus. Pažymėtina, kad V. B. būdamas pats verslininkas, pardavinėjantis automobilius, savo automobilius atidavė nepažįstamiems asmenims, nepatikrinęs minėtų asmenų dokumentų, nenustatęs jų tapatybės. Pirkėjo M. jis nepažinojo, pasitikėjo visiškai nepažįstamu asmeniu, vykdė visus jo nurodymus ir to pasėkoje 250 000 Lt vertės turtą atidavė nepažįstamiems asmenims, kurių ikiteisminio tyrimo metu nesugebėjo net atpažinti. Nukentėjusysis V. B. taipogi pripažino pirmosios instancijos teismui, kad nesigilino į tai, kas yra galutinis automobilių pirkėjas – M. ar kitas asmuo Vokietijoje, jam buvo svarbu tik gauti pinigus. Kartu pažymėtina, jog vykstant civilinei apyvartai ir esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis bei interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo padarinius. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių pasekmių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo to veiksmo atlikimo. Jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, ir taip veikdamas pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Šiuo atveju V. B. elgėsi itin nerūpestingai, ir be jokio prievolės įvykdymo užtikrinimo atidavė didelės vertės automobilius. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos faktiniu aplinkybių, kadangi bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nustatyta, kad D. J. nepirko iš V. B. automobiliu, o tik tarpininkavo juos parduodant, nebuvo jokio piktnaudžiavimo pasitikėjimu fakto, o paties V. B. elgesys vertintinas kaip itin nerūpestingas.

Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje įrodyta, kad V. B., įtikintas D. J., 2008-04-26 nuvyko į VĮ „Regitra“, kur išregistravo automobilius ir pristatė juos į D. J. nurodyta vietą - į namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kiemą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka ir konstatuoja, kad teisminio nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, jog automobiliai buvo perduoti ne D. J., o kitiems asmenims – galimai M. J. tėvams. Savo atsikirtimuose į apeliacinį skundą V. B. nurodė, kad D. J. buvo paprašęs jo išregistruoti automobilius. Prieš pristatant automobilius adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, paskambino nepažįstamas asmuo, kuris prisistatė M. vardu ir paaiškino, kad skambina nuo D. J.. Pastarasis paprašė, kad atsiųstu automobilių unikalius numerius, nes nori patikrinti ar automobiliai nevogti, ar nėra paskelbta jų paieška. Vėliau pats M. sakė, kad nuvarytų automobilius adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, jo tėvams ir liepė skambinti jo motinai derinti visus reikalus bei patikino jį, kad už automobilius gautus pinigus jis tikrai persiųs iš Vokietijos ir jam reikės juos pasiimti iš jo tėvų. Liudytoja J. J. pirmosios instancijos teismui parodė, kad su jokiais automobilių pirkėjais-pardavėjais nebendrauja. V. B., D. J. nepažįsta, nėra jų mačiusi. Šalia jų namo nestovi automobilių pervežimo tralai, ji su vyru jokiais pervežimais neužsiima. M. neprašo to daryti. Apeliacinės instancijos teismui J. J. jau pripažino, kad jie turėjo tralą, tačiau su juo veždavo šieną. Taip pat nurodė, kad nieko apie automobilių prekiavimą negali pasakyti. Niekas nėra prašęs supažindinti su sūnumi dėl automobilių pirkimo. Sūnus jokių daiktų, pinigų nėra siuntęs. Tuo tarpu sutuoktinis V. J. apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad tralą naudojo malkoms vežti. Nukentėjusiojo ir nuteistojo nepažįsta. Taip pat patvirtino pirmosios instancijos teismui duotus parodymus, kad tralas nebuvo naudojamas automobiliams vežti. Tarpininkavimo neatliko, pinigų negavo ir nesiuntė. Nors liudytojai J. neigia gavę automobilius, tikina neužsiimantys automobilių gabenimu ir bylos dalyvių nepažįstantys, tačiau tokius jų parodymus paneigia D. J., V. B., P. Š., P. D., D. M., D. P., K. Š. parodymai. D. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis turėjo gerą pažįstamą Vokietijoje, iš kurio nuolat pirko naujus automobilius, per jį buvo nupirkta apie 12 automobilių. Susitikimo metu, nepamena ar jis, ar D. M., V. B. davė M. J. telefono numerį, toliau jie jau bendravo tarpusavyje. Daugiau jie apie V. B. automobilius nekalbėjo. M. J. informavo, kad skambins žmogus dėl mersedesų pardavimo, kuris skambino, ar jis, ar D. M., neprisimena. Su M. J. susipažino per savo seserį, iš jo nupirko ne vieną prabangų automobilį. Išsirinkdavo automobilį, nuveždavo M. tėvams avansą 10-20 tūkst. litų, tuomet gaudavo sąskaitą elektroniniu paštu, likusią sumą jau apmokėdavo pavedimu, o automobilius atsiimdavo iš M. tėvų namų. Taip pat nurodė, jog buvo du atvejai, kai naudotą automobilį patys pardavė M. J., o grynuosius pinigus už jį pasiėmė iš M. tėvų. Liudytojas P. Š. parodė, kad 2008 metais V. B. paprašė jo nuvaryti du mersedesus į (duomenys neskelbtini) gatvę. Nuvarius automobilius, į kiemą išėjo moteris, vyras buvo, kieme stovėjo tralas. V. B. bendravo su tais žmonėmis, perdavė automobilių raktelius, dokumentus, kam ką konkrečiai perdavė, nepamena. Liudytojas P. D. parodė, jog įsigijo automobilį iš M. J.. M. kontaktus jam davė D., tačiau jis netarpininkavo, viską tiesiogiai derino su M.. M. jam teikė kelis pasiūlymus, kai išsirinko tinkamą, aptarė kainą, pirkimo sąlygas ir M. pasakė jo tėvams perduoti 10 000 Lt, kaip avansą, kad tikrai pirks automobilį, o jis išrašys sąskaitą ir atsiųs elektroniniu paštu. Vėliau automobilį jis pats pasiėmė iš Kylio. Liudytojas D. P. parodė kad yra buvęs pas M. J. tėvus, nes yra pirkę automobilių, todėl važiuodavo jų parsivaryti. Vieną kartą iš M. J. tėvo yra gavęs pinigus vokelyje už automobilį, smulkmenų nepamena. Liudytoja K. Š. parodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pirkusi tris automobilius iš „(duomenys neskelbtini)“. Už juos mokėjo bankiniais pavedimais, visus tris pirko Vokietijoje, o tada atsigabeno į Lietuvą. Šios įmonės savininkas buvo M., kurio tėvas tarpininkavo čia Lietuvoje parsigabenant automobilius. Visus juos būtent iš M. tėvo ir atsiimdavo. Liudytoju apklaustas D. M. parodė, kad žinojo, jog V. verčiasi automobilių prekyba, todėl pasiūlė M. iš Vokietijos, iš kurio buvo anksčiau pirkęs automobilį, jis susidomėjo V. automobiliais, davė V. M. numerį. V. išsirinko butą, pinigus už jį sumokėti žadėjo tada, kai M. atsiskaitys už automobilius. Po kurio laiko V. paskambino ir pasakė, kad jau gavo pinigus už automobilius, todėl jis nuvyko pas M. tėvus į (duomenys neskelbtini) gatvę ir iš jų pats pasiėmė 230 000 Lt, juos įskaitė kaip avansą už butą. D. M. apklaustas apeliacinės instancijos teisme taip pat patvirtino šias aplinkybes, kad iš M. J. yra pirkęs automobilį. Jam pasakydavo ko nori ir M. Vokietijoje ieškodavo. Dokumentus atsiųsdavo per siuntų tarnybą. Automobilis atvykdavo į M. tėvų kiemą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Buvo pardavęs automobilį, kurį nupirko M., už kurį pinigus parvežė. Vieną kartą pinigus paėmė iš M. tėvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi šie asmenys patvirtino, jog yra pirkę ar pardavę automobilius M., automobiliai buvo pristatomi ar paimami iš M. J. tėvų nurodytu adresu, (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu liudytojas V. J. parodė, kad vieną kartą D. M. buvo atvažiavęs, o kodėl buvo atvažiavęs nepamena, nors prieš tai minėjo, kad pastarojo nepažįsta. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog J. parodymai turėtų būti vertinti kritiškai, kaip akivaizdžiai neatitinkantys kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų. Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje pakanka įrodymų, jog automobiliai buvo perduoti būtent J. tėvams. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog V. B., įtikintas D. J., 2008-04-26 nuvyko į VI „Regitrą“, kur išregistravo automobilius ir pristatė juos į D. J. nurodyta vietą - į namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kiemą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos faktiniu aplinkybių, kadangi bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nustatyta, kad automobiliai buvo perduoti ne D. J., o kitiems asmenims - M. J. tėvams, ir tai buvo padaryta ne D. J., o paties M. J. nurodymu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, jog byloje įrodyta, kad D. J., panaudojęs apgaulę, neatsiskaitė su V. B. už automobilius ir tokiu būdu užvaldė didelės vertės (250 000 Lt) turtą. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad jis neturėjo jokios prievolės V. B. atsiskaityti už pastarajam priklausančius automobilius, kadangi tarp jų nebuvo jokio susitarimo juos pirkti, kaip ir nebuvo jokio susitarimo atsiskaityti iki 2008 metų pabaigos, kadangi jis atliko tik tarpininko vaidmenį. Pažymėtina, kad šios aplinkybės aptartos aukščiau, kurių neneigia ir pats nukentėjusysis. Atsikirtimuose į apeliacinį skundą V. B. nurodė, kad D. J. jam buvo paaiškinęs, kad automobiliai bus išvežti į Vokietiją, kur jo pažįstamas, vardu M., turi verslą automobilių pirkimų-pardavimų srityje. Perduodant automobilius adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, jam nebuvo svarbus galutinis pirkėjas, svarbiausia buvo gauti pinigus už automobilius. Todėl pripažintina aplinkybė, kad D. J. buvo tik tarpininkas parduodant automobilius, o pirkimo-pardavimo sandoris buvo ne tarp jo ir D. J., o tarp jo ir automobilių pirkėjo Vokietijoje. Be to pažymi, kad nebūtų pardavęs automobilių nepažįstamam asmeniui, jei nebūtų gavęs iš D. J. patvirtinimo, kad už automobilius bus tikrai atsiskaityta. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino šias aplinkybes ir parodė, kad tik po pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio jis su D. J. pirmą kartą susitiko ir išsiaiškino aplinkybes. Kaip dabar išsiaiškino D. J. buvo tik tarpininkas, jis suderino viską su M. dėl automobilių išgabenimo. Suderino, kad automobiliai bus nuvežti pas M. J. ir bus per jo įmonę ar asmeniškai parduoti. Nesulaukus pinigų jis kreipėsi į D. J., nes D. J. tarpininkavo. Jis skaitė, kad D. J. jam turi grąžinti pinigus, nes jis nepažinojo nei M., nei M.. Rašytinės sutarties nebuvo pasirašę. Dabar išsiaiškino, kad D. J. tų pinigų pats nebuvo gavęs. Tokią kaip prievolę D. J. žadėjo su juo atsiskaityti, bet D. J. iškilo problemos dėl nekilnojamojo turto ir bendravimas nutrūko. Nėra aišku, ar D. J. tuos pinigus užvaldė, ar jis jų negavo, aplinkybės neištirtos.

Nors nukentėjusysis V. B. neigia aplinkybes, kad pinigai už automobilius yra investuoti į butą Palangoje, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis V. B. pinigus už automobilius gavo ir jie buvo investuoti į butą, statomą Palangoje. Liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kurie buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje, kad pinigai už automobilius buvo sumokėti iškart, juos atgabenus į Vokietiją. Jo teigimu, U. M. atvyko su kolega ir pinigais, pasiėmė transporto priemones ir jų dokumentus, o pinigus už automobilius perdavė tiesiogiai vairuotojui. Liudytojas D. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad už automobilius gautus pinigus jis atsiėmė iš M. J. tėvų, iš viso jam buvo perduota 230 000 lt. Šie pinigai buvo įnešti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą, kaip avansas už V. B. perkamą nekilnojamąjį turtą. Šiuos savo parodymus D. M. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Liudytoja buhalterė K. Š. teisiamajame posėdyje parodė, jog išrašė pinigų gavimo kvitą 230 000 Lt sumai V. B.. Ji pinigų nematė. Kvitą liepė išrašyti D. M., nurodė, kad tai avansas už butą, kad jis tuos pinigus jau yra gavęs ir jie yra apskaityti. Kvitą pasirašyti turėjo D. P., nes jis buvo atsakingas už kasą, kada jis tai padarė, ji nežino. Nustebo, kad tokia didelė suma buvo mokama grynais pinigais, o ne banko pavedimu. V. B. matė vieną kartą, kai jis atvyko į biurą pasirašyti kvito, pasirašymo metu biure taip pat buvo D. M. ir D. P.. Prisimena ir tai, kad iškėlus bankroto bylą, ji pati įrašė V. B. į kreditorių sąrašą. Nurodė, jog preliminari sutartis buvo standartinė, tačiau nepamena, ar kvito išrašymo ir sutarties pasirašymo momentai sutapo. Liudytojas D. P. parodė, jog V. B. jokių pinigų už butą jiems neperdavė, o kvitas buvo išrašytas ir pasirašytas D. M. prašymu, kuris patikino, kad pinigai jau gauti. Iš šių liudytojų parodymų, darytina išvada, jog pinigus D. M. atgabeno dar iki to, kai V. B. atvažiavo pasirašyti kvito, kvitas buvo išrašytas V. B. nedalyvaujant. V. B. parodymai, neva jis pats atvežė pinigus, skirtus buto rezervavimui, padavė juos D. M. ir tik tuomet buvo išrašytas ir pasirašytas kvitas, neatitinka liudytojų duotiems parodymams. Apeliacinės instancijos teismui V. B. nurodė, kad pinigų perdavimo metu dalyvavo tik D. M., kuris paėmė pinigus ir pasirašė kvitą. Tačiau pažymėtina, jog kvite yra ne D. M. parašas. Iš kvito turinio matyti, kad jį pasirašė D. P., kaip bendrovės direktorius, bet ne D. M.. Akivaizdu, jog V. B. aplinkybės dėl pinigų perdavimą ir įforminimo neatitinka tikrovės. Nukentėjusysis V. B. teigia, kad 230 000 Lt įnešti už butą buvo gauti ne pardavus automobilius, o pardavus kotedžą ir butą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie V. B. teiginiai yra abejotini. Iš bylos medžiagos matyti, kad už turėto turto pardavimą V. B. gavo 210 145,65 Lt, o V. B. teigia, kad motinos namuose laikė virš 300 000 Lt, gautus pardavus kotedžą ir butą. Tokius jo parodymus paneigia ir motinos R. B. parodymai, kuri apklausta teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pinigai pas ją namie buvo laikomi tik apie 2 savaites. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas J. S. teisiamajame posėdyje parodė, jog 2007 ir 2008 metų sandūroje vekselio pagrindu jis paskolino V. B. 55 000 Lt, suprato, kad pastarajam pinigai reikalingi verslui, nes žinojo, jog jis verčiasi automobilių prekyba. Nurodė, kad netiesiogiai girdėjo, jog V. B. ir D. J. tariasi dėl buto pirkimo Palangoje, kad V. B. rezervavo butą Palangoje, bet negali pasakyti kaip už jį atsiskaitė, nes to nežino. Liudytojas P. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra girdėjęs, jog V. B. sumokėjo avansą už butą Palangoje, nes sėdėjo tame pačiame ofise su D. M., buvo verslo partneriai, tačiau tikslių aplinkybių nežino. Pinigų sumos už parduotus automobilius galėjo būti įneštos į įmonės sąskaitą D. M. už butą. Apibendrinus darytina išvada, kad byloje nėra jokiu objektyvių duomenų, jog D. J., panaudojęs apgaulę, neatsiskaitė su V. B. už automobilius ir tokiu būdu užvaldė didelės vertės (250 000 Lt) turtą. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos faktiniu aplinkybių, kadangi bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nustatyta, jog butas Palangoje buvo rezervuotas įmokėjus pinigus, gautus už automobilius, tuo tarpu V. B. paaiškinimai, neva jis įnešė savo šeimos pinigus yra abejotini.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrista išvada, jog byloje įrodyta, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia.

Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, Nr. 2K-7-255/2012, 2K-161/2013).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. J. veikė tiesiogine tyčia, kuri buvo kryptingai ir tikslingai nukreipta, turint konkrečiai apibrėžtą tikslą – apgaule, t.y. sukčiaujant, įgyti V. B. priklausantį didelės vertės turtą – automobilius „Mercedes Benz CLS500“ ir „Mercedes Benz SL500“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo argumentai dėl tiesioginės tyčios buvimo D. J. veiksmuose yra nepagrįsti. Šiuo atveju nustatyta, kad D. J. buvo tik tarpininkas parduodant automobilius. Automobiliai buvo parduoti Vokietijoje. M. J. parodė, kad pinigai už automobilius buvo perduoti vairuotojui atgabenusiam automobilius į Vokietiją. Aplinkybės, kad D. J. automobilius užvaldė, byloje nėra įrodytos. Nukentėjusysis V. B. savo atsikirtimuose pažymėjo, jog mano, kad D. J. teigdamas, jog pinigai už automobilius bus sumokėti iki 2008 metų pabaigos tikrai taip manė ir pats tuo tikėjo, pasitikėdamas M., kaip juo patikėjo ir jis. Mano, jei ne prasidėjusi ekonominė krizė D. J. ir pats būtų asmeniškai sumokėjęs jam pinigus už automobilius, nes dėl atsiskaitymo buvo jį patikinęs, o savo žodžio D. J. visada laikydavosi. Pripažįsta, kad D. J. veiksmuose nėra sukčiavimo, nes sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia. D. J. automobilių neužvaldė. Automobilius perdavė M. J. tėvams, žinodamas, kad automobiliai bus pardavinėjami Vokietijoje per M. J. įmonę. Teismo išvada, kad D. J. tyčios kryptingumą rodo tai, jog pastarasis išsirinko pačius prabangiausius automobilius, nesiderėjęs dėl jų kainos, neatitinka tikrovės, kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad D. J. jokių automobilių nesirinko ir dėl jų kainos nesitarė, jis veikė išimtinai kaip tarpininkas, ką patvirtino ir pats V. B. apeliacinėje instancijoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyviu duomenų, jog D. J. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, juo labiau, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Šioje byloje tarp D. J. ir V. B. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie buvo klaidingai traktuojami kaip pirkėjo ir pardavėjo, antra vertus - kaip peraugę i baudžiamuosius. Akivaizdu, jog jei tarp šalių ir susiklostė tam tikri santykiai, tai jie galėtų būti apibūdinti kaip civiliniai tarpininkavimo santykiai. Nukentėjusysis V. B. apeliacinės instancijos teismui pripažino, jog civiline tvarka nesikreipė, nes jis buvo garantuotas, kad pinigų neatgaus. Jei būtų turėjęs susitarimą ar sutartį, tai būtų kreipęsis, o jis nieko neturėjo, todėl parašė pareiškimą, nors pats automobilius atidavė žodiniu susitarimu. Pažymėtina, kad šios aplinkybės būtent ir lėmė baudžiamojo proceso pasirinkimą, o ne apsunkinimai pasinaudoti civilinėmis priemonėmis. Nenustačius, kad būtų apsunkintos ar atimtos nukentėjusiojo V. B. teisės apginti savo teises ir teisėtus interesus civilinio proceso tvarka, negalima ir išvada, kad D. J. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., požymių.

Prokuroras baigiamosiose kalbose pateikė prašymą priimti atskirą nutartį liudytojo D. M. atžvilgiu dėl tyrimo pagal BK 235 str. 1 d., nes, pasak prokuroro, liudytojo parodymai neatitinka tikrovės ir yra melagingi. Apeliacinės instancijos teismas prašymą atmeta kaip nepagrįstą ir konstatuoja, kad liudytojo D. M. parodymai iš esmės atitinka kitus byloje esančius duomenis, todėl teigti, kad jie yra melagingi nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 d., 305 str. nuostatas, pripažindamas kaltu D. J. padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimui, ir vertindamas įrodymus, padarė klaidingą išvadą, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 182 str. 2 d. nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį, kuriuo apeliantas išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymo, apeliacinio skundo argumentai, susiję su civilinio ieškinio dydžiu bei proceso išlaidų pagrįstumu nebeanalizuotini ir nebespręstini. Civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Kadangi D. J. išteisinamas, jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - panaikinama. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikytas 2011-02-02 prokuroro nutarimais, D. J. turtui – negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, esančio Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinamas. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikytas 2011-02-21 prokuroro nutarimu, G. H. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), automobiliui – „Mercedes Benz CLS500“, VIN: (duomenys neskelbtini), panaikinamas.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti – kompaktiniai diskai, esantys vokuose, 1 t. b. l. 181, 2 t. b. l. 16, DVD laikmena, esanti voke, 2 t., b. l. 11, paliktina saugoti byloje.

Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiosios V. B. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-07 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

D. J. pagal BK 182 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. J. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti.

Nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiojo V. B. prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą, taikytą 2011-02-02 prokuroro nutarimais, D. J. turtui – negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, esančio Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinti.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą, taikytą 2011-02-21 prokuroro nutarimu, G. H. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), automobiliui – „Mercedes Benz CLS500“, VIN: (duomenys neskelbtini), panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – kompaktinius diskus, esančius vokuose, 1 t. b. l. 181, 2 t. b. l. 16, DVD laikmeną, esančią voke, 2 t., b. l. 11, palikti saugoti byloje.