Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-141-460/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-10
Bylos Nr.: e2A-141-460/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
Ieškovas: Valstybinio studijų fondo
Atsakovas: Ž. F.

Kategorijos

2.2.2.3.1.11Universitetai, kolegijos, institutai ir kitos mokslo ir studijų institucijos

Civilinė byla Nr. e2A-141-460/2022Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00607-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.2.3.1.11: 2.6.10.5.1; 2.6.20.4. 3.3.1.18.1(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 10 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio studijų fondo (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio studijų fondo ieškinį atsakovei Ž. F. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Valstybinis studijų fondas (toliau ir Fondas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Ž. F. 753,01 Eur skolą, 27,11 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas vadovaudamasis Valstybinio studijų fondo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Valstybinio studijų fondo nuostatų patvirtinimo, administruoja valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies (toliau – Lėšų) grąžinimą į valstybės biudžetą. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujoji Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo redakcija. 2016 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymo XII-2534 (kuriuo priimta naujoji Mokslo ir studijų įstatymo redakcija) 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad asmenims, priimtiems į aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo, jų studijų laikotarpiu taikomos jų priėmimo į aukštąsias mokyklas metu galiojusios studijų, finansavimo, kreditavimo ir kitos sąlygos, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 17 dalies ir 78 straipsnio nuostatas. Iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 12 dalis nustatė, kad Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybės finansuojamose studijų vietose studijavę asmenys, pašalinti iš aukštosios mokyklos arba nutraukę studijas, privalo į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį. Šios nuostatos įgyvendinamasis teisės aktas, kuriuo vadovaujamasi administruojant lėšų grąžinimą - Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 „Dėl Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas). Aprašo nuostatos taikomos asmenims, priimtiems į aukštąsias mokyklas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Aprašo 4 punktu, lėšas į valstybės biudžetą grąžina valstybės finansuojamose vietose studijavę asmenys, kurie savo noru nutraukia studijas arba yra pašalinami iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka. 2010 m. liepos 28 d. sudarė studijų sutartį Nr. 139 (toliau – Sutartis). Pagal Sutartį atsakovė buvo priimta į valstybės finansuojamą studijų vietą, tačiau nuo 2010 m. spalio 13 d. buvo pašalinta iš aukštosios mokyklos. Tai patvirtina išrašas iš Lietuvos žemės ūkio universiteto 2011 m. kovo 1 d. Fondui pateikto 2010-2011 studijų metų rudens semestro metu valstybės finansuojamas studijas nutraukusių ar pašalintų iš aukštosios mokyklos asmenų sąrašo. Atsakovės ir Lietuvos žemės ūkio universiteto studijų Sutarties 10 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybės finansuojamas studentas, nutraukęs studijas arba pašalintas iš aukštosios mokyklos privalo į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamoje studijų vietoje apmokėti skirtas lėšas ar jų dalį. Atsižvelgiant į tai, kad Ž. F. studijavo valstybės finansuojamoje studijų vietoje ir buvo pašalinta iš aukštosios mokyklos, vadovaujantis Aprašo 4.2 punktu bei Sutarties 10 punktu, jai atsirado prievolė grąžinti lėšas į valstybės biudžetą. Grąžintinų lėšų dydis įtvirtintas Aprašo 5 punkte. Pagal jį asmenys į valstybės biudžetą turi grąžinti sumą, lygią 50 procentų einamųjų studijų metų studijų programos metinės kainos, ne didesnės už švietimo ir mokslo ministro patvirtintą norminę studijų kainą, ir ne daugiau, nei nurodyta Apraše. Atsakovei apskaičiuota grąžintinų lėšų suma yra 753,01 Eur. Fondas, vadovaudamasis Aprašo 9 punktu, apie kiekvieną atsiradusią prievolę grąžinti lėšas informuoja asmenis išsiųsdamas jiems įspėjimą. Įspėjime nurodomas prievolės vykdymo terminas, skaičiuojamas nuo įspėjimo išsiuntimo dienos. Vadovaujantis Aprašo 9 punktu (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 29 d.), atsakovė privalėjo Fondui lėšas grąžinti per 180 dienų nuo įspėjimo išsiuntimo dienos. Atsakovei nutraukus studijas, Fondas 2011 m. kovo 16 d. išsiuntė jai įspėjimą Nr. IS 20, kuriame nurodė, kad lėšos 2 600.00 Lt (753.01 Eur) privalo būti grąžintos iki 2011 m. rugsėjo 12 d. AB „Lietuvos paštas“ duomenimis įspėjimas buvo įteiktas atsakovės mamai. 2011 m. gegužės 10 d. ieškovas iš atsakovės gavo raštą, kuriame nurodė, jog siekia sužinoti daugiau informacijos apie jai privalomą sumokėti įsiskolinimą. 2011 m. birželio 3 d. ieškovas išsiuntė atsakovei raštą, kuriame nurodė, jog aukštajai mokyklai informavus Fondą apie atsakovės pašalinimą iš aukštosios mokyklos, Fondas išsiuntė atsakovei įspėjimą, kuriame informavo ją apie prievolę. Kadangi atsakovė pareigos grąžinti lėšas įspėjime nurodytu terminu neįvykdė ir lėšų negrąžino, vadovaujantis Aprašo 10 punktu, už laiku negrąžintas lėšas jai pradėti skaičiuoti delspinigiai, kuriuos sudaro 0,02 procento už kiekvieną pavėluotą dieną nuo likusios neapmokėtos skolos. Fondo apskaičiuota delspinigių suma už paskutines 180 dienų apskaičiuota pagal prievolės dydį, atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą, yra lygi 27.11 Eur (2021 m. birželio 15 d., DOK-21145).

Atsiliepimas

2. Atsiliepime į ieškinį atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, jog po sutarties su aukštąja mokykla pasirašymo atsakovė sužinojo, kad ji yra priimta į užsienio valstybės universitetą ir nusprendė studijuoti užsienyje. Ji dar 2010 m. rugpjūčio mėnesį apie tai informavo Lietuvos žemės ūkio universitetą, nes vadovaudamasi studijų sutarties 17 punktu, atsakovė turėjo teisę bet kada nutraukti sutartį. Studijuodama užsienyje atsakovė gavo Valstybinio studijų fondo 2011 m. kovo 6 d. raštą, į kurį atsakė 2011 m. gegužės 10 d. raštu, prašydama pateikti jai detalesnę informaciją, tačiau jokio atsakymo į savo prašymą negavo. Praėjus dar dešimt metų ji sulaukė ieškinio nagrinėjamoje civilinėje byloje. Šios bylos teisinis pagrindas yra negaliojantis poįstatyminis teisės aktas ir dar 2010 m. spalio 13 d. oficialiai nutraukta atsakovės 2010 m. liepos 28 sudaryta studijų sutartis su Lietuvos žemės ūkio universitetu. Minėta studijų sutartis buvo nutraukta dėl to, kad atsakovė neužsiregistravo į Lietuvos žemės ūkio universiteto studijas (ji pradėjo studijas užsienyje), t. y. studijų sutartis net nebuvo pradėta vykdyti, kas reiškia, kad universitetas nesuteikė atsakovei, o pastaroji negavo iš universiteto jokių valstybės finansuotų paslaugų. Netgi, jeigu vertintume ieškinio reikalavimą, kaip atsakovės turėtą galimybę gauti atitinkamas paslaugas, kuria ji nepasinaudojo, tai vis tiek nėra aišku, kokiu pagrindu yra reikalaujama priteisti visą studijų semestro kainą, kai studijų sutartis buvo nutraukta dar spalio 13 d., t. y. nepraėjus nei dviem mėnesiams nuo studijų pradžios (rugsėjo 1 d.). Studijų paslaugų teikimą ir jų finansavimą bei su tuo susijusias studento pareigas nustato ne Aprašas, bet studijų sutartis, o nagrinėjamas ginčas yra dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo, kylančios iš studijų sutarties. Atsakovės sudaryta Studijų sutartis kvalifikuotina kaip paslaugų sutartis. Sudarytoje Studijų sutartyje nebuvo nustatyta studento pareiga apie vienašalį sutarties nutraukimą informuoti raštu ir nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl fakto, kad studijų sutartis buvo nutraukta atsakovei neužsiregistravus į studijas, t. y. dar iki paslaugų teikimo pradžios. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė apie vienašalį Studijų sutarties nutraukimą pranešė universitetui iki rudens semestro pradžios (šių atsakovės nurodytų aplinkybių ieškovas nepaneigia), t. y. paslaugos teikėjas dar iki paslaugų teikimo pradžios buvo informuotas apie tai, kad atsakovė neketina studijuoti ir nutraukia sutartį. Tai patvirtina ne tik faktas, kad atsakovė nelankė paskaitų, bet ir faktas, kad atsakovė nesiregistravo į studijas. Universitetas gavęs iš atsakovės minėtą informaciją iki 2010 m. spalio 13 d. nesiėmė jokių veiksmų dėl oficialaus atsakovės išbraukimo iš studentų sąrašo ir sutarties nutraukimo, nors žinojo, kad jis neteikia ir neteiks atsakovei jokių paslaugų. Toks universiteto elgesys greičiausiai buvo pagrįstas planuotu finansavimo gavimu iš valstybės už atsakovei realiai neteikiamas studijų paslaugas ir negali būti vertinamas, kaip atitinkantis teisėtumo kriterijus ir sąžiningo sutarties šalies elgesio principus. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas akivaizdžiai ją praleido, ieškinio senaties termino pradžią prašo skaičiuoti nuo 2010 m. spalio 13 d. (atsakovės pašalinimas iš aukštosios mokyklos), o pabaigą 2020 m. spalio 13 d. (10 metų). Atsakovė prašė ieškinį atmesti šiuo pagrindu bei priteisti iš ieškovo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas (2021 m. liepos 12 d., DOK-23936).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinys atmestas. Teismas priteisė iš ieškovo Valstybinio studijų fondo atsakovei Ž. F. 116,16 Eur (vieno šimto šešiolikos eurų 16 ct) bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai teismo argumentai:

3.1. Atsakovė apie vienašalį Studijų sutarties nutraukimą ieškovui pranešė žodžiu iki rudens semestro pradžios (šių atsakovės nurodytų aplinkybių ieškovas nepaneigė), taigi paslaugos teikėjas buvo informuotas apie tai, kad atsakovė neketina studijuoti ir nutraukia Sutartį. Be to, atsakovės valią nutraukti studijų sutartį patvirtino aplinkybės, kad ji ne tik nelankė paskaitų, bet ir nesiregistravo į studijas. Universitetas, gavęs iš atsakovės paminėtą informaciją iki pat 2010 m. spalio 13 d. nesiėmė jokių veiksmų dėl oficialaus atsakovės išbraukimo iš studentų sąrašų ir sutarties nutraukimo, taip nepagrįstai delsdamas. Toks universiteto elgesys negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisėtumo kriterijus ir sąžiningo sutarties šalies elgesio principus.

3.2. Teismas nurodė, kad pagal faktinę situaciją Sutartis turėjo būti nutraukta atsakovės noru iki prasidedant rudens pirmajai sesijai, o ne 2010 m. spalio 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui, pašalinant atsakovę iš aukštosios mokyklos Sutarties 10 punkto bei Aprašo 4.2. papunkčio pagrindais.

3.3. Teismo vertinimu, toks netinkamas Sutarties nutraukimo įforminimas negali atsakovei sukelti civilinės atsakomybės. Kaip minėta, atsakovė nutraukė sutartį savo noru, todėl turėjo būti sutartis nutraukta Sutarties 17 punkto bei Aprašo 4.1 papunkčio pagrindais.

3.4. Teismas konstatavo. kad atsakovė nutraukė Sutartį iki pirmojo studijų metų pirmojo semestro pradžios, todėl jai neatsirado pareiga grąžinti valstybės finansuojamoje studijų vietoje apmokėti skirtas lėšas ar jų dalį.

3.5. Teismas nustatė, jog Fondas, vadovaudamasis Valstybinio studijų fondo nuostatais, administruoja valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimą į valstybės biudžetą. Apie atsakovės pašalinimą iš aukštosios mokyklos ieškovas sužinojo 2011 m. kovo 1 d., t. y. gavęs iš Lietuvos žemės ūkio universiteto raštą Nr. (08)-05-194, apie valstybės finansuojamas studijas nutraukusių ar pašalintų iš Universiteto asmenų sąrašo, todėl, teismo vertinimu, būtent nuo šios datos skaičiuotina bendro (10 metų) senaties termino pradžia, o pabaiga 2021 m. kovo 1 d. Ieškovas dėl savo pažeistos teisės kreipėsi su pareiškimu į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo 2021 m. kovo 18 d., t. y. praleidęs ieškinio senatį. Jokios svarbios priežasties, dėl kurios ieškovas taip ilgai nesikreipė į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo nenurodė ir byloje nėra nustatyta, todėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra.

III. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Teigia, jog prievolei atsirasti reikalingos dvi aplinkybės: studijos valstybės finansuojamoje vietoje; studijų nutraukimas savo noru arba asmens pašalinimas iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka.

4.2. Iš žymos ant sutarties matyti, kad sutartis buvo įregistruota, vadinasi, įsigaliojo. Sutarties sudarymo fakto atsakovė nagrinėjamoje civilinėje byloje neginčijo. Taigi, studijų valstybės finansuojamoje vietoje aplinkybė nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo įrodyta.

4.3. Nagrinėjamos bylos atveju studijos savo noru nebuvo nutrauktos, studentė iš aukštosios mokyklos buvo pašalinta Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus 2010 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 130NLB, Aprašo 6 punkte nurodytų aplinkybių, dėl kurių atsakovė būtų atleista nuo lėšų grąžinimo, taip pat nebuvo.

4.4. Atsakovės pašalinimo iš aukštosios mokyklos faktas civilinės bylos nagrinėjimo metu egzistavo ir ieškovo buvo įrodytas pateiktu išrašu iš Lietuvos žemės ūkio universiteto valstybės finansuojamas studijas nutraukusių ar pašalintų iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka asmenų sąrašu. Taigi, egzistuojant abiem Apraše nustatytoms aplinkybėms (studijoms valstybės finansuojamoje vietoje ir asmens pašalinimui iš aukštosios mokyklos aukštosios mokyklos nustatyta tvarka) Fondo reikalavimas grąžinti lėšas turėjo būti patenkintas, tačiau teismas jį atmetė.

4.5. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu ne kartą akcentavo, kad klausimai, susiję su studijų sutarties vykdymu, taip pat aukštosios mokyklos vykdytos procedūros iki sutarties nutraukimo nebuvo nagrinėjamos civilinės bylos dalykas, santykiai tarp aukštosios mokyklos ir atsakovės yra pasibaigę. Nagrinėjamos bylos dalykas yra būtent prievolė grąžinti lėšas, todėl nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą reikalinga ne aiškinti sutarties nuostatas, o vadovautis Mokslo ir studijų įstatymu bei Aprašu.

4.6. Pažymi, kad ieškovas nebuvo atsakovės ir aukštosios mokyklos sudarytos studijų sutarties šalis, todėl apie studijų sutarties nutraukimą atsakovė ieškovo informuoti neturėjo. Atsakovė apie ketinimą nutraukti studijas turėjo informuoti kitą sutarties šalį – aukštąją mokyklą. Nesutiktina ir su teismo išvada, kad ieškovas nepaneigė aplinkybės, kad atsakovė studijas nutraukė savo noru.

4.7. Aukštoji mokykla patvirtino, kad jokie studentės prašymai nebuvo gauti ir aukštosios mokyklos sprendimas dėl atsakovės pašalinimo iš aukštosios mokyklos tebėra galiojantis.

4.8. Ieškovas pažymi, kad atsakovė, manydama, kad studijų nutraukimo įforminimas buvo neteisingas bei pažeidė jos teises ir teisėtus interesus, turėjo kreiptis į aukštąją mokyklą dėl Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus 2010 m. spalio 13 d. įsakymo Nr. 130NLB nuginčijimo.

4.9. Teismas, konstatuodamas, kad aukštoji mokykla netinkamai įformino atsakovės studijų sutarties nutraukimą, nevertino, kokia tvarka aukštojoje mokykloje studijos nutraukiamos, kada ir kaip studentas turi pranešti aukštajai mokyklai apie studijų nutraukimą, kokioms aplinkybėms esant ir kuriuo momentu aukštoji mokykla šalina studentą iš aukštosios mokyklos.

4.10. Teismas sprendimą taikyti ieškinio senatį priėmė neįvertinęs, kad prievolė, dėl kurios kilo ginčas civilinėje byloje, yra terminuota, o ieškinio senaties taikymui terminuotų prievolių atveju taikoma kita Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostata, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 2 dalis. Šios nuostatos taikymas turi esminę reikšmę sprendžiant, ar ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino ir ar ieškovas gali apginti savo pažeistas teises teisme.

4.11. Atsižvelgiant į tai, kad prievolei įvykdyti pagal Aprašo 9 punkto nuostatas buvo nustatytas terminas (180 dienų skaičiuojant nuo 2011 m. kovo 17 d.), tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, kuris buvo 2011 m. rugsėjo 12 d., kadangi iki šio termino pabaigos ieškovas galėjo tikėtis, kad prievolė bus įvykdyta (CK 1.127 straipsnio 2 dalis). Taigi, bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju pradedamas skaičiuoti nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. ir baigiasi 2021 m. rugsėjo 12 d.

Atsiliepimas

5. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

5.1. Teigia, kad atsakovė dar 2010 m. rugpjūčio mėn. apie tai, kad nestudijuos, informavo Lietuvos žemės ūkio universitetą, nes vadovaudamasi studijų sutarties 17 punktu, atsakovė turėjo teisę bet kada nutraukti sutartį.

5.2. Dėl sutarties pažeidimo šioje byloje iš tikrųjų galėtų būti diskutuojama, kadangi byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovė sudarė studijų sutartį ir jau po sutarties sudarymo pasirinko studijas užsienyje, o apie tai, kad nestudijuos Lietuvos žemės ūkio universitete atsakovė dar iki numatytos studijų pradžios pranešė žodžiu. Taigi tokius atsakovės veiksmus galbūt galima vertinti kaip neteisėtus, tačiau klausimas šioje byloje buvo keliamas toks, ar dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovas (valstybė) patyrė kažkokius nuostolius, nes ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų studijų kainos sumokėjimą už atsakovės studijas.

5.3. Kadangi šioje byloje nebuvo ginčo dėl fakto, kad atsakovė nestudijavo Lietuvos žemės ūkio universitete nei vienos dienos ir universitetas buvo apie tai informuotas apie tai dar iki pirmojo studijų semestro pradžios, atsakovė byloje kėlė klausimą kas ir kiek mokėjo už studijas, kurios nevyko, o ieškovo nesugebėjimas pateikti tokius įrodymus kelia klausimą, ar tikrai egzistuoja privaloma civilinės atsakomybės sąlyga.

5.4. Iš principo, skaitant apeliacinį skundą susidaro įspūdis, kad ieškovas savo reikalavimą vertina kaip kažkokią mokestinę atsakovės prievolę ar rinkliavą, t. y. asmens prievolę valstybei sumokėti norminiame akte nustatytą piniginę įmoką, kuri yra siejama su studijų pasirašymo sutarties faktu ir dėl to ieškovas laiko, kad jam įrodinėti nuostolių šioje byloje nereikia.

5.5. Jeigu apeliacinis teismas sutiktų su tokia ieškovo pozicija, tai reikštų, kad ginčas šioje byloje yra ne dėl sutartinės civilinės atsakomybės, bet valstybės nustatytos rinkliavos priteisimo. Rinkliava šiuo atveju būtų kažkoks studijų sutarties pasirašymo mokestis, t. y. už tai, kad pasirašei studijų sutartį ir vėliau ją nutraukei turi sumokėti valstybei sutarties rinkliavą.

5.6. Kadangi civilinė atsakomybė yra tik dviejų rūšių (sutartinė ir deliktinė), o ieškovas ne kartą akcentavo atsakovės sudarytą studijų sutartį, tai logiška manyti, kad ieškovas kreipėsi dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo ir pagal Civilinio kodekso normas privalo įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas. Įrodyti nuostolius ir priežastinį ryšį privaloma ir nustatinėjant asmens deliktinę civilinę atsakomybę.

5.7. Atsakovės nuomone, netgi Aprašas nenurodo, kad ieškovei kreipiantis į teismą nereikia įrodyti aplinkybės, kad valstybė skyrė reikalaujamas lėšas asmens studijoms ir jos nebuvo grąžintos į valstybės biudžetą. Atitinkamų lėšų sumokėjimas už atsakovės studijas ir jų negrąžinimas į valstybės biudžetą yra fakto klausimas, kurį šalis turi įrodyti atitinkamai įrodymais, o ne Aprašo nuostatomis.

5.8. Ieškovo minimas Aprašas nėra speciali norma Civilinio kodekso VI knygos normų (dėl civilinės atsakomybės sąlygų) atžvilgiu ir remtis teisės normų konkurencijos taisykle lex specialis derogat legi generali nėra pagrindo.

5.9. Ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustato Civilinio kodekso 1.127 straipsnis, nors jo 1 dalyje yra nurodyta, kad taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, apelianto minimas Aprašas jokių ieškinio senaties taisyklių nereglamentuoja. Jis reglamentuoja ieškovo darbo tvarką, t. y. atitinkamos skolos administravimą: jog turi būti rašoma pretenzija, jog pretenzijoje turi būti nustatytas atitinkamas už studentą sumokėtos studijų kainos grąžinimo (sumokėjimo) terminas. Tai nėra ieškinio senaties skaičiavimą reglamentuojančios teisės normos, bet skolos (studijų įmokos) administravimo taisyklės, kurios skirtos visų pirma ieškovui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

8. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

9. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė Ž. F. su Lietuvos žemės ūkio universitetu 2010 m. liepos 28 d. sudarė studijų sutartį. Atsakovė buvo priimta į valstybės finansuojamą, taikomosios ekologijos studijų vietą. Iš 2011 m. vasario 11 d. Lietuvos žemės ūkio universiteto Valstybiniam studijų fondui pateikto nutraukusių studijas ar pašalintų asmenų sąrašo matyti, kad nuo 2010 m. spalio 13 d. atsakovė buvo pašalinta iš universiteto kaip neužsiregistravusi į studijas. Ieškovas 2011 m. kovo 16 d. išsiuntė atsakovei įspėjimą Nr. IS20 „Dėl lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą“, kuriame nurodė atsakovės prievolę per 180 dienų grąžinti 2 600 Lt (753,01 Eur) sumą už studijas. Minėtas įspėjimas atsakovei buvo įteiktas 2011 m. kovo 18 d. per jos motiną. 2011 m. gegužės 10 d. atsakovė kreipėsi į Fondą, prašydama pateikti jai detalesnę informaciją apie susidariusią situaciją. Fondas 2011 m. birželio 3 d. raštu Nr. SP333 informavo atsakovę, kad valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 „Dėl Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.2 punktas reglamentuoja, kad valstybės biudžeto lėšos skirtos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalis grąžinamos į valstybės biudžetą, jeigu asmenys pašalinami iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Ginčas šioje civilinėje byloje kilo dėl studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti lėšų grąžinimo, kai asmuo studijavo valstybės finansuojamoje studijų vietoje, bet sutartis buvo nutraukta ir asmuo buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė nutraukė Sutartį iki pirmojo studijų metų pirmojo semestro pradžios, konstatavo, kad jai neatsirado pareiga grąžinti valstybės finansuojamoje studijų vietoje apmokėti skirtas lėšas ar jų dalį. Be to teismas nustatė, kad praleistas ieškinio senaties terminas, o jo atnaujinti nėra pagrindo.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas savo teise ginti pažeistas teises teisme pasinaudojo nepraleisdamas ieškinio senaties termino, kadangi minėti procesiniai dokumentai teismui pateikti anksčiau nei 2021 m. rugsėjo 12 d. Apelianto nuomone, nagrinėjamos bylos dalykas yra būtent prievolė grąžinti lėšas, todėl nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą reikalinga ne aiškinti sutarties nuostatas, o vadovautis Mokslo ir studijų įstatymu bei Aprašu. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad ieškovas nepaneigė aplinkybės, kad atsakovė studijas nutraukė savo noru.

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad studijų sutartis turi būti kvalifikuojama kaip paslaugų sutartis (CK XXXV skyrius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutartis, Nr. 3K-3-315/2012). Šia sutartimi viena šalis – ieškovas (paslaugos teikėjas) įsipareigojo sudaryti studentui sąlygas vykdyti studijų programą, atitinkančią studijuojamos krypties turinį, pobūdį ir praktinio taikymo galimybes, užtikrinti dėstomos studijų programos kokybę ir sudaryti studentui sąlygas įgyti atitinkamos krypties išsilavinimą, o studentui visiškai įvykdžius studijų programą – suteikti studijų programoje numatytą kvalifikaciją (kvalifikacinį laipsnį) ir išduoti tai patvirtinantį diplomą, t. y. suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu, o kita šalis – atsakovė (paslaugos gavėjas, klientas) įsipareigojo vykdyti studijų programoje numatytas užduotis, laikytis Akademinės etikos kodekso, akademinės drausmės, vidaus tvarkos taisyklių, vykdyti kitus Universiteto statute ir kituose vidaus tvarką nustatančiuose teisės aktuose nustatytus įsipareigojimus; šalių nesaisto darbo ar kitokie pavaldumo (subordinacijos) santykiai (CK 6.716 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl prievolės grąžinti lėšas

14. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai iš dalies vadovavosi ne Mokslo ir studijų įstatymo ir Aprašo, kurie reglamentuoja lėšų grąžinimą nuostatomis, tačiau sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei nurodė, kad studijų sutartis kvalifikuojama kaip paslaugų sutartis, analizavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas dėl paslaugų sutarčių nutraukimo ir konstatavo, kad Sutartis turėjo būti nutraukta atsakovės noru iki prasidedant rudens pirmajai sesijai, o ne 2010 m. spalio 13 d. bei tai, kad Sutartis turėjo būti nutraukta Sutarties 17 punkto bei Aprašo 4.1 papunkčio pagrindais. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad Fondas yra biudžetinė įstaiga, vykdanti funkcijas, nustatytas Valstybinio studijų fondo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. nutarimu Nr. 540 „Dėl Valstybinio studijų fondo nuostatų patvirtinimo“. Pagal šių nuostatų 7.4. papunktį, Fondas administruoja valstybės lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimą į valstybės biudžetą, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka asmenys, kurie studijavo valstybės finansuojamose studijų vietose, yra pašalinti iš aukštosios mokyklos arba nutraukę studijas. Kolegijos vertinimu, klausimai, susiję su studijų sutarties vykdymu, taip pat aukštosios mokyklos vykdytos procedūros iki sutarties nutraukimo nebuvo nagrinėjamos civilinės bylos dalykas, santykiai tarp aukštosios mokyklos ir atsakovės yra pasibaigę. Nagrinėjamos bylos dalykas yra būtent prievolė grąžinti lėšas, todėl nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą buvo būtina ne tiek aiškinti sutarties nuostatas, kiek vadovautis Mokslo ir studijų įstatymu bei Aprašu. Pridėtina, kad šioje byloje aukštoji mokykla nebuvo proceso dalyvis. Šalys reikalavimų dėl aukštosios mokyklos priimtų sprendimų atsakovės atžvilgiu neginčijo, todėl jie yra galiojantys, dėl to teismas be pagrindo ėmėsi juos kvestionuoti (nutraukimo įforminimą, kt.). Spręstina, kad teismas vertinti studentų pašalinimo ir aukštosios mokyklos veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo neturėjo pagrindo.

15. Kolegija, apžvelgdama ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą, pastebi, jog Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 12 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2009 m. gegužės 12 d. iki 2012 m. sausio 28 d.) nustatyta, kad Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybės finansuojamose studijų vietose studijavę asmenys, pašalinti iš aukštosios mokyklos arba nutraukę studijas, privalo į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 „Dėl Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas aprašas (Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. spalio 29 d.), kurio nuostatos taikomos asmenims, priimtiems į aukštąsias mokyklas nuo 2009–2010 studijų metų, Aprašo 4 punkte numatyta, jog lėšos (jų dalis) į valstybės biudžetą grąžinamos, jeigu asmenys nutraukia studijas savo noru, išskyrus tuos atvejus, kai studijos nutraukiamos per pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą; asmenys pašalinami iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka (Aprašo 4.1, 4.2 punktai).

16. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad biudžeto lėšas (jų dalį) grąžina valstybės finansuojamose studijų vietose studijavę asmenys, t. y. asmenys, <...> mokęsi aukštojoje mokykloje pagal tam tikrą studijų programą (Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 20 dalis, 70 straipsnio 12 dalis) ir asmenys, nutraukę studijas savo noru, išskyrus tuos atvejus, kai studijos nutraukiamos per pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą (Aprašo 4.1 punktas).

17. Kaip žinoma, atsakovė nesimokė pagal tam tikrą studijų programą, tai reiškia, kad ji neatitinka Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 20 dalies, 70 straipsnio 12 dalies kriterijų. Kaip minėta anksčiau, nors atsakovė ir sudarė Sutartį su aukštąja mokykla, tačiau atsakovė net neužsiregistravo į studijas, nestudijavo (nesimokė), dėl to vėliau buvo pašalinta iš aukštosios mokyklos. Sprendžiant klausimą dėl atsakovės teisinės padėties Aprašo 4 punkto kontekste, dera pažymėti, kad atsakovė, kaip minėta, į studijas nesiregistravo, nelankė jokių paskaitų, t. y. savo aktyviais veiksmais (neveikimu) leido aiškiai suprasti, kad ji Lietuvos žemės ūkio universitete studijų nepradės ir nestudijuos (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Dėl šių aplinkybių universiteto rektoriaus 2010 m. spalio 13 d. įsakymu Sutartis su atsakove buvo nutraukta ir ji buvo išbraukta iš universiteto dėl užsiėmimų nelankymo (Sutarties 18 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, taip pat sutarties pažeidimu, jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos – klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama; įstatyme pranešimo forma nereglamentuota, todėl tinkamu pranešimu gali būti pripažinti ir paslaugų gavėjo veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012). Taigi paslaugos teikėjas (universitetas) atsakovės veiksmais (neveikimu) buvo informuotas apie tai, kad atsakovė neketina net pradėti studijų ir siekia / ketina Sutartį nutraukti. Kaip minėta, atsakovės valią nutraukti studijų sutartį patvirtino aplinkybės, kad ji ne tik neužsiregistravo į studijas, tačiau net iš viso nelankė paskaitų, dėl to konstatuotina, kad atsakove Sutartis buvo nutraukta ir jos (veiksmais), ir universiteto (įsakymu) iniciatyva.

18. Aptarus teisinį reguliavimą, šalių valią plėtojant ieškinio pagrįstumo analizę svarbu tai, kad Sutartis buvo nutraukta per pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą ir tai yra esminė bei lemiama aplinkybė, suteikiantį galimybę įvertinti susidariusią teisinę situaciją. Atsižvelgus į tai, kad Sutartis nutraukta per pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą (nereglamentuota, kieno iniciatyva), ši bylai reikšminga faktinė aplinkybė yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kai asmeniui nekyla prievolė grąžinti į valstybės biudžetą lėšas (jų dalį), skirtas studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti (Aprašo 4.1 punktas). Šį faktą teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl pagrįstai ieškovo ieškinio reikalavimą atmetė.

Dėl ieškinio senaties taikymo

19. Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Viena šios taisyklės išimčių nustatyta CK 1.127 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui.

20. Atsižvelgiant į tai, kad prievolei įvykdyti pagal Aprašo 9 punkto nuostatas buvo nustatytas terminas (180 dienų skaičiuojant nuo 2011 m. kovo 17 d.), tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, kuris buvo 2011 m. rugsėjo 12 d., kadangi iki šio termino pabaigos ieškovas galėjo tikėtis, kad prievolė bus įvykdyta (CK 1.127 straipsnio 2 dalis). Taigi, bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju pradedamas skaičiuoti nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. ir baigiasi 2021 m. rugsėjo 12 d. Fondas 2021 m. kovo 18 d. kreipėsi į Alytaus apylinkės Alytaus rūmus su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir 2021 m. birželio 15 d. ieškiniu dėl skolos priteisimo prašydamas priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už negrąžintas lėšas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės įrodo, kad ieškovas savo teise ginti pažeistas teises teisme pasinaudojo nepraleisdamas ieškinio senaties termino, kadangi minėti procesiniai dokumentai pirmosios instancijos teismui pateikti anksčiau nei 2021 m. rugsėjo 12 d.

21. Dėl nurodomų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškinys teismui pateiktas praleidus dešimties metų ieškinio senaties terminą. Įvertinus materialinio reikalavimo procesinę baigtį, spręstina, kad šis pažeidimas iš esmės neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui, nes ginčas iš esmės išnagrinėtas teisingai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

22. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

23. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas nustatant, kad ieškovas senaties termino nepraleido (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

24. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

25. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantas teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.

26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio.

27. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 193,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

28. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos teisinės pagalbos išlaidos, jas vertinant kompleksiškai, neviršija rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, jos yra realiai patirtos, įrodytos, todėl netenkinus apeliacinio skundo, atsakovei iš ieškovo priteistina 193,60 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgtina, kad ieškovo materialinis reikalavimas atmestas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 4 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Nustatyti, kad ieškovas Valstybinio studijų fondas ieškinio atsakovei Ž. F. dėl skolos priteisimo senaties termino nepraleido.

Atsakovei Ž. F. priteisti iš ieškovo Valstybinio studijų fondo 193,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Raimonda AndrulienėAušra MaškevičienėAlvydas Žerlauskas