- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-03
- Bylos Nr.
- 2S-1813-221/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- G. S.
- Kreditorius
- D. G.
- Skolininkas
- G. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės G. S. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-815-359/2012 pagal kreditoriaus D. G. pareiškimą skolininkei G. S. dėl teismo įsakymo išdavimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius D. G. kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą su pareiškimu skolininkei G. S. dėl teismo įsakymo išdavimo, t. y. dėl 600 000,00 Lt skolos, 5 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 2 500,00 Lt žyminio mokesčio priteisimo. Kreditorius D. G. prašė teismo užtikrinti jo reikalavimų įvykdymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkei G. S. priklausantį turtą ir pinigines lėšas 600 000,00 Lt sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi nutarė areštuoti kreditoriaus D. G. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui skolininkei G. S. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus ne didesnei kaip 600 000,00 Lt sumai; areštuojant skolininkei priklausantį turtą, uždrausti skolininkei nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant skolininkei teisę nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais; neužtenkant (ar nesant) šio turto, areštuoti skolininkės pinigines lėšas ir turtines teises ne didesnei kaip 600 000,00 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti skolininkei priklausančiomis piniginėmis lėšomis ir turtinėmis teisėmis, tačiau iš areštuotų piniginių lėšų leisti skolininkei atsiskaityti su kreditoriumi.
Teismas, atsižvelgdamas į kreditoriaus D. G. nurodytas aplinkybes ir į prašomos priteisti sumos dydį, padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu atsakovė G. S. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kreditoriaus reikalavimas yra dėl sumos viršijančios 150 000 Lt, o tokie ginčai pirmąja instancija nagrinėjami apygardos teismuose.
2. Vien tik tas faktas, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 24 d. teismo įsakymu iš D. G. priteisė R. S. 600 000 Lt netesybų pats savaime neįrodo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nepagrindžia fakto, kad G. S. elgsis nesąžiningai ar vengs teismo sprendimo įvykdymo.
3. Skundžiama nutartis yra be motyvų. Teismas nesant objektyvaus faktinio pagrindo, taikė laikinąsias apsaugos priemones.
4. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, nepaisė įstatyminės pareigos priimtu procesiniu sprendimu išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir nesuteikti nė vienai iš šalių perdėto pranašumo, todėl nepagrįstai suvaržė vienos proceso šalies – G. S. teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius D. G. prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo pateikti tik duomenis apie reikalavimo dydį, tačiau neprivalo įrodinėti, kad asmeniui, kurio atžvilgiu prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nurodyta suma yra ar nėra didelė. Mano, kad skolininkė jokiais leistinais įrodymais nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, dėl ko atskirasis skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Atmestinas argumentas, jog pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, kadangi CPK 431 straipsnio 6 dalis nustato, kad bylas pagal pareiškimus dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėja apylinkės teismai.
Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnis). Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui gali lemti įvairios aplinkybės, tarp kurių paminėtina ir didelė ieškinio suma. Ieškinio sumos (reikalavimo) dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.). Kaip matyti iš bylos medžiagos apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, todėl teismas sprendžia, kad ji nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes 600 000 Lt suma fiziniam asmeniui yra didelė. Todėl pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad atsižvelgia į pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, į prašomos priteisti sumos dydį, pagrįstai padarė išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti visiškai neįmanomas. Esant nurodytoms aplinkybėms, atmestinas argumentas, jog nutartis yra be motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, jog nesant įrodymų dėl pareikštų finansinių reikalavimų pagrįstumo, teismas nepagrįstai tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad prašymas pateiktas ir byla nagrinėjama CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka. CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad pareiškime turi būti nurodytas reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Prie pareiškimo dėl teismo įsakymo jokie įrodymai nepridedami (CPK 433 straipsnio 3 dalis).
Teismų praktikoje suformuota nuostata, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos, pirmiausiai areštuojant atsakovui priklausančius nekilnojamuosius daiktus, o tik po to kilnojamuosius daiktus, lėšas ir turtines teises. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose: 2007-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-811/2007; 2007-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-717/2007; 2007-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-538/2007; 2008-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 1-263/2008; 2008-04-24 civilinėje byloje Nr. 2-304/2008; 2008-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-573/2008; 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-697/2008). Teisingumo principas reikalauja, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtų laikomasi proporcingumo principo reikalavimų ir būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neviršydamas pareiškimo dėl teismo įsakymo sumos. Be to, nurodė, kad pirmiausia turi būti areštuotas skolininkės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas ir tik jo neužtenkant (ar nesant), turi būti areštuotos skolininkės pinigines lėšos ir turtinės teisės ne didesnei kaip 600 000,00 Lt sumai. Remdamasis tuo kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė civilinio proceso principus atmeta kaip visiškai nepagrįstus.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nagrinėjamu klausimu ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.