Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-6989-848/2019 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui R. L. dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo A. G. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo R. L. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Nustatyta, kad 2019 m. vasario 8 d. ieškovas teismui pateikė ieškinį, kuriame prašo nutraukti su atsakovu sudarytą nuomos sutartį, jį iškelti iš nuomojamų patalpų, priteisti 8740,00 Eur nuomos mokestį, bei 2333,40 Eur išlaidas už komunalines paslaugas, priteisti 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis būtų areštuojamas atsakovui priklausantis nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, o jo nesant ar nepakankant – turtinės teisės ir piniginės lėšos 11 073,40 Eur ribose. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė aplinkybėmis, kad ieškinio suma yra ganėtinai didelė, atsakovas nekilnojamojo turto neturi, taip pat atsakovo turtui yra pritaikytas 3 271,29 Eur dydžio areštas.

9. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės ir atsakovo nesąžiningumo.

10. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, cituodamas Apeliacinio teismo praktiką taikant CPK 144 straipsnio nuostatas, minimų išaiškinimų nagrinėjamos bylos kontekste netaikė. Taip pat teismas neįžvelgė ne tik grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, bet ir atsakovo nesąžiningumo.

11. Naujausioje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai pasisako, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kaip yra įsitikinęs ieškovas, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Ribojimai disponuoti turtu gali būti nustatomi tik tada, kai yra konkrečių duomenų apie atsakovo buvusį / esamą / tikėtinai būsiantį nesąžiningumą, pavyzdžiui, kai atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turėdamas tikslą neatsiskaityti su savo kreditoriumi pagal galimai atsakovui nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017;2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-457-464/2018).

12. Toks naujausias aiškinimas yra paremtas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtimi. Šios procesinės priemonės nėra skirtos materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Taip pat jos neskirtos suteikti šaliai, kuri prašo arešto antrosios šalies turtui taikymo, pranašumą ar dar vieną svertą, siekiant kuo greitesnio savo reikalavimų patenkinimo, jeigu dėl to kyla ginčas su antrąja šalimi arba toji šalis turi dar ir kitų kreditorių. Vadinasi, ir šiuo konkrečiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio negali pagrįsti teiginiai apie tam tikro dydžio skolos susikaupimą, atsakovui kurį laiką nevykdant atsiskaitymo prievolės, apie kitų atsakovo kreditorių buvimą ar apie skolos dydžio reikšmingumą atsakovui.

13. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui turi būti reali, o ne hipotetinė, antraip tektų pripažinti, kad vien kreipimosi į teismą faktas dėl didelės sumos priteisimo savaime yra pakankamas tokio išimtinio procesinio instituto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymui. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtektų bet kokios teorinės galimybės, jog be tokių priemonių taikymo galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi kiekvienoje byloje dėl didelės sumos reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamos nutarties turinį ir atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visiškai nepagrindė sprendimo įvykdymo grėsmės ir atsakovo nesąžiningumo. Nors ieškovas atskirajame skunde nurodo, kad atsakovas pranešimo dėl nuomos sutarties nutraukimo, išsikėlimo ir skolos sumokėjimo nepriėmė, mokesčių bendrijai nuo 2016 metų nemoka, taip pat neturi jokio nekilnojamojo turto, o 2019 m. vasario 7 d. Turto areštų registro išrašas įrodo apie kitų kreditorių naudai areštuotą atsakovo turtą 3271,29 Eur ribose, tai nesudaro pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, kadangi šios aplinkybės nevertintinos kaip atsakovo nesąžiningumas ar grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

14. Kartu pažymėtina, kad atsakovo finansinė padėtis neleidžia preziumuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo, nepateikus duomenų apie jo nesąžiningumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nesąžiningumo įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (CPK 17 straipsnis). Šiuo nagrinėjamu atveju, nors ieškovas atskirajame skunde mini atsakovą esant nesąžiningą, tačiau kokiais konkrečiais veiksmais nesąžiningumas pasireiškia, nenurodo. Minėta, kad vien tai, jog atsakovas vengia sumokėti mokesčius bendrijai, turi prievolių kitiems kreditoriams, nepriima pranešimo dėl skolos sumokėjimo, nuomos sutarties nutraukimo ir pan., nesant atsakovo konkrečių ketinimų turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, nėra pagrindo sutikti, kad atsakovas šiuo atveju yra nesąžiningas ir tokiu būdu kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

15. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino klausimo išnagrinėjimui aktualias aplinkybes, todėl ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė pagrįstai. Tuo vadovaujantis, apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį, todėl ji paliktina nepakeista. (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.