Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs antstolės Audronės Adomaitienės skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria buvo netenkintas jos teikimas dėl nuteistajam D. Č. paskirtos baudos pakeitimo kita bausme,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 16 d. baudžiamuoju įsakymu D. Č. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 434,43 Eur bauda.2018 m. kovo 15 d. apylinkės teisme buvo gautas antstolės A. Adomaitienės teikimas dėl nuteistajam D. Č. paskirtos 434,43 Eur baudos pakeitimo kita bausme, kadangi jis pats baudos nesumokėjo, o jos išieškoti nėra galimybės – nuteistasis nedirba, nekilnojamojo turto, transporto priemonių, piniginių lėšų ir kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas šio teikimo netenkino motyvuodamas tai tuo, jog vykdomojoje byloje yra duomenų, kad D. Č. nuosavybės teise priklauso 4 transporto priemonės. Nors šios transporto priemonės yra išregistruotos ir senos, jos turi tam tikrą vertę ir jas realizavus būtų galima išieškoti bent dalį nuteistajam paskirtos baudos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad antstolė ėmėsi kokių nors veiksmų šias transporto priemones surasti. Tokiu būdu, teismas sprendė, kad antstolė nesiėmė ir neišnaudojo visų galimybių išieškoti iš D. Č. jam paskirtos baudos, todėl pagrindo tenkinti jos teikimą nėra. Skundu antstolė A. Adomaitienė prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį ir jos teikimą patenkinti. Ji skunde teigia, kad D. Č. priklausančios transporto priemonės yra išregistruos ir jų dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas, jų buvimo vieta nėra žinoma. Kadangi šios transporto priemonės yra senesnės nei 30 metų, jos nėra likvidžios, o jų paieškos, vertinimo ir realizavimo kaštai kelis kartus viršytų transporto priemonių vertę. Ji nurodo, kad dėl D. Č. yra vykdomos 7 vykdomosios bylos, tarp kurių yra ir 2 išlaikymo bylos, jose įsiskolinimas siekia 10 000 Eur. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnį, pirmąja eile patenkinami reikalavimai išieškoti išlaikymą. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Spendimų vykdymo instrukcijos 11 punktą, jei turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus. Šiuo atveju antstolis R. B. nuo 2002 m. vykdo išlaikymo išieškojimą iš D. Č., todėl šis antstolis ir turi teisę pradėti areštuotų transporto priemonių realizacijos procesą. Tuo remdamasi, antstolė tvirtina, kad apylinkės teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Atsiliepimų į skundą negauta.Skundas paliekamas nenagrinėtu.Šios bylos duomenimis, skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria nuspręsta netenkinti antstolės A. Adomaitienės teikimo nuteistajam D. Č. paskirtą baudą pakeisti kita bausme, buvo priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362 straipsnio 2, 6 ir 7 dalimis. Pagal BPK 364 straipsnio 2 dalį nutartis dėl BPK 361–363, 365, 365¹, 365³ straipsniuose nurodytų klausimų gali apskųsti prokuroras, nuteistasis, asmuo, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas sprendimas, ir jų gynėjas, nepilnamečio nuteistojo atstovas pagal įstatymą, juridinio asmens atstovas, o kai klausimas susijęs su nuosprendžio vykdymu civilinio ieškinio atžvilgiu, – taip pat civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas arba jų atstovai. Kaip matyti, įstatymų leidėjas numatė baigtinį sąrašą subjektų, turinčių teisę apskųsti nuosprendžio vykdymo procese priimtas teismo nutartis. Antstolio šiame sąraše nėra. Tai reiškia, kad antstolis nėra priskiriamas prie subjektų, turinčių teisę teikti skundus dėl minėtų nutarčių. Todėl šiuo konkrečiu atveju antstolė A. Adomaitienė neturėjo teisės paduoti skundo dėl apylinkės teismo nutarties, o jos paduotas skundas negalėjo būti priimtas ir persiųstas nagrinėjimui apygardos teismui. Dėl šių išdėstytų priežasčių apygardos teismas neturi teisinio pagrindo nagrinėti antstolės skundo dėl apylinkės teismo nutarties, todėl šis skundas paliekamas nenagrinėtu ir grąžintinas pareiškėjai. Nepaisant to, apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad aplinkybės dėl asmens negalėjimo sumokėti baudą nustatinėjamos bausmės vykdymo stadijoje, tai yra bausmės vykdymą kontroliuojančios institucijos privalo nustatyti, ar asmuo gali sumokėti jam paskirtą baudą, ar ne (Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. T-13-327/2016). Norint baudą pakeisti viešaisiais darbais būtina nustatyti, ar nuteistasis iš tiesų neturi lėšų baudai sumokėti. Tai priverstinio baudos išieškojimo procese gali padaryti tik antstolis, vykdantis teismo sprendimą, t. y. patikrinęs visas sprendimo įvykdymo galimybes (Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. T-321-397/2015). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad negalėjimas išieškoti baudos pats savaime dar nerodo nuteistojo vengimo ją sumokėti, nes piniginės baudos nuteistasis gali nesumokėti ir dėl to, kad neturi lėšų (Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-243-651/2015). Atsižvelgiant į visa tai antstolis, kreipdamasis į teismą su teikimu dėl baudos pakeitimo kita bausme, turi atlikti kompleksą teisinių veiksmų, kuriais remdamasis galėtų motyvuoti savo poziciją dėl poreikio keisti nuteistajam paskirtą baudos bausmę kita bausme. Teikime turi būti aiškiai ir detaliai nurodyta informacija apie atliktus išieškojimo veiksmus, iš kurių antstolis daro išvadą apie tai, ar nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, t. y. neišgali sumokėti baudos, ar vengia ją mokėti. Tais atvejais, kai antstolis vykdymo procese nustato, kad nuteistasis neišgali sumokėti baudos, vadovaujantis BK 47 straipsnio 7 dalimi, antstolis turi išsiaiškinti, ar nuteistasis sutinka, jog bauda būtų pakeista viešaisiais darbais. Negavus tokio sutikimo, antstolis neturėtų kreiptis į teismą dėl baudos pakeitimo kita bausme, jeigu nenustatoma vengimo mokėti baudą požymių. Atsižvelgiant į tai, antstoliui teikiant teikimą teismui dėl baudos bausmės pakeitimo viešųjų darbų bausme, jame ne tik turi matytis informacija apie nuteistojo poziciją dėl šios bausmės atlikimo, bet ir turi būti pridėtas nuteistojo pasirašytas sutikimas. Tais atvejais, kai vykdymo procese nustatomi vengimo mokėti baudą požymiai, antstolis turi spręsti, ar kreipimasis į teismą dėl baudos pakeitimo areštu yra proporcingas ir galimas, ar konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į konkrečius vengimo požymius, būtina imtis atitinkamų papildomų ir aktyvesnių veiksmų, išieškant iš nuteistojo jam paskirtą baudą. Pažymėtina, kad antstoliui yra suteikti itin platūs įgaliojimai, kuriais jis gali tikrinti skolininko finansinę padėtį, kurios nustatymas yra esminis, keičiant baudą areštu ar viešaisiais darbais. Skolininko finansinė padėtis nustatoma įvairiais būdais. Visų pirma, pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 22 straipsnio 1 dalį, antstolis turi teisę neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti. Antstolio veiksmai, kreipiantis į kitas institucijas, turi būti proporcingi išieškomos baudos dydžio kontekste, kai iš jų nustatoma galimybė išieškoti baudą, kita vertus, jie yra atliekami kiekvienu atveju ir gali suteikti tik minimalią informaciją apie skolininko turtinę padėtį, kai nerandama informacijos apie galimybę išieškoti baudą. Apygardos teismo vertinimu, tais atvejais, kai kreipiantis į kitas institucijas negaunama duomenų apie galimybę išieškoti baudą, šie minimalūs veiksmai nelaikytini pakankamais užtikrinti aktyvų antstolio pareigos nustatyti skolininko turtinę padėtį ir galimybes sumokėti baudą įvykdymą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta nuostata suteikia antstoliui teisę kreiptis ne tik į kitas institucijas, tačiau ir į įvairius fizinius bei juridinius asmenis, kurie gali suteikti informaciją apie skolininko turtinę padėtį, kadangi tokios informacijos gavimas yra tiesiogiai susijęs su antstolio atliekamomis funkcijomis. Taigi, subjektų, galinčių suteikti informaciją, ratas yra neapibrėžtas ir platus, o tai leidžia daryti išvadą, kad antstolis turi atlikti ne visus minimalius, o visus būtinus aktyvius veiksmus ir realiai naudotis jam suteiktomis galimybėmis tam, kad būtų išsamiai įsigilinta į konkrečią situaciją ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl konkretaus nuteistojo galimybės sumokėti baudą. Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad antstolio veikla grindžiama principais, kurie aiškiai išreiškia antstolio pareigą būti aktyviam vykdymo procese. Pagal Antstolių įstatymo 3 straipsnį, „antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, <...>. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų“. Šie principai taikytini ir tose situacijose, kai išieškotojas yra ne privatus subjektas, o valstybė. Aiškiai formalus tokios pareigos atlikimas nedera su antstolio veiklos principais. Pabrėžtina, kad baudos pakeitimas areštu ar viešųjų darbų bausme yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai išnaudotos visos realios galimybės užtikrinti baudos sumokėjimą ir bausmė negali būti objektyviai įvykdyta. Antstolio teise kreiptis į teismą dėl baudos pakeitimo kita bausme neturi būti piktnaudžiaujama. Ši teisė neturi tarnauti kaip priemonė, kuria formaliai siekiama kuo greičiau užbaigti vykdymo procesą arba parodyti statistinius duomenis apie aktyvų baudų išieškojimo procesą. Kita vertus, atsakingai ir neformaliai atliekamas priverstinis bausmės vykdymo procesas negali būti begalinis, jis kaip ir bet kuris kitas procesinis veiksmas privalo būti operatyvus, savalaikis ir užtikrinantis bausmės tikslų įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju antstolė teikime apylinkės teismui konkrečiai ir nenurodė, ar D. Č. vengia savo noru sumokėti baudą (BK 47 straipsnio 8 dalis), ar iš tikrųjų neturi lėšų jai sumokėti (BK 47 straipsnio 7 dalis). Pagal BK 47 straipsnio 7 dalį, baudą pakeisti į viešuosius darbus galima tik esant nuteistojo sutikimui tokius darbus atlikti, ko šiuo atveju nėra. Keičiant baudą į areštą (to paties straipsnio 8 dalis) reikia nustatyti valinį momentą – nuteistojo sąmoningą nenorą vykdyti jam teismo nustatytą pareigą. Šiuo atveju to taip pat nėra nustatyta. Iš vykdomosios bylos matyti, kad antstolė, teikdama užklausimus Lietuvoje veikiantiems bankams, įvairiems registrams ir informacinėms sistemoms – Sodrai, Nekilnojamojo turto kadastrui ir registrui, Kelių transporto priemonių registrui ir kt., domėjosi, ar skolininkas Lietuvoje turi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Gautais duomenimis, per visą išieškojimo laikotarpį nuo 2006 m. skolininkas nedirbo, piniginių lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą neturi, iš esmės jo vardu registruoto turto taip pat nėra. Tačiau, be to, ką nurodė pirmos instancijos teismas, kad skolininkas turi turto, į kurį galbūt gali būti nukreipiamas išieškojimas, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos bylos matyti ir tai, kad dar 2007 m. lapkričio 16 d. D. Č. išvyko į (duomenys neskelbtini), 2009 m. buvo paskelbta jo paieška. Iš nurodytų aplinkybių galima tvirtinti, jog tai, kad D. Č. nedirba ir neturi jokio turto Lietuvoje, dar nereiškia, jog jis negauna jokių pajamų ir neturi jokio turto dabartinėje savo gyvenamojoje vietoje, tuo labiau, kad pagal byloje esančius duomenis jis (duomenys neskelbtini) gyvena galimai jau daugiau nei 10 metų. Teismui pateiktoje byloje nėra jokių duomenų apie dabartinę nuteistojo galimą gyvenamąją vietą, apie tai, ar darbingo amžiaus nuteistasis ėmėsi priemonių susirasti darbą, ar neturi kitokių pajamų užsienyje, pagaliau – ar nuteistasis iš viso yra gyvas, nes tokiu atveju teikimas iš viso prarastų prasmę. Tokiu būdu, šioje byloje nėra išsamiai išsiaiškinta, ar nuteistasis turi realią galimybę sumokėti jam paskirtą baudą. Ši aplinkybė turi reikšmę ne tik baudą keičiant į kitą bausmę, bet ir sprendžiant klausimą dėl senaties taikymo apkaltinamajam nuosprendžiui (šiuo atveju teismo baudžiamajam įsakymui) vykdyti. BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje yra nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dvejų metų. Pagal BK 96 straipsnio 3 dalį, jeigu nuteistasis vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Tuo pačiu apygardos teismas pažymi, kad BPK 342 straipsnio 5 dalyje yra numatyta galimybė teismui savo iniciatyva arba bausmę vykdančios institucijos teikimu asmeniui nuosprendžiu paskirtos baudos mokėjimą perduoti vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai. Ši procedūra atliekama vadovaujantis 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį, sprendimą kartu su liudijimu galima perduoti valstybės narės, kurioje fizinis arba juridinis asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas, turi turto arba pajamų, kurioje fizinis asmuo įprastai gyvena arba kurioje yra juridinio asmens registruota buveinė, kompetentingoms institucijoms.Dėl išdėstytų aplinkybių apygardos teismas konstatuoja, kad šioje byloje dar trūksta duomenų priimti vieną iš galimų sprendimų : pakeisti baudą kita bausme pagal BK 47 straipsnio 7 ar 8 dalį; taikyti BK 96 straipsnį, reglamentuojantį apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatį, arba perduoti teismo nuosprendžiu pakirtą baudą vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai. Todėl pirmos instancijos teismas šiuo atveju iš esmės teisingai netenkino antstolės teikimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 2 dalimi, teismas

nutaria:

Antstolės Audronės Adomaitienės skundą palikti nenagrinėtą ir jį grąžinti pareiškėjai.

Ši nutartis neskundžiama.