Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per 6 mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą bei neatlygintai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą, jos nebetaikyti.

AB „A“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir AB „A“ naudai iš V. N. priteista 3 450,45 eurų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. N. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gegužės 29 d. 10.31 val., būdamas adresu (duomenys neskelbtini), turėdamas išankstinį sumanymą sukčiauti, iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į AB „A“ elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) atsiuntė mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Šiaulių banke“, kaip patvirtinimą apie UAB „S“ pavedimu į AB „A“ banko sąskaitą pervestus 3 450,44 eurus, t. y. patvirtinimą apie atliktą galutinį atsiskaitymą už įgyjamą produkciją pagal UAB „S“ 2017 m. gegužės 22 d. sudarytą susitarimą su AB „A“ dėl 22 vnt. perdangos plokščių pirkimo, kurio pagrindu jau buvo sumokėtas 1 000 eurų avansas už prekes, o likusią dalį UAB „S“ turėjo sumokėti iki atsiimant prekes, ir šiuo neatliktu mokėjimo nurodymu tyčia suklaidino AB „A“ darbuotoją ir taip 2017 m. gegužės 29 d. gavo prekes ir UAB „S“ naudai įgijo AB „A“ priklausantį 4 450,45 eurų vertės svetimą turtą, padarydamas AB „A“ 3 450,45 eurų turtinę žalą, tokiu būdu apgaule kito naudai įgijo svetimą turtą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis V. N. nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo jį pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti. Tokį prašymą apeliantas motyvuoja tuo, jog tarp jo ir AB „A“ susiklostė civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai. Taip pat teigia, kad AB „A“, kaip civilinių teisinių santykių dalyvio, elgesys neatitiko nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus, o pažeistas savo teises AB „A“ galėjo ginti ir civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas V. N. kaltu dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Teigti, jog, kriminalizuodamas tarp nuteistojo ir AB „A“ susiklosčiusius santykius, žemesnės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sukčiavimo, turto pasisavinimo, iššvaistymo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, nepagrįstai išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, šiuo atveju nėra pagrindo. Nors V. N. inkriminuoti veiksmai atlikti civilinių teisinių santykių srityje - formaliai su civiliniu ieškovu AB „A“ sudarius komercinį sandorį, tačiau apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog nuteistojo veiksmai buvo nusikalstamo pobūdžio.

8. Teismų praktikoje pripažįstama, jog esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai perleidžia savo turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia aukščiau paminėtų minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. BK 182 straipsnio dispozicija nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

9. Be to, kasacinio teismo nutartyse nuosekliai aiškinama, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo ar turtinės prievolės išvengimo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma - kaltė. Sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį, numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą, turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento.

10. Iš to kas išdėstyta aukščiau seka, jog esminiai klausimai, į kuriuos turi būti atsakyta, siekiant teisingai identifikuoti tarp AB „A“ ir V. N. susiklosčiusius santykius, yra šie: 1) ar V. N. svetimą turtą UAB „S“ naudai įgijo apgaule; 2) ar apgaulė buvo esminė; 3) ar apeliantas veikė tiesiogine tyčia.

11. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, nuteistojo V. N., civilinio ieškovo AB „A“ atstovo S. K. bei liudytoju apklausto AB „A“ pardavimų vadovo pareigose dirbusio V. J. parodymų matyti, jog 2017 m. gegužės mėn. tarp UAB „S“ atstovų - direktoriaus V. N. ir A. N., bei AB „A“ vyko derybos dėl perdangos plokščių įsigijimo. 2017 m. gegužės 22 d. AB „A“ elektroniniu paštu UAB „S“ pateikė komercinį pasiūlymą, kuriame nurodė, jog UAB „S“ pageidaujamų įsigyti gaminių kaina – 4 450,44 eurai. Šiame pasiūlyme buvo numatyta ir atsiskaitymo už gelžbetonines plokštes tvarka, pagal kurią 30 procentų galutinės kainos UAB „S“ turėjo sumokėti avansu, o likusią dalį - prieš atsiimant prekes. UAB „S“ atlikus avansinį apmokėjimą, AB „A“ pradėjo vykdyti UAB „S“ užsakymą ir 2017 m. gegužės 29 d. informavo UAB „S“, jog gelžbetoninės plokštės yra pagamintos. Tą pačią dieną V. N. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į AB „A“ elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) atsiuntė mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Šiaulių banke“, kaip patvirtinimą apie UAB „S“ pavedimu į AB „A“ banko sąskaitą pervestus 3 450,44 eurus. Gavusi šį nurodymą, AB „A“ pristatė gelžbetonines plokštes užsakovo nurodytu adresu. Kiek vėliau, patikrinus AB „A“ buhalterinės apskaitos suvestines, pastebėta, jog UAB „S“ mokėjimas nebuvo gautas. To, kad pateikė AB „A“ elektoriniu būdu sugeneruotą realiai neįvykdyto mokėjimo nurodymą, V. N. neneigė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Nuteistasis taip pat patvirtino, jog pavedimą AB „A“ jis atliko UAB „S“ banko sąskaitoje nesant pakankamai piniginių lėšų, tačiau teigė, jog tikėjosi, kad tą pačią dieną UAB „B“ atsiskaitys su UAB „S“ už atliktas paslaugas. Jo teigimu, tik dėl to, kad UAB „B“ į UAB „S“ banko sąskaitą pinigų nepervedė, bankas pavedimą AB „A“ atšaukė.

12. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog šiuo atveju V. N. UAB „S“ naudai įgijo svetimą – AB „A“ priklausantį turtą, kurio vertė viršija 5 MGL, bet neviršija 250 MGL. Šios aplinkybės neginčija ir pats apeliantas savo apeliaciniame skunde, todėl plačiau dėl šio objektyviojo sukčiavimo požymio buvimo, nepasisakoma. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo bei jo paaiškinimų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, V. N. iš esmės neneigia ir to, jog AB „A“ turtą – gelžbetonines plokštes, UAB „S“ naudai jis įgijo panaudodamas apgaulę. Šiuo atveju apgaulė pasireiškė mokėjimo, kuris realiai nebuvo atliktas, nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Šiaulių banke“ atsiuntimu į AB „A“ elektroninį paštą. Iš liudytojo V. J. parodymų matyti, kad mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) AB „A“ buvo traktuotas ir pripažintas kaip likusios pinigų sumos sumokėjimo už gaminius įrodymas. Taigi, elektroniniu būdu sugeneruoto, tačiau realiai neįvykdyto mokėjimo nurodymo gavimas, neabejotinai suklaidino AB „A“ darbuotojus, kurie, manydami, jog užsakovas pilnai atsiskaitė už prekes, perdavė sandorio dalyką. Akivaizdu, jog suklaidinimas dėl visiško atsiskaitymo su AB „A“ fakto, šiuo atveju, ir nulėmė civiliniam ieškovui priklausančio turto – gelžbetoninių plokščių - perleidimą UAB „S“, kadangi žinodami, jog iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į AB „A“ elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) atsiųstame mokėjimo nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Šiaulių banke“ užfiksuota informacija neatitinka tikrovės, t. y. žinodami, jog realiai 3 450,45 eurų pavedimas į bendrovės banko sąskaitą nebuvo atliktas, AB „A“ atstovai gaminių UAB „S“ nebūtų perdavę. Todėl visiškai akivaizdu, jog panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi civilinio sandorio įvykdymą.

13. Apygardos teismo kolegija konstatuoja, jog V. N. veikė tiesiogine tyčia. Išsiųsdamas realiai neįvykdyto mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) į AB „A“ elektroninio pašto adresą, jis suvokė, jog tokiu būdu esmingai klaidina AB „A“ darbuotojus dėl atsiskaitymo su šia bendrove fakto, numatė, kad gavusi šį nurodymą AB „A“ perleis UAB „S“ nuosavybėn gelžbetonines plokštes, nepaisant to, jog už jas pilnai atsiskaityta nebuvo, ir dar prieš mokėjimo nurodymo išsiuntimą, buvo nusprendęs nemokėti likusios už prekes pinigų sumos dalies - 3 450,45 eurų. Taigi jo tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą susiformavo dar iki gelžbetoninių plokščių UAB „S“ naudai įgijimo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi byloje surinktą medžiagą - paties nuteistojo paaiškinimus, civilinio ieškovo atstovo bei liudytojo duotus parodymus, taip pat UAB „S“ banko išraše už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. liepos 4 d. užfiksuotus duomenis ir kt.

15. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju visos pirmiau aptartos sąlygos taikyti baudžiamąją atsakomybę nustatytos, nes V. N., turėdamas išankstinę tyčią nevykdyti susitarimo, t. y. nepervesti AB „A“ likusios už perdangos plokštes mokėtinos sumos, klaidino civilinį ieškovą dėl mokėjimo įvykdymo fakto, tokiu būdu panaudojo apgaulę, kuri buvo esminė AB „A“ sprendimui perleisti jai priklausantį turtą UAB „S“.

16. Iš apeliacinio skundo galima suprasti, jog nuteistasis mano, kad šiuo atveju ir pati AB „A“ nebuvo pakankamai apdairi, atidi ir rūpestinga perleisdama UAB „S“ gelžbetonines plokštes, kadangi, pasikliaudama išimtinai mokėjimo nurodymo atsiuntimu, neįsitikino, jog pinigai yra įskaityti į jos banko sąskaitą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su jo asmeninėmis savybėmis ir veiksmais, taip pat yra svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017). Atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, vertinant ar asmuo buvo pakankamai apdairus sudarydamas civilinius teisinius sandorius, nėra absoliutus ir yra svarbu įvertinti, ar konkrečiu atveju asmuo prisiėmė visiškai nenaudingus įsipareigojimus, kurie niekaip neatlaiko loginės kritikos, vedamas visiškai kitokių – vertybinių ar kt. pobūdžio motyvų. Teismų praktikoje taikomas minimalaus rūpestingumo kriterijus gali tapti lemiamu, sprendžiant dėl civilinių ir baudžiamųjų santykių atribojimo, jei asmuo yra srities, kurioje taikoma apgaulė, profesionalas, atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes, pvz. jei į verslą investuoja patyrę verslininkai, kurie taip pat ir bendradarbiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013), taip pat, kai nukentėjusysis - besiverčiantis prekyba nekilnojamuoju turtu, yra nekilnojamojo turto ekspertas, o kita šalis neklastoja dokumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2014).

17. Dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog AB „A“ darbuotojų elgesys, kai neįsitikinę, ar likusi sumokėti 3 450,45 eurų suma buvo įskaityta į bendrovės banko sąskaitą, jie perdavė nuteistojo vadovaujamai įmonei gelžbetonines plokštes, nebuvo tiek neapdairus ir nerūpestingas, kad leistų civilinio ieškovo elgesį vertinti kaip visiškai prieštaraujantį bonus pater familias (apdairaus, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio) principui. Šiuo konkrečiu atveju AB „A“ darbuotojai, perleisdami savo atstovaujamos bendrovės turtą, kliovėsi ne kokiu tai UAB „S“ atstovų pažadu, jog už prekes tikrai bus atsiskaityta ateityje, ar žodiniu nurodymu, jog mokėjimas į AB „A“ sąskaitą jau yra atliktas, o iš oficialaus UAB „S“ elektroninio pašto atsiųstu mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Šiaulių banke“. Pažymėtina ir tai, jog dar prieš perduodant prekes, iš karto po to, kai AB „A“ pateikė komercinį pasiūlymą UAB „S“, pastaroji bendrovė atliko realų avansinį mokėjimą AB „A“, taip sudarydama mokaus ir sąžiningo užsakovo įvaizdį. Be to, apklausiamas V. J. parodė, jog iki nagrinėjamo atvejo AB „A“ su tokia situacija, kai įmonei atsiunčiamas realiai neįvykdyto mokėjimo nurodymas, nebuvo susidūrusi. Pastebėtina ir tai, kad prekių ar paslaugų suteikimas kitam asmeniui, gavus tik mokėjimo nurodymą elektroninio ryšio priemonėmis, nelaukiant kol mokėjimas bus įskaitytas į banko sąskaitą, atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo pavedimai, ypač, kuomet jie atliekami ne to paties banko viduje, ne visuomet įvykdomi nedelsiant, yra įprasta verslo praktika, siekiant užtikrinti užsakovo interesus, visų pirma - netrukdomą jo veiklą. Apygardos teismo manymu, aptartos aplinkybės leidžia spręsti, jog bet kuris asmuo, net ir ne vienerius metus besiverčiantis ūkine veikla, tačiau niekuomet nesusidūręs su realiai neįvykdyto mokėjimo nurodymo pateikimu, būtų palaikęs apelianto pateiktą mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) tinkamu piniginių lėšų pavedimo įrodymu, o ne abejojęs jo patikimumu ir vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus (šiuo konkrečiu atveju - perdavęs gelžbetonines plokštes UAB „S“).

18. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog apylinkės teismas net nevertino AB „A“ galimybių savo pažeistas teises ginti inicijuojant civilinį procesą. Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad civilinis ieškovas turi teorinę galimybę ginti savo teises civilinio proceso tvarka, ar netgi šia teise jau yra pasinaudojęs, teismų praktikoje nepripažįstama aplinkybe, iškart tokius teisinius santykius paverčiančia civiliniais, o kaltininko veiksmus – ne nusikalstama veika. Kasacinės instancijos teismas vienoje iš nutarčių yra pažymėjęs, kad <...> nukentėjusioji turėjo galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintą pinigų sumą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiais kasatorės veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311-677/2016). Be to, pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimo kriterijus dažniausiai yra reikšmingas tuo atveju, kai ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformuoja jau po apgaulės panaudojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-895/2015, 2K-7-47-895/2016), o šiuo atveju, kaip jau konstatuota, V. N. ketinimas perimti UAB „S“ naudai AB „A“ priklausantį turtą kilo dar prieš apgaulės panaudojimą, t. y. realiai neįvykdyto mokėjimo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntimą. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Kauno apygardos teisme 2019 m. liepos 15 d. buvo priimtas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „S“, kas leidžia daryti prielaidą, kad AB „A“ teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis gali būti neperspektyvus, ar net neįmanomas.

19. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. N. veiksmus apylinkės teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo įžvelgti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, dėl kurio reikėtų panaikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. kovo 29 d. nuosprendį.

20. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas, nurodė palaikantis savo ginamojo apeliacinį skundą ir prašė V. N. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, o, tuo atveju, jei teisėjų kolegija nuspręstų palikti galioti nuteistojo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, prašė skundžiamą nuosprendį pakeisti, panaikinant V. N. skirtą įpareigojimą per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir, tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo motyvų bei rezoliucinėje jo dalyje formuojamų prašymų, V. N. paminėto įpareigojimo skyrimo jam pagrįstumo neginčija, jo panaikinti neprašė ir apeliacinės instancijos teisme vykusiame teismo posėdyje, todėl toks alternatyvus nuteistojo gynėjo žodinis prašymas nenagrinėjamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.