Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nuosprendžio,

kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 11 mėnesių be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį per 9 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje; bausmės atlikimo metu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; bausmės atlikimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei uždraudžiant bausmės atlikimo metu bet kokiu būdu bendrauti su nukentėjusiąja I. Ž. ir lankytis jos gyvenamojoje vietoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste ir – BPK ) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Iš D. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis savo kaltės nepripažįsta bei ginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktą.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad D. Ž. veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai.

7. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

7.1. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152/2016).

7.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. Ž. savo šeimos nariui - sutuoktinei I. Ž. aukščiau aprašytomis aplinkybėmis sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą tarpusavio konflikto metu. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad D. Ž. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad nukentėjusiajai gali būti nežymiai sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas, ir to norėjo.

8. Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas, pripažindamas jį (D. Ž.) kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiosios I. Ž. parodymais ir nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, pažymėtina, kad įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016). BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tiesioginiais įrodymais. Kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-23-697/2019).

9. Nors D. Ž. savo kaltę neigia, jo kaltė įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu: nukentėjusiosios I. Ž. protokolu – pareiškimu (t.1, b.l.1-3) ir jos ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais parodymais; liudytojos H. Š. teismo posėdyje duotais parodymais; 2021 m. balandžio 4 d. akistatos protokolu (t.1, b.l. 37, 38); Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 733/2021 (01) (t.1, b.l. 35, 36) ir Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertės R. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais paaiškinimais; kitų objektų apžiūros protokolu (t.1, b.l. 43); UAB „Tavo klinika“ 2021 m. rugsėjo 8 d. pateiktu 2021 m. balandžio 1 d. medicinos dokumentų išrašu (t.1, b.l 187, 188); 2021 m. rugsėjo 2 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolu (t.1, b.l. 173-178); 2021 m. rugsėjo 2 d. asmens apžiūros protokolu (t.1, b.l. 179-184); kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais. Šie įrodymai, vertinant kiekvieną iš jų atskirai ir jų visumą, tarpusavyje sutampa, vieni kitus papildo bei sudaro loginę grandinę, patvirtinančią faktinę aplinkybę, kad D. Ž., veikdamas tiesiogine tyčia, tampydamas nukentėjusiosios galvos plaukus, tyčia vieną kartą trenkdamas nukentėjusiosios galvą į gartraukį, dėl ko nukentėjusiajai atsirado poodinė kraujosruva kaktos kairėje pusėje, sukėlė savo šeimos nariui – sutuoktinei I. Ž. – fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

9.1. Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos nukentėjusiosios I. Ž. duotų parodymų matyti, kad įvykio dieną (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančio buto virtuvėje, jai pasakius pastabą dėl D. Ž. garsiai leidžiamos muzikos, kaltinamasis supykęs griebė jai, nešančiai kavą, už kairės rankos, todėl apipylė jį kava. D. Ž. dar labiau supyko, griebė už plaukų iš nugaros ir trenkė jos galvą į gartraukį. Jos kakta (kaire puse) atsitrenkė į prie durų esančio gartraukio kairį kampą. Liko kraujosruva ant veido. Šie I. Ž. parodymai iš esmės atitinka ikiteisminio tyrimo metu jos duotiems parodymams (t.1, b.l. 23, 25) bei akistatos su D. Ž. metu patvirtintoms aplinkybėms (t.1, b.l. 37, 38).

9.2. Iš byloje esančio kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad I. Ž. tą pačią dieną (2021 m. kovo 29 d.), kai patyrė smurtą, skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, kurio operatorei nurodė, jog jos vyras smurtavo prieš ją – sugriebė už plaukų ir trenkė į gartraukį (t.1, b.l. 43, 44).

9.3. Iš 2021 m. rugsėjo 2 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros metu – bute, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo išmatuotas virtuvėje esančio įmontuoto gartraukio aukštis atskirose vietose nuo grindų. Nustatyta, kad gartraukio aukštis nuo grindų iš visų pusių yra 155 cm. (t.1, b.l. 173-78). 2021 m. rugsėjo 2 d. asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad atlikus I. Ž. ūgio matavimą, nustatyta, kad jos ūgis yra 165 cm (t.1, b.l. 179-184).

9.4. Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos H. Š. parodymų matyti, jog ji patvirtino, kad matė ant nukentėjusiosios veido pageltusią mėlynę, kuri buvo galvoje (galimai kaktoje). Taigi šios liudytojos parodymai netiesiogiai patvirtina I. Ž. baudžiamojo proceso metu tvirtinamą sužalojimo egzistavimą.

9.5. 2021 m. balandžio 6 d. specialisto išvadoje Nr. G 773/2021 konstatuota, kad I. Ž. UAB „Tavo klinika“ nustatyta poodinė kraujosruva kaktos kairėje pusėje. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ir galėjo būti padarytas griūnant ar atsitrenkiant į kitą buką paviršių (t.1, b.l. 35, 36).

9.6. Iš UAB „Tavo klinika“ medicinos dokumentų išrašo matyti, kad, gydytojai apžiūrint I. Ž., šiai buvo nustatytas tas pats sužalojimas – nedidelė kraujosruva/patinimas kairėje kaktos pusėje. Nukentėjusioji nurodė gydytojai tą patį šio sužalojimo atsiradimo mechanizmą (t.1, b.l. 187).Teismo posėdyje liudytoja apklausta 2021 m. balandžio 6 d. specialisto išvadą Nr. G 773/2021 surašiusi specialistė R. G. nenustatė esminių prieštaravimų tarp I. Ž. duotų paaiškinimų ir apžiūrėto medicinos dokumentų išrašo bei patvirtino, kad 2021 m. balandžio 6 d. apžiūros metu I. Ž. ant veido 2021 m. kovo 29 d. padarytas sužalojimas galėjo išnykti, taip pat paaiškino priežastis, dėl kurių taip gali atsitikti.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, I. Ž. baudžiamojo proceso metu nuosekliai pasakojo aplinkybes dėl jos vyro panaudoto fizinio smurto pobūdžio, jai sukelto fizinio skausmo ir padaryto sužalojimo, jos nurodytas aplinkybes patvirtina kiti viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti aukščiau aprašyti byloje esantys įrodymai, kurių visuma paneigia nuteistojo gynėjo argumentus, išsakytus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad jo ginamasis, būdamas neįgalus, neturėjo pakankamai jėgų stumti nukentėjusiąją ir su ja konfliktuoti, kad iš nuotraukos, kuri yra byloje, matyti, jog gartraukio kampas yra akių lygyje, todėl nukentėjusioji negalėjo atsitrenkti į gartraukį kakta, taip pat paneigia ir nuteistojo gynėjo argumentus, kad šis procesas galimai susijęs su nuteistojo ir nukentėjusiosios skyrybų procesu.

11. Iš minėtų nuteistojo gynėjo argumentų spręstina, jog gynėjas remiasi pirmosios instancijos teisme pateikta nuteistojo D. Ž. versija, kad kraujosruva nukentėjusiosios I. Ž. galvoje galėjo atsirasti dėl to, kad ji darbe, valydama gartraukius, pakėlusi galvą į kažkur atsitrenkė ir taip susižalojo, tačiau iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateiktos teismui informacijos matyti, kad I. Ž. nuo 2021 m. kovo 24 d. iki 2021 m. balandžio 2 d. buvo laikinai nedarbinga (t.1, b.l. 157-160), o iš UAB „Tavo klinika“ medicinos dokumentų išrašo matyti, kad nukentėjusiajai nuo 2021 m. kovo 24 d. buvo išduotas laikinas nedarbingumas dėl galvos skausmo, nestabilaus kraujo spaudimo, bendro silpnumo, oro trūkumo, greito nuovargio, miego sutrikimo kt. (t.1, b.l. 188), kas patvirtina, jog I. Ž. nedarbingumo priežastis nesusijusi su galvos sumušimu, ir tuo pačiu paneigia nuteistojo ir jo gynėjo versiją, kad nukentėjusioji bylai reikšmingu laiku (2021 m. kovo 29 d.) galėjo susižaloti darbo vietoje.

12. Dėl kitų nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytų argumentų, kad nukentėjusioji yra galimai fiziškai stipresnė už D. Ž., kuris yra neįgalus (turi neįgalumą po eismo įvykio – buvo paralyžiuotas dešinės pusės kūnas), todėl neturi pakankamai jėgų smurtauti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad D. Ž. įvykio metu būtų turėjęs kokių nors ypatingų sveikatos problemų, dėl kurių jis objektyviai negalėtų smurtauti prieš nukentėjusiąją. Tai, kad prieš tam tikrą laiką D. Ž. buvo iš dalies paralyžiuotas ir turi neįgalumą, savaime nereiškia, kad jis negalėjo padaryti nusikalstamą veiką, vertinant tai, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes, fizinio smurto panaudojimas įvyko staiga ir nebuvo ilgalaikis, t. y. tokio pobūdžio fizinio smurto panaudojimui nėra būtina turėti ypatingos jėgos.

13. Taip pat teisėjų kolegija atmeta nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus argumentus, jog jiems nukentėjusiosios parodymai kelia abejonių dėl to, kad šis procesas sutampa su nukentėjusiosios ir D. Ž. skyrybomis. Pažymėtina, jog ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui taip pat buvo žinoma, ir dėl jos motyvuotai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad į teismą dėl santuokos nutraukimo kreiptasi anksčiau, nei nagrinėjamas įvykis (I. Ž. 2021 m. kovo 1 d. pateikė prašymą dėl santuokos nutraukimo). Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad įvykio metu D. Ž. ir I. Ž. buvo šeimos nariai (sutuoktiniai), gyveno tame pačiame bute, kuriame D. Ž. nustojo gyventi tik po nagrinėjamo įvykio. Pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad iki nagrinėjamo įvykio ji atliko tam tikrus buities darbus, naudingus kaltinamajam (gamino jam valgyti, skalbė drabužius). Taigi, tarp šių asmenų bylai reikšmingu laiku buvo išlikę šeiminiai santykiai. Vien todėl, kad šiuo metu tarp sutuoktinių vyksta ištuokos procesas, nėra pagrindo tvirtinti, kad I. Ž. yra suinteresuota apkalbėti D. Ž. ar kitokiu būdu jam pakenkti, juolab, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų byloje esančių įrodymų visuma.

14. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

15. 2022 m. sausio 31 d. Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau tekste ir – ir VGTPT) prašymas (pažyma Nr. (12.32Mr) PT-851) priteisti iš nuteistojo D. Ž. atstovavimo išlaidas – 159,25 Eur, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Iš tikrųjų, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Kita vertus, formuojamoje teismų praktikoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 324 straipsnyje nustatytas apeliacinės bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka taisykles, prašymai teisėjų kolegijai turi būti pateikiami prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės (BPK 324 straipsnio 2 dalis), priimant galutinį procesinį sprendimą byloje galima remtis tik tais dokumentais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, o proceso dalyviams suteikta galimybė su jais susipažinti bei išreikšti nuomonę dėl jų teisinio vertinimo, juolab tais atvejais, kai minėti dokumentai turi įtakos asmens teisinei padėčiai, taip užtikrinant rungimosi principo įgyvendinimą baudžiamajame procese. Be to, formuojamoje teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad baudžiamojo proceso įstatyme suteikiamomis teisėmis visi proceso dalyviai bei kiti suinteresuoti asmenys turi naudotis tinkamai ir laiku, nepažeisdami kitų asmenų teisės į nešališką ir objektyvų teismo procesą. (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-658/2021). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą, neištyrus teismo posėdyje VGTPT pažymos, kurioje nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų užkirstas kelias nuteistam asmeniui pateikti duomenis, leidžiančius spręsti apie jo turtinę padėtį ir išreikšti nuomonę dėl šių išlaidų priteisimo. Pažymėtina, kad šioje byloje VGTPT parinktas gynėjas Vilniaus apygardos teismo nutartimi paskirtas 2021 m. gruodžio 7 d., byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta 2022 m. sausio 24 d., VGTPT pažyma Nr. (12.32Mr) PT-851) priteisti iš nuteistojo D. Ž. atstovavimo išlaidas gauta 2022 m. sausio 31 d., tai yra jau po to, kai teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti baigiamojo procesinio sprendimo byloje. Taigi, vadovaujantis šiomis nuostatomis bei BPK 7 straipsniu, reikalaujančiu baudžiamajame procese laikytis rungimosi principo, prašymai (taip pat ir prašymas atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas), pateikti po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nenagrinėjami (kasacinė byla Nr. 2K-60-303/2016 ir kt.). Aptariamu atveju VGTPT pateikus pažymą apie valstybės patirtas išlaidas, ginant nuteistąjį D. Ž. apeliacinės instancijos teisme, jau po teismo posėdžio, kuriame buvo paskelbta apie galutinio procesinio sprendimo paskelbimo datą ir laiką, VGTPT 2022 m. sausio 31 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-851) ( prašymas ) paliktinas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. sausio 31 d. pažymą Nr. (12.32Mr) PT-851) ( prašymą ) palikti nenagrinėtą.