- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-396-1020/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-60639-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Arūnas Kisielius, Jurgita Kolyčienė
- Nuteistasis
- D. B., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros
- Civilinis ieškovas
- A. B.
- Advokatai
- Daiva Dereškevičienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kisieliaus, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Rūtos Pečkaitytės (toliau – prokurorė) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per bausmės laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Iš D. B. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. B. naudai priteista 200 eurai nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
D. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 2 d. apie 8:45 val., būdamas „V“, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini) klasėje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, iš klasėje (duomenys neskelbtini) esančios neužrakintos spintelės pagrobė A. B. priklausančią piniginę, kurios vertė yra 3,47 euro ir kurioje buvo 4 kupiūros po 50 eurų - iš viso 200 eurų, asmens tapatybės kortelė, viena „Swedbank“ banko kortelė, dvi „Dnb“ banko kortelės, „Ačiū“ kortelė, kurios vertė 1,45 euro, pensininko pažymėjimas. Tokiu būdu D. B. pagrobė svetimą, A. B. priklausantį 201,45 eurų vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikalstamos veikos požymių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pripažįstant apeliantą kaltu, buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio neįmanoma daryti pagrįstos išvados, kad būtent nuteistasis užvaldė nukentėjusiosios turtą, nes nei vienas įrodymas to nepagrindžia: teismas privalėjo konstatuoti, jog nei A. B., nei N. B. nematė, kas pavogė piniginę. Turėjo būti įvertinta ir tai, kad mokyklos vaizdo kameros nefiksavo svarbių patalpų vaizdo, todėl nei jis, nei kitas asmuo negalėjo būti užfiksuotas. Todėl teisiniu požiūriu jo kaltei pagrįsti, negali pakakti auklėtojos pateikto jo elgesio po įvykio apibūdinimo. Objektyviu jo kaltės įrodymu negalima pripažinti ir fakto, jog pavogta iš klasės piniginė buvo rasta už 150 m nuo mokyklos teritorijos, taigi mokytoja galėjo ją prarasti anksčiau ar palikti kitoje patalpoje. Nuo piniginės nebuvo paimti asmens pirštų ar kitų kūno dalių pėdsakai ir joks konkretus asmuo nebuvo identifikuotas. Skunde nurodoma ir tai, kad liudytojo N. B. parodymais priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį remtis negalima nes jis nematė vagystės, lygiai taip pat vertintini ir liudytojų S. J. ir K. J. parodymai. Apelianto įsitikinimu, skundžiamo nuosprendžio teiginiai – „nors kaltinamasis neprisipažino kaltės, bet jis buvo įvykio vietoje<...>“ arba „A. B. su N. B. po kelių minučių grįžtą į klasę, ten nebėra D. B., todėl iš šių aplinkybių seka, kad D. B. pagrobė piniginę<...>“, akivaizdžiai įrodo, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis prielaidomis, perkeliant įrodinėjimo naštą kaltinamajam, teismo vidinį formuojant ne įstatymų nustatyta tvarka, bet prielaidomis, nuomonėmis ir neįrodytomis netiesioginėmis faktinėmis aplinkybėmis. Ypač į šias aplinkybes būtina atsižvelgti įvertinant tai, kad kaltinamasis šioje byloje turi įgimtą silpnaprotystę. Tokiais abejotinais duomenimis negali būti pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir pripažinti D. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Nurodo, kad teismas nepagrįstai perkvalifikavo D. B. veiksmus iš BK 178 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 4 dalį, nes netinkamai taikė BK 3 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), savo praktikoje yra nekartą nurodęs, jog BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiamas MGL dydis, o šie dydžiai turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu; MGL nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai, todėl BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, nuostatos MGL dydį nustatančioms normoms negali būti taikomos. Taigi teismas nepagrįstai taikė 2018 m. sausio 1 d. Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 707 nutarimu, patvirtintą MGL dydį, kuris nuo šiol lygus 50 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad veika buvo padaryta 2015 m. lapkričio 2 d., tuo metu MGL buvo lygus 37,66 Eur, bei į tai, kad A. B. priklausančio turto vertė yra 201,45 Eur – ji atitiko 5,3 MGL dydį, todėl nusikalstamos veikos padarymo metu pagrobto turto vertė buvo didesnė nei 5 MGL. Dėl šios priežasties D. B. veika kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Atsiliepimų į apeliacinius skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą bei atmesti prokurorės skundą, o prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą bei atmesti nuteistojo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Rūtos Pečkaitytės apeliacinis skundas tenkintinas.
Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių išsakytas kalbas, konstatuotina, kad nuteistojo D. B. argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neteisingai nustatytų bylos aplinkybių nepagrįsti, o teismo sprendimas šioje dalyje yra teisingas. Visgi teismo nuosprendžiu įrodyta pripažinta D. B. veika nepagrįstai perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 1 dalies į minėto straipsnio 4 dalį, nes veikos padarymo metu D. B. pagrobto turto vertė viršijo 5 MGL dydžio ribą, todėl ginčijamas teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas.
Dėl įrodymų vertinimo nuteistąjį pripažįstant kaltu dėl svetimo turto pagrobimo
LAT, aiškindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį pagrįstai grindė visų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Teisėjų kolegija sutikdama su apelianto argumentu, jog šioje byloje nei nukentėjusioji, nei liudytojai nematė, kaip nuteistasis paėmė piniginę iš klasėje esančios spintos, visgi konstatuoja, jog byloje surinkti duomenys jungiasi chronologiška bei nuoseklia grandine, kuri, net ir tiesiogiai niekam nemačius turto paėmimo momento, patvirtina tai, jog būtent D. B. pagrobė nukentėjusiosios turtą. Pirmiausia pažymėtina, jog tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas N. B. patvirtino, kad įvykio metu pamokoje, iki N. B. ir A. B. išeinant iš kabineto, buvo tik 3 asmenys – jie ir nuteistasis (2 t., b. l. 9-10). Vertinant tiek minėtų asmenų, tiek kitų liudytojų (pvz. S. J. ir A. L. (2 t., b. l. 10-11, 67-68)) parodymus, byloje neabejotinai nustatyta, kad įvykio metu N. B. ir A. B. buvo palikę klasę, kurioje vienas liko D. B. ir kurioje esančioje spintoje buvo piniginė, ir nei nukentėjusioji, nei liudytojas N. B., nebuvo pasišalinę iš mokyklos patalpų iki to laiko, kai pagrobta piniginė buvo išnešta iš mokyklos, kur vėliau buvo surasta. Nors apeliantas teigia, kad liudytojų S. J. ir K. J. parodymai byloje nėra reikšmingi, jie kitų įrodymų visumoje, leidžia daryti išvadą, kad šią veiką padarė būtent D. B.. Kaip ir N. B., liudytoja S. J. parodė, kad, tuo metu, kai ji buvo iškvietusi iš klasės N. B., po kiek laiko iš tos pačios klasės išskubėjo D. B. – abu liudytojai pabrėžė, kad jis skubėjo, išbėgo. Atitinkamai liudytoja K. J. (2 t, b. l. 21-22) nurodė, kad jai būnant lauke matė, kaip išėjęs iš mokyklos D. B. nubėgo link laiptukų, apie ką vėliau liudytoja nurodė ir sutiktai mokytojai. Liudytoja taip pat pažymėjo, jog būtent prie laiptukų buvo rasti visi daiktai. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas A. L. bei nukentėjusioji A. B. (2 t., b. l. 67), t. y., kad einant K. J. nurodyta kryptimi ir buvo rasta piniginė su dokumentais bei banko kortelėmis, be pinigų ir „AČIŪ“ kortelės.Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant aptartų duomenų prieštaravimo bei remiantis iškart po įvykdytos vagystės besiklosčiusių įvykių chronologiška bei nuoseklia eiga – ypač piniginės ir kitų nukentėjusiajai priklausiusių daiktų radimu einant vienos iš liudytojų nurodyta kryptimi, kuria, anot pastarosios, nubėgo D. B., galima daryti objektyvią išvadą, jog būtent D. B. įvykdė A. B. turto vagystę iš klasėje buvusios spintos. Kaip nepagrįsta atmestina ir nuteistojo versija, jog A. B. turtą galėjo prarasti kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis. Šią versiją paneigia nukentėjusiosios piniginės ir kitų jos daiktų radimo aplinkybės ir vieta, kur jos buvo rastos – minėti daiktai buvo surasti, einant vienos iš liudytojų nukentėjusiajai nurodyta nuteistojo išėjimo iš mokyklos kryptimi. Šiuo atveju, net ir nesant įvykio vietos vaizdo įrašų ar atliktų daktiloskopinių tyrimų, teisėjų kolegijos vertinimu, jau minėti duomenys vieni kitus atitinka ir yra pakankami konstatuoti D. B. įvykdžius vagystę. Atitinkamų aplinkybių analizę skundžiamame nuosprendyje padarė ir apylinkės teismas, todėl teigti, kad šioje byloje darant išvadas dėl asmens kaltės buvo vadovautasi prielaidomis ir spėjimais, o ne visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, yra visiškai nepagrįsta.
Dėl nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimo
Vilniaus miesto apylinkės teismas D. B. pripažino kaltu padarius BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, o valstybinis kaltintojas pastarąjį kaltino pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo pakeisti nuosprendį šioje dalyje, nes apylinkės teismas perkvalifikuodamas nuteistojo veiką netinkamai taikė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo galiojimą laike, nes spręsdamas dėl pagrobto turto vertės taikė tokio dydžio MGL, kuris D. B. veikos padarymo metu dar negaliojo. Su tokiais argumentais apygardos teismas sutinka ir šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keistinas. BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Skundžiamame teismo nuosprendyje be kita ko nurodyta, kad „Iš bylos duomenų matyti, kad D. B. inkriminuoto pagrobto turto vertė yra 201,45 euro, o BK 190 straipsnio 1 dalis numato, kad BK 178 straipsnyje numatytas turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. LRV 2008-10-14 Nutarimo Nr. 1031 redakcija, galiojanti nuo 2018-01-01 numato, kad bazinis bausmių ir nuobaudų dydis yra 50 eurų, taigi kad veika būtų kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, pagrobto turto vertė turi būti didesnė nei 250 eurų, šiuo atveju kaltinamajam inkriminuoto turto vertė yra 201,45 euro, todėl pagrobto turto vertė yra nedidelė ir kaltinamojo veiksmai atitinka baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 4 dalyje sudėtį. Kadangi BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, todėl kaltinamojo veiksmai perkvalifikuotini iš BK 178 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 4 dalį.“. Vertindamas šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, apygardos teismas pažymi, jog tokia BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo praktika yra neteisinga bei prieštarauja įstatymų leidėjo ketinimams ir nusistovėjusiai teismų praktikai.Kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, LAT tokiose situacijose nuosekliai laikosi pozicijos, jog BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Tada šie dydžiai vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-519/2006, 2K-348/2008, Teismų praktika, 2008, Nr. 30). Pasak LAT, MGL – tai ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių; minimalių ekonominių-socialinių dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai. Todėl BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, nuostatos MGL dydį nustatančioms normoms negali būti taikomos (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-495/2007, 2K-64/2011 ir kt.). Toks BK nuostatų aiškinimas pagrįstas ir įstatymų leidėjo ketinimais įvedant į BK nuostatas ekonominiais rodikliais grindžiamą MGL dydį, o baudžiamajame įstatyme nusikalstamų veikų sudėtis siejant ne su pačiu MGL dydžiu, o su MGL kiekiu, t. y. MGL skaičiumi. Atsižvelgiant į tai, baudžiamasis įstatymas grįžtamąją galią gali turėti tik tuo atveju, kai įstatymų leidėjas pačiame baudžiamajame įstatyme pakeičia nusikalstamos veikos pavojingumą lemiantį MGL skaičių, o ne MGL dydį (pavyzdžiui, pakeičia BK 190 straipsnio nuostatas ir padidina šiame straipsnyje iki tol numatytus MGL skaičius). Minėtų argumentų kontekste pabrėžtina, kad D. B. inkriminuota veika buvo padaryta 2015 m. lapkričio 2 d., o tuo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) nutarimą „Dėl LRV 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, Lietuvos Respublikoje galiojęs MGL dydis buvo – 37,66 Eur. Įvertinus tai, kad D. B. veikos padarymo metu 5 MGL buvo lygūs 188,30 Eur (37,66 x 5), akivaizdu, jog A. B. pagrobto turto vertei esant lygiai 201,50 Eur, nuteistojo pagrobto turto vertė viršija 5 MGL dydį ir tokie veiksmai užtraukia atsakomybę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Reziumuojant tai, kas minėta, akivaizdu ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo netinkamas BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų pritaikymas lėmė neteisingą D. B. padarytos veikos kvalifikavimą, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas ir nuteistojo veika perkvalifikuotina iš BK 178 straipsnio 4 dalies (baudžiamasis nusižengimas) į BK 178 straipsnio 1 dalį (nusikaltimas).
Dėl skirtinos bausmės ir kitų klausimų
Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. B. kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, nesvarstė galimybės D. B. skirti griežčiausios bausmės rūšies – laisvės atėmimo, kurios galimą skyrimą numato BK 178 straipsnio 1 dalis. Įvertinus minėtus argumentus, pažymėtina, jog, remiantis BK 320 straipsnio 4 dalimi, nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau negu to prašoma apeliaciniame skunde. Ši BPK norma reiškia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą (lot. tantum devolutum quantum appellatum). Įvertinus tai, kad prokurorė apeliaciniu skundu prašė pakeisti tik nuosprendžio dalį, susijusią su D. B. padarytos veikos kvalifikavimu (tai tiesiogiai nurodyta apeliacinio skundo motyvuojamoje ir rezoliucinėse dalyse (2 t., b. l. 114)) ir pakeitus veikos kvalifikaciją neprašė skirti kitokios rūšies ar dydžio bausmės, darytina išvada, kad prokurorė minėtą bausmę laikė proporcinga ir teisinga, todėl D. B. skirta bausmė negali būti griežtinama.Už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto, t. y. net už perkvalifikuoto, nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų. Taigi ir šios normos sankcijoje yra numatyta laisvės apribojimo bausmės skyrimo galimybė. Įvertinus tai, kad D. B. jam inkriminuojamą veiką padarė būdamas nepilnametis, mokosi; jog jam nustatytas dalinis nedarbingumas bei lengvas protinis atsilikimas; jog, tai buvo pirmoji jo padaryta nusikalstama veika (2017 m. liepos 7 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už 2015 m. gruodžio 4 d. padarytą veiką), 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, paskiriant auklėjimo poveikio priemones – būti namuose nuo 21:00 val. iki 6:00 val., jei tai nesusiję su mokymusi ar darbu, tęsti mokslą arba dirbti bei dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ir reabilitacijos priemonėse, įvertinus jo asmenybę, amžių bei turimus sveikatos sutrikimus, laikytina teisinga. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra padaryta klaida nurodant tai, jog „Ištyrus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad kaltinamojo M. M. kaltė padarius kaltinime nurodytą nusikaltimą yra įrodyta kaltinamojo prisipažinimu ir paaiškinimais, nukentėjusiojo A. T. parodymais, įvykio vietos apžiūra, vaizdo įrašu ir jo apžiūros protokolu, liudytojų J. Š., R. V., E. G. parodymais, transporto priemonės pardavimo sutartimi, atpažinimo iš nuotraukų kartotekos protokolu“. Apygardos teismas pažymi, jog šios nuostatos yra akivaizdžiai nesusijusios su nagrinėjama byla ir patekusios į nuosprendį per klaidą, tačiau ši klaida yra techninio pobūdžio apsirikimas, kuris nekeičia teismo nuosprendžio esmės. Nuosprendis yra pakankamai argumentuotas, o minėta pastraipa yra aiškiai perteklinė ir atsitiktinė kito teismo sprendimo dalis. BPK 361 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė, todėl remiantis minėto straipsnio 2 dalimi, šie netikslumai iš teismo nuosprendžio šalintini. Ši klaida ištaisoma priimant sprendimą apeliacinės instancijos teisme, o ne nuosprendžio vykdymo stadijoje, siekiant užtikrinti proceso ekonomiškumo principą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BK 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Rūtos Pečkaitytės apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendį pakeisti:
D. B. veiksmus iš BK 178 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per bausmės laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą klaidą ir pašalinti iš jos sakinį „Ištyrus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad kaltinamojo M. M. kaltė padarius kaltinime nurodytą nusikaltimą yra įrodyta kaltinamojo prisipažinimu ir paaiškinimais, nukentėjusiojo A. T. parodymais, įvykio vietos apžiūra, vaizdo įrašu ir jo apžiūros protokolu, liudytojų J. Š., R. V., E. G. parodymais, transporto priemonės pardavimo sutartimi, atpažinimo iš nuotraukų kartotekos protokolu“.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.