Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. S. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-500/2017 pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Artema“, trečiajam asmeniui UAB „Brenčiai“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. S. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Artema“ priteisti 490,60 Eur turtinės žalos atlyginimui, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. liepos 11 d. atsakovės teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), buvo užpulta ir sužalota atsakovei priklausančio šuns. Dėl šio sužalojimo ji patyrė 490,60 Eur turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos vaistams, reabilitacijos paslaugoms ir pan. Be to, ieškovė patyrė neturtinę žalą, kurią ji vertina 500 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad į UAB „Artema“ priklausančią teritoriją ieškovė savavališkai atvyko ir po bendrovės teritoriją vaikščiojo ne darbo metu. Šuo gretimoje UAB „Brenčiai“ priklausančioje teritorijoje buvo laikomas pririštas, nepažeidžiant Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu patvirtintos „Gyvūnų laikymo Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje“ tvarkos. Bendrovės teritorijoje buvo iškabinti ženklai apie tai, kad teritorijoje yra laikomas šuo, todėl ieškovė pati privalėjo į tai atsižvelgti.Teismas pažymėjo, kad be pačios ieškovės paaiškinimo, kad koja jai lūžo dėl to, kad šuo sukando jos koją, tai patvirtinančių objektyvių neginčijamų įrodymų byloje nėra. Byloje apklausti liudytojai parodė, kad kraujo įvykio vietoje jie nematė, ieškovė nebuvo kruvina ir pan. Tokių aplinkybių nepatvirtina ir išrašai iš ligos istorijos. Todėl teismas, vertindamas visumą paminėtų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, laikė byloje nustatyta, kad koją ieškovė susižalojo, t. y. susilaužė dėl to, kad būdama užlipusi ant rastų krūvos griuvo, išsigandusi UAB „Brenčiai“ teritorijoje buvusio prie būdos pririšto šuns, kuris tiesiogiai ieškovės nesiekė ir jos kojos nesukando. Sprendė, jog pati ieškovė neatsižvelgė į paminėtas aplinkybes, užlipusi ant rastų krūvos išsigando šuns ir griūdama susižalojo, todėl dėl patirto sužalojimo tiesiogiai ir betarpiškai kalta yra pati ieškovė. Šuo privačioje teritorijoje buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų gyvūnų laikymo taisyklių, todėl šuns savininkas ar laikytojas nėra ir negali būti atsakingas dėl ieškovės patirtų sužalojimų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė S. S. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.Teigia, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau -CPK) 197 straipsnio 2 dalies nuostatas. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Pažymi, kad visuose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose nurodyta atsakovės buveinės vieta adresu (duomenys neskelbtini), t. y. ta pati kaip ir žalos atsiradimo vieta. Tuo tarpu trečiojo asmens UAB „Brenčiai“ buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini). Faktinės aplinkybės ir bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovė pasirinkta tinkamai, nes šuo buvo laikomas atsakovės UAB „Artema“ teritorijoje.Nurodo, kad už naminių gyvūnų padarytą žalą savininkas, šiuo atveju A. L. ir faktinė valdytoja atsakovė UAB „Artema“ atsako be kaltės. Atsakovė nepasirūpino, kad jos teritorijoje šuns priežiūra būtų visiškai pakankama ir tinkama. Todėl šuns padaryta žala yra atsakovės veiksmų (neveikimo) rezultatas.Teigia, kad atsakovė pažeidė Gyvūnų laikymo Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių, patvirtintų 2013 m. rugpjūčio 9 d. direktoriaus įsakymu Nr. DV-518, 6.4., 6.6., 48.4. punktus.Pažymi, kad atsakovės šuo pagal veislę yra staford-vokiškas aviganis, todėl atsakovė privalėjo užtikrinti ir garantuoti, kad jo laikymas bendrovės teritorijoje nekels grėsmės žmonių ir kitų gyvūnų sveikatai, gyvybei, ramybei, žmonių nuosavybei.Nurodo, kad ieškovės gydymo eiga užfiksuota medicininiuose dokumentuose, kurie patvirtina, kad 2014 m. liepos 11 d. ji buvo sužalota, sužalojimo priežastis – šuns nasrų padaryta trauma, kojos perkandimas, dėl padarytos traumos buvo atliktos trys operacijos, įdėtas Ilizaravo aparatas bei į koją sudėta 20 metalinių strypų kaulų ir raumenų gydymui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Artema“ prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, kad atsakovė yra ne tas asmuo, kuris turi pagal ieškinį atsakyti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad galimai susižalojo atsakovės teritorijoje. Pateiktas valdomo žemės sklypo planas neabejotinai patvirtina, kad įvykis įvyko ne atsakovės teritorijoje. Pažymi, kad apeliantė jos nurodytu laiku, t. y. neprasidėjus darbo laikui, neteisėtai, neleistinai ir savavališkai buvo bendrovės teritorijoje. Teigia, kad policijos pareigūnams ji nurodė, kad pretenzijų šuns savininkui neturi, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad buvo nustatyta konkreti įvykio vieta. Apeliantės atstovas, teikdamas prašymus rašytines užklausas institucijoms, pats nurodo įvykio vietą, kas yra nepagrįsta. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šie įrodymai turi didesnę įrodomąją galią. Pažymi, kad teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino įrodymus. Pirminės apžiūros medicininiuose dokumentuose neužfiksuotas joks šuns įkandimas, be to, nurodoma, jog pacientė gydymo atsisako. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog šuo nėra kovinis, gyvūnų laikymo taisyklės nepažeistos.Mano, kad ieškinyje nurodytas turtinės, neturtinės žalos dydžiai yra niekuo nepagrįsti. Jokių įrodymų, kad pirktų vaistų vartojimas yra susijęs su įvykiu, nepateikta. Atkreipia dėmesį, kad medicininiuose dokumentuose skirtingai yra nurodomos įvykio aplinkybės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo UAB „Brenčiai“ prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, kad su teismo sprendimu visiškai sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Ieškovė S. S. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Artema“ priteisti dėl pastarosios valdomo šuns užpuolimo ir sužalojimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą šalinančios aplinkybės yra nenugalima jėga, nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu – ar yra įrodytos reikšmingos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti faktinės aplinkybės.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. liepos mėn. 11 d. ryte, apie 7 val. 30 min., ieškovė turėdama tikslą dėl kapo tvarkymo paslaugų teikimo susitikti su atsakovės UAB „Artema“ darbuotoju, atvyko į atsakovės ir UAB „Brenčiai“ valdomą teritoriją. Ieškovė atvyko prieš atsakovės darbo pradžią, bendrovės teritorijoje į darbą atvykusių atsakovės darbuotojų nebuvo. Ieškovė vaikščiojo po įmonių teritoriją, kaip ji pati nurodė, norėdama geriau matyti aplinką, užlipo ant ten buvusių rastų krūvos, kur ją ir užpuolė pririštas šuo, kuris įkando jai į kairės kojos blauzdą. Traukdama koją ieškovė pargriuvo ant medžių, ant kurių buvo užlipusi.Taip pat byloje nustatyta, kad 2014 m. liepos mėn. 11 d. ryte į ligoninę greitosios pagalbos automobiliu buvo pristatyta ieškovė S. S., kuriai buvo nustatytas kairės kojos blauzdos kaulų lūžis. Įvykio dieną ieškovė nurodė, kad pretenzijų ji niekam neturi, todėl išsamus tyrimas neatliktas. Policijos pareigūnė apžiūrėjusi įvykio vietą, ją nufotografavo, matė, kad šuo laikomas pririštas, toliau nuo UAB „Artema“ administracinio pastato, ateinančių asmenų pasiekti negalėjo, teritorijoje yra įspėjamieji ženklai, kad yra laikomas šuo.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo bylos įrodymų vertinimu, kad šuo buvo laikomas pririštas ne atsakovės UAB „Artema“, o trečiojo asmens „Brenčiai“ valdomoje teritorijoje. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad atsakovė UAB „Artema“ nuomos sutarties pagrindu valdo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas yra 0,2039 ha, užstatyta teritorija - 0,2039 ha. Žemės sklypo planas patvirtina, kad atsakovės valdomas žemės sklypas taškuose 4 ir 1 ribojasi su trečiojo asmens UAB „Brenčiai“ valdomu žemės sklypu. Teritorijos plane taip pat pažymėta, kad šuns būda, prie kurios jis laikomas pririštas, yra UAB „Brenčiai“ teritorijoje. Ieškovė teigė, kad ji vaikščiojo po atsakovės UAB „Artema“ teritoriją ir buvo užpulta šuns pastarosios valdomoje teritorijoje, tačiau to nepatvirtina atsakovės pateikti žemės sklypo planai ir pastatų išsidėstymas juose (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi Pasvalio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro raštuose nurodyta, kad įvykio vieta yra atsakovės teritorija. Teismo vertinimu Pasvalio rajono policijos komisariato, Pasvalio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro raštuose užfiksuoti gautos, jiems pateiktos, informacijos duomenys apie įvykio vietą, tačiau nėra pagrįsta teigti, jog šios institucijos atliko tyrimą, kuri iš įmonių yra įvykio vietos teritorijos valdytoja. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Šiuo atveju Nekilnojamojo turto registro duomenys, pateikti žemės sklypo planai, reklaminių skydų fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog būtent UAB „Brenčiai“ teikia paminklų, antkapių, tvorelių ir su jomis susijusias paslaugas, ko ir buvo atėjusi ieškovė, o ne atsakovė UAB „Artema“, kurios nurodoma veikla – medžio apdirbimas, durų, langų, laiptų gamyba ir montavimas, tekintų rąstų gaminiai, ieškovės paaiškinimai, liudytojų parodymai sudaro pagrindą išvadai, jog įvykio vieta yra trečiojo asmens teritorijoje. Kas neprieštarauja byloje esantiems duomenims, kad greitoji medicinos pagalba atvyko į atsakovės teritoriją ir iš ten atsakovė buvo pristatyta į ligoninę, tačiau nesudaro pagrindo išvadai, kad ir įvykio vieta yra atsakovės teritorijoje. Byloje nustatyta, kad šuns savininkas yra A. L., kuris yra atsakovės UAB „Artema“ ir trečiojo asmens UAB „Brenčiai“ vadovas. Šios aplinkybės apeliantė neginčija, tačiau teigia atsakovė UAB „Artema“ yra šuns faktinė valdytoja. Tai, kad šuns vakcinavimo pažymėjime nurodytas šuns savininkas UAB „Artema“ direktorius A. L., savininko adresas (duomenys neskelbtini), bylos duomenimis šuo buvo laikomas pririštas trečiojo asmens valdomoje teritorijoje, ir nesant kitų duomenų, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė yra šuns faktinė valdytoja ir šioje byloje yra tinkama atsakovė bei turi pareigą atsakyti pagal jai pareikštą ieškinį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti šalių kilusį ginčą. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2014). Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės (CPK 45 straipsnio 3 dalis), t. y. bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2014). Paprastai aplinkybė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, sudaro pagrindą ieškinį, pareikštą tokiam asmeniui, atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015).Ieškinys šioje byloje buvo pareikštas atsakovei UAB „Artema“. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji nėra tinkama atsakovė, prašė ją pakeisti tinkama. Šis klausimas buvo sprendžiamas parengiamojo posėdžio metu, ieškovės atstovas pakeisti atsakovę atsisakė, tokios pozicijos laikosi ir apeliaciniame skunde. UAB „Brenčiai“ bylos nagrinėjime dalyvavo, kaip tretysis asmuo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog esminių teisės normų pažeidimų nepadaryta. Nors pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje atsakove yra patrauktas asmuo, kuris neturi atsakyti pagal ieškinį, ir tai yra pagrindas atmesti ieškinį, kaip pareikštą netinkamai atsakovei (CPK 45 straipsnio 3 dalis).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šuo nėra kovinių ar pavojingų šunų veislės. Šuns paskiepijimo (vakcinavimo) pažymėjime nurodyta šuns veislė stafordšyro - vokiečių aviganių mišrūnas, todėl priskiriamas kovinių ir pavojingų šunų mišrūnams, kurie turi būti laikomi vadovaujantis Pavojingų šunų įvežimo, įsigijimo, veisimo, dresavimo, prekybos, laikymo ir kovinių šunų bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnų laikymo tvarkos aprašu, patvirtintu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-290. Tačiau, šiuo atveju, šis ir toliau nurodomi įrodymų vertinimo pažeidimai įtakos galutiniam ginčo sprendimo rezultatui neturėjo.Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovė koją susižalojo pati, t. y. susilaužė dėl to, jog išsigandusi šuns griuvo ant rąstų krūvos. VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės traumatologijos skyriaus išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad dešinėje ir kairėje blauzdoje stebimi nubrozdinimai, šuns kąstiniai paviršiniai sužeidimai, kas patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes, kad šuo jai į koją įkando ir ji traukdama koja griuvo. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės nurodomų aplinkybių nepatvirtina medicinos įstaigų išrašai.Pažymėtina, kad pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalies, 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas naminis gyvūnas priskiriamas didesnę žalos padarymo grėsmę keliančių objektų kategorijai. Naminio gyvūno, šiuo atveju šuns, savininkas (valdytojas) yra atsakingas už ieškovės sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tai specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis, kai skolininkas negali gintis, remdamasis atsikirtimais, susijusiais su jo kaltės nebuvimu. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad šios atsakomybės pagrindas – rizika. Jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai; tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo aukščiau minėtomis civilinio kodekso normomis ir kasacinio teismo praktika. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su sprendimo argumentais, jog ieškovė koją susižalojo, t. y. susilaužė dėl to, kad būdama užsilipusi ant rastų krūvos griuvo, išsigandusi UAB „Brenčiai“ teritorijoje buvusio prie būdos pririšto šuns, kuris tiesiogiai ieškovės nesiekė ir jos kojos nesukando; dėl patirto sužalojimo tiesiogiai ir betarpiškai yra kalta pati ieškovė. Išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, jog šuo ieškovės koją sukando, todėl pirmosios instancijos išvados nėra teisingos ir pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, nekeisdamas paties sprendimo, pašalina minėtus motyvus iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies. Pastebėtina, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnis), tačiau atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens elgesį žalos atlyginimas gali būti sumažintas (CK 6.282 straipsnis).Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visetą ir apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, nes išvada, kad ieškovės ieškinys turi būti atmestas, teisinga. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, nekeisdamas paties sprendimo, pašalina motyvus, kuriuose argumentuojama, jog dėl patirto sužalojimo tiesiogiai ir betarpiškai kalta yra pati ieškovė. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, kuriuose argumentuojama, jog dėl patirto sužalojimo tiesiogiai ir betarpiškai kalta yra pati ieškovė.