Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

1) pripažinti, kad atsakovės atleidimas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą buvo teisėtas;

2) pripažinti, kad atsakovės ir ieškovės darbo sutartis nutraukta nuo 2021 m. spalio 14 d.;

3) pripažinti nepagrįstais su atsakovės atleidimu siejamus išieškojimus iš ieškovės;

4) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškinyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisija (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. DGKS-5284 darbo byloje Nr. APS-109-20056/2021 (toliau – ir Komisijos sprendimas) L. J. prašymą tenkino iš dalies ir nusprendė:

1) pripažinti, kad L. J. ir (duomenys neskelbtini) 2019 m. liepos 23 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 22 nutraukta neteisėtai;

2) konstatuoti, kad L. J. ir (duomenys neskelbtini) 2019 m. liepos 23 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 22 nutraukta Komisijos sprendimo įsiteisėjimo dieną – 2021 m. gruodžio 16 d.;

3) išieškoti iš (duomenys neskelbtini) L. J. 2 466,46 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2021 m. rugsėjo 15 d. iki Komisijos sprendimo įsiteisėjimo dienos 2021 m. gruodžio 16 d.;

4) nuo Komisijos sprendimo įsiteisėjimo dienos 2021 m. gruodžio 17 d. iki Komisijos sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus išieškoti po 813,12 Eur (neatskaičius mokesčių) L. J. vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį;

5) išieškoti iš (duomenys neskelbtini) L. J. 813,12 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos pripažinus L. J. atleidimą neteisėtu;

6) išieškoti iš (duomenys neskelbtini) L. J. 122,78 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio dalį už 2021 m. rugpjūčio mėn., visą šią sprendimo dalį įvykdant skubiai;

7) išieškoti iš (duomenys neskelbtini) L. J. 292,44 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. lapkričio 16 d.;

8) L. J. reikalavimą (duomenys neskelbtini) dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išieškojimo atmesti.

3. Ieškinyje teigiama, kad ieškovę ir atsakovę darbo santykiai siejo nuo 2019 m. liepos 24 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. pagal 2019 m. liepos 23 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 22. Atsakovė vykdė padavėjo funkcijas, aptarnavo viešbučio (duomenys neskelbtini) gyventojus ir svečius (duomenys neskelbtini) kavinėje-bare. Darbo sutarties 1.3 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojai 645 Eur darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. 2021 m. liepos 14 d. ieškovė įsakymu įsakė visiems darbuotojams iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. pateikti COVID-19 PGR neigiamus testus ar pasiskiepijimo nuo COVID-19 pažymėjimus. Atsakovė atsisakė pasirašyti ieškovės 2021 m. liepos 14 d. priimtą įsakymą, COVID-19 PGR neigiamų testų ar pasiskiepijimo nuo COVID-19 pažymėjimų neteikė darbovietei iki pat jos atleidimo, be to, nesiskiepyti nuo COVID-19 ir neteikti testų agitavo ir kitus ieškovės darbuotojus. 2021 m. rugsėjo 14 d. ieškovės direktorė priėmė įsakymą atsakovę 2021 m. rugsėjo 14 d. atleisti iš barmeno pareigų DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu, 2021 m. rugpjūčio 30 d. ir 2021 m. rugsėjo 13 d. padarius pravaikštas bei nepateikus COVID-19 PGR neigiamo testo ir (ar) galimybių paso pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 559.

4. Ieškinyje pažymima, kad 2021 m. rugpjūčio 30 d. pagal darbo grafiką buvo numatyta atsakovės darbo diena, tačiau atsakovė tą dieną darbe nebuvo. Nei ieškovės direktorės, nei buhalterės neinformavo apie tai, kad atsakovė neatvyks visą dieną į darbą, kad reikia tą dieną pakeisti atsakovės darbo grafiką dėl būtinybės atsakovei vykti su vaikais pas gydytoją ir kad atsakovė ketina prašyti ieškovės administratorės atlikti atsakovės darbo funkcijas, kurios visai kitokios nei atsakovės, kuri tą dieną taip pat turėjo dirbti ir savo darbą. Darbuotoja savo 2021 m. rugsėjo 3 d. pasiaiškinime ieškovei nenurodė jokių motyvų apie tai, jog 2021 m. rugpjūčio 30 d. buvo suplanavusi poilsio dieną dėl šeiminių aplinkybių (būtinybės vykti su vaikais pas gydytoją), dėl įvykio nesigailėjo ir savo kaltės nepripažino. Apie tai, kad 2021 m. rugpjūčio 30 d. atsakovė buvo pas gydytoją, ieškovė sužinojo tik bylą nagrinėjant Komisijoje. 2021 m. rugsėjo 3 d. direktorės įsakymu atsakovė laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d. buvo nušalinta nuo darbo, nes nebuvo pateikusi COVID-19 PGR neigiamo testo ir (ar) galimybių paso. 2021 m. rugsėjo 13 d. atsakovė pateikė ieškovei prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. (kasmetinių atostogų termino pabaiga nurodyta nebuvo). Apie tai, kad atsakovė tą dieną yra nedarbinga dėl dukros slaugymo, atsakovė neinformavo nei direktorės, nei kitų ieškovės darbuotojų. Apie nedarbingumą atsakovė neinformavo direktorės ir kitų ieškovės darbuotojų atvykusi į darbą ir 2021 m. rugsėjo 14 d. Esant atsakovės prašymui dėl atostogų darbdavys net negalėjo tikėtis, kad atsakovė tuo metu turi nedarbingumą. Ieškovės atstovai pažymi, kad atsakovė į ieškovę 2021 m. rugsėjo 13 d. ir 2021 m. rugsėjo 14 d. atvyko po pietų, nors tomis dienomis atsakovei nuo ryto buvo numatyta pagal grafiką visa darbo diena. Direktorė darbuotojos prašymo dėl kasmetinių atostogų suteikimo, kuris neapibrėžtas laikotarpiu, iki kada jų prašoma, netenkino, be to, kadangi atsakovė dėl padarytų šiurkščių darbo pažeidimų (pravaikštų ir 2021 m. liepos 14 d. įsakymo nevykdymo) prarado darbdavio pasitikėjimą ja ir kadangi darytis PGR testų ar skiepytis atsakovė neketino, todėl buvo svarstomas klausimas dėl jos atleidimo iš darbo. Direktorė 2021 m. rugsėjo 14 d. darbo pabaigoje 16.28 val. paskambinusi atsakovei pasiūlė išeiti jai iš darbo savo noru, su tuo ji nesutiko. Atsižvelgiant į atsakovės padarytų pažeidimų sunkumą, į tai, kad atsakovė visiškai nesigailėjo dėl padarytų pažeidimų, jų nepripažino ir neketino vykdyti darbdavio nurodymų, tai turėjo įtakos ieškovei parenkant drausminės atsakomybės rūšį, kuri, ieškovės atstovų teigimu, šiuo atveju yra adekvati atsakovės padarytiems darbo drausmės pažeidimams.

5. Atsakovė L. J. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6. Atsiliepime į ieškinį nurodoma, kad atsakovė 2021 m. rugpjūčio 30 d. ir 2021 m. rugsėjo 13 d. nebuvo pravaikštose. Darbovietėje buvo nusistovėjusi tvarka, kad darbuotojai tarpusavyje susitaria, jei reikia pakeisti darbuotoją, kai jis negali dirbti pagal sudarytą darbo grafiką, administracija tokiai tvarkai neprieštaravo bei nesikišo. Atsakovei pagal sudarytą 2021 m. rugpjūčio mėn. darbo grafiką reikėjo dirbti 2021 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovė turi tris nepilnamečius vaikus, todėl 2021 m. rugpjūčio 30 d. jai reikėjo nuvežti vaikus pas gydytoją oftalmologą patikrinti sveikatos prieš mokslo metų pradžią pagal išankstinę registraciją. Tam, kad ji galėtų nuvežti vaikus patikrinti sveikatos pas gydytoją, atsakovė susitarė su administratore E. K., jog ji pavaduos ją ir atsakovė atidirbs už ją. Teigia, kad 2021 m. rugpjūčio 13 d. buvusiai direktorei I. S. išėjus iš darbo naujoji direktorė K. M. darbe pasirodė tik 2021 m. rugsėjo 1 d., iki tol jos nebuvo darbe. Atsakovė 2021 m. rugsėjo 3 d. pateikė paaiškinimą dėl nebuvimo darbe. 2021 m. rugsėjo 3 d. direktorė K. M. priėmė įsakymą, juo nušalino L. J. nuo darbo nuo 2021 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d. Atsakovei 2021 m. rugsėjo 10 d. buvo išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas iki 2021 m. rugsėjo 14 d. ligoniui (dukrai) slaugyti. Nedarbingumas atsakovei 2021 m. rugsėjo 14 d. paskambinus į vaiko gydymo įstaigą buvo tęsiamas iki 2021 m. rugsėjo 17 d. Atsakovė, teikdama paaiškinimus, nurodė, kad, pasijutusi negerai (skaudant nugarą), paskambinusi į kitą gydymo įstaigą nei jos vaiko pati atsakovė turėjo nedarbingumą laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 17 d. iki 2021 m. spalio 13 d. Atsakovė 2021 m. rugsėjo 13 d. nuvyko į darbovietę parašyti prašymo dėl kasmetinių atostogų suteikimo nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. Rašant pareiškimą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, dalyvavo administratorė E. K. ir buhalterė V. E., kuri ir padiktavo pareiškimo tekstą. Jei atostogų prašymas būtų buvęs tenkintas, atsakovės teigimu, ji būtų netęsusi nedarbingumo. 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakovė iš ryto nuvyko į darbovietę išsiaiškinti, ar jei suteiktos atostogos, tačiau jai buvo pasakyta, kad direktorė spręs, ką su ja daryti. 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakovei 16.28 val. paskambino direktorė K. M. ir pareikalavo atvykti į darbą pasirašyti prašymo dėl jos atleidimo. Atsakovei nesutikus, direktorė pasakė, kad ją vis tiek atleis, tačiau nepaaiškino, kokiu pagrindu. 2021 m. rugsėjo 15 d. į atsakovės banko sąskaitą buvo pervesta 1 567,63 Eur suma, nurodyta paskirtis – atsiskaitymas, iš to atsakovė suprato, kad yra atleista iš darbo, tačiau nežinojo, kokiu pagrindu. 2021 m. rugsėjo 15 d. nuėjus į darbą pasiimti dokumentų – sveikatos knygelės, direktorė pareikalavo pasirašyti aktą, paklausus, dėl ko atsakovė yra atleista, nurodė, kad dėl 2021 m. rugpjūčio 30 d. pravaikštos. Nuvykus į „Sodrą“ dėl pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą, iš gautų pažymų nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 13 d. nurodytas nedraudžiamasis laikotarpis, t. y. darbdavys fiksavo pravaikštą, nors atsakovė buvo nedarbinga dėl ligonio priežiūros, ir nepareikalavo pateikti pasiaiškinimo. Atsakovei neišmokėta ligos pašalpa. Ieškovė atleido atsakovę dar galiojant nedarbingumo pažymėjimui ir taip pažeidė imperatyvų draudimą atleisti darbuotoją jo nedarbingumo metu. Sprendimas nutraukti darbo sutartį atsakovei nėra perduotas iki šiol. Atsakovė mano, kad jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas bei nepagrįstas.

7. Atsiliepime į ieškinį teigiama, kad atsakovė 2021 m. rugpjūčio mėn. dirbo per dvi pamainas. Laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 9 d. iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. barmenė N. A. pamainoje buvo išleista kasmetinių atostogų. Atsakovė nurodytu laikotarpiu dirbo už N. A.. Darbdavys įsakymo dėl N. A. pavadavimo nepriėmė. Atsakovė dirbo ir už N. A., ir savo darbą, t. y. ir jos pamainą, ir savo visą rugpjūčio mėnesį. Įmonė turėjo didelį užimtumą. Kasdien vyko viešbučio (duomenys neskelbtini) svečių pusryčiai, grupių pietūs, grupių vakarienės, banketai. Nors buhalterija nustato darbo valandų grafiką nuo 7 iki 15 val., bet jei yra užimtumas, dirbama tol, kol yra darbo. Atsakovei atidirbus dvi pamainas (už du žmones) alga buvo išmokėta tik pagal jos grafiką. Už darbą, kurį atidirbo už į atostogas išėjusią barmenę N. A., atsakovei nebuvo sumokėta. Pagal slankųjį darbo grafiką už N. A. rugpjūčio mėn. atidirbtos darbo dienos: 1, 4, 5, 9, 10, 13, 14, 15, 18, 19, 23, 24, 27, 28, 29. Atsakovės darbo dienos pagal grafiką turėjo būti: 2, 3, 6, 7, 8, 11, 12, 16, 17, 20, 21, 22, 25, 26, 30, 31. Išėjus barmenei N. A. atostogų nuo rugpjūčio 9 d. iki rugpjūčio 23 d. visas jos darbo dienas dirbo atsakovė. N. A. 2021 m. rugpjūčio mėn. dirbo tokiomis dienomis: 1, 4, 5, 23, 24, 27, 28, 29. Atsakovė dirbo: 2, 6–12, 14–15, 17–22, 25–26, 31. 2021 m. rugpjūčio 30 d. ieškovę pakeitė E. K.. Iš viso atsakovė 2021 m. rugpjūčio mėn. už N. A. atidirbo 48 val., tačiau už darbą nebuvo sumokėta. Už 2021 m. rugpjūčio mėn. atsakovei buvo išmokėta 544,91 Eur darbo užmokesčio (300 Eur grynaisiais ir 244,91 Eur pavedimas į banko sąskaitą 2021 m. rugsėjo 9 d.). 2019 m. liepos 23 d. darbo sutartyje Nr. 22 nustatyta, kad darbo užmokestis mokamas vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 15 dienos.

9. Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo individualus darbo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, taip pat dėl sumų, susijusių su darbo santykiais, iš ieškovės priteisimo. Atsakovė pasinaudojo privaloma ikiteismine darbo ginčo sprendimo tvarka, 2021 m. spalio 7 d. su pareiškimu kreipėsi į Komisiją dėl jos atleidimo teisėtumo ir išmokų iš ieškovės priteisimo. Ieškovė nesutikdama su Komisijos sprendimu kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo teismo išnagrinėti kilusį darbo ginčą (DK 231 straipsnio 1 dalis). Byloje kilo ginčas, ar atsakovė padarė 2021 m. rugsėjo 14 d. ieškovės direktorės įsakyme nurodytus darbo drausmės pažeidimus – pravaikštas 2021 m. rugpjūčio 30 d. ir 2021 m. rugsėjo 13 d. – ir ar pažeidė darbo drausmę nepateikusi COVID-19 PGR neigiamo testo ir (ar) galimybių paso pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 559, taip pat ar šis darbdavio įsakymas dėl atsakovės atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą yra proporcinga priemonė padarytiems pažeidimams.

10. Teismas nustatė, kad šioje byloje nekyla ginčo dėl to, kad atsakovė 2021 m. rugpjūčio 30 d. neatvyko į darbą visą darbo dieną (pamainą). Iš ieškovės direktorės ir pačios atsakovės paaiškinimų, taip pat liudytojų A. T. (virtuvės darbuotoja) ir E. K. parodymų nustatyta, kad atsakovė apie būtinybę išvykti visai dienai pas gydytoją ir susikeisti grafiką neinformavo žodžiu, raštu ar kitais būdais (pvz., el. paštu) nei iš anksto, nei 2021 m. rugpjūčio 30 d., nei vėliau (net teikdama pasiaiškinimą) nei ieškovės direktorės, nei buhalterės. Komisija, kuri pripažino, kad atsakovė neatvykusi 2021 m. rugpjūčio 30 d. į darbą padarė darbo drausmės pažeidimą, savo sprendime pažymėjo, kad darbuotoja siuntimą pas gydytoją galėjo gauti tikrai ne prieš patį vizitą, todėl darbuotoja turėjo galimybę (tačiau ja nesinaudojo) iš anksto įspėti darbdavio administracijos atsakingus darbuotojus apie poreikį 2021 m. rugpjūčio 30 d. turėti poilsio dieną dėl šeiminių pareigų vykdymo. Komisijos sprendime taip pat nurodyta, kad apie vizitą pas gydytoją darbuotoja turėjo ir (ar) galėjo pateikti rašytinį prašymą dėl darbo grafiko keitimo tiek bendru elektoriniu paštu, tiek informuoti darbdavio buhalterę, kuri ir pateikė tarnybinį pranešimą apie atsakovės nebuvimą darbe 2021 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovės teiginiai, kad naujoji direktorė faktiškai darbe pasirodė tik 2021 m. rugsėjo 1 d. ir kad tariamai direktorė buvo nepasiekiama nei telefonu, nei kitais būdais, nėra pagrįsti nei liudytojų parodymais, nei kitais įrodymais, be to, teismui kelia abejonių tai, kad naujai atėjęs į darbą žmogus galėtų turėti kažkokių išankstinių nusistatymų prieš darbuotoją, su kuriuo nebuvo bendravęs. Atėjus į darbą naujam žmogui, kuris galėjo nežinoti apie darbovietėje buvusią tvarką dėl faktinių darbuotojų susikeitimų, atsakovė kaip tik turėjo didesnę pareigą ją informuoti apie poreikį pakeisti jos darbo grafiką dėl šeiminių aplinkybių. Atsakovė ne tik sąmoningai nėjo tą dieną į darbą (tik per baigiamąsias kalbas pradėjo teigti, kad nuvykti pas daktarą jai neužtektų dviejų ar trijų valandų), bet apie tai nematė jokio poreikio nieko darbe informuoti, dėl savo padaryto pažeidimo nesigailėjo, jokių svarbių neatvykimo priežasčių direktorei pasiaiškindama nenurodė. Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 30 d. savo darbo pareigas visai darbo dienai paliko atlikti ne kitai barmenei (nebuvo susikeista grafiku su kita tokia pačia darbuotoja), o administratorei, kurios darbo funkcijos skiriasi nuo barmenės ir kuri tą dieną turėjo dirbti visą savo darbo dieną, kas trukdė jai atlikti savo darbo funkcijas. Visos šios aplinkybės leidžia teismui pripažinti, kad darbdavys teisingai užfiksavo, kad atsakovė 2021 m. rugpjūčio 30 d. buvo pravaikštoje. Be to, pažymėtina, kad atsakovė iki pat jos atleidimo iš darbo net nebandė darbdaviui nurodyti savo neatvykimo į darbą priežasčių, įrodinėti jų svarbumo, o apie neatvykimą į darbą pateisinančias priežastis pradėjo kalbėti tik iškilus ginčui Komisijoje ir teisme. Tai, kad atsakovei nuvykti su vaikais pas tą pačią gydytoją reikia visos darbo dienos (8 valandų), net jei vykstama iš Klaipėdos (ieškovės darbovietė) į Gargždus (atsakovės vaikų gydymo įstaiga) (iki 20 km), teismui kelia abejonių, be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji visur vyko tik viešuoju transportu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš atsakovės pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog visi trys jos vaikai pas gydytoją vesti apie 10.30 val.–11.30 val. (atsakovė tą dieną turėjo dirbi nuo 6 val. iki 15 val.). Visos šios aplinkybės leidžia teismui pripažinti, kad atsakovė, be pateisinamų priežasčių neatvykdama 2021 m. rugpjūčio 30 d. visą darbo dieną į darbą, šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, kas lėmė tai, kad ieškovės direktorė jau tuo metu buvo praradusi pasitikėjimą šia darbuotoja.

12. Teismas nurodė, kad pagal atsakovės 2021 m. rugsėjo mėn. darbo grafiką, su kuriuo ji buvo supažindinta ir jo neginčijo (kaip ir 2021 m. rugpjūčio mėn. grafiko), pasibaigus nušalinimo terminui pirma atsakovės darbo diena turėjo būti 2021 m. rugsėjo 13 d., o pagal grafiką numatytas darbo laikas nuo 6 val. iki 15 val. Atsakovė ieškovės direktorės, buhalterės, administratorės ar kitų ieškovės darbuotojų nesiteiravo, ar yra pratęstas jos nušalinimas. Teikdama paaiškinimus atsakovė nurodė, kad ji į darbovietę 2021 m. rugsėjo 13 d. atvyko apie 15 val., t. y. jau po savo darbo valandų, pateikti prašymo dėl atostogų. Prašyme nenurodė datos, iki kada norėtų atostogauti, nes, kaip nurodė, nežinojo, kiek turi dienų. Liudytoja E. K. patvirtino, kad maždaug apie 15 val. atsakovė atvyko į darbą, kad ketino teikti prašymą dėl atostogų, kiek turi laisvų dienų, norėjo paklausti buhalterės, kuri į darbą atvyko maždaug apie 15.30 val. Atostogų prašymą atsakovė norėjo pateikti buhalterei, ši pasiūlė prašymą nunešti direktorei, kuri tuo metu visą dieną buvo darbe. Atsakovė direktorei adresuotame atostogų prašyme neįrašė datos, iki kada norėtų atostogauti, taip pat prašymo nepasirašė. Atsakovė pas direktorę į jos kabinetą su prašymu neužėjo. Direktorei išvykus iš darbo atostogų prašymą atsakovė paliko administratorei E. K., ši prašymą direktorei nunešė kitą dieną (yra direktorės parašas ant prašymo su 2021 m. rugsėjo 14 d. gavimo žyma). Pažymėtina, kad nei prieš atvykdama į darbą 2021 m. rugsėjo 13 d., nei atvykusi į darbą atsakovė nieko neinformavo apie turimą nedarbingumą dėl ligonio (nepilnametės dukros) slaugymo. Atsakovė teikdama paaiškinimus iš pradžių nurodė, kad apie turimą nedarbingumą nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. ji tą dieną (2021 m. rugsėjo 10 d.) nurodė administratorei E. K.. Šiai duodant teisme parodymus ir paneigus tokius atsakovės teiginius, po liudytojų apklausos papildomai paklausta atsakovė jau teigė, kad ji apie savo nedarbingumą tariamai telefonu pranešė kitai ieškovės administratorei, kuriai nežino, nepažįsta. Teisėjai pasiteiravus atsakovės, kodėl atsakovė teikė darbdaviui prašymą dėl atostogų suteikimo, nors turėjo nedarbingumą laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. ligoniui slaugyti, dėl kurio tęsimo atsakovė kreipėsi telefonu į gydymo įstaigą 2021 m. rugsėjo 14 d. (iki 2021 m. rugsėjo 17 d.), atsakovė teigė, kad jei būtų buvęs patenkintas jos prašymas dėl jos atostogų, ji būtų atsišaukusi iš nedarbingumo. Šiuo metu galiojantis DK kategoriškų draudimų atleisti darbuotoją jo laikino nedarbingumo metu nenumato, tačiau nurodo, kad jeigu darbo sutarties pasibaigimo dieną darbuotojas yra laikinai nedarbingas arba išėjęs jam suteiktų atostogų, darbo santykių pasibaigimo diena nukeliama iki laikinojo nedarbingumo ar atostogų pabaigos (DK 65 straipsnio 6 dalis). Teismų praktika darbo sutarties nutraukimo apribojimą darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu sieja būtent su darbdavio žinojimu apie atleidžiamo darbuotojo nedarbingumą, o ne su nedarbingumo laikotarpio pradžios faktu.

14. Teismas nurodė, kad pagal atsakovės 2021 m. rugsėjo mėn. darbo grafiką atsakovė turėjo atvykti į darbą ir 2021 m. rugsėjo 14 d., o pagal grafiką numatytas darbo laikas nuo 6 val. iki 15 val. Atsakovė paaiškinimuose nurodė, kad vėl po pietų (tikslios valandos nurodyti negalėjo) ji nuvyko į darbą sužinoti, ar patenkintas jos prašymas dėl atostogų. Tą dieną atsakovei pravaikštos nebuvo užfiksuotos. Pažymėtina, kad atsakovė vėl nevyko į darbą pagal numatytą grafiką, nors dar nebuvo išspręstas jos prašymas dėl atostogų, taip pat atsakovė vėl nieko neinformavo apie turimą nedarbingumą, o darbdavys dar vieną dieną turėjo spręsti, kas už atsakovę ir kiek laiko tą dieną atliks atsakovės darbo funkcijas. Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad darbdavys negalėjo ir neturėjo žinoti, kad atleidimo iš darbo metu ieškovė yra nedarbinga, todėl pagrįstai užfiksavo atsakovei 2021 m. rugsėjo 13 d. pravaikštą. Atsakovei sąmoningai nevykstant visą darbo dieną į darbą, sąmoningai nuslepiant informaciją apie turimą ir ketinamą tęsti nedarbingumą, klaidinant darbdavį nekonkrečiu prašymu dėl atostogų ir ieškovei nežinant, ar reikia vietoj atsakovės jos darbo funkcijoms atlikti skirti kitą žmogų, nežinant, ko tikėtis iš atsakovės, pripažintina, kad atsakovė tokiu būdu dar kartą šiukščiai pažeidė darbo drausmę, tai turėjo įtakos darbdaviui priimant 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą dėl jos atleidimo iš darbo.

15. Teismas nustatė, kad ankstesnė ieškovės direktorė I. S. vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 559 2021 m. liepos 14 d. priėmė įsakymą, kuriuo nurodė šios bendrovės darbuotojams iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. pateikti darbovietei COVID-19 PGR neigiamus testus ar pasiskiepijimo nuo COVID-19 pažymėjimus, nurodė, kad periodiniai sveikatos patikrinimai turi būti atliekami ne dažniau kaip kas 7 dienas ir ne rečiau kaip kas 10 dienų nuo paskutinio pasitikrinimo. Sveikatos patikrinimai turėjo būti atliekami iki paskelbtos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dėl užkrečiamosios ligos pabaigos, atsižvelgiant į tai, kuris iš jų baigiasi vėliau. Įsakyme taip pat nurodyta, kad šis nutarimas įsigalioja 2021 m. liepos 26 d., taip pat kad nepateikus ieškovei COVID-19 PGR neigiamų testų ar pasiskiepijimo nuo COVID-19 pažymėjimų darbuotojai gali būti nušalinti nuo darbo. Įsakyme nurodytas sąrašas darbuotojų, kurie pasirašytinai turėjo būti supažindinti su šiuo įsakymu. Atsakovė šį įsakymą pasirašyti atsisakė. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) pradėjus dirbti naujai direktorei ankstesnės direktorės 2021 m. liepos 14 d. įsakymas dėl įpareigojimų darbuotojams ne neteko galios ir naujos direktorės nebuvo atšauktas ar pakeistas, todėl ir toliau buvo privalomas šios bendrovės darbuotojams, tarp jų ir atsakovei. Ieškovės direktorės teigimu, darbuotojams, kurie nebuvo pasiskiepiję nuo COVID-19, buvo duota pakankamai laiko, kad jie pateiktų darbovietei PGR neigiamus testus, todėl jos raginimu net ir tie darbuotojai, kurie nebuvo pasirašę darbdavio įsakymo, palaipsniui arba pasiskiepijo ir pateikė darbdaviui tai patvirtinančius pažymėjimus, arba pateikdavo nustatytu terminu PGR neigiamus testus. Faktiškai vienintelė atsakovė visiškai nevykdė šio darbdavio nurodymo ir nenurodė, kada pradės vykdyti. Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad nėra pasiskiepijusi nuo COVID-19 ir to neketina daryti. Teisėjai paklausus, kodėl ji neteikė darbovietei PGR neigiamų testų ir kaip ji matė savo darbo perspektyvas pasibaigus jos nušalinimo dėl to terminui, atsakovė nurodė, kad po jos atostogų, jei ji nebūtų buvusi atleista, galbūt ir būtų pradėjusi teikti PGR neigiamus testus. Pažymėtina, kad ieškovės 2021 m. liepos 14 d. įsakymas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Taigi (duomenys neskelbtini) privalėjo laikytis šių normų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pripažino, kad atsakovės atleidimas iš darbo (duomenys neskelbtini) pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą buvo teisėtas, priteisė ieškovei iš atsakovės 2 017,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes mano, kad ši sprendimo dalis yra nepagrįsta, todėl neteisėta ir naikintina. Ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovė buvo supažindinta su darbo tvarkos taisyklėmis, ir netvirtino, kad įmonėje buvo nustatytos darbo tvarkos taisyklės, iš to darytina išvada, kad ieškovė nevykdė jai, kaip darbdavei, tenkančios pareigos tinkamai organizuoti darbą, suformuoti būtinus su darbuotojo įdarbinimu ir darbu susijusius aktus. Ieškovė neginčijo aplinkybių, jog įmonėje buvo nusistovėjusi tvarka, kad darbuotojai dėl darbo grafiko keitimo tardavosi tarpusavyje – įmonės administracijos darbuotojai apie tai niekada nebuvo įspėjami ir dėl tokios tvarkos niekada ieškovė nereiškė jokių pretenzijų, neatvykimas į darbą tokiu atveju nebuvo laikomas pravaikšta. Pasikeitus bendrovės vadovui, nei atsakovei, nei kitiems darbuotojams nebuvo žinoma apie naujai paskirtos vadovės darbo pradžią. Bendrovėje naujai paskirta direktorė pasirodė tik 2021 m. rugsėjo 1 d., todėl manė, kad galioja ta pati nusistovėjusi tvarka, kad darbuotojai dėl darbo grafiko keitimo tariasi tarpusavyje – įmonės administracijos darbuotojai apie tai niekad nebuvo įspėjami, nebuvo nustatyta darbo tvarkos taisyklių, kaip darbuotojas privalo elgtis esant poreikiui pasikeisti darbo grafiką, kokiam administracijos darbuotojui turėtų apie tai pranešti. Per visą atsakovės darbo laikotarpį atsakovei nebuvo reiškiamos pretenzijos, nors per darbo laikotarpį buvo situacijų, kai kitoms darbuotojoms reikėdavo pavaduoti atsakovę, taip pat ir atsakovė, esant būtinumui, pavaduodavo kitą darbuotoją ir toks atsakovės neatvykimas į darbą nebuvo laikomas pravaikšta. Be to, ieškovė 2021 m. rugpjūčio 30 d., 2021 m. rugsėjo 13 d. neieškojo atsakovės, 2021 m. rugsėjo 13 d. atsakovei atvykus į darbovietę pateikti prašymo dėl atostogų, nei vyr. buhalterė, nei direktorė nesiekė išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių atsakovės nėra darbe, todėl laikytina, kad tokia padėtis tenkino atsakovę. Kadangi ieškovė ilgą laiką žinojo ir toleravo tokią nusistovėjusią tvarką, jog darbuotojai dėl darbo grafiko keitimo tardavosi tarpusavyje, įmonės administracijos darbuotojai apie tai niekad nebuvo įspėjami ir dėl tokios tvarkos niekada ieškovė nereiškė jokių pretenzijų, neatvykimas į darbą tokiu atveju nebuvo laikomas pravaikšta, toks atsakovės elgesys, palyginti su tarp šalių susiklosčiusia praktika, ieškovės atžvilgiu liko nepakitęs. Atitinkamas esamą padėtį žinančios ieškovės elgesys, trunkantis ilgą laiką, paveikia darbuotojo ir darbdavės santykius taip, kad sukelia pagrįstų lūkesčių darbuotojui tikėtis, jog ir darbdavės elgesys darbuotojo atžvilgiu išliks toks pat, t. y. atsakovei susitarus, kad ją 2021 m. rugpjūčio 30 d. pavaduos kita darbuotoja E. K., jai nebus fiksuojamos pravaikštos. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti darbuotojo neteisėtą elgesį ir kaltę, t. y. nenustatyta tokių darbo drausmės pažeidimą sudarančių elementų kaip darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės, o nesant pažeidimą sudarančių elementų viseto, negalimas ir darbo drausmės pažeidimo fakto konstatavimas. Tik darbdavei iš naujo informavus darbuotoją apie darbo tvarkos pasikeitimą, ateityje už šios tvarkos pažeidimus būtų galima taikyti drausminio poveikio priemones. Toks vertinimas atitinka ir iki šiol formuotą kasacinio teismo praktiką.

20. Apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovė 2021 m. rugsėjo 14 d. siūlė atsakovei iš darbo išeiti savo noru, tačiau, atsakovei nesutikus, atleido ieškovę dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Toks ieškovės pozicijos nenuoseklumas patvirtina, kad ieškovė nenurodė tikrųjų aplinkybių bei atleidimo iš darbo tikrųjų motyvų. Ieškovė 8 darbuotojams 2021 m. rugsėjo 30 d. įteikė pranešimus apie darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla 2021 m. gruodžio 31 d. Iš to išeina, kad ieškovė dar iki 2021 m. rugsėjo 13 d. buvo nusprendusi atsisakyti maitinimo paslaugų, nes 2021 m. gruodžio 31 d. buvo atleisti visi virtuvės bei restorano darbuotojai. Manytina, jog atsakovė buvo atleista dėl šiurkštaus darbo sutarties pažeidimo, ieškovei siekiant patirti mažiau išlaidų, nes nereikėtų mokėti išeitinių išmokų ir t. t., atleidus DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, ieškovei nekyla prievolės mokėti kompensacijas. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad atsakovė, turėdama nedarbingumą, vėl nevyko į darbą pagal numatytą grafiką, nors dar nebuvo išspręstas jos prašymas dėl atostogų, taip pat atsakovė vėl nieko neinformavo apie turimą nedarbingumą, o darbdavys dar vieną dieną turėjo spręsti, kas už atsakovę ir kiek laiko tą dieną atliks atsakovės darbo funkcijas, yra visiškai nesuvokiami. Atsakovė nedarbingumą turėjo nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. iki 2021 m. spalio 14 d. Duodama parodymus ieškovės direktorė K. M. parodė, kad nei ji, nei ieškovės vyr. buhalterė netikrino duomenų apie atsakovės nedarbingumą, nors tokius duomenis ieškovė turėjo galimybę gauti, tai paneigia teismo argumentus, kad ieškovė negalėjo ir neturėjo žinoti, kad atleidimo iš darbo metu ieškovė yra nedarbinga. Be to, ieškovė 2021 m. rugsėjo 13 d. nesidomėjo, kodėl atsakovė neatvyko į darbą, nes tokių duomenų ieškovė nepateikė. Teismo argumentai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovė nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. turėjo nedarbingumą ir šią aplinkybę ieškovė galėjo žinoti. Vien tai, kad gydytoja 2021 m. rugsėjo 16 d. pastebėjusi klaidą kreipėsi į „Sodrą“ su prašymu išduoti nedarbingumo pažymėjimą atgaline tvarka už 2021 m. rugsėjo 14 d.–2021 m. rugsėjo 15 d. laikotarpį, nepaneigia aplinkybės, jog ieškovė turėjo ir galėjo žinoti apie atsakovės nedarbingumą 2021 m. rugsėjo 13 d.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad direktorė K. M. darbe pasirodė tik 2021 m. rugsėjo 1 d. Įsakymą dėl atsakovės nušalinimo ji priėmė 2021 m. rugsėjo 3 d., pagal pateiktą 2021 m. rugsėjo mėn. darbo grafiką, atsakovės darbo diena buvo 2021 m. rugsėjo 3 d. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovė su direktore K. M. realiai galėjo susitikti tik 1 dieną, t. y. 2021 m. rugsėjo 3 d. Taigi kyla klausimas, kaip realiai bendravusi su atsakove tik 1 darbo dieną, direktorė K. M. žinojo apie tai, jog laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 14 d. iki 2021 m. rugsėjo 3 d. atsakovė agitavo nevykdyti 2017 m. liepos 14 d. direktorės I. S. priimto įsakymo kitus (duomenys neskelbtini) darbuotojus. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė reikalavo iš atsakovės pasiaiškinti dėl agitavimo nevykdyti minėto įsakymo. Liudytojos E. K. teiginiai kelia pagrįstų abejonių, kadangi liudytoja E. K. dirba (duomenys neskelbtini) ir yra suinteresuota išsaugoti savo darbo vietą, todėl duoti parodymų, nenaudingų ieškovei, ji nesuinteresuota. Be to, negalima sutikti su teismo argumentu, jog liudytojos E. K. parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, nes liudytoja dirbo su atsakove skirtingose darbo vietose, t. y. skirtingose lokacijoje, ir matyti, kad atsakovė darbo metu dažnai vengė dėvėti jos veidą dengiančią medicininę kaukę, ji negalėjo fiziškai. Be to, ne visi liudytos parodymai buvo nuoseklūs ir išsamus, nes liudytojai nurodžius, kad dėl darbo grafiko pakeitimo darbuotojai turi kreiptis raštu į administraciją, negalėjo patvirtinti, kad tokios tvarkos buvo laikomasi, patvirtino, kad kai jai reikėjo darbo metu kažkur išvykti, ji nesikreipė raštu į administraciją dėl darbo grafiko pakeitimo. Priešingai, nei nurodo teismas, atsakovė nekeitė duotų paaiškinimų, kaip ji suvokė, taip atsakinėjo į teismo bei kitų proceso dalyvių klausimus. Kaip liudytoja teisme apklausta A. T. paneigė aplinkybę, jog atsakovė agitavo kitus (duomenys neskelbtini) darbuotojus nevykdyti 2021 m. liepos 14 d. įsakymo. Teismas šios liudytojos parodymų nevertino, nepasisakė, kodėl liudytos A. T. teisme duoti parodymai yra nevertintini.

22. Apeliaciniame skunde teigiama, jog dėl COVID-19 PGR neigiamo testo ir (ar) galimybių paso nepateikimo ieškovė turėjo teisę nušalinti atsakovę nuo darbo, nemokėdama darbo užmokesčio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nuostatomis, bet ne traktuoti šį pažeidimą kaip šiurkštų ir atleisti darbuotoją. Šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta imperatyvi nuostata, kuri nustato darbuotojo nušalinamą nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, o ne atleidimą iš darbo. Teismas net neargumentavo, kokios įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, o juolab šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, t. y. nenustatyta tokių darbo drausmės pažeidimą sudarančių elementų kaip darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės, o nesant pažeidimą sudarančių elementų viseto, negalimas ir darbo drausmės pažeidimo fakto konstatavimas.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuo 2022 m. sausio 4 d. ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos, t. y. 2022 m. sausio 10 d., turėjo priimti sprendimą dėl ieškinio laikymo nepaduotu ir grąžinti ieškovui. Tačiau teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 115 straipsnio 3 dalyje nustatyto reglamentavimo, 2022 m. sausio 17 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė palikti nenagrinėtus ieškovės ieškinio reikalavimus pripažinti nepagrįstais su atsakovės atleidimu siejamus išieškojimus iš (duomenys neskelbtini), nors turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ieškinio laikymo nepaduotu bei grąžinimo ieškovei. Todėl ir 2022 m. sausio 24 d. teismo priimta nutartis yra neteisėta, kadangi, vadovaujantis CPK nuostatomis 115 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas dėl pripažinimo ieškinio nepaduotu ir grąžinimo ieškovei turėjo spręsti vėliausiai 2022 m. sausio 10 d., ieškovei būtų išlikusi teisė teikti ieškinį iš naujo, tačiau, jau praleidus ieškinio senaties terminą, atsakovė turėtų teisę prašyti taikyti ieškinio senatį. Tačiau teismas, priimdamas neteisėtus procesinius sprendimus, šių sprendimų pagrindu suteikė ieškovei galimybę nepagrįstai atnaujinti praleistus ieškinio senaties terminus ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

25. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad darbuotojai dėl darbo grafiko keitimo tardavosi tarpusavyje, o ieškovės administracijos darbuotojai apie tai niekada nebuvo įspėjami, yra neteisingos. Tai paneigia liudytojos E. K. parodymai, ji apklausta teisme paaiškino, kad toks atvejis darbe buvo pirmas kartas, kai dėl darbo grafiko susikeitimo nebuvo informuota direktorė. Jai, kaip administratorei, būtinai privaloma informuoti ieškovės direktorę, kad vietoj jos dirbs kita administratorė. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovė buvo supažindinta su darbo tvarkos taisyklėmis, ir netvirtino, jog įmonėje buvo nustatytos darbo tvarkos taisyklės, yra nepagrįsti. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu niekada neprašė ieškovės pateikti darbo tvarkos taisyklių, teismo metu laikėsi pozicijos, jog tokia darbuotojų susikeitimo tvarka buvo nusistovėjusi įmonėje. Šalys darbo sutartimi susitarė, kad atsakovė dirbs pagal slankųjį darbo grafiką. Byloje esantis darbo grafikas patvirtina, kad atsakovei 2021 m. rugpjūčio 30 d. buvo numatyta darbo diena, su šiuo grafiku ji buvo supažindinta ir jo neginčijo. Šiuo atveju darbuotoja iš anksto neįspėjusi darbdavio dėl nebuvimo darbe ir negavusi jokio leidimo nebūti darbe neturėjo jokio pagrindo neateiti į darbą 2021 m. rugpjūčio 30 d. Darbuotoja, nebūdama darbe visą darbo dieną be pateisinamų priežasčių, padarė šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 1 punktas). Byloje esantys įrodymai (atsakovės 2021 m. rugsėjo 14 d. skambučių sąrašas, pačios atsakovės paaiškinimai) taip pat patvirtina, kad atsakovė, sužinojusi, jog bus atleista iš darbo, 2021 m. rugsėjo 14 d. 16.30 val. skambino šeimos gydytojai ir prasitęsė nedarbingumą nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. Bylos nagrinėjimo metu teismui pasiteiravus atsakovės, kodėl ji teikė darbdaviui prašymą dėl atostogų suteikimo, nors turėjo nedarbingumą laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. ligoniui slaugyti, atsakovė paaiškino, kad jei būtų buvęs patenkintas jos prašymas dėl jos atostogų, ji būtų atsišaukusi iš nedarbingumo. Kaip teisingai nustatė bylą išnagrinėjęs teismas, atsakovė nė vieno iš nurodytų darbo drausmės pažeidimų nepripažino, dėl jų nesigailėjo, bylos nagrinėjimo metu davė nenuoseklius parodymus ir juos ne kartą keitė, neišsamiai atsakydavo į teismo bei kitų proceso dalyvių klausimus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nusprendė, kad atsakovės pažeidimai teisingai kvalifikuoti kaip šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai, kas suteikė pagrindą darbdaviui parinkti pačią griežčiausią darbuotojo atsakomybės formą – atleidimą iš darbo.

32. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nuo 2019 m. liepos 24 d. dirbo (duomenys neskelbtini) pagal 2019 m. liepos 23 d. darbo sutartį Nr. 22 padavėja ir aptarnavo viešbučio (duomenys neskelbtini) gyventojus ir svečius. Atsakovei buvo numatytas 645 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis, mokamas vieną kartą per mėnesį. Atsakovei buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, numatant, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) dirba pagal slankųjį grafiką iki 12 val. per vieną darbo dieną, taikant 6 darbo dienų savaitę, su 1 val. pietų pertrauka. Darbo sutartis iš pradžių buvo terminuota, pratęsta ne kartą, vėliau atsakovės darbo sutartis (duomenys neskelbtini) tapo neterminuota.

46. Šias aplinkybes atsakovė nurodė savo 2021-09-03 paaiškinime atsakovės direktorei, t. y. nurodė, kad ją „pavadavo administratorė E. K. iš anksto su ja sutarus, nes įmonėje direktorės nebuvo“. Liudytoja E. K. patvirtino atsakovės nurodomas aplinkybes, kad atsakovė iš tiesų jos prieš kelias dienas ir dieną prieš 2021-08-30 iš vakaro teiravosi, ar ši galėtų padirbti tą dieną už atsakovę. Ji parodė, kad nors tą dieną turėjo pagal grafiką dirbti savo darbą viešbučio registratūroje, tačiau sutiko padėti atsakovei, nors šis pavadavimas administratorei sukėlė nemažai rūpesčių, nes ji turėjo būti per dvi vietas – būti registratūroje, kuri yra kitame aukšte nei baras, taip pat dirbti bare.

47. Įvertinus paminėtus įrodymus, kitos ieškovės direktorės darbo pradžią, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės 2021 m, rugpjūčio 30 d. nebuvimą darbe kvalifikavo kaip šiurkštų ir neįvertino aplinkybės, jog atsakovė nebuvo darbe dėl pateisinamos priežasties ir darbo vietoje nebuvo tik sutikus ją pakeisti administratorei. Iš administratorės parodymų nustatyta, jog ji atliko atsakovės darbą, todėl ieškovės interesai dėl atsakovės nebuvimo darbe nenukentėjo.

48. 7Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka (pagal galiojančio DK 220 straipsnį – ir darbo ginčų komisijoje), darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 29 punktas).

58. Paminėta DK norma nustatė, kad darbuotojus, kurie vengia periodiškai tikrintis, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, darbdavys nušalina nuo darbo, neleisdamas jiems dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio, tačiau toks atleidimo iš darbo pagrindas įstatyme nenumatytas, todėl nepagrįstai šis atleidimo pagrindas ginčo ieškovės įsakyme nurodytas kaip turintis teisinį pagrindą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė ir toliau turėjo būti nušalinta nuo darbo, nes ieškovė jau buvo priėmusi 2021-09-03 įsakymą, kuriuo atsakovė laikotarpiu nuo 2021-09-04 iki 2021-09-10 buvo nušalinta nuo darbo, nes nebuvo pateikusi COVID-19 PGR neigiamo testo ir (ar) galimybių paso.

59. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nepaneigė apeliacinio skundo motyvo, jog ieškovė 8 darbuotojams 2021 m. rugsėjo 30 d. įteikė pranešimus apie darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, nes 2021 m. gruodžio 31 d. buvo atleisti visi virtuvės bei restorano darbuotojai. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad 2022 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla (CPK 179 str. 3 d.).