Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) bei Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. S. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei N. S. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą byloje teikiančios institucijos Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos ir socialinės paramos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyris ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta vaikų gyvenamoji vieta su ieškovu bei iš atsakovės vaikų naudai buvo priteistas po 190 Eur išlaikymas ir 3 310,25 Eur išlaikymo įsiskolinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, jog prašomus prijungti dokumentus atsakovė pateikė su apeliaciniu skundu, dokumentai nėra didelės, šeimos bylų nagrinėjimo teisme specifiškumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti naujus įrodymus.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

Nustatyta, kad šalių vaikas D. gimė (duomenys neskelbtini) (b. l. 7). Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) D. suėjo 18 metų ir jis tapo pilnamečiu. Ieškinys dėl teismo sprendimu nustatytos gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo pateiktas 2015-12-29 (b. l. 2), t. y. D. dar būnant nepilnamečiu. Skundžiamo sprendimo priėmimo momentu sūnus D. jau buvo pilnametis. Teismo sprendimu išlaikymas D. priteistas nuo 2015-12-29 (kreipimosi į teismą dienos) iki jo pilnametystės.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas gali būti konstatuojamas tada, kai yra patvirtinamos aplinkybės, jog asmuo, kurio teises ir pareigas liečia teismo sprendimas, turėjo būti įtrauktas dalyvauti byloje. CPK 38 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, taip pat fizinių asmenų, kurių civilinis veiksnumas tam tikroje srityje apribotas, atstovais pagal įstatymą teisme yra atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Šioje dalyje nurodytiems nepilnamečiams ir fiziniams asmenims, kurių civilinis veiksnumas tam tikroje srityje apribotas, kurie yra bylos šalys arba tretieji asmenys, turi būti pranešta apie prasidėjusį teismo procesą ir pasiūloma jame dalyvauti.

Kolegijos teisėjai nesutinka su atsakovės argumentais, jog pilnametis sūnus D. turėjo būti įtrauktas į procesą trečiuoju asmeniu. Pradėjus bylos nagrinėjimą D. S. buvo nepilnametis, todėl teismas neturėjo pagrindo jo įtraukti į bylos procesą. Teismas pažymi, jog išlaikymas priteisiamas vaikui, o ne jo įstatyminiam atstovui – tėvui (CK 3.157 straipsnis, 3.272 straipsnio 1 dalis). Išlaikymui priteistą turtą tvarko uzufrukto teise tas iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra reikalaujama, kad bylose dėl išlaikymo priteisimo dalyvautų ir patys nepilnamečiai vaikai, kurių naudai priteisiamas išlaikymas.

Ieškinys buvo pareikštas už laikotarpį, kuris apima periodą iki D. S. pilnametystės, ieškiniu neprašoma priteisti paramą pilnamečiui vaikui už laikotarpį, kai D. S. tarps pilnamečiu. Pirmosios instancijos teismas D. S. gyvenamosios vietos klausimo nesprendė, kadangi buvo nustatyta, jog jis tapo pilnamečiu.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalys nekėlė klausimo dėl vaiko įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. D. S. žinojo apie bylos procesą, nes į bylą pateikė 2016-03-03 sutikimą. D. S. neskundžia sprendimo, nelaiko, jog sprendžiant klausimus dėl išlaikymo priteisimo būtų pažeistos jo teisės. Kolegijos teisėjai, išanalizavę bylos medžiagą ir ieškovės argumentus, susijusius su absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, nesutinka, kad šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnyje.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-01-30 sprendimu nepilnamečio D. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove (b. l. 32-34). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalių vaikai nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. antros pusės, gyvena su tėvu Jungtinėje Karalystėje. Atsakovė teigia, jog vaikai Jungtinėje Karalystėje gyvena nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio. Iš bylos duomenų matyti, jog vaikas Dovydas 2016-03-03 nuomonėje nurodė, kad Jungtinėje Karalystėje gyvena nuo 2012-08-16 (b. l. 101). Konkreti išvykimo data gyvenamosios vietos nustatymui neturi reikšmės, taip pat nesvarbu ir sprendžiant reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nes ieškinys paduotas 2015-12-29, o išlaikymo įsiskolinimas skaičiuojamas už trejus metus, t. y. nuo 2012-12-29.

CK 3.169 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015-07-10 iki 2016-01-01) nurodyta, kad pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kasacinio teismo praktikoje iki CK 3.169 straipsnio pakeitimų nuo 2017-01-02 buvo išaiškinta, kad pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo reikia įrodyti, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų. Įstatyme nėra neapibrėžta, koks aplinkybių dėl vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimas vertintinas kaip esminis, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką tai galėtų būti tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas, vaiko norų pasikeitimas, esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014). Pagal tokį teisinį reguliavimą ieškovas, siekdamas pakeisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-01-30 sprendimu nustatytą vaikų gyvenamąją vietą, turėjo įrodyti nuo sprendimo priėmimo momento iš esmės pasikeitusias aplinkybes.

Kolegijos teisėjai sprendžia, jog atsižvelgiant į esamą situaciją, kad vaikai nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. vidurio gyvena Jungtinėje Karalystėje su tėvu, nors vaikų gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta su motina, buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas kreiptis į teismą dėl su reikalavimu dėl nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Tai, kad atsakovė nesutinka su tuo, jog ji turi pareigą mokėti išlaikymą vaikams, iš esmės rodo, jog tarp šalių yra kilęs ginčas, nes nustatant vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų reikalinga spręsti ir vaikų išlaikymo klausimą. Šalys iki skundžiamo sprendimo priėmimo negebėjo susitarti dėl sprendimu nustatytos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, tai reiškia, jog šalys realiai dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo nebuvo susitarusios ir tarp šalių kilo ginčas. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu suprantamai paaiškino kreipimosi į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo motyvus, jog ieškovui atstovaujant vaikus Jungtinės Karalystės institucijose kyla problemų dėl to, kad gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su motina. Šis faktas yra akivaizdus ir atskiro įrodinėjimo nereikalauja. Nustačius, jog tarp šalių kilo ginčas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatinėjo, analizavo bei vertino bylai reikšmingas aplinkybes, kurios susijusios su teismo sprendimu nustatytos nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos pakeitimu.

2012-09-04 N. S. notarinis sutikimas nėra šalių susitarimas, kuris reikalingas nepilnamečių vaikų gyvenamajai vietai nustatyti, kai tėvai gyvena skyrium (CK 3.169 straipsnio 1 dalis).

Po skundžiamo sprendimo priėmimo buvo priimta ir nuo 2017-01-02 įsigaliojo CK 3.174 straipsnio 3 dalis, kurioje tiesiogiai nurodyta, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Kolegijos teisėjai pažymi, jog tiek pagal iki 2017-01-02 galiojusį, tiek pagal šios nutarties priėmimo metu galiojantį teisinį reguliavimą, kilo tiek faktinis, tiek teisinis poreikis pakeisti teismo sprendimu nustatytą vaikų gyvenamąją vietą.

Atsakovė nurodė, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nustatyta vaiko D. nuolatinė gyvenamoji vieta su ieškovu, tačiau nebuvo pakeistas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-01-30 sprendimas, todėl šalių atžvilgiu buvo priimti du vienas kitam prieštaraujantys sprendimai. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos neįgyja prejudicialumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013). Dėl šios priežasties bylos šalims galiotų ne du priešingi sprendimai, tačiau tas, kuris laiko atžvilgiu yra naujesnis, t. y. skundžiamas sprendimas.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nustatęs nuo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-01-30 sprendimo priėmimo momento iš esmės pasikeitusias aplinkybes, susijusias su vaiko D. faktine gyvenamąja vieta, pagrįstai pakeitė sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą.

Dėl atisakymo apklausti nepilnametį vaiką teisme

Atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje neišklausė nepilnamečio Dovydo nuomonės ir tai turėjo įtakos teismo sprendimo priėmimui.

CK 3.177 straipsnyje nurodyta, jog teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Kasacinis teismas aiškindamas šią teisės normą nurodė, kad vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau nėra absoliutus, o priklauso nuo vaiko brandos ir amžiaus, kitų konkrečių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014).

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vaikų apklausos klausimą sprendė 2016-08-11 teismo posėdyje (b. l. 124). 2016-08-11 posėdžio metu, pirmosios instancijos teismas, išklausęs byloje dalyvaujančių šalių bei išvadą teikiančios instancijos atstovės nuomonių, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, jog vaikai bylos nagrinėjimo metu buvo Jungtinėje Karalystėje ir ruošėsi naujiems mokslo metams, todėl jų atvykimas į Lietuvą apsunkins vaikų situaciją. Kolegijos teisėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neapklausti byloje nepilnamečio D., atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, buvo pateisinamas. Pažymėtina, jog atsakovė taip pat neneigė aplinkybės, kad vaikai labiau nori likti gyventi Jungtinėje Karalystėje, nei Lietuvoje, o byloje nėra duomenų apie tai, jog vaikai tokiam teismo sprendimui prieštarautų. Byloje taip pat yra pateiktos vaikų nuomonės raštu, kurioje D. nurodė, jog gyvenamąją vietą pasirenka su ieškovu (b. l. 101). Tai reiškia, jog nors vaikai ir nebuvo tiesiogiai apklausti teismo posėdyje, tačiau savo nuomonę byloje buvo pateikę. Atsakovė nenurodė kokiais konkrečiais klausimais D. turėtų pasisakyti ir kokią įtaką tiesiogiai teismui išsakyta D. nuomonė turėtų priimto teismo sprendimo pagrįstumui. Visos šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog konkreti šios bylos situacija leido pirmosios instancijos teismui pasinaudoti išimtimi tiesiogiai neapklausti nepilnamečio D., kadangi vaiko pozicija gyvenamosios vietos nustatymo klausimais buvo aiški ir nedviprasmiška.

Dėl buities sąlygų ištyrimo

Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepilnamečio D. gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu neatlikęs vaiko buities sąlygų tyrimo.

CK 3.178 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, jog byloje nėra pateikto nepilnamečio D. buities tyrimo akto. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadoje nurodyta, jog institucija neturi galimybės patikrinti ieškovo ir jo vaikų aplinkos, gyvenimo sąlygų (b. l. 42). Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius su išvada taip pat nepateikė duomenų apie vaikų buities sąlygas, kadangi vaikai gyvena Jungtinėje Karalystėje (b. l. 119-122). Ieškovas taip pat nepateikė duomenų apie savo buities sąlygas. Į bylą ieškovas pateikė terminuotą nuomos sutartį, kurios pabaiga – 2015-12-05 (b. l. 16-18). 2016-08-11 teismo posėdžio metu ieškovo atstovė paaiškino, jog nuomos sutartis buvo pratęsta, kadangi ieškovas sulygo su nuomotoju dėl skolos už nuomą apmokėjimo sąlygų (b. l. 124). Atsakovės vaikai jau daugiau nei treji metai gyvena su tėvu, iki šios bylos atsakovė jokių pretenzijų dėl vaikų gyvenimo sąlygų nekėlė. Vaikai patys yra pasirinkę gyvenimą su tėvu. Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 102-108, 126-128) matyti, kad buities sąlygos yra pakankamai geros D. S. 2016-03-03 paaiškinime yra nurodęs, jog abu su broliu turi po kambarį. Atsakovė nenurodė jokių konkrečių faktų, kad gyvenimo sąlygos būtų netinkamos. Atsižvelgus į tai, jog vaikai gyvena Jungtinėje Karalystėje ir tik šios šalies kompetentingos institucijos galėtų patikrinti vaikų gyvenimo sąlygas, nenustačius duomenų apie buities sąlygų netinkamumą, nesant Jungtinės Karalystės institucijų įspėjimų bei nekylant šalių ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos, darytina išvada, jog Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos išvados apie vaikų gyvenimo sąlygas nepateikimas nėra priežastis keisti teismo sprendimą. Byloje pakako kitų įrodymų vaiko gyvenamajai vietai nustatyti.

Dėl atsakovės argumentų, susijusių su priteistu išlaikymo dydžiu

Iš atsakovės apeliacinio skundo teiginių matyti, jog ieškovė nesutinka su priteistu 190 Eur išlaikymo dydžiu. Atsakovė nurodo, jog teismas neišsiaiškino jos turtinės padėties.

Atsakovės teigimu, byloje esantis 2012-09-04 notarinis sutikimas ir atsakovės duoti paaiškinimai patvirtina aplinkybę, jog šalys susitarė, kad atsakovė prie vaikų išlaikymo prisidės nelygia dalimi, t. y. ieškovas vaikams turi skirti didesnę išlaikymo sumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantis 2012-09-04 notarinės formos sutikimo turinys nepatvirtina, kad šalys tarėsi dėl kokio nors išlaikymo dydžio, t. y. minėtame notariniame sutikime ieškovė neprieštaravo, kad vaikai gyventų užsienyje, tačiau jokių kitų klausimų šalys minėtu dokumentu nesprendė (b. l. 31). Atsakovės paaiškinimai, taip pat neįrodo, jog šalys dėl kokio nors konkretaus išlaikymo dydžio buvo susitarusios. Priešingai, atsakovės vaikams teiktas nereguliarus išlaikymas patvirtina (b. l. 59 (antra pusė)-66, 71-72, 74 (antra pusė)-75) aplinkybę, jog atsakovė suvokė, kad išlaikymas vaikams turi būti teikiamas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog susitarimas dėl išlaikymo neteikimo prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai. Susitarimas, kuriuo vienas iš tėvų atleidžiamas nuo pareigos teikti išlaikymą, net jei jis ir būtų sudarytas, prieštarautų imperatyvioms teisės normoms ir būtų negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu. Imperatyvioms normoms prieštaraujančio susitarimo įrodinėjimas yra beprasmis.

Byloje ginčas kyla dėl priteistinos išlaikymo sumos. Parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovės atstovas iš esmės sutiko su išlaikymo dydžiu, tačiau pati atsakovė teismo posėdžio metu nurodė priešingai, jog ji dirbdama administratore uždirbo 1 000 Lt, kas šiuo metu sudarytų apie 300 Eur, todėl ji negali teikti prašomo dydžio išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus, susijusius su teiktino išlaikymo dydžio nustatymu, pasisakys ir dėl priteisto išlaikymo dydžio.

Vaikų poreikių klausimas buvo nagrinėjamas teismo posėdžio metu, tačiau konkrečių dokumentų dėl vaikų poreikių masto ieškovas nepateikė. Jo ieškiniu prašoma suma 200 Eur, yra pakankamai nedidelė, atsižvelgiant į vaikų amžių bei bendruosius poreikius maitinimui, aprangai, kitoms veikloms. Kasacinis teismas nurodęs, jog dėl vaiko išvykimo gyventi į užsienio valstybę padidėjusios jo poreikių tenkinimo išlaidos atitinkama dalimi turi tekti tam iš tėvų, kurio iniciatyva vaikas išvyko iš Lietuvos, nebent tėvų turtinės padėties kriterijus pateisintų kitokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015). Suma iš esmės atitinka ½ dalį minimalios mėnesinės algos Lietuvos Respublikoje, todėl užsienio valstybės kriterijus nėra svarbus. Nustatyta, kad šalių vaikai į Jungtinę Karalystę išvyko gyventi abiejų tėvų iniciatyva, to neneigė ir šalys teisminio nagrinėjimo metu.

Bylos duomenimis, atsakovė nuo 2014-05-13 nedirba (b. l. 44, 165). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė yra darbinga ir nėra duomenų apie tai, kad turėtų kokių nors specialiųjų poreikių, o atsakovė nepateikė duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad vykstant teisminiam ginčui atsakovė 2016-09-14 pirkimo pardavimo sutartimi pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergėje (b. l. 162-163), Nekilnojamojo turto registro duomenimis buto rinkos vertė nustatyta 2016-09-13 masinio vertinimo būdu yra 6 530 Eur. Atsakovės vardu registruotas automobilis „Peugeot 206“, kurio pirmosios registracijos data 2002-08-06 (b. l. 58). Kolegijos teisėjų vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė nuo 2014-05-13 nedirba, registruota darbo biržoje (b. l. 58 (antra pusė)-59; 160-161), gyvena Ukmergėje, nedisponuoja vertingu turtu, iš byloje esančių banko sąskaitų matyti, jog lėšų sutaupiusi neturi ir sąskaitoje didelėmis sumomis nedisponavo (b. l. 59 (antra pusė)-66), priteistas išlaikymas turi būti sumažintas iki 150 Eur per mėnesį iki vaikų pilnametystės. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė turėtų galimybę uždirbti darbo užmokestį, kuris būtų daug didesnis už minimalią mėnesinę algą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad byloje nėra tikslių duomenų apie ieškovo turtinę padėtį, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas reikalavo šiuos duomenis pateikti, o 2016-08-11 posėdžio metu ieškovo atstovė paaiškino, jog nėra galimybių šių duomenų pateikti dėl iš esmės subjektyvių priežasčių, todėl apeliacinės instancijos teismas šios informacijos nepateikimą vertina ieškovo nenaudai ir atsakovės naudai, nepažeidžiant prioritetinių vaiko teisų apsaugos principų (CK 3.3 straipsnis).

Dėl atsakovės argumentų, susijusių su išlaikymo įsiskolinimu

Iš atsakovės apeliacinio skundo teiginių matyti, jog ieškovė nesutinka su priteistu ieškovui iš atsakovės 3 310,25 Eur teiktu išlaikymo įsiskolinimu.

Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-01 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010, nurodytais išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas iš atsakovės ieškovui priteisė teikto išlaikymo atlyginimą, laikydamas, kad išlaikymo prievolė vaikams už abu tėvus, gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, buvo įvykdyta ieškovo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė nesutinka su priteistu išlaikymo įsiskolinimu, kadangi laiko, jog išlaikymas buvo teiktas pagal jos susitarimą su ieškovu. Kadangi atsakovė išlaido vaikus gyventi į Jungtinę Karalystę pas ieškovą, tai šis prisiėmė pareigą vaikus išlaikyti didesne dalimi. Teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovas, pasiimdamas vaikus į Jungtinę Karalystę, pats prisiėmė padidėjusias išlaidas tenkinant vaikų poreikius, tačiau tai nepaneigia atsakovės pareigos prisidėti prie vaikų išlaikymo. Jau minėta, kad tėvai negali nusišalinti nuo išlaikymo pareigos vaikams (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog atsakovė prie vaikų išlaikymo kas mėnesį nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. vidurio turėjo prisidėti po 57,92 Eur per mėn. kiekvienam vaikui. Ši suma yra itin menka turint omenyje, jog ieškovas vykdė pareigą pilnai išlaikyti vaikus.

Teismas vertino byloje esančius atsakovės banko sąskaitos išrašus ir išskaičiavo iš priteisino laikotarpio sumas, kurias atsakovė buvo pervedusi vaikams (b. l. 59-65). Taip pat vertino ir kitus duomenis, iš kurių buvo galima spręsti apie teiktą išlaikymą vaikams. Jokių kitų papildomų duomenų, kuriais atsakovė įrodinėtų reguliariai teiktą išlaikymą vaikams, atsakovė į bylą nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos turėjo teikti savo nepilnamečiams vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvienam po 57,92 Eur, kas už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2015-12-29 sudarė 4 170,24 Eur, iš šio išlaikymo atimant atsakovės faktiškai sumokėtą ir įrodytą sumą – 859,99 Eur. Jokių kitų duomenų, kurių pagrindų teismas galėtų daryti priešingą išvadą, atsakovė nepateikė.

Dėl likusių atsakovės apeliacinio skundo teiginių

Atsakovė teigė, jog teismas nepagrįstai atsisakė byloje apklausti liudytoju V. S., kuris paliudytų siuntinių siuntimą. Pati atsakovė konkrečiai nenurodė kokius siuntinius siuntė vaikams, todėl abstraktūs liudytojo parodymai negali patvirtinti fakto dėl išlaikymo teikimo. Taip pat bylai teisiškai neturi jokios reikšmės faktas, ar ieškovas teikė išlaikymą savo vaikui iš pirmos santuokos B. S.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei pritaikius teisės normas, teismo sprendimas keistinas dalyje, kuria nustatytas išlaikymo vaikams dydis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinės instancijos teisme atsakovės naudai buvo pakeistas sprendimas, todėl teismas turi išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Ieškovas teismui pareiškė iš viso tris savarankiškus reikalavimus: reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (patenkintas 100 proc.), reikalavimą priteisti po 200 Eur išlaikymą (priteista po 150 Eur, patenkinta 75 proc.) bei reikalavimą dėl 7 200 Eur išlaikymo įsiskolinimo (priteista 3 310,25 Eur, patenkinta 45,98 proc.). Patenkintų ieškovo reikalavimų dalis vertinama 70 proc.

Ieškovas už reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio (b. l. 1). Nustatyta, kad atsakovė advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1 100 Eur (b. l. 97-99).

Patenkinus 70 proc. ieškovo ieškinio, atsakovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai turėjo būti atlygintos 30 proc. patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, t. y. 330 Eur, o atsakovė ieškovui turi atlyginti 28,70 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ieškovas už reikalavimą dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turėtų mokėti 195 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas įstatymo pagrindu atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už reikalavimą priteisti išlaikymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas), iš atsakovės valstybės naudai turi būti priteistina 136,50 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teisme buvo patirta 5,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporcijas, į valstybės biudžetą iš ieškovo turėtų būti priteistina 1,57 Eur, iš atsakovės – 3,65 Eur (88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iš ieškovo priteistina suma už išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija 3 Eur, ji nepriteistina (92 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Patenkinus iš dalies atsakovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė duomenis, jog už procesą apeliacinės instancijos teisme patyrė 236 Eur žyminio mokesčio išlaidų (b. l. 169, 172). Atsakovei, taikant tą pačią proporciją kaip ir pirmosios instancijos teisme, iš ieškovo priteistina 70,80 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Atsakovės N. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą iš dalies pakeisti, sumažinant iš atsakovės N. S. nepilnamečiui sūnui D. S. ir sūnui D. S. priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis dydį iki 150 (vieno šimto penkiasdešimt eurų) kiekvienam, mokant kiekvieną mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos (2015-12-29) iki vaikų pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir priteisti iš N. S. G. S. naudai 28,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš G. S. N. S. naudai – 330 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų). Priteisti iš N. S. 136,50 Eur žyminio mokesčio ir 3,65 Eur pašto išlaidų į valstybės pajamas.

Priteisti iš G. S. N. S. naudai 70,80 Eur (septyniasdešimt eurų ir 80 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.