Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nubaustojo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimo, kuriuo A. V. (A. V.) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124 straipsnio 6 dalį 350 Eur dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trims mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla nėra civilinė byla, kurioje įrodinėjimo procesas yra grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pasakyta, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, turi taikyti in dubio pro reo principą, reiškiantį, kad administracinių teisės pažeidimų bylose taikomos baudžiamųjų bylų nagrinėjimo taisyklės ir patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinį protokolą surašiusi institucija. Taigi, apkaltintasis asmuo neturi pareigos įrodinėti, kad jis nekaltas. Jis laisvai gali pasirinkti bet kokį gynybos būdą ir visos abejonės vertinamos patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-108/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog nors teismas ir vertina įrodymus remiantis savo vidiniu įsitikinimu, vidinis įsitikinimas tai ne išankstinė teismo pozicija, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, ištiriamos visos galimos versijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje N r. A-2593- 575/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra naikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasis tuo, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nepašalintos abejonės procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 1 d. nutartis byloje Nr. N-62-283-07).

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybės, jog jis pažeidimo padarymo metu nevairavo automobilio, negalėjo paliudyti ir bendrovės direktorius bei kiti darbuotojai, kadangi tas pats automobilis yra nuolat naudojamas skirtingų asmenų, be to, bendrovėje tarp darbuotojų nėra ir teritorinio pasiskirstymo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas, priimtas byloje Hauschildt v. Danija, pareiškimo Nr. 154). Objektyvus nešališkumas apima garantijų, pašalinančių bet kokias protingas abejones teisėjo nešališkumu, buvimą. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (Coeme and Others v. Belgių m, no. 32492/96, §121; Salov v, Ukraine, no. 65518/01), nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir bylos šalims. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (C. A. v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, §45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokią prielaidą, keliančią abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007, 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnų užfiksuotas Kelių eismo taisyklių pažeidimas 2016 metų liepos mėnesį, o pranešimas be išsamių detalių apie jį, gautas tik 2016 metų gruodžio mėnesį, tai yra praėjus pusei metų nuo fakto. Visiškai žmogiška ir natūralu, kad jis atvykęs į policiją negalėjo tiksliai, tuoj pat pakomentuoti pusmečio senumo aplinkybių, susijusių su pažeidime minimu automobiliu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, kuris pakeitė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 5 straipsnio 4 dalimi, apelianto skundas nagrinėjamas pagal ATPK nuostatas.

Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatose buvo numatyta, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Apeliaciniame skunde nubaustasis A. V. ginčija kaltę dėl padaryto pažeidimo, tvirtina, kad jis įvykio dieną automobiliu, kuriuo buvo viršytas greitis, į (duomenys neskelbtini) nevažiavo, dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau apylinkės teismas neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė šališką ir neteisingą sprendimą.

Teismo posėdyje nubaustasis A. V. taip pat tvirtino, kad jis 2016 m. liepos 15 d. į (duomenys neskelbtini) nevažiavo, dirbo (duomenys neskelbtini). Automobiliai yra priskirti regionams. Automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojasi jis, A. P., D. J. ir A. M.. Ant protokolo pasirašė, nes galvojo, kad jis surašytas už greičio viršijimą spalio ar lapkričio mėnesį, (duomenys neskelbtini). Tik vėliau, pažiūrėjęs dokumentus, pamatė, kad jis tą dieną remontavo indaplovę (duomenys neskelbtini).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos regiono vadovo A. P. rašto nustatyta, kad automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turi teisę naudotis A. P., A. V., A. M. ir D. J. (b. l. 14).

Iš teismo posėdyje duotų liudytojo A. P. parodymų nustatyta, kad jis dėl šio pažeidimo įmonėje darė susirinkimą, jo metu bandė išsiaiškinti, kas vairavo automobilį ir padarė pažeidimą, tačiau nei vienas iš darbuotojų neprisipažino, neatsiminė, kas vairavo automobilį tą dieną. Teigė, kad tą dieną A. V. buvo išvažiavęs į (duomenys neskelbtini). Jų įmonė (duomenys neskelbtini) turi du automobilius ir du darbuotojus, jie naudojasi šiais automobiliais. Jis paskiria kam su kokiu automobiliu važiuoti. Darbuotojas, kuris važiuoja automobiliu, kelionės lapus užpildo mėnesio pabaigoje.

Teismo posėdyje liudytojas A. M. parodė, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, gyvena kaime, netoli (duomenys neskelbtini), jo darbo vieta yra visa Lietuva. Nors liudytojas neprisiminė, ar 2016 m. liepos 15 d. vairavo automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tvirtino, kad būtent tą dieną buvo (duomenys neskelbtini).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. M. įsakymo ir D. J. pranešimo teismui nustatyta, kad D. J., kuri irgi turėjo teisę naudotis automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2016 m. liepos 15 d. atostogavo, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kaip ji teigė ir pati pranešime, kad įvykio dieną ji minėtu automobiliu nesinaudojo (b. l. 33, 35).

Nors iš Klaipėdos regiono vadovo A. P. rašto nustatyta, kad automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turi teisę naudotis A. P., A. V., A. M. ir D. J., tačiau teismo posėdyje kaip liudytojas buvo apklaustas ir M. J., kuris taip pat dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, daugiausia Šiaulių regione, bet būna ir (duomenys neskelbtini). Ar 2016 m. liepos 15 d. jis buvo (duomenys neskelbtini) neprisiminė, bet prisiminė, kad 2016 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini), buvo įmonės darbuotojų susirinkimas. Įmonė turi 8 ar 9 automobilius, jis yra važiavęs visais automobiliais, tačiau nuolat važinėja automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat Šiaulių regionui yra priskirtas automobilis „Ford“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada teisės pažeidimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti sprendimą netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus.

Iš aptartų liudytojo A. M. parodymų nustatyta, kad liudytojas prisiminė, jog 2016 m. liepos 15 d. jis buvo (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad jis būtų neprisiminęs, jog važiavo ir į (duomenys neskelbtini). Be to, iš liudytojo parodymų nustatyta, kad jis gyvena kaime, netoli (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad jis atvažiavo į (duomenys neskelbtini) su Vilniaus regionui priskirtu automobiliu, todėl manyti, kad atvažiavęs į (duomenys neskelbtini), jis važinėjo jau kitu automobiliu, būtų visiškai nelogiška. Kad automobiliai iš esmės buvo priskirti kiekvienam regionui ir netgi konkrečiam darbuotojui, nepaneigia ir paties nubaustojo A. V. bei liudytojo M. J. parodymai. Nubaustasis A. V. patvirtino, kad automobiliai yra priskirti regionams, o iš liudytojo M. J. parodymų taip pat aiškiai matyti, kad Šiaulių regionui yra priskirti automobiliai „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Ford“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau jis nuolat važinėja automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokias aplinkybes patvirtina ir liudytojo A. P. parodymai. Iš jų matyti, kad įmonė (duomenys neskelbtini) turi du automobilius ir du darbuotojus, jie ir naudojasi šiais automobiliais. Nors liudytojas A. P. tvirtino, kad būtent įvykio dieną A. V. dirbo (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę bandoma grįsti ir 2016 m. liepos 15 d. 13.45 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priežiūros ataskaita (b. l. 17), tačiau apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad minėta ataskaita yra be jokios numeracijos, ji nėra griežtos atskaitomybės dokumentas, kuris objektyviai patvirtintų faktą, kad būtent tą ir ne kitą dieną, kažkurioje iš įmonių buvo atliekami tam tikri darbai. Akcentuotina, kad ir liudytojas M. J. aiškiai patvirtino, kad tokia ataskaita pildoma tik kartais, todėl akivaizdu, jog ji visiškai nepatvirtina fakto, kad būtent įvykio dieną A. V. dirbo (duomenys neskelbtini), nes ji galėjo būti surašyta ir atgaline data. Be to, tokios ataskaitos tikrumu leidžia abejoti ir tai, kad neprivalomoje pildyti ataskaitoje, kuri pildoma tik kartais, nurodyta ne tik priežiūros atlikimo data, t. y. 2016 m. liepos 15 d., bet ir konkretus laikas, t. y. 13.45 val. Kartu pažymėtina, kad tiek A. P., tiek ir A. V., teigdami užtikrintai, kad A. V. buvo (duomenys neskelbtini), su kokiu automobiliu A. V. atvažiavo į (duomenys neskelbtini), ir nenurodė.

Akcentuotina, kad aplinkybės, jog kiekvienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų darbo reikalais nuolat važinėjo konkrečiu automobiliu, jų nekeisdami, parodo ir lengvojo automobilio kelionės lape užfiksuoti duomenys (b. l. 43). Iš jų aiškiai nustatyta, kad bent jau 2016 m. visą liepos mėnesį automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važinėjo tik A. V.. Kartu akcentuotina, kad šiame lengvojo automobilio kelionės lape A. V. neužfiksavo jokios kelionės minėtu automobiliu, būtent 2016 m. liepos 15 d., tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad tą dieną jis automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nevažiavo, nes kelionės lape nurodyti duomenys įmonei yra svarbūs tik dėl suvartoto kuro kiekio, be to, kaip nustatyta iš liudytojo A. P. parodymų, šiuos kelionės lapus pasirašo jis arba pats A. V., o kitiems darbuotojams užtekdavo turėti vien kuro kortelę, todėl šis lapas nėra tas dokumentas, kuris vienareikšmiškai patvirtintų ar paneigtų automobiliu važiavusio darbuotojo faktinę buvimo vietą konkrečią dieną. Šiuo atveju, kadangi kelionės lape nenurodyta, kad 2016 m. liepos 15 d. A. V. minėtu automobiliu buvo kur nors išvykęs, būtų logiška manyti, kad minėtą dieną A. V. automobiliu niekur nevažiavo, tačiau, jo ir A. P. teigimu, A. V. tą dieną buvo (duomenys neskelbtini), todėl tokiu atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad A. V. į (duomenys neskelbtini) būtų važiavęs ne tuo pačiu automobiliu. Kartu pažymėtina, kad jeigu A. V. dėl tam tikrų priežasčių būtų tekę važiuoti į (duomenys neskelbtini) kitu įmonės automobiliu, vieną kartą per mėnesį pakeitus automobilį, neabejotinai jis šią aplinkybę būtų prisiminęs, kartu ir nurodęs asmenį, kuriam išskirtinai tą dieną buvo paskirtas jo nuolat naudojamas automobilis, bei pats nurodęs, kokiu automobiliu jis važiavo. Be to, galima daryti išvadą, kad automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo važiuoti asmuo, kuriam įmonės vadovas nebuvo suteikęs teisės važiuoti šiuo konkrečiu automobiliu, nes iš aptartų duomenų nustatyta, kad be paties A. V. automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo teisę važiuoti tik A. M., A. P. ir D. J., tačiau nustatytos aplinkybės paneigia faktą, jog įvykio dieną automobilį galėjo vairuoti A. M., A. P. ar D. J.. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš kelionės lapo nustatyta, jog 2016 m. visą liepos mėnesį A. V. automobiliu važiavo tik po (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) , vieną kartą į (duomenys neskelbtini) ir tik vieną kartą, 2016 m. liepos 27 d., į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), t. y. kaip matyti, įmonės darbuotojas A. V., priskirtas Klaipėdos regionui, iš esmės ir dirbo šiame regione, tačiau būtent 2016 m. liepos 15 d., kai buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, A. V. reikėjo dirbti tik daugiau negu valandą, ir būtent (duomenys neskelbtini), todėl tokia nurodyta A. V. aplinkybė yra visiškai neįtikinama, kadangi nėra pagrindo abejoti tuo, kad jeigu A. V. per visą liepos mėnesį iš esmės tik vieną kartą būtų nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini), ir dar su kitu įmonės automobiliu, būtų tikrai gerai prisiminęs šį faktą, t. y. būtų prisiminęs, kad liepos mėnesį automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kažkurią dieną galėjo važiuoti bei viršyti greitį ir ne jis, tačiau nuvykus į policiją, jam tokių abejonių nekilo. Be to, akcentuotina ir tai, kad jeigu automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būtų dažnai važinėję ir kiti įmonės darbuotojai, juolab kad, automobilis buvo užfiksuotas iš galo ir nesimatė vairuotojo, neabejotinai A. V. policijos pareigūnams iš pradžių būtų paaiškinęs, kad jis tik patikrinęs kelionės lapus, galės nurodyti, ar pažeidimo padarymo dieną minėtu automobiliu važiavo būtent jis pats, t. y. tą, ką neva padarė tik vėliau. Tačiau, kaip jau ir minėta, dėl to, kas įvykio dieną važiavo automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. abejonių net nekilo.

Iš 2016 m. gruodžio 6 d. paaiškinimo matyti, kad A. V. pats aiškiai nurodė, jog ne spalio ar lapkričio mėnesį, kaip teigė apeliaciniame skunde, bet būtent 2016 m. liepos 15 d., vairuodamas automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) viršijo greitį, nes nepastebėjo greitį ribojančio ženklo. Akcentuotina, kad A. V. pats nurodė ir tai, kad su visomis aplinkybėmis yra susipažinęs ir dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo gailėjosi (b. l. 7), tai parodo, kad jam buvo visiškai aišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo viršytas leistinas greitis. Pažymėtina, kad paaiškinime A. V. nurodyta aplinkybė, jog jis nepastebėjo greitį ribojančio ženklo, tik patvirtina, kad jam buvo visiškai aiški ir pažeidimo padarymo konkreti vieta.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatų nepažeidė, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis). Apygardos teismas neturi jokio pagrindo abejoti apylinkės teismo padaryta išvada, kad 2016 m. liepos 15 d. 14.38 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 84 km/h greičiu, kai leistinas greitis 30 km/h, ir viršijo leistiną greitį 54 km/h būtent A. V.. Todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-1869 administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.