Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-812-381/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-06-23
Bylos Nr.: e2-812-381/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Artūras Driukas
Ieškovas: akcinės bendrovės „Vingriai“

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Vingriai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties, kuria teismas nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti bei netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. e2-4011-577/2015 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Vingriai“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Pramonės pastatų valdymas“ dėl daiktinių teisių gynimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu ginčijamas nutarties, kuria teismas ieškovui nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti bei atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumas.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovo AB „Vingriai“ ieškinys atsakovui BUAB „Pramonės pastatų valdymas dėl daiktinių teisių gynimo. Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negyvenamąsias - gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo AB „Vingriai“ ir atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bendrąja daline nuosavybe, bei nustatyti ieškovui nuosavybės dalį į 8/25 patalpų ar kitokią teismo nustatytą dalį, arba (teismui atsisakius tenkinti ankstesnį reikalavimą) išreikalauti ieškovui priklausantį turtą iš atsakovo, t. y.: 1) koagulianto generatorių, pagamintą iš polipropileno (2vnt.); 2) poliaringumo keitiklį (2 vnt.); 3) srovės lygintuvą 12v, 1600A (2 vnt.); 4) reaktorių 8 m³; 5) presfiltrą K 400/20; 6) valdymo pultą; 7) rūgštinių koncentratų surinkėją 3m³; 8) šarminių koncentratų surinkėją 2m³; 9) reagentų paruošimo ir dozavimo talpas (4 vnt.); 10) koagulianto kaupimo ir dozavimo talpą 1,5 m³; 11) dumblo kaupiklį 2 m³; 12) praplovimo vandenų surinkėją; 13) mechaninį filtrą su užpildu; 14) aptarnavimo aikštelę (2 vnt.); 15) laiptus (2 vnt.); 16) siurblius (7 vnt.); 17) valdymo elementus; 18) vamzdynus ir armatūrą iš PVC; 19) elektros instaliaciją; 20) generatorių plokštės-elektrodus (2 vnt.); 21) generatoriaus gyvatukus; 22) generatoriaus rėmus (2 vnt.); 23) srovės lygintuvą (2 vnt.); 24) reaktoriaus elektrovožtuvą DnIOO; 25) presfiltro filtravimo medžiagą; 26) pnemomembraninį siurblį su stiprintuvu; 27) valdymo pultą; 28) pultą reagentų dozavimui; 29) pH elektrodas; 30) rūgštinių koncentratų surinkėjas; 31) šarminių koncentratų surinkėjas; 32) dozavimo talpa 2001 (3 vnt.); 33) rūgšties paruošimo talpą 600 I; 34) papildomą presfiltro aptarnavimo aikštelę; 35) padavimo siurblio vakuuminį priedą; 36) rūgšties padavimo pneumomembraninį siurblį; 37) šarmo padavimo siurblį; 38) flokulianto siurblį; 39) vamzdyną ir valdymo armatūrą; 40) elektros instaliaciją. Taip pat ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - atsakovui BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ uždrausti varžytynėse parduoti ginčo patalpas. Pažymėjo, jog pardavus ginčo patalpas su įrenginiais varžytynėse ir juos įgijus sąžiningam įgijėjui, ieškinio reikalavimai atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ atžvilgiu negalėtų būti tenkinami, nes BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ nebebūtų patalpų savininkas, o naujojo savininko kaip sąžiningo turto įgijėjo atžvilgiu nebegalėtų būti priverstinai vykdomas ieškovui palankus teismo sprendimas arba tokio teismo sprendimo vykdymas nepagrįstai pasunkėtų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas minėto ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad paduotas ieškinys yra su trūkumais, todėl priėmė nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmens teisė kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka realizuojama ieškinio instituto pagalba. Ieškinio pareiškimui, kaip specialiam procesiniam dokumentui, keliami tam tikri turinio ir formos reikalavimai, nustatyti CPK 111, 135 straipsniuose. Šie reikalavimai įstatyme suformuluoti imperatyvia forma, todėl jų privalo laikytis kiekvienas teismui ieškinio pareiškimą paduodantis asmuo. Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktą kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti nurodomos aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir pateikiami įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte taip pat įtvirtinta, kad su ieškiniu turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog su ieškiniu ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius dėl ieškinyje išvardintų įrenginių buvimo ginčo patalpose. Iš su ieškiniu pateiktos 2006 m. gruodžio 28 d. sutarties tarp ieškovo ir UAB „Ecoflok“ dėl galvaninės gamybos nuotekų valymo stoties perkėlimo į naujas patalpas turinio matyti tik tai, jog įrenginiai ieškovo prašymu buvo perkelti iš vieno objekto į kitą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau nėra jokių nuorodų į tai, jog perkėlimas vyko būtent į ginčo patalpas, kurios yra (duomenys neskelbtini). Taip pat šalys sutartyje buvo nustačiusios, jog sutartis sudaroma neterminuotam laikotarpiui, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad 2005 m. rugsėjo 6 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra vis dar galiojanti ir nėra nutraukta. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jog jis siekė atsiimti ginčo įrenginius iš atsakovo abipusių derybų būdu ir kad atsakovas jam minėtus įrenginius atsisakė grąžinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie nustatyti ieškinio trūkumai laikytini esminiais ir turi būti šalinami ieškinio priėmimo stadijoje.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors ieškovas ir kelia du alternatyvius reikalavimus: 1) dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe; 2) dėl ieškovui priklausančio turto išreikalavimo iš atsakovo, tačiau sumokėjo tik 22 Eur žyminio mokesčio. Pagal CPK 80 str. 1 d. už kiekvieną ieškinį mokamas įstatyme nustatyto dydžio žyminis mokestis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe laikytinas turtiniu reikalavimu. Teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip reiškianti ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-381/2008). Ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. gerėja ar blogėja. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas ginčo patalpas pripažinti bendrąja daline nuosavybe yra turtinis reikalavimas, kadangi šiuo reikalavimus ieškovas siekia turtinės naudos, todėl toks reikalavimas turi būti apmokestinamas įstatyme nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nesant jokių tikslių duomenų apie ginčo turto vertę, siekiant apskaičiuoti preliminarią ieškinio reikalavimo dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe sumą, tikslinga vadovautis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iš kurių matyti, kad ginčo patalpų vidutinė rinkos vertė 2008 m. vasario 1 d. buvo 150 023 Eur, o paties ieškovo nurodoma įmontuotos ginčo įrangos vertė 616 196 Lt (178 462,70 Eur). Sudėjus minėtas sumas ir padalinus iš 8/25 dalių gaunama, jog reikalavimo vertė yra lygi 105 115,42 Eur, todėl už šį turtinį reikalavimą mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 1 657 EUR (5 721,29 Lt). Be to, žyminiu mokesčiu apmokestinamas ir ieškinyje kaip alternatyvus suformuluotas neturtinis reikalavimas dėl ieškovui priklausančio turto išreikalavimo iš atsakovo (CPK 80 str. 1 d. 5 p.), taigi bendra už ieškinį mokėtina suma yra 1 687,75 Eur.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino ir pažymėjo, kad pagal CPK 147 str. 4 d., kai ieškinys, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka procesinio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, tačiau ieškovas sumokėjo ne mažiau kaip pusę šio Kodekso 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir nedelsdamas apie tai praneša ieškovui. Jeigu ieškovas, gavęs teismo nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones net ir esant ieškinio trūkumams, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia mutatis mutandis taikydamas šio straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovas į bylą yra pateikęs rašytinius įrodymus, patvirtinančius tik apie 22 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, kai iš viso mokėtina žyminio mokesčio suma nagrinėjamu atveju sudaro 1 687,75 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad ieškovas sumokėjo mažiau nei pusę įstatyme nustatyto žyminio mokesčio sumos, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo vadovautis CPK 147 str. 3 d. nuostatomis ir spręsti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį ir ieškovo ieškinį priimti. Tuo atveju, jeigu teismas reikalavimą dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe laikytų turtiniu, prašo atleisti ieškovą nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba jo mokėjimą atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Taip pat prašo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinio proceso įstatymo nuostatose ieškiniui nustatyta daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du reikalavimai - ieškinio dalykas ir pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010). Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas, sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008.). Nesant bent vieno iš šių elementų, negalimas teisminis nagrinėjimas, todėl ieškinį pareiškiantis asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais, galėtų greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Tačiau įstatyme ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai taip, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008).Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl įrenginių buvimo ginčo patalpose. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog 2006 m. gruodžio 28 d. tarp ieškovo ir UAB „Ecoflock" buvo sudaryta sutartis Nr. 08/06, pagal kurią UAB „Ecoflock" įsipareigojo perkelti esamus įrenginius į naujas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), atliekant įrenginių restauravimą bei reviziją ir papildomai pateikiant įrangą. Iš kalendorinio darbų plano matyti, jog visi sutarti darbai buvo atlikti iki 2007 m. balandžio 20 d. 2008 m. birželio 12 d. Sutartis Nr. 08/06 buvo papildyta dėl nenumatytų papildomų darbų ir naudojamos įrangos. 2008 m. birželio 13 d. aktu ieškovas priėmė UAB „Ecoflock" atliktus darbus. Šių faktinių aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog įrenginiai yra ginčo patalpose, o perteklinių duomenų teikimas yra neproporcingas, pažeidžia proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis). Ginčo dėl įrenginių buvimo ginčo patalpose nebus ir atsakovas šią faktinę aplinkybę pripažins, o jei atsakovas ginčys šią aplinkybę - ieškovas atliks pareigą ir teiks papildomus įrodymus (antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog ginčo patalpų nuomos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo yra galiojanti ir nenutraukta. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog 2005 m. rugsėjo 6 d. tarp atsakovo ir ieškovo buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis neterminuotam laikotarpiui, kuri nenutraukta ir galiojanti iki šiol. Tam tikrų ieškinyje nurodytų aplinkybių nepagrindimas rašytiniais įrodymais nėra ir negali būti laikoma ieškinio trūkumu CPK prasme, kadangi, viena vertus, dėl tų aplinkybių ginčo gali tarp šalių nekilti, o kita ginčo šalis tokią aplinkybę gali pripažinti. Ieškovui nesuprantama, kokiais įrodymais jis galėtų pagrįsti neterminuotos nuomos sutarties nenutraukimo faktą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovo siekį atsiimti ginčo įrenginius iš atsakovo abipusių derybų būdu ir kad atsakovas minėtus įrenginius atsisakė grąžinti. Ieškovui tik sužinojus apie greitu metu numatytas varžytynes, kuriose numatyta parduoti ginčo patalpas, nebuvo laiko klausimą bandyti siekti išspręsti taikiai. Kita vertus, kilus ginčui dėl daiktinių teisių gynimo, derybos nėra laikoma privaloma ikiteisminio ginčo sprendimo stadija, todėl ieškovas turi teisę priimti sprendimą ginti pažeistas teises teismine tvarka, net ir nebandydamas ginčo išspręsti taikiu būdu, juo labiau, kad tokios galimybės ieškinio pateikimas nepanaikina.Ieškovas pareiškė du alternatyvius reikalavimus, o tenkintinas gali būti tik vienas iš jų, todėl žyminis mokestis atitinkamai turi būti mokamas už vieną, o ne už du alternatyvius reikalavimus, kaip tai nurodo pirmosios instancijos teismas. Priėmus ieškovui palankų sprendimą, būtų tenkinamas pirmasis ieškinio reikalavimas (t. y. dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe), o tuo atveju, jei visgi teismas nuspręstų, jog šis reikalavimas netenkintinas, būtų tenkinamas antras reikalavimas (t. y. dėl ieškovui priklausančio turto išreikalavimo iš atsakovo). Todėl, ieškovui prašant teismo tenkinti tik vieną iš dviejų alternatyvių (o ne savarankiškų) reikalavimų, žyminis mokestis mokėtinas tik už vieną reikalavimą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog reikalavimas dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe laikytinas turtiniu reikalavimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad paprastasis žyminis mokestis nustatomas bylose, kuriose pareiškiami neturtinio pobūdžio ieškiniai, taip pat ieškiniai, kurie negali būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais sudėtinga arba iš viso neįmanoma, todėl neturtiniais paprastai pripažįstami ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto priteisimo ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011). Ieškovas nesiekia įgyti naujo turto, o prašo pripažinti, kad jis turtą jau yra įgijęs nuosavybės teise. Vadinasi, šio ieškinio reikalavimo tenkinimo atveju ieškovo turtinė padėtis nepagerės bei valdomo turto dydis nepadidės. Todėl ieškovo pareikštas ieškinio reikalavimas dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpų dalį pripažinimo yra neturtinis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012).Ieškovo sumokėtas žyminis mokestis atitinka CPK numatytus reikalavimus, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Tuo atveju, jeigu teismas, nepaisant nurodytos teisminės praktikos, ieškovo ieškinio reikalavimus traktuotų kaip turtinius, už kuriuos ieškovas turėtų sumokėti papildomą žyminį mokestį, ieškovas yra atleistinas nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba jos mokėjimas atidėtinas iki teismo sprendimo priėmimo, kadangi, kaip matyti iš Turto arešto aktų registro išrašo, visas AB „Vingriai" turtas, įskaitant pinigines lėšas, yra areštuotas, dėl ko AB „Vingriai" neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas

Dėl ieškinio trūkumų

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatytas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, tačiau šios asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos konkretizuojamos ir detalizuojamos civiliniuose, baudžiamuosiuose ir administraciniuose (tiek procesiniuose, tiek tam tikru aspektu ir materialiuosiuose) įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013). Pagal Civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinio proceso įstatymo nuostatose nustatyta ieškiniui daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du pagrindiniai elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013). Pagal CPK 135 str. 1 d. 2 p. ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Ieškovas ieškinyje taip pat turi nurodyti įrodymus, kurie patvirtina faktinį ieškinio pagrindą, juos pridėti prie ieškinio arba nurodyti įrodymų buvimo vietą (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida – nuo jo priklauso atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013; 2014 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2014). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013; kt.). Nesant bent vieno iš šių elementų, negalimas teisminis nagrinėjimas, todėl ieškinį pareiškiantis asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais, galėtų greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Tačiau įstatyme ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai taip, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008).

Įstatyme nustatyti reikalavimai ieškinio turiniui ir formai yra imperatyvūs. Jų nesilaikymas ieškovui sukelia neigiamų procesinių padarinių. Teismo taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę ieškovui ištaisyti trūkumus, teismui neatsisakant priimto pradinio ieškinio. Tačiau įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus tuo atveju, kada pateiktas ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, o tam tikrų šiais klausimais ieškinyje esančių netikslumų pašalinimas iš esmės nieko nekeistų ir nebūtų staigmena atsakovui, neatitiktų šio instituto paskirties. Tokio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami ne per trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 str. 4 d.), bet parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 str. 1 d.). Tuo tikslu įtvirtinta galimybė parengiamojo teismo posėdžio metu, iškvietus šalis, jas apklausti, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir netgi visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir atsikirtimų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010). Taigi iš esmės ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas. Tokia ieškinio trūkumų šalinimo instituto samprata atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-302/2013)

Ieškovas ieškinyje privalo aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), o formuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką, jį turi išdėstyti aiškų ir konkretų. Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas atsakovui – gali būti neaiškus, jeigu jis neatitinka konkretumo ir tikslumo reikalavimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesiniame dokumente ieškinio pagrindas ir dalykas negali būti formuluojami taip, kad jie būtų abstraktūs, netikslūs ir prieštarautų vienas kitam. Ieškinio pagrindo ir dalyko prieštaravimas tarpusavyje šalintinas taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esantį ieškovo pateiktą procesinį dokumentą (ieškinį), nustatė, kad paduotas ieškinys yra su trūkumais ir pažymėjo, jog su ieškiniu ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius dėl ieškinyje išvardintų įrenginių buvimo ginčo patalpose, jog įrenginių perkėlimas vyko būtent į ginčo patalpas, jog nėra pateikta jokių duomenų, kad 2005 m. rugsėjo 6 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra vis dar galiojanti ir nėra nutraukta, nėra duomenų jog ieškovas siekė atsiimti ginčo įrenginius iš atsakovo abipusių derybų būdu ir kad atsakovas jam minėtus įrenginius atsisakė grąžinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie nustatyti ieškinio trūkumai laikytini esminiais ir turi būti šalinami ieškinio priėmimo stadijoje. Kaip jau minėta ankščiau, civilinio proceso įstatymo nuostatose nustatyta ieškiniui daug formalių reikalavimų, tačiau ieškinio esmę sudaro du pagrindiniai jo elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad pateiktame ieškinyje apeliantas nurodė, jo nuomone, keliamam ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes (ieškinio pagrindą), t.y., kad 2005 m. rugsėjo 6 d. tarp atsakovo ir ieškovo buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis neterminuotam laikotarpiui, kuri nenutraukta ir galiojanti iki šiol. 1999 m. lapkričio 17 d. ieškovas su UAB „Ecoflock“ sudarė sutartį Nr. 06/99 dėl galvaninių nuotekų valymo įrenginių įrengimo pagal suderintą techninę užduotį. 2006 m. gruodžio 28 d. tarp ieškovo ir UAB „Ecoflock“ buvo sudaryta sutartis Nr. 08/06, kuria UAB „Ecoflock“ įsipareigojo perkelti esamus įrenginius į naujas patalpas (ginčo patalpas). Minėta sutartis buvo įvykdyta 2008 m. birželio 13 d. Ieškovas sužinojęs, jog atsakovas eilę nekilnojamojo turto objektų, įskaitant ir ginčo patalpas, kuriose sumontuoti ieškovo įrenginiai, planuoja 2015 m. vasario 24 d. parduoti iš varžytynių, o ginčo patalpų pardavimas su ieškovo įrenginiais pažeidžia ieškovo, kaip savininko, daiktines teises. Taip pat apeliantas suformulavo ir reikalavimą (ieškinio dalyką) – pripažinti negyvenamąsias - gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo AB „Vingriai“ ir atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bendrąja daline nuosavybe bei nustatyti ieškovui nuosavybės dalį į 8/25 patalpų ar kitokią teismo nustatytą dalį, arba (teismui atsisakius tenkinti ankstesnį reikalavimą) išreikalauti ieškovui priklausantį turtą iš atsakovo (įrenginius). Taigi, ieškovo reikalavimas yra alternatyvus. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad alternatyvių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, jog vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2009). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks ieškovo pasirinktas teisminės gynybos būdas yra neprieštaraujantis įstatymams. Ieškinyje, be faktinių aplinkybių, yra nurodyti ir įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą (2005 m. rugsėjo 6 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, 1999 m. lapkričio 17 d. Sutartis Nr. 06/99, 2006 m. gruodžio 28 d. Sutartis Nr. 08/06, 2008 m. birželio 12 d. Sutarties Nr. 08/06 papildymas, 2008 m. birželio 12 d. AB „Vingriai“ ir UAB „Ecoflock“ akto kopija ir kiti įrodymai). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismo įpareigojimai pašalinti ieškinio trūkumus yra pertekliniai, nes ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tik tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas. Šiuo atveju, tiek ieškinio pagrindas, tiek dalykas, tiek įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą, yra nurodyti. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tam tikrus neaiškumus, netikslumus procesiniame dokumente turėtų spręsti ne per trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 str. 4 d.), bet parengiamojo teismo posėdžio metu. Atmestinas kaip nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovas nepateikė duomenų jog jis siekė atsiimti ginčo įrenginius iš atsakovo abipusių derybų būdu ir kad atsakovas jam minėtus įrenginius atsisakė grąžinti. Įstatymas nenumato privalomos išankstinės ginčo sprendimo procedūros bei ieškovas neprivalo bandyti ginčą išspręsti taikiai, o turi teisę savo pažeistas teises ginti teismine tvarka.

Dėl žyminio mokesčio dydžio

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe laikytinas turtiniu reikalavimu ir turi būti apmokestinamas įstatyme nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ieškinyje kaip alternatyvus suformuluotas reikalavimas dėl ieškovui priklausančio turto išreikalavimo iš atsakovo yra neturtinis reikalavimas. Apeliantas teigia, kad yra pareikšti du alternatyvūs reikalavimai, o tenkintinas gali būti tik vienas iš jų, todėl žyminis mokestis atitinkamai turi būti mokamas už vieną, o ne už du alternatyvius reikalavimus.

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO atsakovui UAB „Pramonės pastatų valdymas“ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi iškelta bankroto byla civilinėje byloje Nr. B2-3504-431/2011. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio yra atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys nuo žyminio mokesčio atleidžiami už šiose bylose (kuriose ieškovas yra bankrutuojanti įmonė) paduodamus apeliacinius ir kasacinius skundus. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, jog nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus bankroto bylose pareiškiantys asmenys, t.y. asmenys, kurie inicijuoja ieškiniu bankroto bylos įmonei iškėlimą, taip pat kurie pareiškia turtinius (kreditorinius) reikalavimus bankrutuojančiai įmonei jos bankroto byloje. Ieškovas nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį dėl daiktinių teisių gynimo, t.y. ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negyvenamąsias - gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe, bei nustatyti ieškovui atitinkamą nuosavybės dalį į ginčo patalpas arba (teismui atsisakius tenkinti ankstesnį reikalavimą) išreikalauti ieškovui priklausantį turtą iš atsakovo. Nors nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys nėra reiškiamas ieškovo bankroto byloje, tačiau jis yra betarpiškai susijęs su ieškovo teisminiu bankroto procesu. Ieškinio turtinis reikalavimas yra nukreiptas į bankrutuojančios įmonės turtą, prašant jį pripažinti ieškovo ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe arba išreikalauti ieškovui priklausantį turtą iš atsakovo, kas reiškia, jog pagal ieškinio reikalavimus priimtas teismo sprendimas sukels tiesiogines teisines pasekmes bankrutuojančiai įmonei. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad atsakovo ieškiniu reiškiamas turtinis reikalavimas bankrutuojančios įmonės atžvilgiu laikytinas atveju, atitinkančiu CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuoto atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą. Pastarąją išvadą patvirtina ir kitos CPK nuostatos, iš kurių matyti, kad įstatymo leidėjo tikslas yra tiek bankrutuojančią įmonę, tiek jos esamus ar potencialius kreditorius atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, reiškiant turtinius reikalavimus, ir tokiu būdu nebedidinti ir taip jau dėl bankroto bylos iškėlimo nukentėjusių kreditorių patirtų nuostolių bei užtikrinti tokiose bylose dalyvaujančių asmenų – bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių procesinį lygiateisiškumą (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 83 str. 1 d., 8 p., 2 d., 87 str. 1 d. 6 p.). Pažymėtina, kad besiformuojančioje šiuo klausimu teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra betarpiškai susiję su tokios įmonės bankroto procesu, pareiškėjai turi būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, kad tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2348/2013; 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2283/2013; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1063/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-510/2014). Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovo reikalavimas pripažintinas atitinkančiu CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas sąlygas, kurios sudaro pagrindą ieškovą atleisti nuo žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas apeliaciniu skundu nepagrįstai prašo ieškovo ieškinį priimti, nes ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva (CPK 137 straipsnis). Taip pat apeliantas prašo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti parduoti ginčo patalpas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį, prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas. Kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas procesinio prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesprendė, todėl šis klausimas nėra apeliacijos objektas (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę paduoti spręsti apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismui, kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės (CPK 147 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybės, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ieškovui terminą ieškinio turinio trūkumams pašalinti bei įpareigojo atsakovą sumokėti žyminį mokestį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Artūras Driukas