Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubausta laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, paskiriant įpareigojimą per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Taip pat iš nuteistosios V. J. nukentėjusiajai I. S. priteista 392,30 Eur (trys šimtai devyniasdešimt du eurai 30 centų) turtinės žalos atlyginimo ir 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. J. nuteista už tai, kad 2018 m. gruodžio 26 d. apie 01.25 val. Varėnos m., (duomenys neskelbtini), UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje kavinėje ,,(duomenys neskelbtini)“, rūsyje esančiose tualetų patalpose, būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 2,11 promilių girtumas), tyčia, dėl staiga kilusių priešiškų tarpusavio santykių, ranka sugriebė I. S. už striukės gobtuvo ir ją pastūmė, šiai atsitrenkus nugara į klozetą ir suklupus, rankos delnu sudavė I. S. ne mažiau kaip du smūgius į kaktos sritį, toliau tęsdama savo veiksmus, tualetų patalpos koridoriuje, ranka sugriebusi I. S. už galvos, trenkė jos galvą į sieną, tuo padarydama nukentėjusiajai I. S. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo dešinio momens srityje, poodinės kraujosruvos nugaroje ir sukeldama fizinį skausmą.

2. Apylinkės teismas pripažindamas nuteistąją V. J. kalta nurodė, kad kaltinamosios kaltė patvirtinama nukentėjusiosios I. S. ir liudytojos B. S. parodymais, kad I. S. būnant tualete į tualetą įėjo kaltinamoji, kuri liepė nukentėjusiajai nešdintis iš tualeto bei nukentėjusiajai išreiškus pasipiktinimą tokiu kaltinamosios elgesiu, kaltinamoji būdama supykusi sugriebė ranka nukentėjusiajai už striukės gobtuvo ir ją pastūmė, o nukentėjusiajai suklupus jai dar sudavė smūgius rankos delnu į kaktos sritį. Kaltinamosios sugriebimą ranka už I. S. galvos ir pastūmimą galva į sieną patvirtina liudytojai R. R., B. P.. Kad nukentėjusiajai I. S. buvo sužalota galva ir jai išėjus į lauką iš galvos bėgo kraujas, apart nukentėjusiosios, liudytojų B. S., E. K. ir D. B. parodymų, patvirtina nukentėjusios 2019 m. kovo 22 d. pateiktos 8 spalvotos fotonuotraukos (1 t., b. l. 71-80), iš kurių galima identifikuoti, jog tai yra nukentėjusioji bei fotografijos buvo darytos betarpiškai po įvykio, ją vežant į ligoninės priėmimo skyrių. Kaltinamoji nepripažįsta sugriebimo nukentėjusiajai už galvos ir galvos pastūmimo į sieną nurodydama, kad tik nukentėjusioji ir jos sesuo pradėjo vėl smurtauti prieš ją. Liudytoja G. Č. nurodė, jog nukentėjusiąją į sieną pastūmė koks tai prabėgdamas vyriškis. Tačiau netrukus po įvykio atvykus policijos pareigūnams tiek liudytoja, tiek kaltinamoji nenurodė apie tokį asmenį. Tokio fakto, kad nukentėjusioji būtų buvusi pastumta į sieną ir susitrenkusi galva į sieną nepatvirtino įvykio vietoje buvę liudytojai B. P. ir R. R., kurie nurodė, kad nukentėjusios galvą tyčia pastūmė būtent kaltinamoji. Tiek nukentėjusios, tiek šių liudytojų parodymai, bei žaizdos pobūdis galvoje nurodo apie galvos atsitrenkimą į sieną, bei kad nubrozdinimas dešinio momens srityje galėjo būti padarytas atsitrenkiant ar trenkiant I. S. galvos dešinę pusę į sieną patvirtinama 2019 m. vasario 14 d. teismo medicinos specialisto išvada. Teismas taip pat vertino ir tai, kad kaltinamajai po įvykio nustatytas neblaivumo laipsnis (2,11 promilių), kas galėjo sąlygoti, jog kaltinamoji galėjo detaliai ir neprisiminti visų savo veiksmų įvykio metu.

3. Nuteistoji apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir ją išteisinti; I. S. civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Pasak apeliantės, apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį neišsamiai ištyręs įrodymus, juos vertino atsietai vieną nuo kito, neišdėstė ir nepagrindė savo išvadų įrodymų analize. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyręs įrodymus nepašalino abejonių tarp bylos faktinių aplinkybių, todėl nepagrįstai V. J. pripažino kalta.

3.2. Apeliantė nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino bylos duomenis, nepašalino esminės abejonės, susijusios su konflikto tualeto patalpoje aplinkybėmis. Apylinkės teismo proceso metu nei karto nebuvo keliamas klausimas, kodėl tarp pirminių I. S. duotų parodymų ir vėliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų yra esminiai nesutapimai dėl smurtinių veiksmų tualeto patalpoje. I. S. pirmosios apklausos metu net neužsiminė apie neva prieš ją panaudotus smurtinio pobūdžio veiksmus tualeto patalpoje (sugriebimas už striukės gobtuvo, pastūmimas, smūgiai delnu į kaktos sritį). Vėliau yra sukuriama versija apie eilę V. J. smurtinių veiksmų I. S. atžvilgiu, tačiau tokia situacija byloje paliekami akivaizdūs abejones sukeliantys prieštaravimai.

3.3. Apeliantė pažymi, kad jos kaltė dėl pirmojo, tualeto patalpose kilusio, konflikto metu neva panaudotų smurtinio pobūdžio veiksmų taip pat grindžiama liudytojos B. S. teisme duotais parodymais, kuriuose ji teigia, kad girdėjo kaip vyko konfliktas tarp V. J., ir I. S. ir mačiusi kaip V. J. pabėga iš tualeto (2020 m. birželio 12 d. teisiamasis posėdis). Iš šių parodymų atrodo, kad B. S. konflikte nedalyvavo, tik jį girdėjo, tačiau šias aplinkybes paneigia policijos pareigūnų užfiksuotas vaizdo ir garso įrašas, kuriame B. S. nurodo, kad „mačiau kaip jau grumtynės vyksta su ta moterimi, aš aišku savo sesę ginsiu n****i, mes tada ją ant žemės (vaizdo įrašo nuo 03 min. 45 sek. iki 04 min. 05 sek.), reiškia, kad B. S., davusi priesaiką sakyti tiesą, davė netikslius, tiesą iškreipiančius parodymus ir tai rodo, kad pati B. S. konflikte betarpiškai dalyvavo.

3.4. Apeliantė nurodo, kad B. S. girdėtas konfliktas tarp V. J. ir I. S. ir vėliau duoti parodymai niekaip neįrodo konkrečių V. J. naudotų smurtinių veiksmų I. S. atžvilgiu, nes ji jų nematė, o neva tik girdėjo. Tokio liudytojo parodymai vertintini itin kritiškai, tačiau pirmosios instancijos teismas šių abejonių nepašalino. I. S. pirmoji apklausa, vaizdo ir garso įrašas, užfiksuotas policijos pareigūnų, kuriame ką tik įvykusį konfliktą atpasakoja B. S., akivaizdžiai paneigia I. ir B. S. nurodomą versiją, neva V. J. be jokios priežasties smurtavo prieš I. S. tualeto patalpoje.

3.5. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad 2020 m. vasario 18 d. teisiamojo posėdžio metu pati nukentėjusioji I. S. nurodė, kad atėjus M. Č. ir A. D. ir, pradėjus stumdyti B. S., I. S. norėjusi prieiti arčiau prie jos (B. S.), bet V. J. atbėgusi jai iš kairės pusės trenkė jos galvą į sieną. Taigi teismas, neatsižvelgdamas į I. S. nurodytą įvykių versiją, prieštarauja įvykių sekai, nurodydamas, kad, pirmiausia, V. J. pastūmė I. S., o tik po to kilo konfliktas tarp visų atėjusių antrojo konflikto dalyvių, kurio metu buvo sužalotas M. Č..

3.6. Apeliantė nurodo, kad 2020 m. vasario 18 d. teisiamojo posėdžio metu I. S. parodė, kad V. J. ją pastūmė suėmusi jos kaklą dvejomis rankomis, B. P. 2020 m. liepos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad V. J. I. S. pastūmė delnu, tuo tarpu R. R. nurodė, kad V. J. I. S. pastūmė „į korpusą, krūtinę“, o paklaustas, kokiu maždaug atstumu I. S. buvo nuo sienos, apskritai negalėjo atsakyti ir akivaizdžiai pasimetė (2020 m. birželio 12 d. teisiamasis posėdis).

3.7. Apeliantė pažymi, kad B. S. iškart po įvykio paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą nurodė, kad I. S. sužalojo vyras. Šią svarbią aplinkybę apylinkės teismas visiškai ignoravo. Tokiu būdu teismas paliko prieštaravimus tarp B. S. liudytojų duotų parodymų, vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis užfiksuotų duomenų pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį.

3.8. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino G. Č. parodymus. G. Č., 2020 m. gegužės 20 d. teisiamojo posėdžio metu duodama parodymus be kitų aplinkybių nurodė, kad V. J. nepastūmė I. S., juo labiau, V. J. konflikto metu stovėjusi už G. Č., todėl net negalėjusi pastumti I. S.. Šiuos liudytojos parodymus teismas atmetė ir įvertino, kaip siekį palengvinti V. J. padėtį. Tokiu būdu šių asmenų parodymai buvo vertinami selektyviai, vien parodymus visiškai ignoruojant, kitus — pripažįstant neabejotinais įrodymais ir priimant kaip vienintelę neginčijamą tiesą.

3.9. Skundo autorė nurodo, kad dėl priežasčių, kad tiek pačios nukentėjusiosios duoti parodymai ikiteisminio tyrimo teisminio nagrinėjimo metu nėra nuoseklūs, tarp liudytojų duotų parodymų ir bylos faktinių aplinkybių yra akivaizdžios abejonės, teismas, pažeisdamas procesinio lygiateisiškumo principą, konfliktą mačiusius asmenis (liudytojus) apklausė iš esmės skirtingai ir nesiekė nustatyti objektyvios tiesos, o siekė pabaigti baudžiamąjį procesą kuo greičiau, šioje byloje tikslinga atnaujinti įrodymų tyrimą apklausti konflikte dalyvavusius ir konfliktą mačiusius asmenis, t. y. V. J., I. S., B. S., G. Č., A. D., M. Č., R. R. ir B. P..

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios V. J. gynėjas advokatas A. Baranskis palaikė nuteistosios apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantės V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

6. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl V. J. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistosios kaltumas grindžiamas teisme ištirtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant V. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad V. J. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, visas abejones aiškino ne V. J., kaip to reikalauja įstatymai, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Sutikti su tokiais apeliantės motyvais ir naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistoji siekia būti išteisinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. Jos kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai I. S., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistosios V. J. nurodoma versija, jog I. ir B. S. prieš ją naudojo fizinį smurtą, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Nors baudžiamojon atsakomybėn patraukta V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neigė sukėlusi fizinį skausmą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai, tačiau jos kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jos kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip jos gynybinę poziciją, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

9. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas.

10. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiosios I. S., liudytojų R. R., B. P. parodymai yra prieštaringi ir turi būti vertinami nuteistosios naudai. Pasak apeliantės, apylinkės teismas nevertino, jog tarp pačios nukentėjusiosios I. S. parodymų yra esminių nesutapimų dėl smurtinių veiksmų. Taip pat minėti parodymai iš esmės nesutampa ne tik dėl nukentėjusiosios pastūmimo į sieną būdo, bet ir dėl vykusio konflikto eigos. Su tokiais skundo argumentais kolegija nesutinka.

11. Be to, kaip matyti skunde V. J. nurodo, jog nukentėjusiosios ir liudytojos B. S. parodymai turėtų būti traktuojami kaip nenuoseklūs, prieštaringi. Grįsdama tokį skundo argumentą, nuteistoji nurodo ir kokie konkretūs teiginiai tai patvirtina. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su tokiu parodymų vertinimu nesutinka ir konstatuoja, jog nurodyti teiginiai jų parodymų prieštaringumo neatskleidžia ir V. J. kaltės nepaneigia. Apeliantė išskiria tik atskirus nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų fragmentus, juos savaip, sau palankia linkme interpretuoja, visiškai neatsižvelgdama į bendrą jų kontekstą. Toks įrodymų vertinimas yra negalimas, parodymais grindžiant išvadas dėl asmens (ne)kaltumo privalo būti įvertinta jų visuma, bendras kontekstas, jie taip pat turi būti palyginti su kitais bylos duomenimis, kadangi priešingu atveju gali būti padarytos neteisingos išvados.

12. Nukentėjusioji I. S. 2018 m. gruodžio 26 d. duodama parodymus nurodė, kad jai su seserimi būnant kavinės „(duomenys neskelbtini)“ tualeto atskirose kabinose, jos kabinos duris atidarė nepažįstama moteris, kuri buvo agresyviai nusiteikusi, akivaizdžiai neblaivi ir pradėjo su ja konfliktuoti, sakydama jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius. Ji išėjo iš tualeto į šalia tualeto kabinų esantį koridorių. Moteris, kuri konfliktavo su ja, suėmusi rankomis už jos galvos, galvą trenkė į sieną (1 t., b. l. 25-26). 2018 m. gruodžio 31 d. nukentėjusioji davė papildomus parodymus, kuriuose nurodė, jog jai būnant tualeto kabinoje, išgirdusi tualeto patalpoje rėkiančios moters balsą, kuri keikėsi. Moteris patrankė į kabinos, kurioje ji buvo, duris ir atidarė. Atidariusi duris moteris buvo akivaizdžiai neblaivi ir agresyviai nusiteikusi, nes pradėjo iš karto ją keikti necenzūriniais žodžiais. Nukentėjusioji nesuprato, kas yra, nieko nespėjusi pasakyti, kai moteris griebė už jos striukės gobtuvo, traukė ją iš tualeto kabinos, nors ji tuo momentu buvo net nesusitvarkiusi savo drabužių. Ji kažkiek įsispyrė, kai ją traukė, tada moteris ją pastūmė atgal, dėl to ji trenkėsi nugara į kažkokį daiktą, kaip dabar suprantanti tai į tualeto klozetą. Bandant išeiti į prieangį iš tualeto, ši moteris kelis kartus jai ranka trenkė į kaktos dešinę pusę virš antakio. Po smūgių į kaktą ji suklupo tarp išėjimo iš kabinos durų. Iš savo kabinos tuo metu išėjo jos sesė, bei ją mušusi moteris išėjo iš tualeto, girdėjusi, kad moteris kalba su savo draugais, juos kviečiasi. Į tualeto patalpą, kurioje buvo ji su seserimi, atėjo daug žmonių. Tada ji pastebėjo, kad du ją sumušusios moters draugai ar pažįstami, kurie buvo vienoje kompanijoje su ta moterimi, stumdo jos sesę, vienas iš jų net laikė jos sesę, suėmęs už kaklo. Ta pati ją sumušusi moteris pribėgo prie jos, suėmė savo rankomis jai už galvos iš šonų, kažkur ties smilkiniais ar aukščiau jų, ir jos galvą trenkė į sieną, prie kurios ji stovėjo. Ji pajuto didelį fizinį skausmą, galva apsvaigo, pajuto bėgantį kraują (1 t., b. l. 27-30; 2 t., b. l. 178-179). Nors I. S., kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausiama papildomoje liudytojo apklausoje, o paskui ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė daugiau su fizinio smurto panaudojimu susijusių aplinkybių, negu apklausiama pirminėje liudytojo apklausoje, šią aplinkybę vertinti kaip esminį parodymų neatitikimą nėra pagrindo, kadangi nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme esminę šiai bylai aplinkybę, kad kilusio konflikto metu nuteistoji naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, patvirtino.

13. Liudytoja B. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji su seserimi nuėjo į kavinės apačioje esančio moterų tualeto patalpas. Ji įėjo į pirmą kabiną, o sesuo įėjo į sekančią tualeto kabiną. Įėjusi į tualeto kabiną, ji užsidarė tualeto duris, pasukdama durų užraktą, girdėjo, kad sesuo taip užsirakino tualeto duris. Netrukus ji išgirdo, kaip į tualeto patalpas įėjo moteris, kuri keikėsi necenzūriniais žodžiais, jautėsi, kad ši yra susierzinusi. Tada ji išgirdo, kaip ta moteris atidarė sesers tualeto kabinos duris, girdėjo, kaip I. S. pasakė ,,Čia užimta“. Tada ji girdėjo, kad moteris pradėjo keiktis, išgirdo trenksmo garsą. Labai greitai ji išėjo iš tualeto, pamatė, kad V. J. išbėgo iš tualeto patalpų. I. S. buvo tarp tualeto koridoriaus ir tualeto kabinos, sukniubusi ant kelių. Jai buvo nuplėštas striukės gobtuvas. Nukentėjusioji jai pasakė, kad V. J. griebė už striukės gobtuvo, stūmė ir I. S. trenkėsi nugara į tualeto klozetą (1 t., b. l.1 13-115; 3 t., b. l. 42).

14. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad įvykio metu nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo konfliktiški, todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir nuteistoji, todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek V. J., tiek I. S. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų – ir netiesioginių įrodymų (liudytojos B. S. parodymus ir specialisto išvadą) ir pagrįstai nustatė, kad būtent ne nuteistosios, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiosios parodymai dėl kvalifikavimui esminių aplinkybių yra nuoseklūs, taip pat juos patvirtina liudytojos B. S. parodymai, kuri girdėjo trenksmo garsą bei 2018 m. gruodžio 31 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog buvo padaryta poodinė kraujosruva nugaroje kietu buku daiktu (daiktais) (1 t., b. l. 18-19). Nors 2018 m. gruodžio 26 d. liudytojo apklausos metu, I. S. pakankamai abstrakčiai nupasakojo smurtinių veiksmų eigą ir tiksliai neatskyrė dviejų konflikto epizodų, tačiau papildomoje 2018 m. gruodžio 31 d. liudytojo apklausoje smulkiai nupasakojo konflikto eigą ir tokios pozicijos laikėsi tiek viso ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, todėl apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais.

15. Liudytojas R. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nulipęs laiptais, prie tualetų jis pastebėjo pažįstamą I. S., kurią pastūmė kita priešais ją stovėjusi moteris, kurią jis žino iš matymo, tačiau nei vardo, nei pavardės tuokart nežinojęs, o dabar žinantis, kad tai V. J.. Taip pat toje patalpoje jis matė stovintį B. P., buvo ir daugiau žmonių, tačiau jų nurodyti negali, nes neprisimena. Į kurią vietą ranka V. J. nukentėjusiąją pastūmė, jis neprisimena. Nuo pastūmimo I. S. atsitrenkė pakaušiu į sieną, esančią priešais laiptus, prie kurios stovėjo. Atsitrenkusi I. S. susiėmė abiem rankomis sau už galvos ir suklupo. Tada jis priėjo prie I. S. ir atsistojo tarp jos ir V. J.. V. J. atsitraukė, ar gal ją kažkas patraukė, jis padėjo I. S. užlipti laiptais į viršų ir kartu su ja išėjo į kiemą. Lauke jis pastebėjo, kad nukentėjusiajai iš galvos bėgo kraujas (1 t., b. l. 102‑104; 3 t., b. l. 42-43).

16. Liudytojas B. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog lipdamas laiptais į rūsį, kur yra įrengti kavinės tualetai, jis pamatė, kaip viena jam nepažįstama moteris, stovėjusi priešais I. S., ranka sugriebė nukentėjusiajai už veido ir pastūmė šią į sieną, esančią tik nulipus laiptais, priešais laiptus. I. S. nuo pastūmimo trenkėsi galvos pakaušiu į sieną ir ji susiėmus abiem rankomis už galvos atsitūpė. Pamatęs, kas įvyko, nulipęs laiptais, jis priėjo prie tos moters ir ranka šią liemens srityje šiek tiek patraukė nuo nukentėjusiosios (1 t., b. l. 140-142; 3 t., b. l. 70-71). Abu liudytojai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisiamojo posėdžio metu bei nurodė, jog konflikto aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu.

17. Toliau 2019 m. vasario 14 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad neatmetama, jog I. S. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir būdu. Sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. Pagal nustatyto sužalojimo galvoje savybes, pobūdį ir lokalizaciją bei įvertinus įvykio aplinkybes, labiausiai tikėtina, kad odos nubrozdinimas dešinio momens srityje galėjo būti padarytas atsitrenkiant ar trenkiant I. S. galvos dešinę pusę į sieną (1 t., b. l. 51-52). Iš 2019 m. kovo 22 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (1 t., b. l. 71‑80) matyti, kad nukentėjusioji I. S. pateikė 8 spalvotas fotonuotraukas, iš kurių matosi, kad jai stovint prie greitosios pagalbos darbuotojo, jos galvos viršugalvyje matosi raudona spalva, charakteringa kraujui, nuspalvinti plaukai.

18. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl V. J. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios I. S., liudytojų R. R., B. P., B. S. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis, nuotraukomis bei kitais rašytiniais bylos duomenimis ir šiuos duomenis pagrįstai pripažino neabejotinai įrodančiais, kad V. J. byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą. Tokią išvadą teismui leido daryti viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių pakankamai nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiosios I. S. parodymai apie tai, kad V. J. kilusio konflikto metu prieš ją naudojo fizinį smurtą (ranka sugriebė nukentėjusiajai už striukės gobtuvo, ją pastūmė, šiai atsitrenkus nugara į klozetą ir suklupus, rankos delnu sudavė I. S. ne mažiau kaip du smūgius į kaktos sritį, toliau tęsdama savo veiksmus, tualetų patalpos koridoriuje, ranka sugriebusi už nukentėjusiosios galvos, trenkė ją į sieną), kad nukentėjusiosios viršugalvis buvo kruvinas, jai skaudėjo nugarą ir galvą. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės atitinka ir įvykio vietoje buvusių liudytojų R. R., B. P. parodymus, kurie vienareikšmiškai patvirtino matę, kaip V. J. kilusio konflikto metu nukentėjusiąją sugriebusi ranka ar rankomis I. S. galvą, trenkė ją į sieną. Taip pat liudytojai R. R., D. B., E. K. nurodė ir tai, kad matė nukentėjusiosios kruviną viršugalvį. Tiek nukentėjusiosios, tiek minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės neprieštarauja ir kitiems bylos įrodymams – bendrojo pagalbos centro pateikto pokalbių įrašo, kurio apžiūra užfiksuota 2019 m. vasario 5 d. apžiūros protokole, turiniui, ambulatorinėje asmens sveikatos kortelėje, specialisto išvadose užfiksuotiems duomenims, kurių visuma patvirtina tiek fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktą, tiek tai, kad dėl nuteistosios veiksmų nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Vertinamu atveju nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad V. J. kilusio konflikto metu naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir sukėlė jai fizinį skausmą, todėl jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir ji pagrįstai dėl šios veikos pripažinta kalta.

19. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, jog liudytojų A. D., G. Č. ir M. Č., kurie betarpiškai matė konfliktą, parodymai buvo ignoruojami, todėl teismas pažeidė V. J. teisę į gynybą ir procesinio lygiateisiškumo principą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

20. Liudytojas A. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog V. J. garsiai kalbant apie sumušimą, kavinėje buvę žmonės pakilo nuo staliukų ir nusileido laiptais į apačią prie tualetų, jis taip pat nusileido laiptais į apačią. Lipdamas laiptais, jis pastebėjo koridoriuje daug susirinkusių žmonių, kurie šūkavo. Dviejų merginų šviesiais plaukais jis, nulipęs apačioje, nematė, V. J. patalpose prie tualeto taip pat nematė. Įėjęs į tualeto patalpas, jis pamatė ant grindų gulintį M. Č. (1 t., b. l. 145‑147; 3 t., b. l. 109).

21. Toliau liudytoja G. Č. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog atbėgo iš kavinės apačios, kur yra tualeto patalpos, jos mama V. J. rėkdama, kad šią sumušė. Mama paprašė, kad ji nueitų pasižiūrėti, kas ten tokios šią sumušė. Jai lipant laiptais, mama jau liepė jai neiti, bijodama, kad gali sumušti ir ją. Laiptų apačioje buvo daug žmonių, iš kurių ji pažino B. P., B. S., I. S.. Nulipus laiptais, motina jai parodė į B. S. ir I. S., kaip šią sumušusias merginas. Ji ant tų merginų suriko, B. S. pradėjo stumdytis. Tuo metu į apačią dar atėjo A. D. ir jos tėtis M. Č., tualeto patalpose prasidėjo susistumdymas. Vienu metu, būdama ant laiptų, ji matė, kaip pro I. S., šiai būnant laiptų apačioje prie sienos priešais laiptus, praeidamas kažkoks vyriškis, kurio ji visiškai neįsidėmėjo ir apibūdinti negali, netyčia pastūmė I. S., ši galva lyg trenkėsi į sieną. Ar I. S. tikrai atsitrenkė į sieną, ji nemačiusi, tačiau po to I. S. iš karto ranka susiėmė sau už galvos (1 t., b. l. 150-152; 3 t., b. l. 23).

22. Liudytojas M. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog V. J. pradėjus šauktis pagalbos, jis priėjo prie jos, kuri iškart lipo laiptais žemyn prie tualetų, o jis lipo paskui. Tik nusileidus laiptais, V. J. pradėjo šaukti, už ką ją mušė, toje patalpoje buvo dvi šviesių plaukų merginos, daugiau asmenų jis nematė. Jis atsistojo tarp V. J. ir tų merginų, apsikabinęs rankomis pradėjęs V. J. traukti toliau, tuo metu pribėgo daugiau žmonių. Jis matė, kad atbėgo A. D., taip pat matė B. P.. Prasidėjo konfliktas, vieni su kitais tarpusavyje kažką aiškinosi. Konflikto metu jis pastebėjo savo dukterį G. Č., aplink kurią buvo daug žmonių, vyko susistumdymas, todėl ėjo link dukters. Daugiausia ten reiškėsi B. P., todėl jis paėmė šį už rankų ir stūmė ramindamas link tualetų. Išgirdęs G. Č. ir V. J. balsus, jis paleidęs B. P., sukosi į tą pusę, pajuto smūgį į veido dešinę pusę, iškart prarado sąmonę, kas vyko toliau, nežino (1 t., b. l. 158-160; 3 t., b. l. 70).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. J. kaltės, pagrįstai nesivadovavo liudytojų A. D. ir M. Č. parodymais, kadangi kaip matyti iš parodymų, A. D. apskritai nematė nei nukentėjusiosios, nei nuteistosios, o M. Č. gavęs smūgį prarado sąmonę, dėl ko nematė viso konflikto betarpiškai. O G. Č. parodymai neatitinka kitų liudytojų duotų parodymų bei buvo paneigti liudytojų R. R., B. P. ir pačios nukentėjusiosios parodymais.

24. Iš 2020 m. sausio 3 d. Bendrojo pagalbos centro pateikto 2018 m. gruodžio 26 d. 01:59: 31 val. gauto pranešimo apie įvykį garso įrašo ir jo apžiūros protokolo (2 t., 19, 20-23 b. l.) matyti, kad apie įvykį pranešė B. S. nurodydama, kad merginą sumušė vyras ir kad mergina yra sąmoninga, bet kraujuoja iš galvos. Liudytojas L. R. parodė, kad jis, dirbdamas kartu su kolega J. K. policijos patruliais, nuvykus nurodytu adresu, prie kavinės lauke pasitiko mergina B. S., kuri paaiškino, kad kavinėje kažkokia moteris sumušė jos seserį, tuo metu šalia stovėjo ir sesuo. Taigi nors pranešimas buvo, kad kavinėje mušama moteris kažkokio vyriškio, tačiau atvykus pareigūnams, niekas apie jokį vyriškį nekalbėjo, buvo minima moteris. L. R. matė, kad nukentėjusiajai iš galvos bėga kraujas. Jiems pranešėja pasakė, kad sumušė blondinė moteris, apsirengusi juodai, kuri dar yra kavinėje. B. S. ėjo į kavinę parodyti jos seserį sumušusią moterį, sakė, kad sesuo buvo sumušta kavinės moterų tualeto patalpose. Nors G. Č. savo parodymuose užsiminė apie tai, kad I. S. pastūmė vyras, tačiau kaip minėta anksčiau jos parodymai buvo paneigti jau minėtų liudytojų R. R. ir B. P. parodymais.

25. Iš 2019 m. gruodžio 20 d. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr.1‑883-922/2019 ir 2020 m. gegužės 27 d. Kauno apygardos teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr.1A‑247-245/2020 (3 t., b. l. 150-176) matyti, kad B. S. buvo pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl smurto panaudojimo prieš V. J. (sugriebimo už plaukų ir tampymo, bei tuo fizinio skausmo padarymo) 2018 m. gruodžio 26 d. apie 01.40 val. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ siekiant aiškintis aplinkybes dėl prieš tai kilusio konflikto šios kavinės tualeto patalpose, bet nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleista pagal laidavimą. Kartu nuosprendžiu ir nutartimi nebuvo nustatyta, jog V. J. kavinės rūsyje, patalpoje prie moterų tualeto, būtų buvusi sumušta ten buvusių I. S. ir B. S.. Taigi nors V. J. neigė fizinio smurto veiksmus, tikino, kad I. ir B. S. naudojo prieš ją smurtą, jos pateikta įvykio versija neabejotinai paneigta aukščiau aptartais įrodymais, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

26. Apeliantė skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

27. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. J. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. V. J. padarė vieną nesunkų (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą. Nuteistoji neteista, administracinėmis nuobaudomis bausta. Teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jos atsakomybę sunkina, kad nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Vertinant nuteistajai paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistosios asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai V. J.. skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

28. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies bei priteisė 500 Eur jos naudai iš nuteistosios, kas laikytina teisinga ir pagrįsta suma. Be to, konstatavus, jog V. J. padarė nusikaltimą ir kad dėl jos neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, sugadintas mobiliojo ryšio telefonas, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas iš nuteistosios priteisė ir 392,30 Eur turtinės žalos.

29. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistosios V. J. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistosios veika, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Todėl tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.