Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2S-298-794/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35989-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.14.8.2; 3.3.2.5; 3.6.2.1; 3.6.3.6 (S)

2020 m. vasario 6 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-42690-930/2019 pagal pareiškėjų F. F. ir J. M. prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai F. F. ir J. M., gyvenantys Italijoje kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų prašymą, kaip neteismingą Lietuvos teismams.

3. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje, teismas iš pateiktų duomenų nustatė, jog pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje. Sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2003-11-27 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“, kuris dar vadinamas reglamentu „Briuselis II bis“. Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal EB steigimo sutarties 110 str. 2 d. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai nuolat gyvena Italijoje, todėl šiuo atveju byloje keliamiems klausimams turi būti taikoma Italijos teismų jurisdikcija.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Pareiškėja J. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį ir pripažinti, kad pareiškėjų prašymas dėl santuokos nutraukimo yra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.

5.1. Pareiškėja J. M. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Nors ji yra išvykusi į Italiją, ji niekada nesvarstė Lietuvos pilietybės atsisakymo klausimo, neketino priimti Italijos pilietybės ar kitaip susieti savo tolimesnį gyvenimą išimtinai su Italija. Išvykimas iš Lietuvos yra laikinas, siejamas su siekiu užsidirbti, susikurti stabilesnę ateitį, tačiau galimybės grįžti į Lietuvą visada išlieka. Nors pareiškėjai šiuo metu gyvena Italijoje, tačiau dėl santuokos nutraukimo kreipėsi į Lietuvos teisininkus, kurie gyvena ir dirba Lietuvoje, todėl pripažintina, kad pareiškėja savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą laiko Lietuvos Respubliką.

5.2. Pareiškėjai mano, jog byla yra teisminga būtent Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes Vilniaus miestas yra paskutinė jų nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, šiame mieste jie apsistoja, kuomet grįžta į Lietuvą, čia sudaryta jų santuoka, čia gyvena artimiausi žmonės. Pareiškėja patvirtina, kad bylos nagrinėjimas Vilniaus miesto apylinkės teisme neprieštarauja pareiškėjų interesams, atitinka jų lūkesčius ir užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu kaip neteismingą Lietuvos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. CPK 784 straipsnyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Taip pat, jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai. Lietuvos Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

9. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą teisme yra aktualūs ir žmogaus teises reglamentuojantys Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktai. Europos Sąjungos sutartys yra teisiškai privalomos ES valstybių narių tarpusavyje sudarytos tarptautinės sutartys, formuojančios Europos Sąjungos konstitucinius pagrindus. Svarbiausios jų yra Europos Sąjungos sutartis ir Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo.

10. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ir ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Taigi nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas.

11. ES jurisdikcijos klausimus, susijusius su santuoka ir tėvų pareigomis, reglamentuoja 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“).

12. Sprendžiant reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos piliečio santuokos nutraukimo teismingumo klausimą, visų pirma turi būti įvertintos reglamento „Briuselis II bis“, o ne nacionalinės teisės nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos konstituciniame akte dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje nurodyta, jog ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, ES teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi, klausimus reguliuojant ES teisės normoms, CPK ar kiti nacionaliniai įstatymai tiems klausimams nėra taikomi.

13. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus ir išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kilus ginčui dėl santuokos nutraukimo, nustatant jurisdikciją taikytinos reglamento Briuselis II bis, o ne CPK nuostatos.

14. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintas išsamus ir tam tikra prasme baigtinis jurisdikcijos pagrindų sąrašas. Nors reglamentas leidžia valstybėms narėms remtis vidaus teisėje įtvirtintais jurisdikcijos pagrindais, kai jos negalima nustatyti pagal pačiame reglamento tekste išdėstytas taisykles, Europos Sąjungos valstybių narių vidaus teisėje įtvirtintais jurisdikcijos pagrindais galima remtis tik tiek, kiek tai leidžia pats reglamentas. Kuriant jurisdikcijos taisykles santuokos bylose, buvo pabrėžiami keturi esminiai elementai: 1) šalių interesai; 2) mobilumas; 3) individualūs poreikiai; 4) teisinis apibrėžtumas. Reglamentas „Briuselis II bis“ sureguliuoja tik tarptautinę jurisdikciją, t. y. kurios valstybės narės teismas turi kompetenciją nagrinėti bylą, tačiau nereguliuoja nacionalinių valstybių narių teismingumo taisyklių (reglamentas nenustato, kuris atitinkamos valstybės narės teismas nagrinės bylą).

15. Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje nustatyta, jog bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje: - yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba - buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba - yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba - yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas, arba - yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba – yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta; b) kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, kurioje yra abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta. Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio taikymui svarbu nustatyti ne tik sutuoktinių nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau ir tai, kiek laiko iki pareiškimo padavimo asmenys toje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje gyveno.

16. Kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016) yra išaiškinęs, jog reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10 PPU, 51 punktas).

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminis klausimas sprendžiant dėl bylos teismingumo yra pareiškėjų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta.

19. Byloje nustatyta, jog abu pareiškėjai šiuo metu gyvena Italijoje, nepilnamečių vaikų neturi. Vienas iš pareiškėjų yra ne Lietuvos Respublikos pilietis. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjų registruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, jų darbo santykius, susijusius su Lietuvos Respublika, pareiškėjai nėra įregistruoti Lietuvoss užimtumo tarnyboje. Remiantis Gyventojų registro duomenimis pareiškėja J. M. yra deklaravusi savo išvykimą į Italiją. Pati pareiškėja patvirtino, jog abu pareiškėjai gyvena ir dirba tik Italijoje. Tiek pareiškime, tiek atskirajame skunde pareiškėja nenurodė ir nepateikė duomenų apie savo reguliarų lankymąsi Lietuvos Respublikoje. Taigi apeliantė nei kartu su pareiškimu, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių aplinkybę apie esminį ryšį su Lietuvos Respublika, kas sudarytų prielaidas spręsti apie Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos taikymą vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ nuostatomis. Teismo atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos kitos aplinkybės, susijusios su pilietybe, artimųjų ar advokatų buvimu Lietuvoje, neturi jokios esminės teisinės reikšmės sprendžiant teismų jurisdikcijos klausimus.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje (nutarties priėmimo metu nėra duomenų apie deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje), bei kad pati pareiškėja savo nuolatine gyvenamąja vietą laiko Lietuvos Respubliką ir savo ateitį bei nuolatinį gyvenimą sieja su Lietuvos Respublika, nesuponuoja išvados, jog ši gyvenamoji vieta gali būti laikoma pareiškėjos ar jos sutuoktinio nuolatine gyvenamąja vieta, juolab, kad pati pareiškėja neneigia fakto, jog šiuo metu abu pareiškėjai dirba ir gyvena Italijoje.

21. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog pareiškėjų socialiniai ir ekonominiai interesai sietini su gyvenimu Italijoje, todėl laikytina, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.

22. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).

23. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.