- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-18
- Bylos Nr.
- e2S-1910-1097/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13349-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „VV projektai“
- Atsakovas
- „IDE-Compressors GmbH“
- Kategorijos
- 3.1.2.2.5Sutartinis teismingumas
- 3.1.2.5Ginčų dėl teismingumo sprendimas
- 3.6.1.1Bendrosios teismingumo nuostatos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VV projektai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VV projektai“ ieškinį atsakovui „IDE-Compressors GmbH“ dėl sutarties nutraukimo, sumokėtų sumų grąžinimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VV projektai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui „IDE-Compressors GmbH“ dėl sutarties nutraukimo, sumokėtų pinigų grąžinimo, patirtų nuostolių atlyginimo, prašydama: 1) pripažinti 2021 m. balandžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 021-04/2 (toliau – Sutartis) nutraukta nuo ieškinio pateikimo teismui dienos ir taikyti restituciją – grąžinti Sutartimi įsigytas prekes/gaminius atsakovui; 2) įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti ieškovei sutarties kainą – 13 852,80 Eur; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo ieškovės patirtų 3 170,50 Eur nuostolių atlyginimą; 4) priteisti ieškovei iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė, be kitko, nurodė, kad atsakovo buveinė yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje, tačiau pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo pagaminti ir parduoti ieškovei elektrinius aukšto slėgio kompresorių komplektus bei pristatyti juos į Lietuvos Respubliką, todėl ieškinys, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) (toliau – Reglamentas) 7 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta alternatyvaus teismingumo taisykle, teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 20 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui, ir išaiškino ieškovei, kad ji turi teisę kreiptis į teismą Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal šios valstybės teisės aktus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
4. Teismas nustatė, kad atsakovo buveinė yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje, šalys Sutartyje dėl iš jos kylančių ginčų teismingumo nėra susitarusios, todėl sprendė, jog ieškinio teismingumas nustatytinas pagal Reglamentą. Teismas nustatė, kad Sutartimi atsakovas įsipareigojo laiku ir savo kaštais pakrauti Sutartimi įsipareigotas pagaminti ir parduoti prekes į pirkėjos (ieškovės) pateiktą transporto priemonę (Sutarties 3.1 punktas), o ieškovė įsipareigojo jas priimti ir tinkamai už jas atsiskaityti (Sutarties 3.2 punktas). Teismo vertinimu, šiomis nuostatomis šalys susitarė, kad prekės ieškovei bus pateiktos Vokietijos Federacinėje Respublikoje, prekių buvimo vietoje (sandėlyje) jas pakraunant į ieškovės pateiktą transporto priemonę, todėl, atsižvelgiant į Reglamento 7 straipsnio 1 punktą, ieškinys teismingas Vokietijos Federacinės Respublikos teismams.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovė UAB ,,VV projektai“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti.
6. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, nepagrįstai netaikė alternatyvių specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, pagal kurias ieškovas gali rinktis, į kurios valstybės narės teismą kreiptis. Pagal Reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtintą alternatyvaus teismingumo taisyklę, ieškinys gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai ginčas kyla iš sutarčių. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla iš Sutarties, kuria šalys susitarė, jog atsakovas pagal ją pagamintus gaminius – prekes – pristatys į Lietuvos Respubliką, todėl ieškovė, remdamasi nurodyta Reglamente įtvirtinta alternatyvaus teismingumo taisykle, turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teismą. Ieškovės teigimu, nustatant prievolės įvykdymo vietą taip pat atsižvelgtina į tai, kad ieškovė prievolę sumokėti už Sutartimi įsigytas prekes atliko bankiniais pavedimais iš Lietuvos Respublikoje veikiančio banko sąskaitos; Sutartimi įsigytų gaminių bandymai buvo atliekami Lietuvos Respublikoje; ieškovė dėl netinkamo kitos sutarties vykdymo kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas Sutarties turinį įvertino per siaurai ir neatsižvelgė į tai, kad pagal Sutarties 4 punktą atsakovas įsipareigojo, nustačius trūkumus, pasiimti prekes iš Lietuvos Respublikos arba atlyginti ieškovės transportavimo išlaidas. Aplinkybė, kad pagamintus gaminius atsakovas įsipareigojo pakrauti į ieškovės transporto priemonę, neturi sudaryti pagrindo išvadai, jog atsakovo pagamintų gaminių pristatymo vieta yra Vokietijos Respublika. Sutartis buvo sudaryta kitos sutarties pagrindu ir atsakovui turėjo būti žinoma, kad gaminiai bus pristatyti ir naudojami Lietuvos Respublikoje. Be to, Reglamente nustatyta išimtis taikoma ,,gaminių pristatymo vietai“, o šiuo atveju tai – Lietuvos Respublika. Ieškovė taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Sutartimi šalys nesusitarė dėl konkrečios jurisdikcijos, nes, priešingai, Sutartyje šalys įtvirtino, kad ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovės teigimu, ginčas kilęs iš sutarčių ir yra teismingas prievolės įvykdymo vietos teismui – Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti ieškinį, konstatuodamas, kad jis yra teismingas Vokietijos Federacinės Respublikos, o ne Lietuvos Respublikos, teismams.
9. Ieškovė, teikdama atskirąjį skundą, neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant ieškinio teismingumo klausimą taikytinas Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) (toliau – Reglamentas).
10. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Reglamente taip pat įtvirtintos šios bendrosios taisyklės išimtys, kai, tam tikrais atvejais, reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose.
11. Ieškovė, atskiruoju skundu ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, kad šalių ginčas kilęs iš Sutarties, kuria atsakovas įsipareigojo pristatyti Sutarties dalyką į Lietuvos Respubliką, todėl ginčui taikytina Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta alternatyvaus teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškovė su reikalavimu, kylančiu iš Sutarties, turi teisę kreiptis į sutartinės prievolės įvykdymo vietos teismą, t. y. nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos teismą. Taigi, ieškovė atskiruoju skundu kelia klausimą dėl Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkto, pagal kurį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas, kai byla kyla iš sutarties, atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teisme (Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktas), taikymo. Atsižvelgiant į nurodytą, sprendžiant šį klausimą, aktualu nustatyti Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sąlygas, šios nuostatos sąvokų „sutartis“ ir „atitinkamos prievolės įvykdymo vieta“ turinį.
12. Sąvoka „sutartis“ Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkto prasme aiškinama autonomiškai ir ji apima abipusį šalių susitarimą atlikti tam tikras pareigas. Pasirinkimas, įsipareigojimas ir bendradarbiavimas yra sutarties raktiniai žodžiai (Magnus, U., Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 42) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018).
13. Pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad „atitinkamos prievolės įvykdymo vieta“ yra: 1) kai sutarties dalykas – prekių pardavimas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoji įtrauka); 2) kai sutarties dalykas – paslaugų suteikimas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos (7 straipsnio 1 dalies b punkto antroji įtrauka). Reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta, kad, jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas. Tai reiškia, kad a punkte nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, t. y. tik jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Granarolo, C196/15, 30 - 31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018).
14. Nagrinėjamu atveju iš ginčo Sutarties (e. t. 1, b. l. 28–32) nustatyta, kad atsakovas Sutartimi ieškovei įsipareigojo pagaminti Sutartyje numatytus reikalavimus atitinkančias prekes (elektrinius aukšto slėgio kompresorių komplektus) ir jas parduoti ieškovei, suteikė ieškovei 24 mėnesių prekių kokybės garantiją. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atveju, kai sutartis yra dėl prekių, kurios turi būti padarytos ar pagamintos, tiekimo, kai pirkėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus dėl šių prekių įsigijimo, perdirbimo ir pristatymo, t. y. kai sutartimi numatytas prekių pardavimas kartu apima ir paslaugų teikimą, laikytina, jog sutartis yra dėl prekių tiekimo (7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoji įtrauka), jeigu pirkėjas pardavėjui nepateikė medžiagų ir tiekėjas (pardavėjas) yra atsakingas už prekės kokybę bei atitiktį sutarčiai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, 43 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad prekės buvo gaminamos iš ieškovės pateikiamų medžiagų, todėl, atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad ginčo Sutartis kvalifikuotina kaip sutartis dėl prekių tiekimo (Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoji įtrauka). Taigi, nagrinėjamu atveju nustatant atitinkamos prievolės įvykdymo vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta nustatytina pagal vietą, kurioje pagal Sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoji įtrauka).
15. Reglamentas neapibrėžia sąvokos „prekių pateikimo vieta“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, aiškinant šią sąvoką, aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika aiškinant Reglamentu pakeistą iki tol galiojusį reglamentą 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018). Pagal ją, ši sąvoka aiškinama autonomiškai, t. y. aiškinant šios sąvokos turinį netaikytina pačiai sutarčiai taikytina materialioji teisė (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, 53 punktas). Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka (atitinkančia Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką), ji iš esmės reiškia, kad prekių pateikimo vieta yra arba šalių sutartyje nustatyta vieta (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, 45-46 punktai), arba, jeigu pagal sutarties nuostatas nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe, C-87/10, 26 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018).
16. Nagrinėjamu atveju šalys Sutartyje sąvokos „prekių pateikimo vieta“ neapibrėžė, todėl prekių pateikimo vieta nustatytina pagal fizinio prekių perdavimo, kuriuo ieškovė įgijo teisę faktiškai disponuoti gautomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vietą. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, Sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas Sutartimi įsipareigotas pagaminti ir parduoti prekes turėjo „laiku ir savo kaštais jas pakrauti į pirkėjo (ieškovės) pateiktą transporto priemonę“ (Sutarties 3.1.1 punktas), o ieškovė įsipareigojo jas priimti (Sutarties 3.2.1 punktas). Iš Sutarties sąlygų matyti, kad prekių pakrovimas į pirkėjos pateiktą transporto priemonę turėjo būti vykdomas atsakovo sandėlyje Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Ieškinyje ieškovė patvirtino, kad Sutartimi numatytos prekės buvo paimtos iš atsakovės (e. t. 1, b. l. 2). Sutarties sąlygos, susijusios su kokybės garantijų suteikimu bei užtikrinimu, nepaneigia prekių perdavimo vietos ir tvarkos. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad prekės faktiškai ieškovei buvo įteiktos Lietuvos Respublikoje. Duomenų, kurie sudarytų pagrindą daryti priešingą išvadą, t. y. kad prekės ieškovei buvo įteiktos būtent Lietuvoje, ieškovė nepateikė, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju prekių pateikimo vieta buvo ne Lietuvos Respublikos, o Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nagrinėjamu atveju neturi alternatyvaus teismingumo pasirinkimo galimybės kreiptis į Lietuvos Respublikos teismus pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą, nes byloje nenustatyta, jog Sutarties įvykdymo vieta (t. y. prekių pateikimo vieta) būtų Lietuvos Respublikoje.
17. Atskirajame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalys dėl ginčų, galinčių kilti iš Sutarties, nebuvo sudariusios susitarimo dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, nes, ieškovės teigimu, Sutartyje šalys įtvirtino, kad ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys, atsižvelgiant į Reglamente nustatytas išimtis ir numatytus reikalavimus, turi teisę sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos nagrinėti jų ginčą suteikimo kitoms valstybėms narėms, tačiau toks susitarimas turi būti aiškus ir tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Sutarties 8.3 punktas kuriame įtvirtinta, kad šalių ginčai sprendžiami derybų būdų, o nesusitarus – Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog šalys tuo susitarė dėl iš Sutarties galinčių kilti ginčų teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, nes nėra aiškios ir konkrečiai apibrėžtos nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo Lietuvos Respublikos teismams, ar nuorodos, kad iš Sutarties kylantys ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos teisme. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys susitarimo suteikti Lietuvos Respublikos teismams jurisdikciją nagrinėti iš Sutarties kylančius ginčus nesudarė.
18. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010), todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
19. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas)
20. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VV projektai“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.