- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-2192-262/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00476-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- Širvintų sporto mokyklos
- Atsakovas
- UAB „Šimista”, V. A.
- Trečiasis asmuo
- Širvintų rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Širvintų sporto mokyklos apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Širvintų sporto mokyklos ieškinį atsakovams UAB „Šimista” ir V. A. dėl skolos priteisimo ir nuomos sutarties papildymo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė:
1) priteisti iš atsakovo UAB „Šimista“ ieškovo naudai 11880,67 Lt dydžio skolą už 2012 m. sausio – gruodžio mėnesiais (įskaitytinai) nesumokėtus mokesčius už atsakovo UAB „Šimista“ nuomojamų patalpų šildymą bei šiluminių mazgų ir šildymo sistemų aptarnavimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
2) priteisti iš atsakovo UAB „Šimista“ ir solidaraus atsakovo V. A. ieškovo naudai 4375,62 Lt dydžio skolą už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 29 d. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 5 sudarymo dienos iki 2011 m. gruodžio mėnesio (įskaitytinai) nesumokėtus mokesčius už atsakovo UAB „Šimista“ nuomojamų patalpų šildymą bei šiluminių mazgų ir šildymo sistemų aptarnavimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
3) pripažinti negaliojančiu 2012 m. vasario 1 d. sudarytą „2005 m. kovo 29 d. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties papildymą“ nuo šio papildymo sudarymo dienos;
4) priteisti iš atsakovo UAB „Šimista“ ir solidaraus atsakovo V. A. ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2005 m. kovo 29 d. nuomotojas VšĮ Širvintų laisvalaikio centras (toliau – laisvalaikio centras) su atsakovu UAB „Šimista“ sudarė Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 5 (toliau – Nuomos sutartis), pagal kurią išnuomojo UAB „Šimista“ dešimčiai metų 208,85 m2 ploto kavinės patalpas, esančias Kalnalaukio g. 28, Širvintose, maitinimo paslaugoms teikti. Nuomos sutarties sudarymo metu patalpos priklausė Širvintų rajono savivaldybei, kurios Taryba leido Laisvalaikio centrui sudaryti nuomos sutartį, o patalpas perdavė jam valdyti pagal panaudos sutartį. 2011 m. spalio 17 d. Laisvalaikio centras buvo pertvarkytas į biudžetinę įstaigą. 2012 m. vasario 1 d. Laisvalaikio centras su atsakovu UAB „Šimista“ sudarė 2005 m. kovo 29 d. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties papildymą, kuriuo buvo pakeistas Nuomos sutarties 6 punktas ir nustatyta, kad nuomininkas šildymo sezono metu už nuomojamų patalpų šildymą moka 1,4 Lt už 1 m2 be PVM. Šį sutarties papildymą sudarė V. A., kuris tuo metu buvo Laisvalaikio centro direktorius. Vėliau Laisvalaikio centras buvo reorganizacijos metu prijungtas prie Širvintų sporto mokyklos ir savo veiklą baigė 2012 m. rugpjūčio 30 d. ir visos jo pareigos ir teisės perėjo Širvintų sporto mokyklai. Nuomos sutartimi (6 puntu) už nuomojamas patalpas UAB „Šimista“ įsipareigojo mokėti nuomotojui nuompinigius, visus mokesčius už vandenį, elektros energiją, komunalines ir kitas paslaugas. Tačiau nuo Nuomos sutarties sudarymo dienos atsakovas UAB „Šimista“ ją vykdė netinkamai- nemokėjo už kavinės patalpų šildymą. Nors atsakovas teigia, jog atsijungė nuomojamose patalpose nuo šildymo tinklų, tačiau tai galima padaryti tik įstatymų nustatyta tvarka, o šios tvarkos UAB „Šimista“ nesilaikė. UAB „Šimista“ nemokant už šilumą ieškovui padidėjo vidutinės šilumos tiekimo sąnaudos ir taip iš savivaldybės lėšų nepagrįstai mokama už privataus asmens UAB „Šimista“ nuomojamų patalpų šildymą. Ieškovas taip pat nurodė, kad nuo Nuomos sutarties sudarymo iki 2013 m. sausio 10 d. Laisvalaikio centro direktoriumi dirbo atsakovas V. A.. V. A. būdamas atsakingas už sutarčių su Laisvalaikio centru vykdymą, nepagrįstai ir neteisėtai neteikė atsakovui UAB „Šimista“ sąskaitų už šildymą, todėl jis solidariai atsako dėl 43750,62 Lt UAB „Šimista“ įsiskolinimo. Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu 2012 m. vasario 1 d. sudarytą „2005 m. kovo 29 d. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties papildymą“ nuo šio papildymo sudarymo dienos, nes šis susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pagal Šilumos ūkio įstatymą šilumos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis, o ne pagal iš anksto numatytą mokestį. Šis papildymas prieštarauja ir Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatoms, nes savivaldybės lėšos naudojamos ne jos funkcijoms, o ir UAB „Šimista“ šilumos sąskaitų apmokėjimui. Be to, šis susitarimas prieštarauja ir Laisvalaikio centro tikslams. Prašomą pripažinti negaliojančiu susitarimą pasirašė atsakovas V. A. būdamas atostogose, todėl buvo pažeistos ir DK normos, reglamentuojančios poilsio laiką.
Atsiliepimas
Atsakovas V. A. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti.
Nurodė, kad Nuomos sutartyje nebuvo sutarta dėl kokio nors šilumos kiekio apmokėjimo, todėl Laisvalaikio centras neatliko jokių paskaičiavimų, neskaičiavo nuomininkui už šilumą jokio mokesčio, nerašė jokių sąskaitų. Tokia V. A. veikla neprieštaravo Laisvalaikio centro įstatytų reikalavimams. UAB „Šimista“ negaudama jokios šilumos iš UAB „Širvintų šiluma“, nebūdama vartotoja, nesudarė su ja jokios atskiros sutarties ir neturėjo jokio juridinio pagrindo mokėti nei Laisvalaikio centrui, nei UAB „Širvintų šiluma“. Dar prieš sutarties sudarymą UAB „Šimista“ prašė Laisvalaikio centro atjungti šildymą nuomojamose patalpose ir Laisvalaikio centras jį atjungė. Su tuo sutiko ir Širvintų rajono savivaldybė. Apie tai, kad UAB „Šimista“ nemoka nuomos mokesčio savivaldybei buvo žinoma visą laikotarpį, nes atsakovas teikė kasmetinius metinius balansus, buvo atliekami įmonės auditai. Taigi, V. A. jokių teisės aktų sudarydamas Nuomos sutartį nepažeidė. Ieškovas neįrodė visų deliktinės atsakomybės sąlygų.V. A. negali būti solidarus atsakovas su UAB „Šimista“, nes V. A. atsakomybė siejama ne su prievoliniais santykiais. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 punktą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra nustatytas 3 metų ieškininės senaties terminas. Be to, Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas reikalavimams atsiradusiems iš darbo teisinių santykių. Kadangi V. A. dirbo pagal darbo sutartį, todėl jam taikytinas trejų metų ieškininės senaties terminas.
Atsakovas UAB „Šimista“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti.
Nurodė, kad Nuomos sutartyje nebuvo sutarta dėl šilumos mokesčio mokėjimo. Laisvalaikio centras atjungė šildymo prietaisus (radiatorius) kavinėje, kuri vėliau buvo išnuomota UAB „Šimista“. Kiek UAB „Šimista“ žinoma su tuo sutiko ir savivaldybė. Kadangi Laisvalaikio centras šilumos UAB „Šimista“ neteikė, todėl jai ir neatsirado pareiga mokėti už šildymą. Nors ieškovas teigia, kad sutartimi UAB „Šimista“ įsipareigojo mokėti ir kitas komunalines paslaugas, tačiau terminas komunalinės paslaugos neapima šiluminės energijos. Nuomos sutartyje numatyta, kad UAB „Šimista“ moka už kitas paslaugas sudarytas pagal jos sudarytas sutartis su tiekėjas. UAB „Šimista“ negaudama jokios šilumos iš UAB „Širvintų šiluma“, nebūdama vartotoja, nesudarė su ja jokios atskiros sutarties ir neturėjo jokio juridinio pagrindo mokėti už šilumą nei Laisvalaikio centrui, nei UAB „Širvintų šiluma“. UAB „Šimista“ netapo šilumos vartotoju, nes ji naudojasi savo elektriniais šildymo prietaisais. UAB „Šimista“ nurodo, ieškovas niekaip nepagrindė atsakovo UAB „Šimista“ tyčios, kaip vienos iš žalos atsiradimo sąlygų. UAB „Šimista“ prašė sudarydamas sutartį Laisvalaikio centro leisti jam naudotis savo šildymo prietaisais ir Laisvalaikio centras su tuo sutiko, todėl UAB „Šimista“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo taikyti solidarią atsakomybę, nes ieškovas neįrodė, jog prievolė yra solidari. UAB „Šimista“ nurodo, kad ieškovas nepagrindė žalos dydžio, nes patalpos Sporto mokykloje labai skirtingos pagal tūrį dėl patalpų aukščio ir taikyti vienodą įkainį visoms patalpoms yra neteisinga. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 punktą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra nustatytas 3 metų ieškininės senaties terminas, todėl UAB „Šimista“ prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti ieškinio reikalavimus priteisti skolą nuo 2005 m. kovo 29 d. iki 2010 m. birželio 30 d., kurie sudaro 33297,71 Lt. Ieškovas nepagrįstai prašo pripažinti negaliojančiu 2012 m. vasario 1 d. Nuomos sutarties papildymą, nes sutartis buvo sudaryta laikantis sutarčių laisvės principo, o aplinkybė, kad V. A. sutarties sudarymo metu buvo atostogose atsakovui UAB „Šimista“ nebuvo žinoma.
Trečiasis asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškinį prašo jį tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, iš ieškovo atsakovui UAB „Šimista“ priteista 1000 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, iš ieškovo atsakovui V. A. priteista 1000 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjo valia susitarimas dėl šiluminės energijos apmokėjimo nėra tapatinamas su susitarimu dėl komunalinių paslaugų apmokėjimo, ir dėl to šalys turėtų susitarti atskirai (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-679-464/2011). Nuomos sutarties 6 punkte numatyta, kad nuomininkas (UAB „Šimista“) be nuompinigių, kas mėnesį moka visus mokesčius už vandenį, elektros energiją paskaičiuotus pagal prietaisų rodmenis, o už komunalines ir kitas paslaugas – pagal įkainius, numatytus nuomininko (UAB „Šimista“) sudarytose su paslaugų tiekėjais sutartyse. Taigi, Nuomos sutartyje nenumatyta, kad atsakovas UAB „Šimista“ nuomotojui turi mokėti mokesčius už šildymą. Teismo nuomone, šiuo atveju plečiamai aiškinti sutarties turinį ir vertinti joje neįrašytas sąlygas kaip buvusį susitarimą ir dėl apmokėjimo už patalpų šildymą, negalima. Nuomos sutartyje aiškiai numatyta, kad už mokesčius, išskyrus už vandenį ir elektros energiją, atsakovas UAB „Šimista“ moka pagal jo su paslaugų teikėju sudarytas sutartis. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas UAB „Šimista“ būtų sudaręs atskirą sutartį su šilumos energijos tiekėju. Nuomos sutarties tekstas gana aiškus ir iš jos turinio matyti, kad atsakovas UAB „Šimista“ sutartimi neprisiėmė įsipareigojimo mokėti už šildymą, tačiau šią aplinkybę patvirtina ne tik sutarties tekstas, bet ir šalių elgesys prieš ir po Nuomos sutarties sudarymo bei ją vykdant. Faktą, kad radiatoriai nuimti patvirtina liudytojų parodymai ir Širvintų rajono savivaldybės kontrolieriaus audito rezultatai, kuriuose nurodyta, kad UAB „Šimista“ nuomojamose patalpose nuimti šildymo įrenginiai (radiatoriai) (t. 1, b.l. 69). Todėl ieškinio reikalavimas dėl skolos už šildymą, šildymo sistemų aptarnavimą bei palūkanų priteisimo iš UAB „Šimista“ atmestas. Ginčo pastate yra vienas šilumos vartotojas ir jis pats gali spręsti dėl vienos iš patalpų šildymo atjungimo, nes jis už šilumą moka pagal skaitiklio rodmenis už konkretų šilumos energijos sunaudojimą. Šiuo atveju netaikomos atsijungimo nuo šilumos energijos tiekėjo įstatymų nuostatos, taikomos daugiabučių namų gyventojams. Ieškovas neįrodė, kad Nuomos sutartis yra nuostolinga. Byloje šalių ir liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad anksčiau VšĮ „Širvintų laisvalaikio centro“ išnuomotose patalpose veikė VšĮ „Širvintų laisvalaikio centro“ kavinė, kuriuos veikla buvo labai nuostolinga. UAB „Šimista“ išnuomotos patalpos buvo nenaudojamos, todėl jas išnuomojus VšĮ „Širvintų laisvalaikio centras“ kas mėnesį gavo nuomos mokestį, o nuo 2012 m. vasario mėnesio ir nustatytą mokestį už šildymą, t.y. daugiau nei kainuoja patalpų šildymas, juolab, kad nėra aišku kiek šildymo energijos nuomojamos patalpos sunaudoja, nes nuomojamose patalpose yra įrengta sava šildymo sistema (elektriniai radiatoriai), nuolat dirba virtuvė, joje veikia daugybė elektrinių prietaisų, kurie taip pat skleidžia šilumos energiją. Nagrinėjimu atveju skolos už šildymą ir šildymo sistemų aptarnavimą priteisimas pažeistų civilinių santykių stabilumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.
Teismui nustačius, jog Nuomos sutartimi UAB „Šimista“ nebuvo įpareigota mokėti mokesčius už patalpų šildymą, nekilo ir V. A. pareiga teikti už tai sąskaitas, todėl ieškinys solidariai iš atsakovo V. A. priteisti patalpų šildymo mokestį už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas.
Nėra pagrindo tenkinti ir ieškovo ieškinio reikalavimą dėl 2005 m. kovo 29 d. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties papildymo (toliau – papildomas susitarimas) pripažinimo negaliojančiu. Nors ieškovas nurodo, kad susitarimas prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, numatančioms, kad šilumos vartotojas privalo mokėti pagal nustatytą metodiką jo sunaudotą šilumos kiekį, tačiau šiuo atveju šilumos vartotojas buvo VšĮ „Širvintų laisvalaikio centras“, o šiuo metu ieškovas (juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 45 p.)), kuris būtent įstatymo nustatyta tvarka moka už jam suteiktą šilumos energiją. Šilumos ūkio įstatymas nereguliuoja nuomos santykių, o šiuos santykius reguliuojančios normos leidžia susitarti ir dėl fiksuoto šilumos mokesčio, todėl ginčytinas sandoris galėjo būti sudarytas. Nors pasirašydamas sutarties papildymą atostogų metu V. A. pažeidė Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbuotojų poilsio laiką, tačiau šis pažeidimas laikytinas formaliu, nes atsakovas V. A. turėjo teisę tokį susitarimą pasirašyti ir neprieštaraujant jo nuostatoms kitoms imperatyvioms įstatymų normoms, jį naikinti nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nurodė, kad visos sprendimo dalys yra nepagrįstos ir priimtos pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas, nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl teismo sprendimams keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Teismas Nuomos sutarties sąlygas išaiškino neteisingai, nes neatsižvelgė tai, kad Nuomos sutarties objektas yra viešosios nuosavybės objektas, kuriam CK normos yra taikomos atsižvelgiant į specialų valstybės turto nuomos reglamentavimą. Negyvenamų patalpų nuomai yra taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios teisės normos, o gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentuojančios teisės normos negali būti taikomos. Todėl teismas aiškindamas negyvenamųjų patalpų Nuomos sutarties turinį nepagrįstai rėmėsi CK 6.584 str. ir jame pateikta gyvenamųjų patalpų komunalinių paslaugų sąvoka. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad atsakovas naudojasi šilumos teikimo paslaugomis. Tai, kad tiesioginę sutartį su visam pastatui šilumą teikiančiu šilumos tiekėju yra sudaręs ieškovas, o atsakovas tokios sutarties sudaręs nėra, neatleidžia atsakovo nuo Nuomos sutartyje jam nustatytos pareigos sumokėti už gaunamas šildymo paslaugas vykdymo. Atsakovui buvo žinoma, kad patalpų savininkas sutinka atleisti atsakovą nuo nuomos mokesčio mokėjimo 27 mėnesiams kompensuojant jo atlikto remonto išlaidas, o ne nuo mokesčio už patalpų šildymą nemokėjimo visam Nuomos sutarties terminui. Su tokiomis Nuomos sutarties sąlygomis atsakovas sutiko, sutiko mokėti visus mokesčius už visas jam teikiamas paslaugas, įskaitant ir patalpų šildymą. Be to, 2012-02-01 paties atsakovo siūlymu buvo sudarytas nuomos sutarties papildymas, kuriame nustatytas konkretus šildymo mokesčio dydis, t.y. tokiais veiksmais atsakovas pripažino, kad jo nuomojamos patalpos yra šildomos ir sutiko apmokėti dalį šildymo išlaidų. Teismo išvada, kad atsakovo nuomojamose patalpose buvo atjungta šildymo sistema yra nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, taip pat teisės aktų, reglamentuojančių atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos nuostatoms. Šildymo būdas atsakovo nuomojamose patalpose nebuvo pakeistas, todėl atsakovas turėjo prievolę mokėti mokesčius už patalpų šildymą nuo Nuomos sutarties sudarymo dienos, tačiau šios prievolės jis nevykdė.
Dėl atsakovo V. A. kaltės sąskaitos už patalpų šildymą atsakovui UAB „Šimista“ buvo pradėtos rašyti tik 2012 metais. Dėl šių priežasčių ieškovas V. A. pagrįstai patraukė solidariuoju atsakovu kartu su UAB „Šimista“, o Nuomos sutarties papildymas pagrįstai prašomas pripažinti negaliojančiu. Todėl atsakovas V. A. turi būti patrauktas civilinėn atsakomybėn pagal CK 2.87 str. 7 d. V. A. civilinė atsakomybė kyla ne už darbo, bet už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą. Šiuo atveju V. A. - juridinio asmens vadovas - padarė žalos veikdamas kaip civilinių teisinių santykių subjektas, kaip juridinio asmens valdymo organas santykiuose su kitais asmenimis veikdamas juridinio asmens vardu. Nuomos sutarties papildymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.) - ne tik Šilumos ūkio įstatymui, bet ir Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai. Tačiau teismas apskritai nevertino šio ieškovo nurodyto Nuomos sutarties papildymo pripažinimo negaliojančiu pagrindo ir tokiu būdu pažeidė CPK 270 str. 4 d. 3 p. Kadangi atostogų metu atostogaujantis asmuo neturi teisės vykdyti jokių darbinių funkcijų ir pareigų, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. A. turėjo teisę atostogų metu pasirašyti Nuomos sutarties papildymą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Šimista“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad Nuomos sutartyje nėra numatytas mokėjimas už patalpų šildymą, o pagal šalių ketinimus sudarant sutartį, jos vykdymo aplinkybes neabejotinai nustatyta, kad tokios sutarties sąlygos nebuvo. Ieškovas neįrodė, kad šalys sutarė dėl mokėjimo už patalpų šildymą, o argumentus grindė tik prielaidomis. Vien tai, kad pasikeitė vienos iš šalių vadovai, tai, kad naujas vadovas nusprendė, jog būtina imti mokestį už šildymą, nėra pagrindas konstatuoti, jog visu Nuomos sutarties vykdymo laikotarpiu ieškovas buvo įpareigotas tai daryti. Todėl ieškovo reikalavimai susiję su sutartinių reikalavimų nevykdymu teismo atmesti pagrįstai.
Atsakovas V. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad nepagrįsti apelianto argumentai, kad Nuomos sutartis nustatė atsakovo UAB „Šimista“ pareigą mokėti mokestį už nuomojamų patalpų šildymą, kad teismas apskritai nevertino ieškovo ieškinio argumentų dėl atsakovo V. A. atsakomybės, kad jis yra trauktinas civilinėn atsakomybėn pagal CK 2.87 str. 7 d. kaip juridinio asmens valdymo organo narys- Širvintų laisvalaikio centro direktorius, nevykdęs jam numatytų pareigų, pažeisdamas LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 str. 1-3 punktų reikalavimus, nerūpestingai valdydamas Širvintų rajono savivaldybei priklausantį turtą nuo 2005 m. kovo 29 d. iki 2011 m. gruodžio mėnesio neteikdamas UAB „Šimista“ sąskaitų už patalpų šildymą ir tuo ieškovui padarydamas 43 750,62 Lt. turtinę žalą. Kaip teisingai nurodė teismas, Nuomos sutartimi nebuvo numatyta, kad už nuomojamų patalpų šildymą UAB „Šimista“ privalo mokėti VšĮ „Širvintų laisvalaikio centras“ kokius nors mokesčius. Ieškovas savo reikalavimus dėl V. A. atsakomybės sieja su žalos atlyginimo instituto nuostatomis, tačiau prašo taikyti solidariąją atsakomybę kartu su UAB „Šimista“ siedamas pastarosios atsakomybę pagal prievolinius santykius. Atsakomybė pagal prievoles ir deliktinė atsakomybė yra atskiros atsakomybės rūšys ir negali būti tapatinamos.
Trečiasis asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegijos nuomone priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl jų nebekartoja.
Apeliantas teigia, kad šalys Nuomos sutartimi sutarė ir dėl atsiskaitymo už šilumą. Kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Kaip matyti iš pačios sutarties teksto, tokio susitarimo tarp šalių nebuvo. T.y. pačiam sutarties tekste (6 punkte) iki jo pakeitimo nebuvo numatyta, kad atsakovas turės mokėti už pateiktą šilumą. Minėtame punkte buvo išskirta atsiskaitymai už vandenį, elektrą, komunalines paslaugas, tačiau šiluma nurodyta nebuvo.
Ieškovas savo argumentus grindžia viešosios teisės normomis (nes buvo išnuomotas savivaldybei priklausantis turtas), taip pat bendrosiomis nuomos sutarčių teisės normomis (nes buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos). Pažymėtina, kad šiuo atveju nors ir buvo išnuomotos savivaldybei priklausančios patalpos, tačiau abi šalys veikė kaip komerciniai subjektas, nes Nuomos sutarties tikslas nebuvo viešųjų poreikių tenkinimas, šia sutartimi buvo siekiama gauti materialinę naudą už patalpų nuomą. Kadangi tai buvo komercinis sandoris, šiuo atveju šalims galiojo sutarčių laisvės principas- šalys turėjo teisę susitarti dėl kiekvieno Nuomos sutarties punkto individualiai, įskaitant ir mokėjimą už tam tikras ar visas komunalines paslaugas. Teismo nuomone, šiuo atveju taip ir buvo padaryta. Iš liudytojų parodymų, taip pat kitų bylos aplinkybių matyti, jog patalpos nebuvo išnuomotos iš pirmo karto, todėl labai tikėtina, jog ieškovas būsimiems nuomininkams galėjo taikyti tam tikras nuolaidas, įskaitant ir atsisakymą nuo dalies patalpų išlaikymo kaštų.
Ieškovas apeliacinį skundą grindžia ir CK 6.493 str. 1 d., kuriame yra nurodyta, kad nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas. Tačiau ši teisės norma yra bendro pobūdžio, abstrakti. Pirmosios instancijos teismas šioje situacijoje taikė kitą teisės normą- CK 6.584 str. 3 d., kurioje yra nurodyta, kad jeigu juridiniai ir fiziniai asmenys gyvenamąsias patalpas išnuomoja komercinėmis sąlygomis, mokesčio už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas klausimai nustatomi šalių susitarimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone CK 6.584 str. šioje situacijoje buvo taikytas pagrįstai, nes ši norma apibrėžia patalpų nuomą komerciniams tikslams. Taigi, nors minėta norma ir reglamentuoja gyvenamųjų patalpų nuomą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė pagal analogiją, nes šita norma kur kas konkrečiau nei CK 6.493 str. apibrėžia tokios sutarties šalių teises ir pareigas.
Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad iki Nuomos sutarties pakeitimo 2012 metais, atsakovas neturėjo pareigos ieškovui mokėti už šilumą.
Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu 2012 m. vasario 1 d. sudarytą Nuomos sutarties pakeitimą, nes pagal Šilumos ūkio įstatymą šilumos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis, o ne pagal iš anksto numatytą mokestį. Pažymėtina, kad bylos šalis sieja nuomos, o ne šilumos vartojimo teisiniai santykiai. Ieškovas yra šilumos vartotojas, t.y. asmuo su šilumos tiekėju sudaręs šilumos tiekimo sutartis. Todėl būtent ieškovas su tiekėju turi atsiskaityti pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Kadangi ieškovą ir atsakovą sieja nuomos santykiai, jie turi teisę susitarti dėl kitokio atsiskaitymo už šilumą būdo ir toks susitarimas imperatyvioms įstatymo normoms neprieštarauja. Ieškovas teigia, kad V. A. neturėjo teisės pasirašyti Nuomos sutarties papildymą, nes tuo metu buvo atostogose. Apeliacinės instancijos teismo nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį pažeidimą laikė tik formaliu. Pažymėtina, kad V. A. apskritai turėjo įgaliojimus veikti ieškovo vardu, sutarties pakeitimas atitiko šalių valią, todėl vien tai, kad V. A. pakeitimo sudarymo metu nebuvo atšaukęs savo atostogų, negali būti pagrindas pripažinti Nuomos sutarties pakeitimą negaliojančiu. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą pripažinti negaliojančiu Nuomos sutarties pakeitimą.
Ieškovas solidariu atsakovu į bylą įtraukė ir V. A.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakomybė šiam asmeniui nekyla, nes nustatyta, jog atsakovas iki 2012 m. neturėjo ieškovui mokėti už šilumą, t.y. ieškovui jokios žalos padaryta nebuvo. Be to, šioje situacijoje V. A. apskritai negalėtų būti solidarus atsakovas, nes jo atsakomybė kildinama iš delikto, o UAB „Šimista“ iš sutarties.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teismas teisingai įvertino šalių sudarytą Nuomos sutartį, tinkamai taikė ginčo klausimams taikytinas materialines teisės normas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.