Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo advokato Kristupio Ašmio (toliau – ir Gynėjas) ir nukentėjusiojo S. M. atstovo advokato J. J. (toliau – ir Advokatas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-05-29 nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 135 str. 1 d., 140 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 3, 68, 72 str., 75 str. 1 dalimi, 2 dalimi 8), 11) p. G. P. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atidėtas 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, paskiriant pareigas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei neturėti, nenaudoti, neįsigyti ginklų ir šaudmenų bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemones - uždraudimą nešioti ginklą ir šaudmenis bei konfiskuoti pistoletą IZH71H Nr. POM5049, vieną dėtuvę ir 7 šovinius 9 mm.

Vadovaujantis BK 66 str. G. P. į paskirtą galutinę bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2011-09-19 iki 2011-09-20.

Iš G. P. nukentėjusiajam S. M. priteista 7086, 3 EUR turtinei ir 4344, 3 EUR neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje nukentėjusiojo S. M. ieškinys atmestas.

Iš G. P. nukentėjusiajam D. D. priteista 1448 EUR patirtai žalai atlyginti. Kitoje dalyje nukentėjusiojo D. D. ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteistas už tai, kad tyčia sunkiai sužalojo vieno žmogų bei tyčia nežymiai sutrikdė sveikatą kitam žmogui, o būtent:

jis, 2011 m. rugsėjo 19 d., apie 00.30 val., Vilniaus r., Rudaminos sen., Rudaminos k., Vilniaus gatvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia, IZH 71 H 9 mm kalibro pistoletu Browning POM5049, skirtu šaudyti kovinėmis kulkomis, šovė vieną kartą S. M. į dešinę koją, taip padarydamas jam šautinį kiaurinį dešines šlaunies sužalojimą, su šūvio įėjimo anga dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje ir išėjimo anga – dešinės šlaunies apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, lydimą atviro dešinio šlaunikaulio apatinio trečdalio kūno skeveldrinio lūžio su poslinkiu, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

G. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 19 d., apie 00.30 val., Vilniaus r., Rudaminos sen., Rudaminos k., Vilniaus gatvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia IZH 71 H 9 mm kalibro pistoletu Browning POM5049, skirtu šaudyti kovinėmis kulkomis, šovė vieną kartą D. D. į kairę koją bei vieną kartą į dešinę koją, taip padarydamas jam šautinę žaizdą kairio kelio- šlaunies bei kapšelio srityje su kulkos įstrigimų dešinio sėdmens paodyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Gynėjo teigimu, pirmos instancijos teismas savo išvadą dėl to, kad G. P. atžvilgiu nebuvo vartojamas smurtas, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, grindė tuo, kad: 1)liudytojas V. A. nepatvirtino matęs naudojamą fizinį smurtą; 2) atlikus medicininę apžiūrą ant G. P. kūno nerasta jokių sužalojimų ir žaizdų.

Su tokia teismo išvada Gynėjas kategoriškai nesutinka, pažymėdamas, kad V. A. teismo posėdžio metu patvirtino matęs kilusį konfliktą tarp nukentėjusiųjų ir G. P., tiksliai apibūdino konflikte dalyvavusius asmenis, jo nurodomos aplinkybės atitinką kitą byloje surinktą medžiagą, todėl neaišku, kodėl teismas šiuos liudytojo parodymus laikė nereikšmingais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo gynėjo advokato skundo

Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai G. P. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

Baudžiamoji byla gali būti nutraukta, tik nustačius Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 235 straipsnyje numatytus pagrindus, tai yra, esant šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatytoms aplinkybėms, dėl kurių procesas negalimas, arba esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36 - 40 ir 93 straipsniuose numatytiems pagrindams atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šuo atveju baudžiamąją bylą nutraukti pagrindo nėra.

Pirmos instancijos teismo išvados dėl BK 28 straipsnio netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013).

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus įrodymus ir juos įvertinęs, pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo. Tokiai išvadai pritaria ir bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija.

Nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad 2011-09-19, apie 00.30 val., tarp G. P. ir nukentėjusiųjų kilo konfliktas, kurio metu, nuteistajam panaudojus šaunamąjį ginklą, nukentėjusiajam S. M. padarytas sunkus, o nukentėjusiajam D. D. – nežymus sveikatos sutrikdymai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su gynėjo advokato teiginiu, jog nukentėjusiųjų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau tuo pačiu pažymi, kad ir nuteistojo parodymų negalima laikyti nuosekliais. Taip ikiteisminio tyrimo metu G. P. buvo nurodęs, jog kilusio konflikto metu, D. D. sudavė jam koja į galvą, vėliau kumščiu į krūtinę, po ko nuteistasis išsitraukė iš kišenės ginklą ir, prieš tai kelis kartus iššovęs į viršų, šovė į nukentėjusiuosius (b. t. 1, b. l. 144-145). Pažymėtina, kad šiuos parodymus G. P. visiškai patvirtino jo parodymų patikrinimo vietoje metu (b. t. 1, b. l. 134-142), tačiau duodamas parodymus teisme jau kalbėjo apie žymiai intensyvesnius abiejų nukentėjusiųjų smurtinius veiksmus. G. P. nurodė, jog abu nukentėjusieji griebė jam už rankų, bandydami atimti ginklą, mojavo kojomis ir rankomis, D. D. sudavė į veidą. Anot G. P., D. D. laikė jį už rankos, puolė toliau net po to, kai jis iššovė į S. M. pusę (b. t. 4, b. l. 63-64). Tuo tarpu nukentėjusiųjų teigimu, jie jokio smurto G. P. atžvilgiu nenaudojo, apskritai net nebuvo prie jo priartėję. Tiek S. M., tiek D. D. parodė, kad jiems tik pradėjus eiti link G. P. ir būnant vidury važiuojamosios kelio dalies, šis pradėjo šaudyti (b. t. 4, b. l. 17-18, 19-20). Akivaizdu, kad nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymai dėl įvykio aplinkybių skiriasi iš esmės, todėl teismas vadovaujasi jais tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojo V. A. parodymais (b. t. 3, b. l. 154-155), 2014-06-19 ekspertizės aktu Nr. 11-1000(14), 11-1644(14) (b. t. 4, b. l. 104-108), eksperto E. V. parodymais (b. t. 4, b. l. 143-146) byloje nustatyta, kad šūvių metu nukentėję buvo pakankamai arti nuo G. P.. Priešingai nei parodė S. D. bei S. M. pastarieji įrodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga (kitų liudytojų parodymai, kur jie nurodė, jog sužeistas S. M. negalėjo judėti ir gulėjo netoli nuteistojo dukros mašinos, t. y. visai arti G. P. namo; įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota tūtelių radimo vieta ir kt.) leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėję buvo prisiartinę prie G. P., įvykio metu stovėjo visai šalia jo namo, tačiau šios aplinkybės konstatavimas pats savaime nepatvirtina, kad būdami šalia G. P., nukentėjusieji intensyviai naudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą, o jų kėsinimasis buvo realus, pavojingas ir akivaizdus. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. A. nuosekliai teigė, jog jam važiuojant pro įvykio vietą, jis pastebėjo nuteistąjį, link kurio ėjo du akivaizdžiai neblaivūs jaunuoliai. Pasak liudytojo, minėti asmenys įžeidinėjo G. P., vartojo keiksmažodžius, o pastarasis tik traukėsi nuo jų atgal. Liudytojas taip pat paaiškino, jog pavažiavęs į priekį 10-20 metrų, jis apsisuko ir grįžo atgal. Užtrūko ne ilgiau nei minutę, tačiau jam grįžus, pamatė, kad vienas vaikinas jau guli sužeistas šalikelėje prie G. P. dukros automobilio, o kito apskritai jau nėra (b. t. 1, b. l. 107-108, b. t. 3, b. l. 154-155). Pažymėtina, kad liudytojas nenurodė matęs, kad nukentėję būtų intensyviai vartoję G. P. atžvilgiu fizinį smurtą - mušę jį kojomis, kumščiavę į krūtinę, mušę per veidą ir pan. Tuo tarpu vadovaujantis G. P. parodymais, tuo metu nukentėjusiųjų veiksmai kaip tik turėjo būti intensyviausi, kadangi liudytojui mažiau nei po minutės grįžus į įvykio vietą, S. M. jau buvo sužeistas, o D. D. įvykio vietoje apskritai nebuvo. Sistemingai vertindamas šiuos įrodymus, teismas daro išvadą, jog liudytojas V. A. pro įvykio vietą važiavo prieš pat šaunamojo ginklo panaudojimą, tačiau priešingai nei teigė G. P., jokių akivaizdžių nukentėjusiųjų smurtinių veiksmų nematė. Daugiausiai ką nurodė matęs liudytojas - nukentėjusiųjų mosikavimą kojomis ir rankomis, tačiau tai nesutampa su nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis, jog jam buvo suduota su koja, kumščiuota, mušta per veidą, griebta už rankų, dėl ko jis buvo priverstas šauti, besiginant nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus nukentėjusiųjų kėsinimosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tą aplinkybę, jog nukentėjusiųjų veiksmai nebuvo tiek pavojingi patvirtina ir tai, jog G. P. įvykio metu nepatyrė jokių kūno sužalojimų (b. t. 1, b. l. 161). Apeliacinio skundo argumentai, kuriuose nurodoma, jog ne visi suduodami smūgiai privalomai palieka kokias nors žymes ant žmogaus kūno, pastarosios teismo išvados nepaneigia. Tokie teiginiai tik patvirtina, jog net ir darant prielaidą, jog mosikuodami rankomis ir kojomis nukentėję visgi buvo pasiekę G. P., šie jų veiksmai nebuvo tokie stiprūs, koordinuoti, kad paliktų ant nuteistojo kūno kažkokias žymes, t. y. nebuvo tiek pavojingi. Šios teismo išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, jog ant nuteistojo pateiktų marškinių buvo rasta jo kraujo (b. t. 3, b. l. 92-93). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų, bendravę su nuteistuoju iš karto po įvykio (V. A., policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą), nenurodė matę ant jo kraujo žymių ar kažkokių veido sumušimų požymių (paraudonavęs, ištinęs veidas ar nosis). Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog nosis yra lengvai pažeidžiama ir kraujas iš jos gali bėgti net ir dėl visai nežymaus fizinio kontakto. Taigi pačios savaime ant nuteistojo marškinių rastos kraujo žymės neleidžia daryti išvados dėl intensyvaus fizinio smurto nuteistojo atžvilgiu panaudojimo. Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad S. M. ir D. D. neturėjo su savimi ginklo ar žaloti pritaikyto daikto, abu buvo akivaizdžiai neblaivūs. S. M. buvo nustatytas net 2,98 prom. girtumas (b. t. 1, b. l. 74). Liudytojų teigimu, D. D. buvo dar labiau apsvaigęs nei pastarasis ir vos pastovėjo ant kojų. Nukentėjusiųjų judesiai buvo nekoordinuoti. Įvertinus pastarųjų byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nukentėjusiųjų veiksmai buvo provokuojantys, tačiau ne tiek pavojingi, kad nuo jų reikėtų gintis panaudojus pavojingiausią iš visų galimų gynybos priemonių - šaunamąjį ginklą. Neaišku, kodėl nuteistasis apskritai nebandė išvengti konfliktinės situacijos ar nuo galimo užpuolimo nesigynė kitais būdais, o iš karto panaudojo šaunamąjį ginklą. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, G. P. pasirinko adekvatų ginimosi būdą ir jo neblaivumas jo veiksmų suvokimui ir valdymui jokios įtakos neturėjo. Atvirkščiai, aukščiau teismo aptarti byloje surinkti įrodymai ir jų vertinimas suponuoja visiškai priešingą išvadą. Pažymėtina, kad paties nuteistojo teigimu, jis išėjo iš savo namų su ginklu, žinodamas, kad lauke jo laukia du neblaivūs ir pakankamai agresyviai nusiteikę jaunuoliai. G. P. paaiškinimai, jog jis taip pasielgė, kadangi D. D. jam pasibeldė į langą ir pagrasino padegti namą, vertintini kaip bandymas pateisinti savo tolimesnius veiksmus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasta jokių G. P. namo padegimo ar net bandymo jį padegti požymių. Taigi G. P. veiksmai – ginklo paėmimas ir išėjimas iš savo saugios aplinkos (namų) į lauką, susidariusioje situacijoje, priešingai nei teigia apeliantai, vertintinas kaip itin neadekvatus, pavojingas ir tam tikra prasme provokuojantis. Manytina, kad tokiam G. P. poelgiui neabejotinai turėjo įtakos jo girtumas (įvykio metu G. P. nustatytas 1,91 prom. girtumas (b. t. 1, b. l. 119). Priešingu atveju būtų sunku paaiškinti, kodėl dvidešimt metų policijos pareigūnu išdirbęs asmuo, įtardamas, jog gali nukentėti nuo neteisėtų neblaivių asmenų veiksmų, nesikreipė į policiją, o nusprendė išsiaiškinti situaciją savarankiškai, pasinaudodamas šaunamuoju ginklu. G. P. teiginiai, jog jis, turėdamas namuose telefoną, nekvietė policijos dėl to, kad viskas vyko labai greitai ir pareigūnai nebūtų spėję atvažiuoti, teismo vertintinas kritiškai. Teismo jau buvo minėta, kad įvykio vietoje nebuvo rasta jokių bandymo padegti nuteistojo namą požymių, tad jokia reali ir neišvengiama grėsmė jo turtui tuo metu iškilusi nebuvo. Išeidamas į lauką, nuteistasis jau tikėjosi tarp jo ir nukentėjusiųjų prasidėjusio konflikto tęsinio. Dėl pastarosios priežasties pasiėmė ginklą, tačiau priešingai nei jis tikėjosi, tokie G. P. veiksmai ne tik neišgąsdino neblaivių nukentėjusiųjų, bet dar labiau „paaštrino“ ir taip konfliktišką situaciją, dėl ko kilo sunkios pasekmės (vienam iš nukentėjusiųjų padarytas sunkus sveikatos sutrukdymas, kitam - nežymus). Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad nagrinėjamu atveju pavyko išvengti dar sunkesnių padarinių, tėra laimingas atsitikimas. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, jog visi konflikte dalyvavę asmenys, tame tarpe ir ginklą turėjęs nuteistasis, buvo stipriai apgirtę, tad įvykio eiga buvo visiškai neprognozuojama. Tą neabejotinai suprato ir ilgametę darbo patirtį teisėsaugos institucijose turėjęs G. P., tačiau nepaisant to pasiėmė šaunamąjį ginklą ir išėjo į lauką. Toks nuteistojo elgesys patvirtina, jog jis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jų gali atsirasti BK numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, apeliuodamas į teismų praktiką, gynėjas advokatas neatsižvelgė į minėtuose procesiniuose sprendimuose teismų nurodytas aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje. Taip kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-7-326/2013 nustatyta, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, daug kartų skambinant ir vadinant jį bailiu, buvo atkakliai provokuojamas išeiti į lauką. Suvokdamas, jog konfliktinės situacijos išvengti nepavyks M.G., pasiėmęs su savimi peilį, išėjo į lauką, kur buvo pradėtas mušti gumine lazda. Akcentuotina, kad kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog M. G. paaiškinimai, kad jis panaudojo peilį jo mušimo gumine lazda metu, bylos medžiaga paneigti nebuvo. Teismas taip pat konstatavo, jog M. G. nustatyti kūno sužalojimai atitiko jo nurodomas įvykio aplinkybės. Tuo tarpu išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-350/2013 Lietuvos apeliacinio teismas nustatė, jog baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo sankryžoje buvo sustabdytas agresyviai nusiteikusių jaunuolių kompanijos, kuri atėmė iš jo dviratį ir numetė į griovį. Suvokdamas, jog jo sveikatai ir gyvybei gresia realus pavojus, kaltininkas ištraukė turėtą ginklą ir kelis kartus iššovė į orą, perspėdamas jį puolusius asmenis. Bylos medžiaga buvo nustatyta, kad po įspėjamojo šūvio D. A. bei N. Š. atsitraukė, tačiau M. P. ir toliau agresyviai artėjo prie A. V. Pastarajam pradėjus bėgti, M. P. jį vijosi ir tik tuomet, suvokdamas, jog gali būti sumuštas, A. V. iššovė į M. P. Taigi darytina pagrįsta išvada, kad tiek vienos (kaltininkas buvo atkakliai provokuojamas išeiti į lauką; mušamas gumine lazda; peilį panaudojo jo mušimo metu; nustatyti kūno sužalojimai), tiek kitos (užpultas jaunų asmenų kompanijos; atimtas dviratis; bandė išvengti kilusio pavojaus bėgdamas ir tik po to iššovė) baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamo atvejo. Tuo tarpu teismams sprendžiant bylas, precedento galias turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Išnagrinėjusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant BK 28 straipsnio nuostatas. Esant aukščiau teismo nustatytoms nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėms, teigti, jog G. P., sužalodamas S. M. ir D. D. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas taip pat prašė patraukti liudytoją V. K. baudžiamojon atsakomybėn dėl melagingų parodymų davimo. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, susijusią su V. K. paaiškinimais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šio liudytojo parodymų negalima vertinti kaip melagingų. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad V. K. nukentėjusiųjų nepažįsta, liudyti buvo paprašytas tyrėjos. Vertindamas liudytojo parodymus apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, jog įvykio metu V. K. buvo neblaivus, tad tam tikrų aplinkybių galėjo tiksliai neprisiminti. Be to, jo paaiškinimai iš esmės atitiko bylos medžiagą. Anot jo, tarp nukentėjusiųjų ir G. P. kilo žodinis konfliktas, kurio metu S. M. pradėjo artintis prie nuteistojo. Liudytojo teigimu, S. M. prisiartinus prie G. P., pasigirdo šūvis, kur tuo metu buvo D. D. jis nurodyti negalėjo. Pažymėtina, kad liudytojo nurodoma aplinkybė, jog iš karto po šūvio S. M. klausė G. P. kokiomis kulkomis buvo šauta, į ką pastarasis atsakė, kad guminėmis (b. t. 4, b. l. 8), atitinka nukentėjusiojo S. M. parodymus, kas patvirtina, jog šūvio metu V. K. iš tikrųjų buvo įvykio vietoje. Be to, priešingai nei nurodo apeliantai, apklausos metu liudytoja T. B. paaiškino, kad V. K. buvo užėjęs į parduotuvę iki šūvio, kas patvirtina liudytojo parodymus, jog įvykio vietoje jis atsidūrė grįždamas namo iš parduotuvės.

Dėl nukentėjusiojo S. M. apeliacinio skundo

BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis Lietuvos Respublikos BK 41 ir 54 straipsnio nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis šiais ir kitais duomenimis, gali būti daroma išvada, kad Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalis apibrėžta bausmės paskirtis gali būti pasiekta be realaus laisvės atėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-404/2007, 2K-160/2009).

Atidėdamas G. P. paskirtos bausmės vykdymą, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog nuteistojo įvykdytos veikos priskiriamos prie sunkaus ir nesunkaus nusikaltimų, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija trijų metų, G. P. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, gauna valstybinę pensiją, saistomas tvirtų socialinių ryšių, ir padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai G. P. atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija pritaria tokiam teismo sprendimui bei pažymi, jog nagrinėjamu atveju, skiriant ir individualizuojant G. P. bausmę, atsižvelgtina ir į pačių nukentėjusiųjų provokuojančius veiksmus bei jų elgesį nusikalstamų veikų padarymo metu. Bylos medžiaga nustatyta, kad neturėdami jokios akivaizdžios dingsties, nukentėjusieji vartojo G. P. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, elgėsi įžūliai, beldė jam į namo langą ir pan., tokiu būdu sukeldami konfliktinę situaciją, kuri baigėsi jų sužalojimu. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog G. P. negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, kadangi jis neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, neatsiprašė nukentėjusiųjų bei neatlygino jiems padarytos žalos. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymui pastarosios aplinkybės neturi jokios reikšmės. Be to, neigdamas savo kaltę bei nurodydamas, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis, G. P. įgyvendino savo teisę į gynybą. Taigi šiuo pagrindu jam paskirta bausmė negali būti dar labiau griežtinama. Nesutikdamas su bausmės vykdymo atidėjimo instituto G. P. taikymu, S. M. taip pat nurodo, jog tokiu atveju būdamas pensininku ir neturėdamas jokio turto, nuteistasis negalės atlyginti ir neatlygins nukentėjusiajam padarytos žalos. Teisėjų kolegija vertina šį argumentą kaip nepagrįstą. Iš skundo turinio yra visiškai neaišku kaip galėtų pagerėti nuteistojo materialinė padėtis jam realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusiojo dėmesys atkreiptinas į tai, jog asmens buvimo pataisos įstaigoje faktas pats savaime nereiškia, jog jam ten bus suteikta galimybė dirbti. Be to, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo G. P. gynėjo advokato Kristupio Ašmio ir nukentėjusiojo S. M. atstovo advokato J. J. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-05-29 nuosprendį palikti galioti nepakeistą.