Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 1 punktą, nubaustas laisvės atėmimu 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš A. V. priteista: valstybei 1 951 Lt už antrinę teisinę pagalbą atstovaujant nukentėjusiąją; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 4 868 Lt; nukentėjusiajai A. P. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad peržengdamas būtinosios ginties ribas tyčia nužudė M. P., o būtent:

jis 2010 m. rugpjūčio 22 d. apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, Kaišiadorių r., Palomenės sen., Pašulių k., kelio sankryžoje Pravieniškės-2-Pašuliai-Kaišiadorys-Livintai, pasakė pastabas nukentėjusiajam M. P. bei kitiems asmenims dėl prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų – dviračio atėmimo ir numetimo į griovį, o agresyviai nusiteikę nukentėjusysis M. P. su kitais asmenimis pradėjo artintis prie A. V.. Pastarasis, siekdamas sustabdyti agresyviai nusiteikusių asmenų artėjimą link jo, pirmu įspėjamuoju šūviu į orą legaliai savigynai turėtu pistoletu MP 446 „Viking“ 9 mm Para Nr. (duomenys neskelbtini) perspėjo asmenis nesiartinti prie jo, dėl to kiti asmenys nesiartino ir bandė sustabdyti nukentėjusįjį M. P., tačiau nukentėjusysis išsiveržė iš jį bandančių sulaikyti asmenų ir toliau agresyviai nusiteikęs artinosi link A. V.. Šiam iššovus antrą įspėjamąjį šūvį, nukentėjusysis nereagavo į perspėjimus ir toliau agresyviai artėjo prie A. V.. Pastarasis matydamas, jog neišvengs fizinio kontakto su agresyviai nusiteikusiu nukentėjusiuoju, tiesiogiai vieną kartą šovė M. P. į krūtinę, taip viršydamas būtinosios ginties ribas padarė šautinį kiaurinį krūtinės ląstos sužalojimą su šautine įėjimo žaizda virš kairio raktikaulio, kairio plaučio kiauriniu pažeidimu, IV krūtininio slankstelio kūno skeveldriniu lūžimu, šautine išėjimo žaizda nugaroje, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, nuo ko nukentėjusysis netrukus įvykio vietoje mirė.

Teismas pripažino, jog kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Akivaizdu, jog kėsinimasis buvo pavojingas, nes konflikto metu atimtas ir į griovį numestas dviratis, grasinta fiziškai susidoroti, kilo grėsmė sveikatai ir gyvybei, t. y. pavojingumą įrodo tai, kad besikėsinantys asmenys siekė pažeisti ir pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingas kėsinimasis buvo intensyvus, užpuolikų ir besiginančiojo jėgų santykis nelygus.

Pagal formuojamą teismų praktiką tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tačiau, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia. Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, jog dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti aktyvesni. Be to, nėra svarbu, ar besikėsinančiajam padaryta žala yra mažesnė, ar didesnė už žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis.

Nagrinėjamoje situacijoje buvo galimybė panaudoti šaunamąjį ginklą nežiūrint į tai, jog užpuolikai buvo neginkluoti.

Teismas nuosprendyje nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia, klaidingai vertino jo psichinį santykį su veika. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, jog jis siekė atimti kito žmogaus gyvybę. Nenustačius tiesioginės tyčios, nėra pagrindo konstatuoti ir būtinosios ginties ribų peržengimo.

Savo išvadas dėl apelianto kaltumo, būtinosios ginties ribų peržengimo teismas grindė prielaidomis. Nuosprendyje neišdėstęs išsamių motyvų dėl apelianto kaltumo, teismas padarė esminius BPK pažeidimus, be to, neaptarė liudytojo A. K. parodymų, kurie yra labai svarbūs ir reikšmingi, vertinant žuvusiojo asmenybę, jo pavojingumą visuomenei.

Akivaizdu, jog apeliantas buvo išgąsčio būsenos ir tai turėjo įtakos jo sąmonei bei veiklai, gebėjimui įvertinti susidariusią situaciją, reagavimui. Konfliktinė situacija dėl agresyvaus jaunuolių elgesio subjektyviai atrodė kaip netikėta, be išeities.

Spręsti apie apelianto psichinį santykį su veika, ištraukus duomenis iš konteksto, yra šališka ir neobjektyvu. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatoms.

Teismo posėdyje nuteistasis A. V., jo gynėja ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo skunde išdėstyta pozicija, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kai kurias faktines bylos aplinkybes, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog A. V. gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, t. y., kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Dėl šios priežasties teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepritaikė tos BK bendrosios dalies normos, kurią reikėjo taikyti.

Įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. P. kėsinimasis buvo realus, akivaizdus (jis nereagavo į įspėjamuosius šūvius, grasino prieš A. V. panaudoti smurtą ir ruošėsi jį panaudoti artėdamas prie A. V.), tačiau A. V. veiksmai tiesiogiai šaunant nukentėjusiajam į krūtinę ir atimant jam gyvybę aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo. Teismo nuomone, A. V. turėjo galimybę šauti nukentėjusiajam žemiau juosmens, į kojas, ir taip padaryti sužalojimus, kurie būtų jį sustabdę nuo puolimo, tačiau būdamas neblaivus šovė nukentėjusiajam į gyvybei pavojingą kūno dalį – krūtinę ir taip jį nužudė. Ištyręs ir įvertinęs įrodymus teismas padarė išvadą, kad susidariusi situacija vertintina kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl dalies faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nes ne visi įrodymai byloje ištirti ir įvertinti, kai kurių įrodymų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų esmę, neįvertintas įrodymų visetas.

Siekiant išsklaidyti abejones dėl įvykio situacijos ir įvertinti, ar A. V. gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir tai yra BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, ar, priešingai, buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliktas įrodymų tyrimas, apklaustos kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas pateikusios ekspertės – psichologė V. K. ir psichiatrė S. Š.. Veikai teisingai kvalifikuoti būtina iš naujo įvertinti ne tik kėsinimosi pobūdį ir jo intensyvumą, bet ir nuteistojo A. V. veiksmus, atremiant M. P. puolimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia abejonių nustatytos įvykio aplinkybės, jog įvykio metu tarp A. V. ir M. P. bei N. Š. įvyko žodinis konfliktas, po kurio D. A., N. Š. ir M. P. (pastarasis buvo akivaizdžiai neblaivus, jo kraujyje rasta 2,12 promilių etilo alkoholio, tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį, 1 t., 35–39 b. l.) pradėjo agresyviai artintis prie A. V., o šis išsitraukė turėtą šaunamąjį ginklą – pistoletą. Po įspėjamojo šūvio D. A. bei N. Š. atsitraukė, tačiau M. P. ir toliau agresyviai artėjo prie A. V.. M. P. bandė sustabdyti D. A., N. Š. ir S. A., bet M. P. ir toliau demonstravo agresiją – ištrūkęs iš jį bandančių sulaikyti asmenų, nusimetė nuo savęs viršutinį drabužį (sportinius marškinėlius), keikėsi, šaukė, grėsmingai artinosi prie A. V., o šis nuo jo traukėsi atbulas. A. V. dar kartą iššovė įspėjamąjį šūvį, tačiau tai nesustabdė M. P., jis ir toliau grėsmingai artinosi prie A. V.. Pastarasis buvo persekiojamas dar kelis metrus, todėl pagrįstai manydamas, kad gali būti sumuštas, šovė į M. P..

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog konflikto metu M. P. prieš A. V. elgėsi agresyviai, todėl M. P. veiksmus laikė akivaizdžiu ir realiu pavojingu kėsinimusi, o A. V. pripažino veikusį būtinosios ginties situacijoje.

Tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nes ji atitinka byloje esančius įrodymus. Tačiau kita teismo išvada, kad šioje situacijoje A. V. peržengė būtinosios ginties ribas, yra nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas būtinosios ginties ribų peržengimą motyvavo tuo, jog A. V. šovė nukentėjusiajam ne žemiau juosmens, į kojas, bet į krūtinę, todėl tokia gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Be to, teismo įsitikinimu, tokiems A. V. veiksmams turėjo įtakos jo paties neblaivumas, nes, priešingu atveju, A. V. būtų pasirinkęs kitą įvardintą būdą sustabdyti M. P. nuo puolimo.

Taigi iš esmės pripažindamas, kad atremdamas tokį puolimą A. V. pagrįstai panaudojo šaunamąjį ginklą, teismas visgi konstatavo, jog dėl savo neblaivumo nusitaikydamas tiesiogiai į gyvybei pavojingą kūno sritį – krūtinę jis pasirinko neadekvatų gynimosi būdą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepritaria tokioms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

Spręsdamas, ar konkrečioje situacijoje buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismas turi ne tik įvertinti gynybos bei kėsinimosi santykį, bet atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias būtinosios ginties situaciją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktą be jokios dingsties ar priežasties pradėjo ne nuteistasis A. V., bet aiškiai neblaivus M. P.. Įvykyje dalyvavusių asmenų parodymais nustatyta, jog, įvykus žodiniam konfliktui tarp M. P. ir jo draugų bei nuteistojo A. V., pastarasis vengė konflikto tęsinio, skubiai traukėsi nuo neblaivių konfliktuojančių vaikinų ir tik jiems toliau artėjant išsitraukė šaunamąjį ginklą bei pagrasino jį panaudoti savigynai. Tuo tikslu A. V. iššovė pirmą perspėjantį šūvį, po kurio atsitraukė tik M. P. draugai, o nukentėjusysis keikdamasis, grasindamas susidoroti ir skatindamas A. V. panaudoti prieš jį šaunamąjį ginklą toliau grėsmingai artinosi prie A. V.. Nukentėjusiojo draugų bandymas sulaikyti M. P. buvo nesėkmingas. Dėl to A. V., vengdamas akivaizdžiai galimo smurto prieš jį panaudojimo ir bijodamas, kad iš jo neatimtų ginklo, traukėsi atbulas bei antrą kartą iššovė. M. P. tai nesulaikė, jis toliau artėjo prie nuteistojo. Visa tai patvirtina M. P. ketinimo smurtauti prieš A. V. rimtumą, t. y. susidariusią grėsmingą situaciją.

Negalima neatsižvelgti į tai, jog A. V. yra nestambaus kūno sudėjimo, įvykio metu jam buvo 58 metai, o M. P. – jaunas (25 metų), aiškiai fiziškai stipresnis, girtas ir agresyviai nusiteikęs.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino jų jėgų santykio ir A. V. galimybių kitaip atremti pasikėsinimą, adekvačiai pasipriešinti ir apsiginti nuo fiziškai stipresnio bei neblaivaus besikėsinančiojo. Spręsdamas, ar konkrečioje situacijoje buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismas turėjo atsižvelgti, kad A. V. įvykio metu buvo žymiai vyresnio amžiaus, todėl negalėjo adekvačiai pasipriešinti ir apsiginti nuo fiziškai stipresnio bei neblaivaus besikėsinančiojo. Be to, M. P. su draugais turėjo aiškią kiekybinę persvarą, dėl šios priežasties susidariusi situacija buvo dar grėsmingesnė.

Įvertinus surinktus įrodymus galima daryti išvadą, jog A. V. buvo pakliuvęs į tokią situaciją, kurioje tiesioginį kėsinimąsi į jį galima vertinti kaip pavojingą, akivaizdų ir realų. A. V. pagrįstai suvokė kėsinimąsi kaip pavojingą, akivaizdų ir realų, nes besikėsinantieji turėjo aiškią kiekybinę persvarą, buvo aiškiai neblaivūs, įžeidžiamai kibo. A. V. vengiant konflikto, jis bandė pasišalinti toliau nuo konfliktuojančių vaikinų, bet šie ji apsupo lanku, grėsmingai artėjo prie jo, vėliau aiškią agresiją prieš A. V. rodė vienas M. P.. Vystantis konfliktui, A. V. visiškai pagrįstai situaciją vertino kaip jam iškilusią grėsmę ir ėmėsi priemonių galimam apsigynimui nuo užpuolimo.

Beje, liudytojas A. K. teisme parodė, kad M. P. jau anksčiau buvo jį užpuolęs, bandė atimti ginklą. Tai rodo M. P. elgesį nagrinėjamoje byloje buvus neatsitiktinį.

Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog šaudamas nukentėjusiajam į krūtinę A. V. peržengė būtinosios ginties ribas. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės bei jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taip pat neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi.

Kita vertus, teismo išvada, jog A. V. turėjo galimybę šauti nukentėjusiajam žemiau juosmens, į kojas, yra nepagrįsta ir paneigta. Byloje objektyviai nustatyta, kad A. V. į nukentėjusįjį šovė, kai šis priartėjo 1,5–2 m atstumu. Tokia nustatyta aplinkybė, įvertinus paties konflikto eigą ir trukmę, leidžia pagrįstai manyti, jog sprendimą panaudoti ginklą sąlygojo susidariusios situacijos grėsmingumas, nukentėjusiajam M. P. pernelyg priartėjus prie nuteistojo, t. y. staigiai reaguojant ir neturint objektyvių galimybių apmąstyti, kur taikytis, kad mirtinai nesužeistų.

Tai, jog A. V. įvykio metu jautė baimę, išgąstį bei susirūpinimą dėl realaus pavojaus jo sveikatai ir gyvybei, patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenys (2 t., 190–194 b. l.). Skundžiamame nuosprendyje teismas rėmėsi šiais duomenimis, tačiau juos neteisingai įvertino.

Pripažinęs buvus būtinosios ginties situaciją, teismas teigė, kad A. V. nebuvo fiziologinio afekto, didelio sumišimo ar išgąsčio būsenos, jo baimė ir išgąstis neturėjo esminės įtakos jo sąmonei bei veiksmams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, jog nuteistasis nebuvo fiziologinio afekto būsenos, tačiau remdamasi apeliacinės instancijos teisme apklaustos ekspertės psichologės V. K. paaiškinimais konstatuoja, kad A. V. susidariusią situaciją vertino kaip realiai grėsmingą ir pavojingą, jo atsakomoji reakcija buvo adekvati.

Tai, jog M. P. neturėjo jokio įrankio, o A. V. prieš besikėsinantįjį panaudojo turėtą šaunamąjį ginklą, įvertinus visas bylos aplinkybes neleidžia teigti, kad jo gynybos priemonės aiškiai neatitiko M. P. kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo ir buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog nuteistasis buvo neblaivus ir būtent ši aplinkybė nulėmė jo reakciją, pasirenkant konflikto sprendimo būdą, t. y. iš esmės konstatavo, kad konflikto metu esant A. V. blaiviam būtų išvengta sunkių padarinių.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai sureikšmino neblaivumo matuokliu gautus duomenis (A. V. išpučiamame ore nustatyta 1,16 promilės alkoholio), nes nuteistojo kraujyje rasta tik 0,74 promilės etilo alkoholio (1 t., 194, 198 b. l.).

Atkreipiamas dėmesys, jog net nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nustatinėjant asmens neblaivumo laipsnį teismai vadovaujasi kraujo tyrimo rezultatais, o ne neblaivumo matuoklio rodmenimis, kurie, palyginus su medicininio tyrimo išvadomis, dažnai yra nepatikimi.

Taigi šiuo konkrečiu atveju A. V. nustatytas lengvas girtumas (0,74 promilės alkoholio) neduoda pagrindo daryti išvadą, kad dėl to nuteistasis įvykio metu elgėsi ar galėjo elgtis neadekvačiai. Priešingai, aptartos konflikto aplinkybės liudija, jog nuteistasis stengėsi išvengti bet kokio kontakto su konflikto dalyviais, bandė pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau nesėkmingai.

Negalima neatsižvelgti į tai, kad dar kilusio konflikto pradžioje vienas iš prie A. V. priėjusių vaikinų numetė jo dviratį į griovį, taip užkirsdamas galimybę jam saugiai pasitraukti.

Aplinkybę, jog dėl nedidelio kiekio alkoholio organizme A. V. galėjo elgtis neadekvačiai, paneigė ir apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė psichiatrė S. Š..

Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistajam nustatytas lengvas girtumo laipsnis turėjo įtakos jo elgesiui konflikto metu. Nė vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų ar pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykusių pareigūnų nenurodė, jog A. V. atrodė išgėręs, nuo jo sklido alkoholio kvapas ar jis elgėsi neadekvačiai. Dėl to teismo išvada, kad nuteistojo neblaivumas turėjo įtakos jo elgesiui, yra nepagrįsta.

Apeliaciniame skunde teisingai atkreipiamas dėmesys, jog nuosprendyje nenurodyta jokių faktinių aplinkybių apeliantą veikus tiesiogine tyčia. Tokių duomenų byloje ir nėra. Nenustačius tiesioginės tyčios, negalima teigti buvus būtinosios ginties ribų peržengimą.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje egzistuoja BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis, dėl to baudžiamasis procesas yra negalimas ir baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Ši teisėjų kolegijos išvada pagrįsta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186/2008).

Nutraukiant bylą, pareikšti civiliniai ieškiniai bei prašymas atlyginti išlaidas už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą paliktini nenagrinėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą, kurioje A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, nutraukti.

A. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nukentėjusiosios A. P. atstovės pagal įstatymą D. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinį ieškinį ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai A. P. (atstovaujamai atstovės pagal įstatymą D. K.) palikti nenagrinėtus.