Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. J. ir R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. V. patikslintą ieškinį atsakovams A. J. ir R. J. dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir pagal atsakovo A. J. patikslintą priešieškinį ieškovei K. V. dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė naudojimosi gyvenamuoju namu ir visomis jo patalpomis bei žemės sklypu tvarką.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos faktines bylos aplinkybės, iš kurių matyti, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei K. V. (5/12 dalys) ir atsakovui A. J. (7/12 dalys), o žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei K. V. (259/655 dalys), atsakovui A. J. (223/655 dalys) ir atsakovams A. J. ir R. J. (173/655 dalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise). Ieškovė K. V. 5/12 dalis gyvenamojo namo ir 259/655 dalis žemės sklypo įgijo ir tapo ginčo nekilnojamųjų daiktų bendraturte 2017 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutarties pagrindu, atsakovas A. J. 7/12 dalis gyvenamojo namo ir 223/655 dalis žemės sklypo įgijo ir tapo ginčo nekilnojamųjų daiktų bendraturčiu 2017 m. gegužės 10 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu asmeninės nuosavybės teise, o atsakovai A. J. ir R. J. 173/655 dalis ginčo žemės sklypo įgijo 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo gyvenamojo namo bendras plotas yra 176,05 kv. m, iš jo 109,31 kv. m sudaro naudingo ploto (72,51 kv. m gyvenamo ploto ir 36,80 kv. m pagalbinio naudingo ploto), 3,66 kv. m pagalbinio nenaudingo ploto ir 63,08 kv. m rūsių ploto. Pagal 1999 m. spalio 28 d. nustatytus ginčo gyvenamojo namo kadastro duomenis ginčo gyvenamojo namo rūsį sudaro patalpos, pažymėtos indeksais 1 (15,98 kv. m), 2 (9,48 kv. m ), 3 (6,03 kv. m), 4 (9,42 kv. m), 5 (14,71 kv. m), 6 (7,41 kv. m), pirmąjį aukštą sudaro patalpos 1-1 (2,30 kv. m ), 1-2 (7,04 kv. m), 1-3 (1,51 kv. m), 1-4 (1,33 kv. m), 1-5 (3,94 kv. m ), 1-6 (14,08 kv. m), 1-7 (14,26 kv. m), 1-8 (15,51 kv. m), mansardą (šalių įvardijama antruoju aukštu) sudaro patalpos 2-1 (8,31 kv. m), 2-2 (2,85 kv. m), 2-3 (14,32 kv. m), 2-4 (5,87 kv. m), 2-5 (14,34 kv. m), taip pat neeksplikuotos patalpos, šalių susitarimu įvardijamos indeksais 1, 2, 3, 4, gyvenamojo namo priestato pirmame aukšte yra patalpa 2-6 (1,36 kv. m). Ieškovei nuosavybės teise priklauso 5/12 idealiosios ginčo gyvenamojo namo dalys, t. y. 73,35 kv. m bendro ploto, o atsakovui nuosavybės teise priklauso 7/12 idealiosios ginčo gyvenamojo namo dalys, t. y. 102,70 kv. m bendro ploto.

Dėl ginčo esmės

16. CK 4.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du tokios nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys dažnai vadinamos idealiosiomis dalimis, šios dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška. Bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą, gali būti nustatoma naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka. Tokios naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas realiųjų dalių nustatymu. Realiosios dalys – tai bendro turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai, kitaip tariant, kai nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Realiosios dalys nustatomos siekiant užtikrinti galimybę įgyvendinti vieną iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – naudojimosi teisę. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi.

17. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas. Be to, tik tokiu būdu apskritai įmanomas daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, naudojimas. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka inter alia nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.

18. Vienas iš svarbesnių civilinių santykių stabilumo nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką garantų – teismų praktikoje nusistovėjęs reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007). Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje nurodytais principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 straipsniui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

19. Dėl to naudojimosi bendru daiktu racionalumo, efektyvumo, patogumo svarba ne kartą buvo grindžiami sprendimai Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003). Pavyzdžiui, praktikoje pabrėžiama, kad, nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Svarbus ir asmenų privatumo apsaugos aspektas, todėl būtina parinkti tokią naudojimosi tvarką, kuri geriausiai garantuotų privataus gyvenimo neliečiamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2007);

20. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra susiklosčiusi faktinė situacija, kad ieškovė naudojasi gyvenamojo namo mansarda (šalių įvardijama antruoju aukštu) ir rūsio patalpomis 2, 3 ir 4, patalpa 2-6 (1,36 kv. m) ir katiline (kuri nėra eksplikuota) (2,04 kv. m), o atsakovas naudojasi gyvenamojo namo pirmuoju aukštu ir mansardoje (šalių įvardijama antruoju aukštu) neeksplikuotomis patalpomis, šalių susitarimu įvardijamomis indeksais 3 ir 4, bei rūsio patalpomis 1, 5 ir 6. Taip pat teismas nustatė, kad ginčo dėl rūsio ir pirmojo aukšto patalpų naudojimo nėra, atsakovas neprieštarauja, kad ieškovė naudotųsi visomis mansardos patalpomis, išskyrus mansardoje (šalių įvardijama antruoju aukštu) neeksplikuotomis patalpomis, šalių susitarimu įvardijamomis indeksais 3 ir 4, tuo tarpu ieškovė pageidauja, kad atsakovas nesinaudotų jokiomis patalpomis mansardoje.

21. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad izoliuotas pirmojo aukšto ir mansardos naudojimas labiausiai atitiktų šalių interesus, šalys naudotųsi gyvenamojo namo dalimis visiškai atskirai, o tai leistų užtikrinti bendraturčių interesų pusiausvyros principą ir geresnį nuosavybės valdymą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino mansardos palėpių naudojimo nusistovėjusios tvarkos. Teismas nevertino aplinkybės, jog tiek ankstesnis šio turto savininkas A. P. D., tiek atsakovas A. J. naudojasi palėpėmis, esančiomis mansardoje (antro gyvenamojo namo aukšte) ir plane pažymėtas plotais 3 ir 4, tiesiogiai į jas patenkant laiptais iš pirmojo aukšto. Pažymėtina, kad 2001 m. birželio 27 d. pirkimo - pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Apeliantas teigia, kad Nekilnojamojo turto registro išrašo 4.5 punktas buvo pagrindas įgyti G. T. V. nuosavybę į konkrečią gyvenamojo namo dalį, kurią pagal 2016-10-12 Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) paveldėjo A. P. D., o A. P. D. nuosavybės teise turėtą gyvenamojo namo dalį, tame tarpe ir minėtas palėpes, pagal 2017-05-10 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) paveldėjo atsakovas A. J.. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės iš viso nebuvo vertinamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2001 m. birželio 27 d. pirkimo pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), yra galiojanti, jos teisėtumas nėra panaikintas ar ginčijamas, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, turėjo šią aplinkybę įvertinti.

23. Ieškovė nurodo, kad apeliantai, reikalaudami A. J. priskirti naudotis šlaitinio stogo, kaip matyti iš byloje pateiktų gyvenamojo namo nuotraukų, apačioje esančiais palėpės plotais 3 ir 4 mansardoje, kurie į bendrą gyvenamojo namo plotą neįtraukiami (tomas I, puslapis 34-35), o visa mansarda priskirta naudotis ieškovei, siūlomoje naudojimosi tvarkoje nenurodė jokių bendrai su ieškove naudojamų patalpų mansardoje ir tokiu būdu nesprendė patekimo į reikalaujamus naudotis plotus klausimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nurodė, jog į mansardą būtų patenkama laiptais. Byloje šios aplinkybės taip pat nebuvo tinkamai įvertintos. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje teismui nustačius, jog šalies prašoma tvirtini naudojimosi nekilnojamojo daikto tvarka turi trūkumų, šaliai turi būti siūloma šiuos trūkumus pašalinti ar patikslinti prašomą tvirtinti naudojimosi turtu tvarką.

24. Ieškovė teigia, kad apeliantai, vadovaudamiesi neatnaujintais 1999 metų kadastro duomenimis, neturėjo pagrindo reikalauti priskirti apeliantui A. J. naudotis mansardos palėpės plotais 3 ir 4, kadangi 1999 metų nustatytų kadastro duomenų byloje šlaitinio stogo apačioje esančios palėpės patalpos nepažymėtos ir neindeksuotos jokiais indeksais (tomas I, puslapis 29). Teisėjų kolegija pažymi, kad šių patalpų priskyrimą naudotis apeliantui jis sieja su faktiniu šių patalpų naudojimu bei 2001 m. birželio 27 d. pirkimo - pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamas ginčo patalpų registravimo klausimas ir jo reikšmė.

25. Apeliantai byloje nurodo, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoto pagrindinio pastato kadastro duomenimis Gyvenamojo namo bendras plotas yra 176,05 kv. m., naudingas plotas yra 109,31 kv. m. (A. J. 7/12 dalys yra 63,76 kv. m., K. V. – 45,54 kv. m.). Skundžiamu teismo sprendimu nustatytoje naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkoje ieškovei K. V. iš viso priskirta naudotis 70,62 kv. m. gyvenamojo namo, priestato ir rūsio patalpų, atsakovui A. J. iš viso priskirta naudotis 99,07 kv. m. gyvenamojo namo ir rūsio patalpų. Apeliantai teigia, kad įvertinus tą faktinę aplinkybę, kad ieškovei K. V. tik vienai priskiriama naudotis visu priestatu, kurio plotas yra 15,60 kv. m. (iš viso kartu su priestatu, kurio tik 1,36 kv. m. nurodyti sprendime, ieškovei faktiškai tenka vienai naudotis 61,29 kv. m. (45,69 kv. m. mansardos ir 15,60 kv. m. priestato) realiu gyvenamojo namo naudingu plotu), tokia sprendimu nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka akivaizdžiai pažeidžia atsakovo A. J. teisę naudotis 7/12 nuosavybės teise turima gyvenamojo namo dalimi.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, kad ginčo patalpos nėra įregistruotos, nustatant naudojimosi turtu tvarka būtina atsižvelgti į šalių turimas nuosavybės dalis. Byloje apeliantas įrodinėjo, kad mansardos palėpės plotai 3 ir 4 jam yra reikalingi ir jo buvo naudojami, taigi vien jų neįregistravimo faktas nėra pagrindas atmesti apeliantų reikalavimą.

27. Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas yra 0,0655 ha ploto, ginčo gyvenamojo namo užstatymo plotas yra 0,0106 ha, kiemo aikštelės užstatymo plotas yra 20,2 kv. m ir 18,6 kv. m. Ieškovei priklauso 259/655 dalys ginčo žemės sklypo (0,0259 ha), atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 223/655 dalys ginčo žemės sklypo (0,0223 ha), o atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 173/655 dalys ginčo žemės sklypo (0,0173 ha). Ieškovei nuosavybės teise priklauso 5/12 dalys ginčo statinių, o atsakovui – 7/12 dalys.

28. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus nepažeistas ieškovės pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projekte. Pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog laiko statybines medžiagas būtent ieškovės siūlomoje atsakovui atskirai paskirti naudotis žemės sklypo dalyje, ir tuo pagrindu darė išvadą, jog atsakovas pripažino, kurią ginčo žemės sklypo dalį faktiškai naudoja.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pagal esamą nusistovėjusią bendraturčių žemės sklypu naudojimosi tvarką, atsakovas A. J. faktiškai naudojasi žemės sklypo dalimi, kuri yra arčiau kito jo nuosavybės teise turimo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), o ieškovė K. V. faktiškai naudojasi žemės sklypo dalimi, esančia prie įvažiavimo į žemės sklypą ir priestato, kartu su patikslintu priešieškiniu byloje yra pateiktos nuotraukos, kuriose matosi ieškovės laikomi automobiliai ir kurioje ji yra pradėjusi automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo darbus (išsiardžiusi įvažiavimo vartus, praėjimo vartelius. Nuotraukos, ieškovės raštas, buvo atsakovo pateikti į bylą 2019-09-30 kartu su patikslintu priešieškiniu. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus nepažeistas ieškovės pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projekte. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovas A. J. laikinai žemės sklype turi pasidėjęs statybines medžiagas, nereiškia, jog būtent tą sklypą atsakovas faktiškai naudoja. Reikia vertinti ne atskirus pavienius veiksmus, o tarp bylos šalių nusistovėjusią žemės sklypų naudojimo praktiką.

30. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovė K. V. tiek su pradiniu ieškiniu, tiek su atsakovu A. J. pasirašytame taikos sutarties projekte, savo naudojimui nurodydavo žemės sklypo dalį priešingoje pusėje nei kartu su patikslintu ieškiniu pateiktoje IĮ ,,Geodezijos studija“ parengtoje žemės sklypo naudojimo tvarkoje (naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas, kuris buvo pridėtas prie taikos sutarties projekto, atsakovo yra pateiktas į bylą). Šią aplinkybę būtina įvertinti ir nustatyti, kodėl atsakovams nupirkus iš bendraturtės S. M. jos turimą žemės sklypo dalį, ieškovė K. V. nusprendė savo naudojimui priskirti žemės sklypo dalį, kuri anksčiau buvo pačios ieškovės prašoma priskirti S. M., o vėliau atsakovui A. J..

31. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nustatė netinkamą žemės sklypo naudojimosi tvarką, kadangi nėra numatytas priėjimas prie ieškovei K. V. priklausančių kiemo statinių. Sprendimu nustatytoje naudojimosi gyvenamuoju namu ir žemės sklypu tvarkose nėra nustatyta ir aptarta dėl kitų inžinierinių statinių, kiemo statinių, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini) (šulinys – 8,0 m, kiemo aikštelė: 20,2 kv. m., 18,6 kv. m., tvora: 41,9 m, 13,67 m, 4,44 m, 57,93 m, 0,80 m) (toliau – kiemo statiniai), kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovui A. J. ir ieškovei K. V., kaip gyvenamojo namo priklausiniai, naudojimosi tvarkos. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad kiemo statiniai (šulinys, kiemo aikštelės) yra žemės sklypo dalyje, kuri sprendimu yra priskirta naudotis tik atsakovui A. J.. Tuo tarpu atsakovo A. J. pateiktame patikslintame priešieškinyje ir prie jo pridėtame naudojimosi Žemės sklypu tvarkos projekte yra numatyta, kad žemės sklypo dalis, kurioje yra kiemo statiniai, yra priskirta bendrai naudotis ieškovei ir atsakovams.

32. Skundžiamu teismo sprendimu nustatyta, kad gyvenamojo namo priklausiniai, kiemo statiniai, kurių bendrasavininkai yra ieškovė K. V. ir atsakovas A. J., yra žemės sklypo dalyje, kuri sprendimu nustatytoje žemės sklypo naudojimosi tvarkoje yra priskirta naudotis tik atsakovui A. J.. Tuo tarpu jokio atskiro bendro priėjimo, susisiekimo su kiemo statiniais nustatytoje tvarkoje nėra. Kaip teisingai pažymi apeliantai, sprendime nėra numatyta, kaip bendrasavininkai naudosis kiemo statiniais, kuris iš bendrasavininkų prižiūrės ir tvarkys kiemo statinius. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus bylos šalių reikalavimus dėl naudojimosi turtu nustatymo ir toks teismo sprendimas negali būti teisėtas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nesutiko, jog kiemo statiniai būtų priskirti naudotis ir juos prižiūrėti tik jam vienam, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog ieškovė siekia nusistatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką su atsakovais, bet nesiekia nustatyti atsakovų tarpusavio naudojimosi tvarkos, todėl atsakovai, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės subjektai turi teisę spręsti kilusį ginčą teismo tvarka, neatsižvelgė į tai, kad atsakovai A. J. ir R. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turi 173/655 žemės sklypo dalis, atsakovas A. J. asmeninės nuosavybės teise (kuri yra įgyta paveldėjus) turi 223/655 žemės sklypo dalis ir šios atsakovų turimos nuosavybės teisės rūšys negali būti tapatinamos.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus bei išspręsti šalių ginčą iš esmės.

35. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų šalių nurodytų argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik ištyrus ir įvertinus visas faktines aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Teisėjų kolegija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.