Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1737-486/2019 V. R. buvo pripažintas kaltu, padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jam buvo skirta bausmė – 45 MGL (1 694,70 Eur) dydžio bauda (b. l. 21–29). Nurodytas teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2019 m. birželio 7 d. (b. l. 44).

Vilniaus AVPK, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad V. R., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu, padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turi teistumą. Dėl šios priežasties Vilniaus AVPK, vadovaudamasis Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Aprašo 92 punktu, 2019 m. lapkričio 14 d. Sprendimu Nr. 19-IL-10-05844-e „Dėl V. R. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus ir B. R. leidimo naudotis V. R. ginklais panaikinimo“, panaikino pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), o sutuoktinei – naudotojo leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) naudotis pareiškėjo ginklais (b. l.6-7).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. T-208-486/2021 patenkino V. R. prašymą ir, vadovaudamasis BK 97 straipsniu, panaikino pareiškėjui teistumą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. baudžiamąjį įsakymą (b. l. 46–48). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis įsiteisėjo 2021 m. kovo 23 d.

V. R. 2021 m. kovo 19 d. kreipėsi į Utenos AVPK prašymu išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (b. l. 41).

Utenos AVPK, atlikęs privalomą patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu, padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (Apgaulingas apskaitos tvarkymas), ir, remdamasis Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu bei 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2021 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą Nr. 21-IL-89-00125-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus“ ( b. l. 41).

Byloje kilo ginčas dėl policijos įstaigos sprendimo neišduoti asmeniui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, išdėstyta 2020 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XIII-3078 (taikoma 2020 m. liepos 1 d. - 2021 m. gegužės 5 d. laikotarpiu galiojusi redakcija), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintas Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašas (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-649 redakcija).

Įstatymų leidėjas, priimdamas Ginklų kontrolės įstatymą, turėjo tikslą reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (Ginklų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad iš Ginklų kontrolės įstatymo 1 straipsnio nuostatų seka, kad vienas šio įstatymo tikslų – užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą; remdamasis Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimais, yra konstatavęs, jog iš šių nutarimų seka, kad visuomenės ir valstybės saugumas yra konstitucinė vertybė (žr., pvz., 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-225-552/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1848-575/2016).

Ginklų kontrolės įstatymo įgyvendinama 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo priedo 1 punktas). Direktyvos 91/477/EEB 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės leidžia įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus tik tiems asmenims, kurie turi tam tinkamą priežastį ir kurie nekelia grėsmės sau arba kitiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui; teistumas už smurtinį tyčinį nusikaltimą yra laikomas tokia grėsme (1 dalies b punktas). Direktyvos 91/477/EEB 3 straipsnis nustato, kad valstybės narės, atsižvelgdamos į teises, kurios valstybių narių nuolatiniams gyventojams suteiktos pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, savo teisės aktuose gali nustatyti griežtesnes nuostatas nei numatytos šioje direktyvoje.

Pagal Ginklų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir Aprašo 5 punktą, leidimus laikyti ir nešiotis ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų prašymus. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintų Utenos AVPK nuostatų 12.4 punktu Utenos AVPK pavesta prižiūrėti, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, laikant, saugant, perduodant šaunamuosius ginklus, šaudmenis. Ginklų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad policijos įstaigos, gavusios prašymą, atlieka patikrinimus, siekdamos nustatyti, ar asmenims, pretenduojantiems gauti leidimus laikyti ar nešiotis A, B, C kategorijų ginklus, netaikomi šio įstatymo nustatyti apribojimai. To paties straipsnio 2 punktas nustato, kad leidimai laikyti ar leidimai nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduodami asmenims, turintiems teisę įsigyti tokių kategorijų ginklus.

Utenos AVPK priimtu Sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasis Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu bei remdamasis aplinkybe, kad pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas ir nuo to momento nepraėję 3 metai, dėl ko pareiškėjas pateko į kategoriją asmenų, nesančių nepriekaištingos reputacijos, ir dėl šios priežasties bei, vadovaujantis Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, negalinčių įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, V. R. nustatyta tvarka Vilniaus AVPK 2019 m. lapkričio 14 d. priimto Sprendimo neskundė. Pareiškėjas šią aplinkybę patvirtino teismo posėdyje. Taigi, Vilniaus AVPK Sprendimas yra nepanaikintas ir galiojantis, dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjamoje byloje nėra ir negali būti sprendžiama.

Ginklų kontrolės įstatyme nustatyta, kad medžioklei B ir C kategorijų ilguosius graižtvinius, lygiavamzdžius, pneumatinius ginklus, jų šaudmenis gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 18 metų nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, turintys medžiotojo bilietą, ir subjektai, turintys licenciją nuomoti ginklus, gavę leidimą laikyti ginklus (13 straipsnio 2 dalis); Ginklų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos (17 straipsnio 2 dalies 1 punktas); nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuriam leidimo nešiotis ginklus, leidimo laikyti ginklus galiojimas buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio 2 dalyje, išskyrus šios dalies 8 punktą, ar kitų įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat už kitus ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartos pažeidimus ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai (18 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje tvirtino, kad, sprendžiant dėl leidimo išduoti laikyti (nešiotis) ginklus, atsižvelgtina į tai, jog leidimus turėti ginklus medžioklei jis turėjo nuo 1997 metų, su ginklu visada elgėsi atsakingai, nėra kėlęs ir nekelia pavojaus viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai.

Policijos įstaigos tvarkomo Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį, Policijos licencijuojamos veiklos informacinės sistemos išrašo duomenys (b. l. 44-45) patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus 2019 m. gegužės 17 d. baudžiamąjį įsakymą, pareiškėjas nebuvo nuteistas už kitą nusikalstamą veiką, jis nėra baustas administracinėmis nuobaudomis, jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas. Šias aplinkybės konstatavo ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 10 d. nutartyje, kuria pareiškėjui buvo panaikintas teistumas (b. l. 47).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas (žr., pvz., 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018); Ginklų kontrolės įstatymo įtvirtinto reguliavimo prasme, fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti specialiajam subjektui, įstatymų leidėjas įgaliotam priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, diskrecijos teisę nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo – nelaikytinas (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1909-502/2019, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-556/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2384-756/2019 ir kt.).

Įvertinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad Utenos AVPK, kaip įstatymų leidėjo įgaliotam subjektui, nesuteikta teisė, nustačius Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytą atvejį, kuriam esant, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus negali būti išduotas, vertinti, ar pareiškėjas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimu, teigė, kad atsakovas, neįvertinęs individualios jo situacijos ir visų svarbių aplinkybių, nesilaikė konstitucinio teisingumo principo (b. l. 3–4).

Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime Nr. KT103-N7/2020 pripažino, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, o Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves ir teisiniu reguliavimu nustatydamas neterminuotą draudimą, paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio proporcingumo principo, 2020 m. birželio 5 d. nutarime pažymėjo, kad Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu reikalavimu, kad įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis negali fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo, kad leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami asmenims, kurie kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau Konstitucinis Teismas nurodė, kad Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu nesudaroma galimybių, praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo, įvertinti, ar, atsižvelgiant į individualią kiekvieno asmens situaciją, šiuose punktuose nurodytus nusikaltimus padarę asmenys ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta konstitucinio teisinės valstybės principo.

Taigi, Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime nevertino nagrinėjamoje byloje taikomo Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkto atitikties Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas, tvirtindamas, kad Sprendimas yra neteisėtas, pažymėjo, kad Sprendime Utenos AVPK nurodė, jog remiasi Ginklų kontrolės įstatymo, išdėstyto „Žiniose“, 2002, Nr. 13-467; 2010, Nr. 142-7261, aktualia redakcija (b. l. 2).

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas Nr. IX-705 buvo priimtas 2002 m. sausio 15 d., nauja redakcija išdėstytas 2019 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 pakeitimo įstatymu. Teismas sprendžia, kad Sprendimo nuoroda, jog remiasi Ginklų kontrolės įstatymo, išdėstyto „Žiniose“, 2002, Nr. 13-467; 2010, Nr. 142-7261, aktualia redakcija, nedaro Sprendimo neteisėtu, kadangi Sprendime išdėstyta kalbinė konstrukcija tinkamai atskleidžia Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintas nuostatas.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje teigė, kad, Utenos AVPK priėmus Sprendimą, jis yra baudžiamas su kartus: pirmą kartą buvo nubaustas Vilniaus AVPK Sprendimu, kuriuo jam teisė laikyti (nešiotis) ginklus buvo atimta dėl teistumo, o antrą kartą – Utenos AVPK Sprendimu, kuriuo jam neišduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus.

Teismas nurodytą pareiškėjo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, atsižvelgęs į tai, kad atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus skundžiamu Sprendimu yra ribojimas, nustatytas Ginklų kontrolės įstatyme, siekiant, kad tik nepriekaištingos reputacijos asmenys įsigytų ir turėtų ginklus.

Teismas, remdamasis nurodytomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taikomu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į teisminę praktiką, daro išvadą, kad Utenos AVPK, vadovaudamasis Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu ir 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2021 m. kovo 23 d. priimtu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė neišduoti V. R. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, nustatęs, jog pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nes nuo Vilniaus AVPK 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 19-IL-10-05844-e „Dėl V. R. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus ir B. R. naudotojo leidimo naudotis V. R. ginklais panaikino“ priėmimo nepraėjo treji metai. Taigi, Sprendimas pagrįstas objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis bei tinkamomis teisės normomis ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl pagrindo jį naikinti nėra.

Atmetus pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinio sprendimo panaikinimo, atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl viešojo administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus.

V. R. prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašymu spręsti, ar Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 4). Teismo posėdyje pareiškėjas teigė, kad Sprendimas priimtas, neatsižvelgiant į konstitucinius teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui; ši teismo teisė įstatymo nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais; sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas; tik teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-474-756/2021, 2021 m. liepos 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1899-602/2021 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjo nurodytų konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodyta, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus ir apima daug tarpusavyje susijusių imperatyvų (2021 m. gegužės 28 d., 2020 m. rugsėjo 2 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų – kaip antai teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą), asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams bei kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų – turinį (2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai); konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas); konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai (2010 m. lapkričio 29 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai); konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (2010 m. lapkričio 29 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai); teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (2010 m. lapkričio 29 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai); vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (2014 m. balandžio 14 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl Ginklų kontrolės įstatymo, savo doktrinoje yra nurodęs, kad, pagal Konstituciją, valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę ir sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves; ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką; ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti visuomenės narius nuo galimos grėsmės, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo (2020 m. birželio 5 d., 2016 m. vasario 2 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų nuostatų atitikties Konstitucijai, 2020 m. birželio 5 d. nutarime konstatavo, jog pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kurias taikant teistiems už nusikalstamos veikos padarymą asmenims tam tikrą įstatymų leidėjo nustatytą laiką leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami, o išduotieji būtų panaikinami; tokiu teisiniu reguliavimu turi būti sudaryta galimybė kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, leidimo įsigyti ginklus ir šaudmenis neišduoti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris net ir praėjus įstatymų leidėjo nustatytam laikui ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai; Konstituciją, inter alia konstitucinį proporcingumo principą, atitiktų ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami.

Teismas vertina, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikomos redakcijos Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytas trejų metų trukmės apribojimas nelaikomas neatitinkančiu pareiškėjo nurodytų teisės principų. Teismo vertinimu, taikomo apribojimo trukmė yra apibrėžta terminu, kuris nėra pernelyg ilgas, pareiškėjas ne visam laikui neteko teisės įsigyti ir turėti (laikyti (nešiotis)) ginklų, jų šaudmenų; pareiškėjo teisės nėra ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti – užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad V. R. nurodyti argumentai nekelia i pagrįstų abejonių, jog nagrinėjamoje byloje taikomos Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintos nuostatos prieštarauja Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ABTĮ 4 straipsnio nustatyta tvarka.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje M. S. prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08); 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje irgi laikomasi aiškinimo, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-318-556/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009 ir kt.). Atsižvelgus į nurodytą teisminę praktiką, kiti pareiškėjo argumentai, vertinami kaip neturintys lemiamos reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.