Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Rasos Bartašienės, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. M. ir atsakovės J. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-5856-394/2013 pagal ieškovo A. M. patikslintą ieškinį atsakovei J. T. dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir įrašo nekilnojamojo turto registre panaikinimo, tretieji asmenys E. M., Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir VĮ Registrų centro Šiaulių filialas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Atsiliepimu į ieškovo A. M. apeliacinį skundą tretysis asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, išnagrinėjęs visas faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas šio ginčo sprendimui. Teismas pagrįstai nurodė, kad tarp apelianto ir atsakovės 1999-03-05 buvo pasirašytas susitarimas vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procesui, 1999-04-22 Šiaulių apskrities viršininko sprendimu atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemės sklypą, kuriame buvo apelianto tėvui nuosavybės teise priklausantys pastatai, ir nustatytas servitutas - prieiti ir aptarnauti savininkui priklausančius pastatus ir įrenginius ir t.t. Kaip teisingai pažymėjo teismas, susitarimas, kuris šalių skirtingai suprantamas ir vertinamas, pripažintinas negaliojančiu dėl jo ydingumo, nevienodai išreikštos valios, tikslu užkirsti kelią tolesniems teisminiams ginčams. Byloje esanti medžiaga įrodo, kad atsakovė savo reikmėms nenaudojo žemės sklypo nuo pat nuosavybės grąžinimo, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad siekiant apsaugoti atsakovės interesus, susitarimas pripažintinas negaliojančiu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, kad servituto pasibaigimo momentą ir pagrindą reglamentuoja LR CK 4.130-4.137 straipsnių normos, todėl apelianto teiginys, siejantis servituto galiojimo terminą su apelianto įmonės veikla, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuomone, yra nepagrįstas ir neapima tų aplinkybių, kurios yra nurodytos minėtuose LR CK straipsniuose (183-184 b.l.).

Apeliaciniu skundu atsakovė J. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – nepriteisti iš atsakovės ieškovo advokato pagalbai sumokėtų bylinėjimosi išlaidų, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimu į atsakovės J. T. apeliacinį skundą tretysis asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija nurodė, kad esminė nuostata dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra ta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, procesinių dokumentų rengimą ir kita. Remiantis tuo, kad Šiaulių apylinkės teismas 2013-12-10 sprendimu tenkino ieškovo ieškinį, trečiojo asmens nuomone ieškovas, vadovaujantis LR CPK normomis, turi teisę į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (178-179 b.l.).

Bylos duomenimis ieškovas atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria šalių susitarimas pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka yra skundžiama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, šalys neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl 1999-03-05 susitarimo pripažinimo negaliojančiu LR CK 1.90 straipsnio pagrindu, todėl teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies nepasisako ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nevertina.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ginčijamą 1999-03-05 susitarimą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės pripažino negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovės pasirašytas 1999-03-05 susitarimas dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos pripažintinas negaliojančiu dėl jo ydingumo, nevienodai ir netiksliai išreikštos šalių valios bei dėl abiems šalims keliamų neigiamų pasekmių. Teismas sprendė, kad susitarimas pripažintinas negaliojančiu ne nuo jo sudarymo momento, o tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi pripažinus susitarimą negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovė turėtų grąžinti ieškovui visa, ką ji yra gavusi pagal negaliojančiu pripažintą susitarimą, o tai būtų neteisinga jos atžvilgiu, nes byloje nustatytais duomenimis grąžinto žemės sklypo atsakovė savo reikmėms nenaudojo nuo pat nuosavybės atkūrimo, kadangi žemės sklype stovi ieškovo tėvui, vėliau jo motinai priklausantys pastatai. Ieškovas su teismo sprendimu iš dalies nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pakeisti restituciją natūra - teisinga pinigine kompensacija ir nustatyti, kad nuginčytas sandoris negalioja nuo 2006 m. sausio mėnesio, ieškovo įmonei nutraukus savo veiklą atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Atsakovė teismo sprendimo šioje dalyje neskundžia (152-153 b.l.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei nuo 1999-06-08 nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 3,4500 ha, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (9-10 b.l.). Minėtame žemės sklype esantys statiniai nuosavybės teise nuo 2006-03-20 priklauso E. M. (112-116 b.l.). Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus pirmosios instancijos teismui pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo J. T. į 3,4500 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentų kopijų matyti, kad atsakovė 1991-11-13, 1993-05-10 Šiaulių rajono Kužių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymus atstatyti nuosavybės teisę į jos tėvui S. T. ir seneliui K. J. priklausančią žemę (77-78 b.l.). Rengiant dokumentus atkurti atsakovės nuosavybės teises į žemę natūra, 1999-01-28 buvo sudarytas žemės ploto abrisas, kuriame pažymėtos atsakovei grąžinamos žemės sklypo ribos, A. M. pastatai, abrisas pasirašytas J. T., ir ūkinės – komercinės paskirties pastatų savininko A. M. (84 b. l.). 1999-03-05 tarp ieškovo A. M. ir atsakovės buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį atsakovė J. T. sutiko, kad jai grąžinamoje žemėje (duomenys neskelbtini)kadastrinėje vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime, 3,45 ha kiemo teritorija su ten esančiais pastatais ir vandenvietės teritorija naudotųsi ieškovas A. M. ir mokėtų 200,00 Lt dydžio nuomos mokestį už hektarą per metus, o ieškovas sutiko naudotis servituto teise žeme po pastatais bei vandenvietės teritorija ir mokėti 200,00 Lt dydžio metinį nuomos mokestį (6, 37-38 b. l.). Iš 1999-04-22 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo matyti, kad šiuo sprendimu J. T. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį, grąžinant 3,4500 ha ploto žemės sklypą natūra (duomenys neskelbtini), nustatant žemės servitutą - leisti kitiems asmenims naudotis 3,45 ha žemės plotu (89-90 b. l.). Sprendimu nustatytas servitutas įregistruotas nekilnojamojo turto registre nuo 1999-06-08, servituto turinys – prieiti ir aptarnauti savininkui priklausančius pastatus ir įrenginius, prieiti prie pastatų ir į juos, prie vandenvietės ir aptarnauti ją 3,4500 ha, teisės naudotojas A. M. (9-10, 37-38 b. l.). Pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus duomenis nustatė, kad ieškovo motinai E. M. priklausantys statiniai užima 2,4200 ha atsakovės žemės sklypo ir yra išdėstyti taip, kad atsakovė neturi galimybės naudotis nei visu jai priklausančiu žemės sklypu, nei jo dalimi (9-10, 84, 90, 112-116 b. l.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad J. T. 2006 metais kreipėsi su ieškiniu į Šiaulių rajono apylinkės teismą ir prašė iš A. M. priteisti nuompinigius už laikotarpį nuo 1999-03-05 iki 2006-03-05. Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006-11-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-113-459/2006 ieškinį tenkino, priteisė iš A. M. J. T. 4830,00 Lt žemės nuomos mokesčio. Teismas nustatė, kad J. T. grąžintinoje žemėje tuo metu jau buvo pastatai, kurie priklausė A. M. tėvui A. V. M., po kurio mirties jų savininke tapo E. M., tačiau juose veiklą vykdė A. M. įmonė, todėl J. T. ir A. M. abipusiu susitarimu kurį pasirašė 1999-03-05, susitarė, kad ieškovė sutinka nuomoti 3,4500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), A. M., o A. M. įsipareigoja mokėti ieškovei po 200,00 Lt už hektarą per metus. Teismas vertino, kad byloje esantis A. M. pasirašytas abrisas patvirtina, kad prie nuomos sutarties buvo pridėtas nuomojamos žemės sklypo planas, kaip reikalauja LR CK 6.547straipsnio 3 dalis. Teismas konstatavo, kad A. M. nuo 1999-03-05 naudojosi svetimu turtu, dėl naudojimosi juo sąlygų su J. T. buvo susitaręs, šio susitarimo nutraukti nereikalavo, jo sąlygų keisti ieškovės neprašė, nuomos mokesčio kainos dydžio neginčijo, J. T. priklausančia žeme naudojasi, už naudojimąsi ja nemokėjo ir nemoka, todėl J. T. ieškinį tenkino pilna apimtimi ir priteisė žemės nuomos mokesčio sumą už septynerius metus (65-66 b.l.). Šiaulių apygardos teismas 2006-11-08 Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-27-194/2007). A. M. 2007-03-07 kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-113-459/2006, nušalinus Šiaulių rajono apylinkės teismą, Radviliškio rajono apylinkės teismas 2008-01-04 nutartimi atmetė A. M. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje (civilinė byla Nr. A2-917-632/2007). Šiaulių apygardos teismas 2008-03-03 nutartimi paliko nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartį (civilinė byla Nr. 2S-93-372/2008). Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008-09-29 priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, palikdamas nepakeistas 2008-01-04 Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-01-04 nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2008-03-03 nutartį. Iš prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 40-2-154-07 duomenų matyti, kad A. M. 2007-05-15 kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą dėl J. T. 1999-01-20 žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo akto ir 1999-03-05 susitarimo dėl žemės sklypo nuomos suklastojimo (1 t. 19-21 b.b.l. Nr. 40-2-154-07). 2010 m. lapkričio 10 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-154-07 nutraukimo, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje požymių. Iš minėto nutarimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikta ekspertizė patvirtino, kad 1999-03-05 susitarime tarp A. M. ir J. T. eilutėje „Šalių parašai“ A. M. vardu pasirašė A. M., o 1999-01-20 žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo akto kopija, gauta iš A. M., yra to paties dokumento, gauto iš Šiaulių rajono Žemėtvarkos skyriaus, nespalvota elektrografinė kopija. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad dokumentai, tai yra 1999-03-05 susitarimas tarp A. M. ir J. T. ir 1999-01-20 Žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo akto kopija yra nesuklastoti, liudytojai J. T., V. Š. ir P. G. parodė, kad susitarimą dėl žemės nuomos pasirašė J. T. ir A. M. seniūno akivaizdoje, jų parašai patvirtinti teisingai ir teisėtai, teismų, nagrinėjančių ginčą dėl žemės nuomos mokesčio, sprendimai teisingi ir pagrįsti (4 t. 7-8 b.b.l. Nr. 40-2-154-07). 2011 metais J. T. kreipėsi su ieškiniu į Šiaulių rajono apylinkės teismą prašydama iš A. M. priteisti 3450,00 Lt nuompinigių už naudojimąsi jai priklausančiu 3,45 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2006-03-05 iki 2011-03-05. Šiaulių rajono apylinkės teismas 2011-07-27 sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš A. M. J. T. 3450,00 Lt žemės nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2006-03-05 iki 2011-03-05 (civilinė byla Nr. 2-876-291/2011). Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-876-291/2011 faktinės bylos aplinkybės nesikeičia, jos yra įrodytos ir nustatytos ankstesniais teismo sprendimais, todėl jų įrodinėti iš naujo nereikia ir, priimant sprendimą, taikė faktų prejudicijos taisyklę. Teismas sprendė, kad tarp J. T. ir A. M. 1999-03-05 buvo sudaryta žemės nuomos sutartis, pagal kurią atsakovas buvo įsipareigojęs mokėti J. T. po 200,00 Lt nuomos mokestį kiekvienais metais už 1 ha nuomojamos žemės, sutartis nepanaikinta, galiojanti, A. M. individuali įmonė nėra išregistruota. Teismas remdamasis aplinkybėmis, kad A. M. nevykdo sutarties sąlygų ir žemės nuomos mokesčio žemės savininkei nemoka, susidariusią skolą nuo 2006-03-05 iki 2011-03-05 priteisė iš A. M. J. T. naudai. Šiaulių apygardos teismas 2012-01-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-12-71/2012 Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-27 sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad A. M. nesikreipė į teismą dėl 1999-03-05 žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, nepateikė naujų įrodymų ir argumentų paneigiančių J. T. reikalavimo pagrįstumą, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad civilinėje byloje faktinės bylos aplinkybės nesikeičia, jos yra įrodytos ir nustatytos ankstesniais teismo sprendimais, todėl jų įrodinėti iš naujo nereikia ir, priimant sprendimą, taikytina faktų prejudicijos taisyklė. 2012-05-08 ir 2012-06-08 nutartimis Nr. 3P-841/2012 ir Nr. 3P-1113/2012 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti A. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismas 2012-01-26 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-12-71/2012 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. CIK-643/2012).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nustatė, kad 1999-03-05 susitarimo turinį šalys suprato skirtingai, iš ginčijamo susitarimo nebuvo visiškai aišku dėl ko šalys susitarė, todėl 1999-03-05 susitarimą pripažino negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė manė, jog ieškovas šiuo susitarimu įsipareigojo naudotis visu 3,4500 ha ploto žemės sklypu ir turi mokėti po 200,00 Lt už hektarą, t.y. po 690,00 Lt per metus, o ieškovas laikė, kad pagal susitarimą jis įsipareigojo naudotis servituto teise tik žeme po pastatais mokėti už naudojimąsi servitutu po 200,00 Lt per metus. Tokį šalių skirtingai suprantamą ir vertinamą susitarimą, sukeliantį neigiamas pasekmes tiek ieškovui, tiek atsakovei, pirmosios instancijos teismas pripažintino negaliojančiu dėl jo ydingumo, nevienodai išreikštos šalių valios, tikslu užkirsti kelią tolesniems teisminiams ginčams. Sprendimą susitarimą pripažinti negaliojančiu ne nuo jo sudarymo momento, o tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas motyvavo tuo, kad susitarimą pripažinus negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovė turėtų grąžinti ieškovui visa, ką ji yra gavusi pagal negaliojančiu pripažintą susitarimą, t.y. nuomos mokestį, kuris atsakovei buvo priteistas teismų sprendimais, o tai būtų neteisinga jos atžvilgiu, kadangi žemės sklypo atsakovė savo reikmėms nenaudojo nuo pat nuosavybės atkūrimo, kadangi žemės sklype stovi ieškovo tėvui, o vėliau jo motinai priklausantys pastatai.

Įvertinusi išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovei priklausančiame žemės sklype jis nebevykdė veiklos nuo 2006 metų ir todėl sandoris turi būti pripažintinas negaliojančiu nuo 2006-01-01, o restitucija keistina natūra teisinga pinigine kompensacija, yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai, prieštaraudamas byloje esantiems duomenims, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į jo paaiškinimus, kad jis atsakovės žemės sklypu nebesinaudoja nuo 2006 m. sausio mėnesio, ir, kad 2013-11-19 Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių apskrities VMI) patvirtina šias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismui ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog atsakovei priklausančiu žemės sklypu jis nebesinaudoja, priešingai įsiteisėjusiu Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-27 sprendimu tenkinant J. T. ieškinį dėl nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2006-03-05 iki 2011-03-05 buvo konstatuota, jog faktinės bylos aplinkybės nuo ankstesnio teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas nuomos mokestis už laikotarpį nuo 1999-03-05 iki 2006-03-05, nepasikeitė. Ieškovas iš esmės ieškinį motyvuodamas tuo, kad 1999-03-05 susitarimo iš vis nepasirašė, nors baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-154-07 ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos priešingos aplinkybės, ne tik, kad nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės turtu nesinaudojo iki kreipimosi į teismą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, bet tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismui iš vis nenurodė nei teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu (121-126, 139-141 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentas, kad jo vardu registruota įmonė, anksčiau veikusi (duomenys neskelbtini), nebeveikia ir yra išregistruota (121 b.l.), neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant ar jis faktiškai naudojosi atsakovės turtu. Be to, paties ieškovo pateiktas A. M. įmonės, įmonės kodas 175804393, išrašas iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro (118 b.l.) bei 2013-11-18 Šiaulių apskrities VMI pažyma apie tai, kad A. M. įmonė 2009-12-31 pateikė sprendimą, kad laikinai stabdo įmonės veiklą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (134 b.l.), paneigia jo nurodytus argumentus apie įmonės veiklos nebevykdymą nuo 2006 metų ir jos išregistravimą iš Juridinių asmenų registro. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais turėjo nustatyti, kad nuginčytas sandoris negalioja nuo 2006 m. sausio mėnesio, kadangi tiek ieškovo procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu (akivaizdžių faktų, nustatytų įsiteisėjusiais teismo sprendimais neigimas, naujų aplinkybių, nenagrinėtų pirmosios instancijos teisme kėlimas apeliacinės instancijos teisme) tiek įrodinėjimo pareigos nevykdymas sudaro pagrindą vertinti, kad ieškovas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių neįrodė ir nepagrindė.

Dėl restitucijos taikymo nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekada nebuvo“, kai kuriais atvejais priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006). LR CK 6.145 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. LR CK 6.145 straipsnio 2 dalis numato šios bendros taisyklės išimtį ir suteikia teismui teisę išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas šios nuostatos taikymo praktiką, yra nurodęs, jog taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (LR CK 6.145, 6.146 straipsniai). Dėl to teismas, spręsdamas niekinio sandorio padarinius, turi tirti sutarties vykdymo eigą, jos vykdymo specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos taikymo, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra šalių sudarytos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių vertinimas. Bylos duomenys patvirtina, kad teismų priimtais sprendimais atsakovei buvo priteistas iš ieškovo nuomos mokestis už laikotarpį nuo 1999-03-05 iki 2011-03-05, jokių įrodymų, kad ieškovas nesinaudojo atsakovei priklausančiu sklypu byloje nėra pateikta, atsakovei priklausančiame sklype stovi ne tik ieškovo motinai E. M., bet ir ieškovui priklausantys pastatai (vandenvietė) (124 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog nesinaudojo atsakovei priklausančiu turtu 1999-03-05 susitarimo pagrindu, ginčo sandorį laikant negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), nagrinėjamoje byloje nepalankesnėje padėtyje atsidurtų atsakovė, nes visą ginčo laikotarpį jai priklausančiu turtu naudojantis ieškovui ir galiojant 1999-03-05 susitarimui, ji nepagrįstai netektų teisės gauti atlyginimą už kito asmens naudojimąsi jai priklausančiu turtu. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atžvelgdama į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją bei įvertinusi susitarimo vykdymo aplinkybes, atsakovės padėtį, į tai, kad nėra pagrindo spręsti, kad atsakovei nepagrįstai buvo priteistas nuomos mokestis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad negaliojančiu pripažinto sandorio pasekmės šiuo konkrečiu atveju taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). LR CK 1.95 straipsnyje nustatyta, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad LR CK 1.95 straipsnio 2 dalies nuostata aiškintina taip, kad ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek nuginčijamų sandorių atveju, nes galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus įmanoma pripažinti negaliojančiu ab initio arba toks pripažinimas prieštaraus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti LR CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir netaikyti restitucijos kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės, nes priešingu atveju susidarytų situacija, kai ieškovas, pasinaudojęs atsakovės turtu, neturėtų pareigos sumokėti už tai, tai yra jo padėtis neproporcingai pagerėtų, kas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, neatitiktų restitucijos esmės, kuria siekiama ne pagerinti, o užtikrinti sąžiningą bei teisingą teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad restitucijos taikymas bet kokiu atveju turi būti grindžiamas sąžiningumo principu plačiąja prasme. Be to atkreiptinas dėmesys, kad remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo vertinti, kad atsakovė iki sandorio pripažinimo negaliojančiu neteisėtai arba per klaidą gavo ieškovui priklausantį turtą, kadangi kaip jau minėta, esant tokiai situacijai, kai pagal teismo pripažintą negaliojantį sandorį ieškovas naudojosi ir naudojasi atsakovės žemės sklypais juose esančių statinių eksploatavimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčijamas susitarimas negali būti pripažintas negaliojantis nuo jų sudarymo momento. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas, jo teigimu, neeksploatavo atsakovės sklype esančių pastatų, neeliminuoja jo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso ir nepaneigia pareigos mokėti susitarime numatytą mokestį, iki susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas tenkinęs ieškinį, ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 144,00 Lt žyminio mokesčio bei 600,00 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti, priteisė iš atsakovės. Atsakovė nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir mano, kad teismas nepagrįstai iš jos priteisė išlaidas už advokato pagalbą 600,00 Lt sumoje, kadangi byloje nebuvo pateiktas nurodytų išlaidų apskaičiavimas. Atsakovė teigia, kad ieškovo advokatė dalyvavo tik dviejuose posėdžiuose, kurie truko neilgai, ieškovas pats galėjo save atstovauti, todėl 600,00 Lt dydžio atlyginimas už advokato paslaugas yra per didelis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas patyrė išlaidas, pateikti dokumentai patvirtina apie sumokėtas sumas (17, 131 b.l.), priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.2 ir 8.18 punktuose nustatytų rekomenduojamų civilinėse bylose priteistinų užmokesčio dydžių (už ieškinio parengimą rekomenduojamas priteisti dydis yra 3000,00 Lt). Iš 2013-12-03 pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 717475 matyti, kad 600,00 Lt sumą ieškovas advokatui sumokėjo už atstovavimą, dokumentų surašymą (131 b.l.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo prašymas priteisti advokatui sumokėtas išlaidas už atstovavimą ir dokumentų ruošimą negali būti laikomas kaip neatitinkantis LR CPK 98 straipsnio nuostatų, nors ir nėra detalaus paskaičiavimo, tačiau suma nėra didelė, neviršija rekomenduojamų civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžio, todėl apeliantės argumentai dėl nepagrįsto bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepagrįsti ir atmestini kaip neįrodyti.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, įstatymų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinius skundus, šalims neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.