Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. Š. ir D. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-686-368/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB bankas ieškinį atsakovams A. Š., D. Š. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Berneda“ dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir skolos raštelių pripažinimo niekiniais bankroto byloje Nr. B2-1116-368/2013.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ v. UAB „KG Constructions“ ir kt., bylos Nr. 2-2476/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Bradley Enterprises Limited v. UAB „Krovinių terminalas“ ir kt., bylos Nr. 2-50/2014).

Dėl ieškovo reikalavimo preliminaraus pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju pareikštu reikalavimu ieškovas siekia nuginčyti tarp atsakovų sudarytus sandorius, kurių pagrindu Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi patvirtino BUAB „Berneda“ bankroto byloje apeliantų A. ir D. Š. trečios eilės kreditorinius reikalavimus bendrai 3 242 828,31 Lt sumai. Apeliantų teigimu jų įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai negali būti ginčijami, ir tai patvirtina ieškovo reikalavimų prima facie nepagrįstumą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. Keregalvis v. BUAB ,,Auto 1“, bylos Nr. 3K-7-328/2012). Taigi, nutarčiai, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, iš principo būdingos analogiškos savybės kaip ir teismo sprendimui (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

Paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir ĮBĮ) 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo. Priešingu atveju būtų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. LUAB „Lietuvos aidas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2013). Ieškovas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties apeliacine tvarka neskundė, tačiau pareiškė ieškinį, kuris savo esme (turiniu) tolygus reikalavimui patikslinti apeliantų kreditorinius reikalavimus. Vadinasi, ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas, nors ir yra išimtinis, tačiau galimas. Pažymėtina, kad iš ieškovo pareikšto ieškinio turinio negalima spręsti jį esant akivaizdžiai nepagrįstą, todėl atskirojo skundo argumentai dėl netinkamo prima facie doktrinos taikymo pripažįstami nepagrįstais. Ar yra pagrindas patikslinti apeliantų kreditorinius reikalavimus, paaiškės teismui išnagrinėjus šį klausimą iš esmės pagal šalių pateiktus įrodymus.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ir šalių interesų pusiausvyros

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vystyk“ v. UAB „Apgyvendinimo sprendimai“, bylos Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Aukso centras“ v. UAB „Kornas“ ir kt., bylos Nr. 2-338/2013). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jų sukeliamos pasekmės būtų neproporcingos siekiamiems tikslams.

Konstatuota, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl apeliantų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų teisėtumo – jų tikslinimo. Pirmosios instancijos teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantai neapibrėžtam laikui eliminuojami iš BUAB „Berneda“ bankroto procedūrų, t. y. jiems de jure atimama galimybė pasinaudoti ĮBĮ kaip BUAB „Berneda“ kreditoriams suteiktomis teisėmis (pvz., balsuoti kreditorių susirinkimuose (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokios apeliantams kylančios teisinės pasekmės pagal esamą faktinę situaciją – jų kreditoriniai reikalavimai patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi, akivaizdžiai neproporcingos taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams. Paliekant galioti apeliantams nustatytą suvaržymą ir šioje byloje priėmus jiems palankų teismo sprendimą, jų teisėms ir interesams padaryti pažeidimai negalint pasinaudoti ĮBĮ suteikiamomis teisėmis BUAB „Berneda“ bankroto procese negalėtų būti kompensuojami. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį ieškovas motyvuoja tikslu užtikrinti BUAB „Berneda“ bankroto procedūrų teisėtumą, tačiau toks siekis nepateisina apeliantų atžvilgiu nustatytų suvaržymų sukeliamų pasekmių. Atkreiptinas dėmesys, kad kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo kontrolę, esant suinteresuotų asmenų skundui, vykdo teismas (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Tokiu būdu užtikrinamas bankroto procedūrų teisėtumas. Dėl to ieškovo nuogąstavimai, kad neapribojus apeliantų, kaip BUAB „Berneda“ kreditorių, teisių nebus užtikrintas įmonės bankroto procedūrų skaidrumas atmestini kaip nepagrįsti. Vien tik aplinkybė, kad apeliantai dalyvaus sprendžiant klausimus, kurie pagal kompetenciją priskirtina kreditorių susirinkimui, nereiškia, kad tokie sprendimai bus neteisėti ar pažeis kitų kreditorių teises, ar kad dėl jų neabejotinai kils teisminiai ginčai, kurie trikdytų BUAB „Berneda“ bankroto procedūrų vykdymą. Šiai dienai apeliantų kreditoriniai reikalavimai yra galiojantys, patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl jų teisės negali būti neproporcingai varžomos vien tik tuo pagrindu, kad kitam skolininko kreditoriui kyla abejonių dėl jų reikalavimo visiško ar dalinio pagrįstumo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, būtina konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nutardamas taikyti ieškovo reikalavimų užtikrinimo priemones, klaidingai įvertino faktinę situaciją bei netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Šie teisės normų taikymo pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtą ir apeliantų teisių neproporcingą suvaržymą sąlygojusią nutartį, todėl yra pagrindą panaikinti jos dalį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.