- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-16
- Bylos Nr.
- e2A-203-739/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00504-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Vygintas Mažuika, Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- D. L., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus
- Ieškovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- Molėtų rajono 2-ojo biuro
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. L. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4287-732/2022 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovėms D. L. ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus, dėl valstybinės žemės pirkimo‑pardavimo sutarties dalies nuginčijimo ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – Molėtų rajono 2-ojo biuro notarė D. Č..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. G.( toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti 2021 m. birželio 23 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovės D. L. ( toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus (toliau – ir NŽT, ir NŽT Molėtų skyrius), dalį, kuria D. L. asmeninės nuosavybės teise įsigijo 0,1923 ha ploto žemės sklypą, negaliojančia bei taikyti restituciją – ½ šio žemės sklypo dalį, t. y. 0,09615 ha, grąžinti Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o iš atsakovės Lietuvos Respublikos atsakovei D. L. priteisti 60,15 Eur už jos sumokėtą kainą už grąžintiną 0,09615 ha dalį žemės sklypo; priteisti iš atsakovės D. L. ieškovui visas jo patirtas bylinėjimosi ir teismo išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė D. L. nuo 2001 metų gyveno kartu neįregistravę santuokos ir vedė bendrą namų ūkį, (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus. Ieškovas, siekdamas išlaikyti šeimą, dažnai vykdavo dirbti į (duomenys neskelbtini). 2010 m. šalys nusprendė įsigyti gyvenamąjį namą su priklausiniais, kadangi ieškovas buvo išvykęs, 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį su pardavėju Z. K. sudarė atsakovė D. L.. Šia pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė D. L. asmeninės nuosavybės teise įgijo šiuos statinius: pastatą-gyvenamąjį namą, pastatą-garažą, pastatą-daržinę, pastatą-tvartą, pastatą-viralinę, kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Šalių santykiai nutrūko 2020 m. birželio mėn., 2021 m. gegužės 20 d. ieškovas kreipėsi į Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus su ieškiniu dėl aukščiau nurodyto turto ½ dalies pripažinimo jo asmenine nuosavybe bei turto atidalijimo, ieškovui priteisiant atsakovei priklausančią ½ dalį šio turto, atsakovei išmokant 8 000 Eur kompensaciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (civilinės bylos Nr. e2-2338-1093/2021). Atsakovė iškart sutiko, kad ieškovui būtų pripažinta bendroji dalinė nuosavybė į ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), o ieškinio dalį dėl kompensacijos priteisimo prašė atmesti. 2021 m. rugsėjo 29 d. teismas priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, t. y. pripažino ieškovo asmeninę nuosavybę į ½ dalį turto, likusią dalį ieškinio atmetė. Nurodė, kad Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmams priėmus sprendimą, ieškovui ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po ½, priklauso visų pastatų, esančių ginčo žemės sklype.
3. Taip pat teigė, kad 2021 m. birželio 23 d., tuo metu, kai jau vyko civilinė byla Nr. e2‑2338‑1093/2021, kurioje atsakovė D. L. pati pripažino ieškovo nuosavybės teises į ½ visų statinių, atsakovė D. L., žinodama, tačiau, tikėtina, nuslėpdama nuo valstybės patikėtinės šį faktą, t. y., kad realiai (faktiškai) gyvenamojo namo ir priklausinių ½ dalis priklauso ieškovui, kad tai jai žinoma ir kad tai ji pati pripažįsta, pasinaudodama tuo, kad viešajame registre tuo metu statiniai buvo registruoti kaip jos asmeninė nuosavybė, sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, įsigijo 0,1923 ha žemės sklypą. Pažymėjo, kad ši sutartis buvo sudaryta apie tai neinformavus nei ieškovo, kuriam, kaip gyvenamojo namo su priklausiniais bendraturčiui, privalėjo būti sudarytos galimybės įsigyti žemės sklypo dalį, proporcingą jam priklausančių statinių daliai, nei valstybinės žemės patikėtinio – NŽT. Apie sutarties sudarymą tapo aišku tik po to, kai šis sandoris jau buvo įvykęs ir byloje buvo pateikta sutarties kopija.
Atsiliepimas
4. Atsakovė D. L. atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad su ieškovu nuo 2001 m. gyveno kartu neįregistravę santuokos ir vedė bendrą namų ūkį, 2010 m. atsakovė asmeninės nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą su priklausiniais, atsakovei iki ieškinio gavimo nebuvo žinomas ieškovo ketinimas pripažinti ½ gyvenamojo namo su priklausiniais jo asmenine nuosavybe. Prašymą dėl ginčo sklypo įsigijimo atsakovė NŽT Molėtų skyriui padavė 2021 m. balandžio 12 d., t. y. dar iki ieškinio padavimo civilinėje byloje Nr. e2-2338-1093/2021, tačiau atsakovė, būdama sąžininga, 2021 m. liepos 9 d. teikdama teismui atsiliepimą, dalį ieškinio pripažino, bet likusioje dalyje prašė ieškinio netenkinti ir kartu pateikė 2021 m. birželio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovės ir Lietuvos Respublikos. Ieškovas iki minėto ieškinio dėl gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe pateikimo teismui nepareiškė noro įsigyti žemės sklypo, o bylos nagrinėjimo metu gavęs dokumentus, kad žemės sklypas priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise, reikalavimo, nors buvo atstovaujamas kvalifikuotos teisininkės, nepakeitė, ieškinio netikslino. Todėl teigti, kad atsakovė nuslėpė sandorį dėl žemės įsigijimo ar buvo nesąžininga, ar sandoris sudarytas apgaule, atsakovės manymu, nėra teisinio pagrindo.
5. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama NŽT Molėtų skyriaus, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Atsiliepimas
6. Trečiasis asmuo Molėtų rajono 2-ojo biuro notarė D. Č. atsiliepime nurodė, kad apribojimų disponuoti žemės sklypu nurodytos sutarties tvirtinimo momentu įregistruota nebuvo. Informacijos, kad yra trečiųjų asmenų, kurie taip pat turi teisę įsigyti valstybinę žemę, notaras neturėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino 2021 m. birželio 23 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovės D. L. ir atsakovės, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus, dėl 0,1923 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ½ dalies, t. y. 0,09615 ha, negaliojančia, ir taikė restituciją – 0,1923 ha ploto žemės sklypo ½ dalį, t. y. 0,09615 ha, grąžino Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus, nuosavybėn, o iš Lietuvos Respublikos atsakovei D. L. priteisė 60,15 Eur už jos sumokėtą grąžintiną 0,09615 ha dalį žemės sklypo. Taip pat priteisė ieškovui A. G. iš atsakovės D. L. 1472 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė, kad žemės sklypas buvo įsigytas po dviejų dienų, kai atsakovė D. L. iš teismo gavo ieškinio ir jo priedų kopijas, kuriame buvo prašoma padalinti nekilnojamąjį turtą, esantį žemės sklype, kurį atsakovė pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo iš valstybės. Sudarydama sandorį dėl sklypo pirkimo–pardavimo, atsakovė neinformavo valstybę atstovaujančios NŽT Molėtų skyriaus vyriausiosios specialistės L. K., jog jai parduodamame sklype yra gyvenamasis namas su priklausiniais, dėl kurio padalijimo vyksta procesas teisme. Ši sutartis buvo sudaryta apie tai neinformavus nei ieškovo, kuriam, kaip gyvenamojo namo su priklausiniais bendraturčiui, privalėjo būti sudarytos galimybės įsigyti žemės sklypo dalį, proporcingą jam priklausančių statinių daliai, nei valstybinės žemės patikėtinio – NŽT. Apie sutarties sudarymą tapo aišku tik po to, kai šis sandoris jau buvo įvykęs ir byloje buvo pateikta sutarties kopija.
9. Teismas sprendė, kad atsakovė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė žinodama ir suprasdama, jog yra ginčas dėl gyvenamojo namo ir priklausinių atidalijimo, vadinasi – ji turėjo teisę privatizuoti tik dalį žemės sklypo, o ne visą sklypą. Tai, kad atsakovė žinojo, suprato, pripažino, kad gyvenamasis namas su statiniais yra ne tik jos nuosavybė, bet ir ieškovo, įrodo aplinkybė, kad, kai ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl gyvenamojo namo ir priklausinių dalies pripažinimo aukščiau minėtoje civilinėje byloje, atsakovė iškart pripažino ieškovo teisę į ½ dalį visų žemės sklype esančių statinių, taigi, šios ieškinio dalies ji neginčijo ir su tuo sutiko. Sudarydama žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė suvokė, kad faktiškai ½ dalis visų statinių (nežiūrint duomenų viešajame registre) priklauso ieškovui ir jis yra teisėtas jų savininkas, o pačiai atsakovei priklauso tik ½ turto dalis. Teismas konstatavo, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas ir trečiojo asmens suklaidinimas, neatskleidžiant tikrosios situacijos, t. y., kad jai priklauso tik ½ dalis visų statinių, o viešojo registro duomenys yra neteisingi, bei, kad tuo metu buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2338-1093/2021, kurioje ji pati pripažino šį faktą, lėmė valstybės patikėtinės suklaidinimą, dėl ko atsakovė neteisėtai įsigijo ne ½ dalį, o visą žemės sklypą.
10. Sprendime konstatuota, kad atsakovės neteisėtais veiksmais buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkto imperatyvus reikalavimas, susijęs ne tik su privačiu ieškovo interesu, tačiau ir su viešuoju interesu (teisėtu, teisingu valstybės turto tvarkymu). Dėl to teismas sprendė, kad yra pagrindas šiai sutarčiai (jos daliai) taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalį, t. y. pripažinti ją dalyje niekine ir negaliojančia. Kadangi atsakovė šią sutartį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sudarė apgaulės būdu, t. y. tyčia suklaidino trečiąjį asmenį, nes nutylėjo esmines šios sutarties sudarymo aplinkybes bei jas nuslėpė, nurodė, kad ši sutartis taip pat gali būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį. Galiausiai teismas nurodė, kad atsakovė savo neteisėtais veiksmais pažeidė galiojančią teisę ir bendraturčio (ieškovo) nuosavybės teises, kurios turi būti apgintos.
11. Remdamasis teisiniu reguliavimu ir tuo, kad atsakovė neturėjo teisės įsigyti viso žemės sklypo, nes jai priklauso tik ½ jo dalis, teismas ginčijamą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia pripažino ne visą, o tik tą jos dalį, kuria atsakovei neteisėtai bei nepagrįstai buvo perleista ½ žemės sklypo, nes ½ sklypo privatizacijos teisė priklauso A. G. – teisėtam ½ dalies gyvenamojo namo ir priklausinių, esančių ginčijamame žemės sklype, savininkui.
12. Nurodė, kad pripažinus sandorį (sandorio dalį) niekiniu ir negaliojančiu – taikoma restitucija. Taip pat nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, restitucija natūra yra galima, nes atsakovė yra nesąžininga žemės sklypo ½ dalies įgijėja, taikant restituciją natūra, t. y. valstybės nuosavybėn grąžinus ½ dalį žemės sklypo, o iš valstybės atsakovei priteisus jos sumokėtą ½ dalies žemės sklypo kainą, t. y. 60,15 Eur, būtų atkurta šalių tarpusavio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė D. L. prašo Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
13.1. Teigia, kad kai vyko procesas dėl žemės pirkimo gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė atsakovei asmenine nuosavybės teise. Atsakovė tuo metu neturėjo prievolės informuoti valstybę dėl ketinamo įsigyti žemės sklypo, kadangi dokumentus dėl žemės įsigijimo pradėjo tvarkyti dar 2019 m, tačiau dėl pandemijos pirkimo-pardavimo sandoris buvo atidėtas, o 2021 m. balandžio 14 d. atsakovė pateikė Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriui prašymą dėl žemės įsigijimo. 2021 m. birželio 10 d. prašymą dėl žemės įsigijimo NŽT tenkino ir priėmė įsakymą parduoti valstybinės žemės sklypą, kurio pagrindu 2021 m. birželio 23 d. notaras patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
13.2. Pasak apeliantės, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovui A. G. privalėjo būti sudarytos galimybės įsigyti žemės sklypo dalį, proporcingą jam priklausančių statinių daliai, žemės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu tik atsakovė buvo gyvenamojo namo ir jo priklausinių savininkė, kas buvo tinkamai išviešinta viešajame registre, ieškovas minėtų statinių savininku tapo tik teismo sprendimui įsiteisėjus, t. y. 2021 m. spalio 29 d.
Atsiliepimas
13.3. Apeliantė pažymi, kad tik 2021 m. liepos 9 d., t. y. jau po žemės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, teikdama teismui atsiliepimą civilinėje byloje Nr.e2-2338-1093/2021, išsakė savo poziciją dėl jai asmenine nuosavybe priklausančio turto, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad gavusi ieškinį ir su juo dar nesusipažinusi privalėjo pasirašydama sandorį, kuris buvo paruoštas dar gerokai prieš ieškinio gavimą, informuoti valstybę apie galimą poziciją byloje dėl statinių atidalinimo ir būsimą teismo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
13.4. Mano, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik tas aplinkybes, kurios išimtinai yra palankios ieškovui A. G., nors NŽT atstovė duodama parodymus teisme, prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad sutartis yra teisėta, kadangi yra sudaryta daug ankščiau nei priimtas sprendimas byloje dėl turto padalinimo ir, kad nebuvo teisinio pagrindo panaikinti įsakymo, nes priimdami įsakymą dėl žemės pirkimo rėmėsi viešaisiais įrašais registre ir teisės aktais.
13.5. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad ji 2010 m. turtą įgijo už savo asmenines lėšas, atsakovas nereiškė noro įsigyti kartu, todėl ji visada žinojo, kad šis turtas yra jos asmeninė nuosavybė ir tik dėl šio turto pagerinimo 2021 m. liepos 9 d. atsiliepime, pasikonsultavusi su advokate, sutiko, kad ½ dalis butų pripažinta ieškovui A. G.. Pirmosios instancijos teismas nepaisė, kad tik įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, t. y., kad šalių ginčas buvo galutinai išspręstas teismo sprendimui įsigaliojus, t. y. 2021 m. spalio 29 d. Todėl, pasak atsakovės, iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo ji buvo vienintelė šio turto savininkė, tai buvo tinkamai išviešinta viešajame registre, kad ginčo sandoris yra teisėtas patvirtino ir valstybę atstovaujanti NŽT bei sandorį patvirtinęs notaras.
Atsiliepimas
13.6. Apeliantė akcentuoja, kad ji sandorį sudarė teisėtai, būdama vienintelė gyvenamojo namo bei jo priklausinių savininkė, įsigijusi šį turtą už asmenines lėšas, nieko neslėpdama. 2021 m. liepos 9 d., t. y. jau po žemės pirkimo sandorio patvirtinimo ji atsiliepime išsakė savo poziciją ir dėl to, kad ieškovas prisidėjo prie jai asmenine nuosavybe priklausančio turto pagerinimo, advokatės patarimu, sutiko, kad ½ dalis būtų pripažinta ieškovui. Taip pat kartu su atsiliepimu į ieškovo ieškinį pateikė ir valstybinės žemės įsigijimo dokumentus. Taigi ieškovas bei teismas buvo informuotas apie žemės įsigijimą, atsakovė nieko neslėpė, vadovavosi, kaip ir kitos institucijos tvirtinusios sandorį, teisės aktais, kurių nepažeidė, todėl nesutinka su pirmosios instancijos pozicija, kad sandorį sudarė neteisėtais veiksmais bei apgaulės būdu.
14. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14.1. Teigia, kad apeliantės prašymas įsigyti žemės sklypą buvo pateiktas 2021 m. balandžio 14 d., jokių ankstesnių prašymų byloje nepateikta. Tačiau net jei apeliantė buvo dokumentų tvarkymą pradėjusi ir anksčiau, tai niekaip nekeičia jos veiksmų (neveikimo) vertinimo prieš pat sudarant ginčijamą sandorį ir/ar jo sudarymo metu. Be to, remiantis tarp šalių nagrinėtos aukščiau minėtos ankstesnės civilinės bylos duomenimis, ieškovui A. G. kreipusis į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės dalies pripažinimo, apeliantė iškart pripažino ieškovo teisę į ½ dalį visų žemės sklype esančių statinių, taigi, šios ieškovo teisės ji neginčijo ir su tuo sutiko. Jau nuo pat turto įsigijimo (ar jo suremontavimo) momento apeliantė aiškiai žinojo ir suprato, kad faktiškai ½ dalis visų statinių (nežiūrint duomenų viešajame registre) priklauso ieškovui ir jis yra teisėtas jų savininkas, o pačiai apeliantei priklauso tik ½ turto dalis, o ne visas turtas.
14.2. Mano, kad būdama sąžininga ir teisinga, apeliantė privalėjo informuoti NŽT apie tai, kad turtas faktiškai priklauso ne tik jai, o kartu ir ieškovui. Be to, teismo posėdžio metu apeliantė pripažino, jog apie vykstantį teisminį bylos nagrinėjimą dėl žemės sklypo pasirašant Sutartį neinformavo ir notarės, nors sutarties pasirašymas vyko dvi dienos po ieškinio su priedais gavimo (įteikimo) jai dienos.
14.3. Ieškovo nuomone, byloje buvo aiškiai nustatytos ir konstatuotos aplinkybės, kad apeliantė visada žinojo, jog pusė turto yra ne jos, tad ji, sudarydama sandorį su valstybe, elgėsi nesąžiningai. Be to, sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes valstybė ne aukciono būdu ir lengvatinėmis sąlygomis valstybinę žemę parduoda ne bet kam, o tiems asmenims, kurie atitinka tam tikrus kriterijus. Jei statiniai priklauso keliems bendraturčiams, tai ir žemės sklypas, suformuotas tų statinių eksploatacijai, iš valstybės yra parduodamas visiems bendraturčiams proporcingai kiekvieno priklausančių statinių daliai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
16. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties (jos dalies) pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas, be kita ko, pripažinti 2021 m. birželio 23 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovės D. L. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus, dalį, kuria D. L. asmeninės nuosavybės teise įsigijo ½ 0,1923 ha ploto žemės sklypo, negaliojančia. Ieškovas teigė, kad su atsakove D. L. nuo 2001 m. vedė bendrą ūkį, gyveno kaip šeima, jiems gimė sūnus, o 2010 m. kartu nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais, kurie stovi ant ginčo žemės sklypo. Pasak atsakovo, šalių bendras gyvenimas nutrūko 2020 m., 2021 m. gegužės 20 d. ieškovas kreipėsi į Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus su ieškiniu dėl aukščiau nurodyto turto ½ dalies pripažinimo jo asmenine nuosavybe bei turto atidalijimo (civilinės bylos Nr. e2-2338-1093/2021), tačiau 2021 m. birželio 23 d., tuo metu, kai jau buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-2338-1093/2021, atsakovė sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, įsigijo 0,1923 ha Žemės sklypą. Ieškinį ieškovas grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsniu, reglamentuojančių sandorių, prieštaraujančių imperatyviosioms normoms, negaliojimą, bei 1.91 straipsniu, reglamentuojančiu sandorių, sudarytų dėl apgaulės, negaliojimą.
18. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, teigdama, kad sutarties sudarymo metu gyvenamasis namas ir jo priklausiniai jai priklausė asmeninės nuosavybės teise, NŽT taip pat laikėsi pozicijos, kad viešajame registre turto savininke buvo nurodyta tik atsakovė, todėl sutartis sudaryta nepažeidžiant valstybinės žemės pirkimą-pardavimą reglamentuojančių teisės normų. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, konstatuodamas, kad atsakovė nutylėjo ir nepranešė NŽT, kad faktinis kitos dalies turto savininkas yra ieškovas, tokiu būdu buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, pažeidžiant tokių sutarčių sudarymą reglamentuojančias imperatyvias teisės normas.
19. Atsakovė, pateikusi apeliacinį skundą, teigia, kad, šiuo konkrečiu atveju, nenustatyti nei apgaulės požymiai, nei prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo situaciją teisiniu aspektu, sprendžia, kad priimtas teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.
20. Visų pirma, byloje nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2338-1093/2021 nuspręsta pripažinti ieškovui A. G. asmeninę nuosavybę į ½ dalį šio turto: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris yra nugriautas), daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nugriautas), esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovo ieškinys šioje byloje priimtas, t. y. civilinė byla iškelta, 2021 m. birželio 14 d., ieškinys atsakovei D. L. įteiktas asmeniškai 2021 m. birželio 21 d., ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra (CPK 179 straipsnis).
21. Taip pat nustatyta, kad atsakovė D. L. 2021 m. birželio 23 d. sudarė su Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus, notarinę sutartį dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir ant kurios pastatytas nutarties 20 punkte nurodytas nekilnojamasis turtas.
22. Sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020).
23. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymu (toliau – ir Žemės įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintomis naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančios Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatos laikytinos imperatyviosiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-969/2019).
24. Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (ginčo sutarties sudarymo metu galiojusi redakcija) buvo nustatyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Pagal to paties įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės žemės perleidimą, 5 dalies 1 punkto nuostatą valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais; valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
25. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės žemės pardavimą, 2 dalyje nustatyta, kad ne žemės ūkio paskirčiai žemė miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. pagal aukščiau nurodytas Taisyklės, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Pagal Taisyklių 6 punktą, tuo atveju, kai gyvenamasis namas priklauso keliems savininkams (bendraturčiams), jiems parduodamas bendras naudojamas namų valdos žemės sklypas, kurio ribos nustatomos teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys ar įrenginys, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas (pagrindinis daiktas), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise; kiekvieno gyvenamojo namo bendraturčio perkama žemės sklypo dalis, esanti bendrąja nuosavybe, nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.
26. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2‑2338-1093/2021 konstatuota, kad ieškovas ir atsakovė kartu gyveno nesudarę santuokos ir vedė bendrą ūkį nuo 2001 m. iki 2020 m. birželio mėnesio, konstatuotas šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat konstatuota, kad 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo pardavimo sutartimi gyvenamasis namas su statiniais buvo įgytas, siekiant sukurti bendrą turtą bylos šalių bendro gyvenimo poreikiams tenkinti. Šios kitoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuo 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ieškovas buvo faktinis dalies turto, esančio ant ginčo valstybinės žemės, savininkas, o atsakovė šią aplinkybę žinojo, kadangi minėtoje civilinėje byloje neteigė, kad gyvenamąjį namą su statiniais įgijo sau asmeninės nuosavybės teise ir su ieškovo reikalavimais dėl ieškovo asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo į ½ dalį turto sutiko (Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimo 18 punktas).
27. Be to, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijama 2021 m. birželio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovei žinant apie teisme iškeltą bylą dėl turto, esančio ant ginčijamos sutarties objekto, dalies pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe, nes procesiniai dokumentai, ieškinys ir jo priedai atsakovei toje byloje įteikti 2021 m. birželio 21 d.
28. Įvertinusi prieš tai nurodytas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijama pirkimo–pardavimo sutarties dalis prieštarauja imperatyvioms valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančioms normoms. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis dėl viso ginčo žemės sklypo, įvertinus nutarties 24-25 punktuose nurodytas valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančias normas, šiuo konkrečiu atveju, galėjo būti sudaryta tik išsprendus ieškovo ir atsakovės ginčą dėl turto dalies pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe, nagrinėtą minėtoje Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų civilinėje byloje Nr. e2-2338-1093/2021, ir tik nustačius šalims priklausančias turto dalis galėjo būti sprendžiama dėl atitinkamų dalių valstybinės žemės pardavimo kiekvienam iš bendraturčių. Nors apeliantė teigia, kad dėl ginčijamos sutarties su valstybe tarėsi žymiai anksčiau, kad sutarties sudarymo metu tik ji vienintelė buvo gyvenamojo namo ir statinių teisėta savininkė, šie apeliantės teiginiai nėra teisiškai reikšmingi, kadangi ginčijamos sutarties sudarymo metu teisme jau buvo kilęs šalių ginčas dėl turto ir atsakovei apie tai buvo žinoma.
29. Tuo pačiu sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalis ginčijamos sutarties pripažintina negaliojančia ir pagal CK 1.91 straipsnį, t. y. sudaryta dėl apgaulės, kadangi apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas – aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys).
30. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 ir kita vėlesnė kasacinio teismo praktika).
31. Nagrinėjamu atveju jau nustatyta, kad atsakovė apie ieškovo pretenzijas į ½ dalį turto, esančio ant ginčo valstybinės žemės, ginčijamos sutarties sudarymo metu žinojo, kadangi jai buvo įteikti teismo procesiniai dokumentai ir ieškovo ieškinys dėl dalies turto pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe, tačiau šių esminių aplinkybių 2021 m. birželio 23 d., pasirašydama sutartį, valstybinės žemės pardavėjai nenurodė. Nors apeliantė teigia, kad ginčo sutarties sudarymo metu su ieškiniu dar nebuvo susipažinusi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio nesudėtingas turinys civilinėje byloje Nr. e2‑2338-1093/2021 ir atstovavimo sutarties su advokate sudarymo data (2021 m. birželio 21 d.) leidžia labiau tikėti, kad gavusi ieškovo ieškinį ir tą pačią dieną su advokate sudariusi atstovavimo sutartį atsakovė ieškinio esmę suprato jau 2021 m. birželio 21 d. Svarbu tai, kad kitos sutarties šalies, valstybinės žemės patikėtinės, NŽT atstovė pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jei NŽT būtų buvę žinoma, jog teisme yra pareikštas ieškinys dėl turto padalijimo tarp bendraturčių, tai žemės sklypo pardavimo sutartis nebūtų sudaroma iki teismas išnagrinės civilinę bylą dėl gyvenamojo namo ir priklausinių atidalijimo tarp bendraturčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios paminėtos ir byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintos kaip lemiančios CK 1.91 straipsnio 5 punkte numatyto dėl apgaulės (nutylėjimo) sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo taikymą.
32. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių, sudarytų pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, bei sandorių, sudarytų dėl apgaulės, negaliojimą, ar procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priimtas teismo sprendimas yra teisėtas, paremtas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, užtikrinant ieškovo teisę į nuosavybę, kuri pripažinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei reglamentuota viešosios teisės normomis, numatančiomis ieškovo teisę įsigyti valstybinę žemę, ant kurios yra jam priklausantis turtas (Taisyklių 7 punktas). Šiuo konkrečiu atveju, atsakovės argumentai, kad ieškovas žemės sklypo dalimi galėtų naudotis nustačius servitutą, laikytini nepagrįstais ir suponuojančiais naujų teisminių ginčų tarp šalių kilimą.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl 2010 m. turto įgijimo už savo asmenines lėšas, kad ieškovas nereiškė noro turtą įsigyti kartu ir kt. nėra susiję su šia nagrinėjama byla, todėl nėra teisiškai reikšmingi ir nelemia skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl šių argumentų nutartyje nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
34. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, teisės aktus ir teismų praktiką, todėl tenkindamas ieškovo patikslintą ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
36. Atmetus apeliacinį skundą ieškovui priklausytų jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš atsakovės. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė priteisti iš apeliantės D. L. visas jo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi ir teismo išlaidas, įrodymų, pagrindžiančių turėtas bylinėjimosi išlaidas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme, ieškovas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.