Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Didma“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-1046-374/2017 dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-10-12 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-103-374/2015 vykdymo tvarkos pakeitimo, pareiškėja – UAB „Didma“, ieškovė – bankrutavusi UAB „Naras“, tretieji asmenys N. S., UAB „Furnera“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-103-374/2015, įsiteisėjusiu 2016 m. balandžio 5 d. (Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-475-230/2016) teismas pripažino negaliojančiais turto pirkimo-pardavimo sandorius, sudarytus tarp ieškovės BUAB „Naras“ ir atsakovės UAB „Didma“ pagal 2012-06-19, 2012-06-20, 2012-06-22, 2012-06-29 PVM sąskaitas faktūras nuo jų sudarymo momento, taikė restituciją natūra ir įpareigojo atsakovę UAB „Didma“ grąžinti BUAB „Naras“ pagal 2012-06-19 PVM sąskaitą faktūrą įgytą turtą - pusautomatines briaunų apklijavimo stakles, pusautomatines gręžimo stakles, pusautomatines pjaustymo stakles, kompresorių bei kanto šlifavimo prietaisą, pagal 2012-06-20 PVM sąskaitą faktūrą įsigytą autokrautuvą, pagal 2012-06-22 PVM sąskaitą faktūrą įsigytas aikšteles Nr. 1, 2, 3, pagal 2012-06-29 PVM sąskaitą faktūrą įsigytas plastikines slankiojančias duris, priteisė ieškovei iš atsakovės 6 % dydžio metines palūkanas už priteisto turto vertę, t. y. 1 902,44 Eur (6 568,75 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2013-08-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Eur advokato padėjėjo atstovavimo išlaidas, kitoje dalyje ieškinį paliko nenagrinėtą. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė pakeisti 2015-10-12 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-103-374/2015 vykdymo tvarką dalyje dėl aikštelių Nr. l, 2 ir 3 grąžinimo natūra, įpareigojant atsakovą išmokėti ieškovui 2012 m. birželio 22 d. PVM sąskaitoje-faktūroje NAR Nr. 856530 nurodytą sumą pi­nigais, t.y. 178,63 Eur, kadangi vykdant sprendimą kilo problema kaip pritaikyti restituciją, pripažinus negaliojančiais sandorius dėl aikštelių Nr. 1, 2 ir 3 grąžinimo pagal 2012 m. birželio 22 d. PVM sąskaitą-faktūrą NAR Nr. 856530.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Didma“ prašymą tenkino iš dalies: pakeitė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-10-12 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-103-374/2015 dalyje dėl aikštelių Nr. l, 2 ir 3 grąžinimo natūra vykdymo tvarką, įpareigojant atsakovą išmokėti ieškovui BUAB „Naras“ aikštelių vertę piniginiu ekvivalentu, t. y. ieškovui BUAB „Naras“ iš atsakovo UAB „Didma“ priteisiant 2012-06-22 PVM sąskaita-faktūra Serija NAR Nr. 856530 perleistų aikštelės Nr. 1, aikštelės Nr. 2, aikštelės Nr. 3 vertę, buvusią ginčo sandorių sudarymo metu, t. y. 9708,52 Eur, taip pat priteisė iš UAB „Didma“ ieškovui BUAB „Naras“ bylinėjimosi išlaidas.

Teismas konstatavo, kad ieškovas BUAB „Naras“ buvo pareiškęs ieškinį atsakovui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio turi būti taikoma restitucija. Sutinkamai su CK 6.146 straipsniu, restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti; 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo - natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju dėl atsakovo UAB „Didma“ veiksmų teismo sprendimas dalyje dėl aikštelių grąžinimo ieškovui natūra tapo neįmanomas, nes UAB „Didma“ 2016 m. šias aikšteles sunaikino ir užklojo naują asfalto dangą. Šias aplinkybes pareiškėjas patvirtino nurodydamas, kad 2016 m. buvo naujai asfaltuotos ginčo aikštelės.

Teismas nustatė, kad esant būtinybei išanalizuoti individualiais požymiais apibūdinto daikto restituciją, būtina išanalizuoti tokio daikto praradimo atvejį, dėl kurio restitucija natūra tampa neįmanoma ir dėl to reikia nustatyti, kuriai iš šalių tenka daikto praradimo ar sugadinimo rizika. Kai daiktas prarandamas dėl vienos iš sutarties šalių kaltės, už pasekmes atsako kaltoji šalis. Pripažįstama, kad restitucijos pagrindu kreditoriui negrąžinant daikto, kuris yra prarastas dėl skolininko kaltės, pastarasis privalo grąžinti turto vertę (CK 6.148 str. 2d.).

Teismas pažymėjo, kad ekvivalento skaičiavimo principus taikant restituciją nustato CK 6.147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią piniginis ekvivalentas skaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Šios taisyklės išimtis numatyta specialiojoje normoje - CK 6.147 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią grąžintiną turtą sunaikinus ar perleidus piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į kainas pagal tris galimus laiko kriterijus, t. y. kainas: a) galiojusias gaunant turtą; b) galiojusias sunaikinant ar perleidžiant turtą arba c) galiojančias taikant restituciją. Kuris iš šių variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Jeigu skolininkas yra nesąžiningas, pasirenkamos kainos, kad kompensacija būtų didžiausia. Pareiškėjui UAB „Didma“ patvirtinus aplinkybę, kad ginčo aikštelių danga pakeista, apie numatomus darbus ieškovo neinformavus, teismas minėtų aplinkybių pagrindu laikė, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir yra kaltas dėl restitucijos (CK 6.147 str. 2 d.).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad teismo sprendimas grąžinti tris aikšteles natūra turėtų būti keičiamas į įpareigojimą atlyginti aikštelių vertę piniginiu ekvivalentu, ieškovui iš atsakovo priteisiant ginčo sandoriais perleisto turto, t. y. trijų aikštelių vertę, buvusią ginčo sandorių sudarymo metu. Teismas, atsižvelgdamas į UAB „Sistela“ statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus, kuriuose nurodyta, kad aikštelių vidutinė naudojimo trukmė yra 20 metų, taip pat įvertinęs tą aplinkybę, jog pačios ginčo sandorio šalys 2012 m. konstatavo, kad aikštelės yra tinkamos tolimesniam naudojimui, padarė išvadą, kad aikštelių vertė ginčo sandorio dienai buvo ne mažesnė nei 9708,52 Eur ir minėtą sumą – trijų aikštelių vertę, buvusią ginčo sandorių sudarymo metu, – kaip įpareigojimą atsakovui atlyginti vertę piniginiu ekvivalentu priteisė ieškovui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas (toliau – apeliantas) prašo panaikinti teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartį ir prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo patenkinti pilnai ir atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė buvo įpareigota grąžinti BUAB „Naras“ aikšteles Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, kurių likutinė vertė PVM sąskaitoje-faktūroje buvo nurodyta skaičiuojant eurais 178,63 Eur. Vykdant sprendimą paaiškėjo, kad tarp šalių kilo ginčas, kas iš tikrųjų buvo sandorio objektas – ieškovo nuomone, aikštelės yra nekilnojamasis turtas – asfaltbetonio danga uždengtos trys kiemo dalys prie išnuomoto pastato, o atsakovas teigė, kad sandorio objektas yra nuomotojo išmokėta kompensacija už išsinuomoto turto pagerinimą nutraukiant nuomos sutartį.

Teismui šio ginčo neišsprendus iškilo problema dėl įsiteisėjusio sprendimo vykdymo. Teismas skundžiama nutartimi pakeitė ne tik 2015 m. spalio 12 d. sprendimo vykdymo tvarką, bet ir įsiteisėjusį sprendimą, priteisdamas iš atsakovo ieškovui 9708,52 Eur. Teismas pripažino minėtą sumą esant aikštelių Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 vertę, atsižvelgiant į ieškovo pateiktas asfaltuotos kelio dangos vidutines nusidėvėjimo normas, laikydamas, kad grąžinimas natūra nėra galimas dėl atsakovo kaltės.

2012 m. birželio 22 d. ginčo aikštelių perdavimo akte Nr. 01 apie aikštelių būklę yra pasakyta ne tik tai, kad jos tinkamos eksploatuoti, bet ir nurodytas jų susidėvėjimo laipsnis nuo pilno iki „nusidėvėjusi“. Vykdydama sprendimą antstolė 2016 m. rugsėjo 2 d. akte Nr. 0076/16/01441/S-25574 nurodė, kad aikštelės yra pilnai nusidėvėjusios. Teismas nustatė aikštelių nusidėvėjimo procentą ne pagal įrodymais pagrįstą faktinę jų būklę, bet pagal ieškovo pateiktus normatyvus.

Teismas taip pat nepagrįstai vertino tai, kad atsakovas yra kaltas dėl aikštelių sunaikinimo, todėl turi atlyginti maksimalią jų vertę. Jau minėtame akte antstolė konstatavo, kad 2016 m. rugsėjo 2 d. aikštelių danga yra pilnai susidėvėjusi ir keičiama nauja. Atsakovo kaltė dėl aikštelių sunaikinimo nustatyta nepagrįstai, nes aikštelės ne tik nepanaikintos, bet ir atnaujintos atsakovo sąskaita.

Teismas nepaisė faktinių aplinkybių, kad kalbama ne apie kelio dangą, o apie „užlopytas“ jos vietas, vadovavosi privataus juridinio asmens skaičiavimais, kuriais nustatomas vidutinis asfaltbetonio dangos nusidėvėjimo laikas. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad tokio turto nusidėvėjimo normatyvas yra reglamentuotas LR pelno mokesčio įstatyme, o tokį nuginčyto sandorio įforminimą iš dalies lėmė poįstatyminiuose aktuose nustatytos buhalterinės apskaitos taisyklės.

Nors 2015 m. spalio 12 d. sprendime teismas akivaizdžiai nenurodė, kokia aikštelių vertė, tačiau tarp šalių tuo metu nebuvo ginčo dėl sandorio vertės: pripažintoje negaliojančia PVM sąskaitoje-faktūroje ši vertė buvo aiškiai nurodyta, tokia verte buvo apskaičiuota ieškinio kaina. Pakeisdamas šią kainą teismas pažeidė sprendimo stabilumą ir sugriovė bylos dalyvių lūkesčius. Vykdymo procese tarp šalių kilęs naujas ginčas dėl sandorio objekto turėjo būti sprendžiamas pagal ginčo teisenos taisykles ir ieškovas, nurodydamas naują ginčijamo sandorio kainą, turėjo pateikti atitinkamą procesinį dokumentą – ieškinį arba priešieškinį.

Ieškovė BUAB „Naras“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, nes 2017 m. kovo 6 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo tokius argumentus:

Prašyme teismui dėl 2015 m. spalio 12 d. sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo UAB „Didma“ nurodė, kad aikštelių grąžinti natūra negali, nes šiuo metu aikštelės nėra išlikusios, visas kiemas išasfaltuotas iš naujo. Kadangi aikštelės atsakovės UAB „Didma“ buvo sunaikintos ir grąžinti natūra aikšteles tapo neįmanoma, ieškovė sutiko su būtinybe pakeisti teismo sprendimą vykdymo tvarką dalyje dėl aikštelių grąžinimo natūra, įpareigojant atsakovę atlyginti ieškovei aikštelių vertę, sumokant ekvivalentą pinigais. Tačiau ieškovė nesutiko su atsakovės nurodyta 178,63 Eur kompensacijos suma, kadangi tokia suma neatitinka realios aikštelių vertės. Apie numatomus aikštelių dangos pakeitimo darbus ieškovė informuota nebuvo, pareiškėja buvo nesąžininga ir yra kalta dėl restitucijos.

Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-475-230/2016 konstatavo, kad aikštelės ieškovės yra apskaitytos kaip jos ilgalaikis turtas, todėl yra jos nuosavybė ir jos perleidimas atsakovei pažeidžiant kitų kreditorių interesus pagrįstai pripažintas neteisėtu.

Kai vykdant teismo sprendimą dėl turto grąžinimo natūra paaiškėja, kad turto grąžinti natūra neįmanoma, sprendimo vykdymas atliekamas išieškant turto ekvivalentą pinigais. Jeigu priimant sprendimą nebuvo taikytas CPK 272 straipsnis, sprendime nenurodyta grąžinamo turto vertė, keičiant tokio sprendimo vykdymo tvarką, ši vertė nustatoma vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir taikant restituciją, kuri atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Ekvivalento skaičiavimo principai taikant restituciją nustatyti CK 6.147 straipsnio 1 dalyje. Taisyklės išimtis nurodyta CK 6.147 straipsnio 2 dalyje. Kadangi UAB „Didma“ buvo nesąžininga, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui jai sunaikinus aikšteles, pasirenkamos kainos, kad kompensacija būtų didžiausia.

Remiantis UAB „Sistela“ statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvais aikštelių (asfaltuotų) vidutinė naudojimosi trukmė yra 20 metų. Minėtos aikštelės buvo parduotos praėjus 10 metų nuo jų naudojimo pradžios. Pardavimo metu šalys konstatavo, kad jos yra tinkamos toliau naudoti, 2012 m. birželio 22 d. tarp šalių sudarytas ilgalaikio turto perėmimo-perdavimo aktas, aikštelės buvo perleistos atsakovei praėjus tik pusei įprastos tokių aikštelių naudojimo trukmės. Akivaizdu, kad 2012 m. birželio 22 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta aikštelių pardavimo kaina (178,62 Eur) neatitiko realios aikštelių vertės.

Ilgalaikio turto buhalterinis turto nusidėvėjimas yra aktualus mokesčių apskaičiavimui, neatspindi realios turto vertės, todėl atsakovės argumentai dėl aikštelių vertės nustatymo atsižvelgiant į turto nusidėvėjimo normatyvus, nustatytus Pelno mokesčio įstatyme, laikytini nepagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl prejudicinių faktų

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Byloje nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-103-374/2015 ieškovės ieškinys buvo tenkintas visiškai ir pripažintas negaliojančiu turto pirkimo-pardavimo sandoris, sudarytas tarp ieškovės BUAB „Naras“ ir atsakovės UAB „Didma“ pagal 2012-06-22 PVM sąskaitą-faktūrą nuo jo sudarymo momento, taikant restituciją natūra ir įpareigojant atsakovę UAB „Didma“ grąžinti BUAB „Naras“ pagal 2012-06-19 PVM sąskaitą faktūrą įgytą turtą - aikšteles Nr. 1, 2, 3.

2015 m. spalio 12 d. sprendime dėl ginčui reikšmingų aplinkybių yra konstatuota, kad „ Kaip matyti iš byloje esančios 1996-01-02 ilgalaikės patalpų nuomos sutarties (t. 2 b.l. 36) UAB „Didma“ iki 2026-01-02 buvo išnuomojusi UAB „Naras“ pirmo ir trečio gamybinio korpuso patalpas bei prie pastatų esančią teritoriją - kiemo įrenginius (1,5 ha). Žemė po kiemo įrenginiais yra valstybės, išnuomota UAB „Didma“ iki 2095-10-17 (t.2 b.l. 37-38).<> Iš byloje pateikto 2012-06-22 ilgalaikio turto perėmimo-perdavimo akto Nr. 01 (t. 1 b.l. 128) matyti, jog aikštelės įvardijamos kaip ilgalaikis turtas, atvaizduotas pridedamame išraše iš Nekilnojamojo daikto kadastro bylos (t. 1 b.l. 132). Tačiau konkreti jų buvimo vieta, nesant suteikto unikalaus numerio bei registracijos Nekilnojamojo turto registre nenustatyta. Tačiau tai šalių įvertinta 616,75 Lt suma kaip ilgalaikis turtas (t.1 b.l. 20).<> Tačiau teismas daryti išvadą, kad tai yra nekilnojamasis turtas, negali, nes duomenų, kad UAB „Naras“ būtų turėjęs nekilnojamojo turto – kiemo aikštelę, ar aikšteles (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Priešingai, yra duomenys, kad kiemo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), nuo 1994 metų yra UAB „Naras“ nuosavybė. Todėl tikėtina, kad tokiu būdu buvo įforminta likutinė aikštelės remonto darbų vertė ir ji perduota UAB „Didma“.“

Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-475-230/2016 buvo konstatuota, kad „atsakovė nesutinka su taikyta trijų aikštelių restitucija, kadangi nuomininko (ieškovės) naudotos ir suremontuotos aikštelės po nuomos sutarties nutraukimo turi likti nuomotojo (atsakovės) nuosavybėje. Šį argumentą apeliantė grindžia CK 6.557 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu pastatai, statiniai ar įrenginiai pastatyti be leidimo arba pastatyti žemės nuomos sutartyje nenumatyti pastatai, statiniai ar įrenginiai, nuomininkas privalo juos nugriauti ir sutvarkyti žemės sklypą. Kai nuomininkas to nepadaro, jo lėšomis tai padaro nuomotojas arba tie pastatai, statiniai bei įrenginiai pereina nuomotojui nuosavybės teise, jeigu jie tenkina teritorijų planavimo dokumentų nustatytus reikalavimus, ir įteisinami įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad ginčo aikštelės Nr. 1, 2, 3 nėra įregistruotos, kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, t. y. jie nėra įteisinti įstatymų nustatyta tvarka. Atvirkščiai, šios aikštelės ieškovės yra apskaitytos, kaip jos ilgalaikis turtas (t. 3, b. l. 12–19), todėl yra jos nuosavybė ir jos perleidimas atsakovei pažeidžiant kitų kreditorių interesus pagrįstai pripažintas negaliojančiu. Kadangi šie statiniai nėra įteisinti įstatymų nustatyta tvarka, todėl byloje buvo išspręstas tik šio turto, kaip ieškovės ilgalaikio turto perleidimo, teisėtumo klausimas, o žemės sklypo nuomotojo reikalavimai dėl statinių išnuomotame sklype likimo pagal CK 6.557 straipsnio nuostatas, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovė, siekdama ginčo statinius įteisinti įstatymų nustatyta tvarka, kaip savo nuosavybę, turėtų tai spręsti ne turto perleidimo sandoriu, pažeidžiant kreditorių teises, bet išsprendus ginčą dėl kompensacijos, tačiau toks reikalavimas nagrinėjamojoje byloje nebuvo reiškiamas“.

Taigi, šios nutarties 10 ir 11 punkte nurodyti faktai nagrinėjamoje byloje laikytini prejudiciniais faktais ir iš naujo neįrodinėtini. Todėl ir nespręstinas iš naujo ginčas tarp šalių dėl sandorių objekto vertinimo – ar tai nekilnojamasis turtas ar tai yra nuomotojo išmokėta kompensacija už išsinuomoto turto pagerinimą, nutraukiant nuomos sutartį. Prejudiciniais faktais buvo konstatuota, kad aikštelės ieškovės apskaitoje yra apskaitytos kaip jos ilgalaikis turtas (t. 3, b. l. 12–19), todėl yra jos nuosavybė ir jų perleidimas atsakovei pažeidžiant kitų kreditorių interesus ginčijamu sandoriu buvo pripažintas negaliojančiu, taikyta restitucija natūra ir įpareigotas atsakovas UAB „Didma“ grąžinti ieškovei BUAB „Naras“ pagal 2012-06-22 PVM sąskaitą faktūrą serija NAR 856530 įsigytas aikšteles Nr. 1, 2, 3.

Taip pat byloje nustatyta, kad antstolei S. Ž. priėmus vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl restitucijos taikymo natūra vykdomojoje byloje Nr. 0076/16/01441, liko natūra ieškovei neperduotas ginčo objektas - aikštelės. Antstolė kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą ir prašė išaiškinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-103-374/2015: ar galima priimti skolininko UAB „Didma“ pasiūlytą sprendimo įvykdymą – restituciją natūra pakeičiant kompensacija pinigais; jeigu negalima, tai koks materialusis daiktas turėtų būti išreikalautas iš skolininko, vykdant sprendimą natūra, kadangi perduotinos aikštelės Nr. 1, 2, 3 yra vientisame valstybinės žemės sklype, kuriame ir anksčiau buvo užklota vientisa asfalto danga, o jai susidėvėjus prieš 2-3 mėnesius, asfalto danga perklota naujai.

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2VP-243-374/2017 konstatavo, kad aiškindamas sprendimo vykdymą, negali įsiteisėjusio teismo sprendimo išplėsti, papildyti ar kitaip keisti, o antstolė pareiškimu išaiškinti sprendimą iš esmės prašo leisti pakeisti įsiteisėjusio sprendimo rezoliucinę dalį, t.y. restituciją natūra pakeisti kompensacija pinigais. Teismas 2015 m. spalio 12 d. priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-103-374/2015 dalyje dėl restitucijos taikymo išaiškino taip: restituciją natūra pakeisti kompensacija pinigais negalima. Skolininkas privalo perduoti išieškotojui tuos daiktus, kuriuos įsigijo 2012-06-22 PVM sąskaitos-faktūros serija NAR 856530 pagrindu. Taip pat išaiškino kad, sutinkamai su LR CPK 284 str. 1 d., 765 str. 4 d., dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę prašyti teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kadangi atsakovė UAB „Didma“ aikštelių grąžinti natūra joms neišlikus negalėjo, ji kreipėsi į teismą su prašymu pakeisti minėto sprendimo vykdymą, įpareigojant atsakovę sumokėti ieškovei 2012 m. birželio 22 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą sumą pinigais (178,63 Eur). Ieškovė BUAB „Naras“ su būtinumu pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką dėl aikštelių grąžinimo natūra sutiko, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl kompensacijos sumos.

Dėl įpareigojimo grąžinti aikšteles Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 natūra ir sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo

CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. Kartu įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę teismui dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, teismo sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 str. 1 d.).

CPK 272 straipsnyje numatyta, kad teismas, priteisdamas turtą natūra, sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisto turto nėra. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-10-12 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-103-374/2015, kuriuo nuspręsta grąžinti aikšteles Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 ieškovei, nenurodyta turto vertė, kurią būtų galima išieškoti, jeigu priteisto turto – aikštelių Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 jau nebūtų. Taigi, jeigu priimant sprendimą nebuvo taikytas pirmiau nurodytas CPK 272 straipsnis ir sprendime nenurodyta grąžinamo turto vertė, tai keičiant tokio sprendimo vykdymo tvarką, ši vertė nustatoma vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir taikant restituciją, kuri atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas, nustatant vietoj nebeegzistuojančio turto, kurį turi skolininkas grąžinti, jo vertę pinigais ir nurodymas dėl šios pinigų sumos išieškojimo reiškia naujos restitucijos taikymo. Restituciją taikė teismas, priimdamas sprendimą pripažinti sandorį negaliojančiu, o atsiradus naujų aplinkybių, dėl ko šis sprendimas negali būti įvykdytas, tik pakeičiama jo vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014).

Kasacinis teismas išaiškino, kad restitucija neturėtų būti taikoma formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-317/2014). CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo UAB „Didma“ nesąžiningumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovo nesąžiningumas ginčo teisiniuose santykiuose buvo konstatuotas jau Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-475-230/2016. Nutartyje buvo nurodyta, kad apeliantė neginčijo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė esant sandorių šalių nesąžiningumo prezumpcijai, numatytai CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kai skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.). Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė jokių šią nesąžiningumo prezumpciją paneigiančių ir atsakovės sąžiningumą patvirtinančių įrodymų. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš naujo nagrinėti aplinkybių, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje sutiko su ieškovės argumentais, kad trys asfaltuotos aikštelės buvo parduotos atsakovui praėjus 10 metų nuo jų naudojimo pradžios; pardavimo metu abi šalys konstatavo, kad aikštelės yra tinkamos toliau naudoti, tai patvirtina 2012-06-22 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytas ilgalaikio turto perėmimo-perdavimo aktas (b.l. 57); aikštelės buvo perleistos atsakovui praėjus tik pusei įprastos tokių aikštelių naudojimo trukmės; todėl, ieškovo nuomone, akivaizdu, kad 2012-06-22 PVM sąskaitoje-faktūroje Serija NAR Nr. 856530 nurodyta trijų asfaltuotų aikštelių pardavimo kaina 616,75 Lt (atitinkamai 178,62 Eur) neatitiko realios aikštelių vertės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie kriterijai yra reikšmingi nustatant restitucija negrąžinto turto vertę. Tuo tarpu apeliantas savo argumentus sieja tik su 2012-06-22 PVM sąskaitoje faktūroje serija NAR 856530 nurodyta aikštelių Nr. 1, 2, 3 kaina, kurią nesąžiningomis pripažintos sandorio šalys nurodė, sudarydamos ieškovės ilgalaikio turto perleidimo sandorį. Nėra pagrindo nesutikti su ieškovės atsiliepimo argumentais, kad ilgalaikio turto buhalterinis nusidėvėjimas vertinant pagal normatyvus, nustatytus Pelno mokesčio įstatyme, neatspindi realios turto vertės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ginčo turtą pagal UAB „Sistela“ statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus ir aikštelių likutinę vertę sandorio dienai nustatė 9708,52 Eur.

Apeliantas net neginčijo UAB „Sistela“ statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvų pagrindu apskaičiuotos aikštelių likutinės vertės, nes nepripažino ginčo objekto, kaip ieškovės turto, nurodydamas, kad turėjo būti vertinama ne kelio danga, o tik „užlopytos“ jos vietos. Pažymėtina, kad ir sprendžiant klausimą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Šiuo atveju apeliantas nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė restitucijos pagrindu neperduoto turto vertę, todėl įrodinėjimo pareigos jis neįvykdė, ko nagrinėjamu atveju nekonstatuotina dėl atsakovės procesinio elgesio.

Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą, todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis paliktina nepakeista (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

23. Atskirąjį skundą atmetus, iš pareiškėjo UAB „Didma“ ieškovui BUAB „Naras“ priteistinos jo turėtos 200 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto UAB „Didma“, į. k. 151214459, 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui BUAB „Naras“, į. k. 151133110.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.