Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. atstovės advokatės Vaidos Genaitytės apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį ir jam paskirta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, V. Ž. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam nustatyta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir V. Ž. paskirta subendrinta galutinė ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, šią atliekant atviroje kolonijoje.

Nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir iš V. Ž. priteista: R. L. naudai – 10 000 Eur (dešimt tūkstančių Eur) neturtinei žalai ir 534,62 Eur proceso išlaidoms atlyginti; A. L. naudai – 10 000 Eur (dešimt tūkstančių Eur) neturtinei žalai ir 515,00 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

11. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko atsakomybė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Įstatyme nenumatyta CK 6.248 straipsnio 1 dalies išimčių neteisėto transporto priemonės perdavimo vairuoti atvejais, kai pažeidžiami Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio, KET 14 punkto reikalavimai. Dėl to asmens, perdavusio vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui, kaltė dėl to perdavimo yra preziumuojama. Civilinės atsakomybės kontekste asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Aukščiausiojo Teismo šiuo aspektu formuojama praktika rodo, kad transporto priemonės valdytojas, leidęs vairuoti neturinčiam teisės (neblaiviam asmeniui), civilinės atsakomybės požiūriu laikomas kaltu ne tik tais atvejais, kai jis žinojo, bet ir tada, kai nežinojo, tačiau galėjo apie tai (neblaivumas) žinoti. Galėjimas žinoti, kad asmuo vairavo automobilį neturintis teisės (neblaivus), nustatomas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016).

11.2. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, siekiant išsamiau išsiaiškinti aplinkybes, kurios leistų padaryti neginčijamą išvadą, ar L. Ž. galėjo žinoti, kad jai priklausančią transporto priemonę sūnui V. Ž. perdavė jam būnant neblaiviam, buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausiant kaltinamąjį V. Ž. ir civilinę atsakovę L. Ž..

11.4. L. Ž. apklausta apeliacinės instancijos teisme taip pat patvirtino jau anksčiau nurodytas aplinkybes apie tai, kad automobilį registravo savo vardu, tačiau juo važinėjo sūnus, nes ji netgi neturi teisės vairuoti. Sūnus šiuo automobiliu ją vežiodavo jos reikalais. Sūnus pilnametis, gyveno su jais viename name, tačiau antrame aukšte, į kurį iš koridoriaus yra atskiras įėjimas. Žinojo, kad sūnus buvo baustas už KET pažeidimus, kad buvo atimtos teisės, į tai reagavo neigiamai. Pasitikėjo sūnumi, žinojo kad kai buvo atimta teisė vairuoti, jis nevažinėjo. Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 22 d. prieš įvykį sūnaus nematė. Patikslino, kad ir ankstesniuose paaiškinimuose nėra sakiusi, jog tą dieną matė sūnų, ji žinojo, kad jis parvažiavęs, nes matė kieme jo automobilį, tačiau jo paties nematė. Sūnus išgerdavo tik retkarčiais. Niekada nėra mačiusi sūnaus išgėrusio sėdant už vairo. Jeigu būtų mačiusi, kad sūnus ruošiasi vairuoti girtas, tikrai neleistų to daryti. Kieme būdavo ne vienas automobilis, stovėjo vyro automobilis, jos vardu registruotas automobilis, dar žentas atvažiuodavo savo automobiliu, sūnų atvažiuodavo pasiimti draugai.

11.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad L. Ž. pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies bei KET 14 punkto reikalavimus, įtvirtinančius draudimą duoti vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims ar neturintiems tokios teisės asmenims ir dėl to jos atsakomybė kyla pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kurią numato CK 6.246 straipsnio 1 dalis. Tokiu apeliacinio skundo teiginiu, ginčijant aplinkybę, ar L. Ž. buvo pakankamai rūpestinga ir atidi, turėdama pareigą pasirūpinti, kad jos nuosavybėje esanti transporto priemonė būtų valdoma saugiai ir, kad jos nevairuotų neblaivūs asmenys, yra preziumuojama, jog V. Ž. iš namų L. Ž. priklausančiu automobiliu išvažiavo neblaivus. Tačiau kolegija, greta apeliaciniame skunde paminėtų aplinkybių įvertinusi ir kitas, taip pat susijusias su šios L. Ž. keliamos pareigos įgyvendinimo galimybe, teigia, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, galinčių neabejotinai teigti, jog V. Ž. išvažiuodamas iš namų, jau buvo tiek neblaivus, kad pagal teisės normų reikalavimus neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės, taigi ar apskritai yra pagrindo teigti, kad valdymo perdavimas buvo neteisėtas. Kaip minėta, V. Ž. pripažino, kad 2014 m. lapkričio 22 ryte važiavo pas draugą, kur gėrė alkoholį, tuomet grįžo namo, pamiegojo ir vakare vėl išvažiavo, nuvažiavo pas pusbrolį, ten pabuvo, kur gėrė alaus ir po to su pusbroliu ir draugais išvažiavo, kuomet netrukus ir įvyko avarija. V. Ž. teigė, kad išvažiuodamas iš namų pas pusbrolį nesijautė girtas. Tokius parodymus kaltinamasis davė nuo pat tyrimo pradžios, jie niekuo nepaneigti, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Taigi, nėra jokių neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų, kad įvykio dieną, išvažiuodamas iš namų, V. Ž. buvo neblaivus.

11.6. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, net ir laikant, kad kaltinamasis 2014 m. lapkričio 22 d. vakare, išvažiuodamas iš namų buvo tiek neblaivus, kad neturėjo teisės vairuoti, greta apeliaciniame skunde paminėtų aplinkybių įvertinusi ir kitas, taip pat susijusias su aukščiau aptartos L. Ž. keliamos pareigos įgyvendinimo galimybes, nėra pakankamai duomenų, galinčių neabejotinai teigti, jog ji, 2014 m. lapkričio 22 d., perduodama jai nuosavybės teise priklausantį automobilį naudotis V. Ž., turėjo galimybę įsitikinti, kad jis yra neblaivus.

11.7. Kaip nustatyta bylos duomenimis, automobilio ,,VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė L. Ž. suteikė teisę šia transporto priemone neterminuotai naudotis V. Ž. (t. 1 b. l. 128). Ikiteisminio tyrimo ir viso bylos tyrimo teisme metu L. Ž. paaiškino, kad automobilį pirko už savo ir vyro, t. y. šeimos pinigus, šiek tiek prisidėjo ir sūnus. Pirko jį savo tikslams, todėl ir registravo savo vardu, tačiau pati neturėjo vairuotojo pažymėjimo, todėl suteikė teisę sūnui V. Ž. jį valdyti. Jis L. Ž. vežiodavo įvairiais reikalais. Kaip matyti iš šios ir kaltinamojo parodymų visumos, V. Ž. gyveno viename name su tėvais, todėl L. Ž. buvo patogu pavesti sūnui valdyti jai priklausančią transporto priemonę, nes ji turėjo galimybę pasinaudoti jo, kaip turinčio teisę vairuoti transporto priemonę asmens, pagalba. Kadangi V. Ž. yra pilnametis, turi vairuotojo pažymėjimą, jo žinioje, kaip dažniausiai besinaudojančiu šiuo automobiliu, buvo automobilio dokumentai bei užvedimo rakteliai, šiuo automobiliu jis važinėjo ne tik motinos, bet ir savo reikalais. Šios aplinkybės, apibūdinančios automobilio savininkės ir jo valdytojo nusistovėjusius bendravimo santykius, rodo, kad nors jie ir gyveno viename name, tačiau jiems gyvenant namo skirtinguose aukštuose, L. Ž. neturėjo realios galimybės kiekvieną kartą pamatyti, kada jos sūnus V. Ž. išeina iš namo ir paklausti, ar jis žada vairuoti automobilį ir įvertinti, ar jis yra blaivus. Kaip nurodė pati civilinė atsakovė, įvykio dieną, t.y. 2014 m. lapkričio 22 d., ji sūnaus nematė, tik matė jo automobilį išvažiuojantį iš kiemo, paskui grįžtantį, o kai dar kartą jis išvažiavo, tik girdėjo užvesto variklio garsą, tačiau nematė, ar automobilis į kiemą įvažiuoja ar išvažiuoja ir apskritai, koks tai automobilis, nes, be sūnaus, dar važinėja ir vyras su savo automobiliu, atvažiuoja žentas, sūnaus draugai. Galimybę sutikti į lauką išeinantį sūnų ji turėtų tik tuo pat metu būdama bendrame koridoriuje prie įėjimo į namą. Taigi, akivaizdu, kad L. Ž. tiek kitais, tiek ir šiuo atveju, būdama pirmojo aukšto, kur ji gyvena, kambariuose, neturėjo galimybės pamatyti, kaip sūnus išeina iš namo ir sėda į automobilį ir kokios būklės jis tai daro.

11.8. Skunde apeliantų atstovė nurodo, kad V. Ž. nuolat buvo baudžiamas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, ko L. Ž., gyvendama kartu su sūnumi, negalėjo nežinoti ir dėl to jos elgesys perduodant jam valdyti transporto priemonę vertintinas kaip itin nerūpestingas ir neatsakingas. Kolegija su tokia išvada nesutinka. L. Ž. neneigė žinojusi, kad sūnus buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kad jam buvo atimtos teisės, į tai reagavo neigiamai, tačiau pasitikėjo sūnumi, nes kai buvo atimta teisė vairuoti, jis automobilio nevairavo. Pati L. Ž. niekada nematė sūnaus vairuojančio neblaivaus ir apskritai retai jį matė išgėrusį, alkoholiu jis nepiknaudžiavo, tą patvirtino ir pats V. Ž., už vairavimą neblaiviam jis baustas nebuvo, todėl šios aplinkybės negalėjo jai duoti pagrindo manyti, jog sūnus važinėja neblaivus ir dėl to jausti pareigą nuolatos jį stebėti bei kontroliuoti. Vertinant 11.7. punkte išdėstytas aplinkybes, realiai sukontroliuoti, ar V. Ž. iš namų išvažiuoja būdamas tokios būsenos, jog galėtų teisėtai vairuoti transporto priemonę, t. y., kaip teigiama skunde būti pakankamai rūpestinga ir atsakinga, ji galėjo tik savo žinioje turėdama automobilio užvedimo raktelius. Tačiau, kaip jau minėta, L. Ž. automobilį pirko ir pavedė jį sūnui valdyti dėl savo poreikių tenkinimo, tokiu būdu leido jam juo naudotis, todėl akivaizdu, kad situacija, kai kiekvieną kartą, prireikus važiuoti kaltinamajam ar civilinei atsakovei, jie abu būtų namuose ir pastaroji galėtų įsitikinti, jog transporto priemonės perdavimas yra teisėtas, yra galima tik teoriniu aspektu, o realiose gyvenimiškose situacijose praktiškai neįmanoma.

11.9. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytais duomenimis nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog dėl įvykusio eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, yra ir automobilio savininkės L. Ž. kaltės ir, kad jos veiksmai teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusia žala, už kurią ji, kaip padidinto pavojaus šaltinio savininkas, turėtų atsakyti solidariai kartu su V. Ž.. Dėl šių priežasčių nepagrįsti jos atžvilgiu nukentėjusiųjų pareikšti ieškininiai reikalavimai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl neturtinės žalos dydžio

12. Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų atstovė prašo teismą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti pilnai. Apeliantės vertinimu, Vilkaviškio rajono apylinkės teismas per didelę reikšmė skyrė kaltinamojo V. Ž. turtinei padėčiai, kas šiuo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Skunde teigiama, kad neturtinės žalos atlyginimo klausimą pirmos instancijos teismas išsprendė neteisingai, nes visiškai neatsižvelgė į padaryto pažeidimo pasekmes, į pažeistos vertybės svarbą, į neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtį. Apeliantė savo prašymą argumentuoja nuorodomis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, ir teigia, kad šioje byloje teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio panašios kategorijos bylose.

12.1. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai visa apimtimi negali būti pritaikomas, nes pinigais neturtinės žalos tiksliai įvertinti neįmanoma. Atlygintinos neturtinės žalos ribų įstatymas nenustato, todėl spręsdamas šį klausimą teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, leidžiančiais konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, t. y. žalos dydį ir jos pasekmes, ją padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat atsižvelgiama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir į teismų praktiką panašiose bylose.

12.2.Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant neturtinės žalos dydį ir jo priteisimą nukentėjusiesiems, pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus ir specifines bylos aplinkybes. Apylinkės teismas įvertino tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, dėl kurio kilo sunkūs padariniai – žuvo žmogus, – mama ir žmona, tai neabejotinai sukėlė skaudžias emocines ir dvasines kančias nukentėjusiesiems, kuriuos su ja siejo glaudus emocinis ryšys. Sutiktina, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus gyvybės atėmimo atveju yra žalos padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas. Taigi, nustatant teisingą kompensaciją už sukeltus dvasinius išgyvenimus, būtina daug dėmesio skirti įstatyme nustatytiems kriterijams ir bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad R. L. dėl žmonos, o A. L. dėl motinos žūties patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, kurie pagal CK 6.250 straipsnį pripažįstami neturtine žala, išreikšta pinigais. Kaip matyti iš bylos duomenų, žuvusiosios sūnus yra pilnametis, sukūręs šeimą, gyveno atskirai nuo motinos, kitame mieste. Šios aplinkybės nepaneigia jo patirtų išgyvenimų dėl motinos žūties, tačiau ši situacija negali būti tapatinama su tomis, kai žūsta motinos vaikų, kurie yra dar nepilnamečiai, ar neturi savo šeimų, gyvena su tėvais. Dėl R. L. patirtos žalos šiuo atveju negalima neįvertinti tos aplinkybės, kad jų su žuvusiąja santuoka truko vos ketverius metus ( t. 1, b. l. 47), bendrų vaikų jie neturėjo. Pagal teismų formuojamą praktiką, kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) iki 55 244 Lt (16 000 Eur) (žuvusiojo vaikui) ir nuo 15 000 Lt (4 344,30 Eur) iki 65 603 Lt (19 000 Eur) (žuvusiojo sutuoktiniui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-243-648/2015 ir kt.).

12.3. Nesutiktina su skundo teiginiu, jog apylinkės teismas kaip lemiamą kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, išskyrė žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Kaip jau minėta, pagal įstatymo nuostatas, žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra vienas iš kriterijų ir šiuo konkrečiu atveju teismas jo nelaikė prioritetiniu, o vertino kitų nustatytų aplinkybių kontekste. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas turi laikytis šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų, kurių taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į civilinio ieškovo, bet ir į atsakovo interesus. Be to, abiem šalims yra svarbus teismo sprendimo įvykdymo veiksmingumas, kai įvertinamas žalą padariusio asmens pajėgumas išmokėti teismo nustatytą kompensaciją už kitam asmeniui padarytą neturtinę žalą. Neadekvačiai didelių piniginių sumų priteisimas iš vidutines pajamas gaunančio fizinio asmens gali jam tapti nepakeliama našta, kuri prilygtų nubaudimui, o neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, siekiama tikslo ne pagerinti žmogaus turtinę padėtį, o kompensuoti asmens negatyvius išgyvenimus. Taip pat neturtinė žala yra materialinis atlygis, kurį nukentėjusieji teisėtai tikisi gauti, tačiau priteisus sumą, kuri dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota, bus diskredituojamas paties neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo, toks sprendimas nepateisins pagrįstų nukentėjusiųjų lūkesčių. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Ž. jaunas, darbingas asmuo, tačiau nuolatinio darbo, o tuo pačiu ir pajamų neturi, gyvena pas tėvus, yra jų išlaikomas. 2016 m. vasario 12 d. nuteistasis sukūrė šeimą, kurioje auga mažametis vaikas – sūnus Kevinas, gim. 2016 m liepos 29 d. (t. 4, b. l. 127-128). Taigi, realių galimybių atlyginti priteistą neturtinę žalą tokioje apimtyje, kiek to prašo nukentėjusieji, įvertinus pasikeitusią V. Ž. šeimyninę padėtį ir mažamečio vaiko interesus, nėra. Pažymėtina, kad patenkinus apeliacinį skundą dėl ieškinio neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiųjų ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio neatitiktų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, be to, būtų nutolta nuo besiformuojančios teismų praktikos panašiose bylose. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo ir konstatuoja, kad teismas CK 6.250 straipsnio reikalavimų nepažeidė, pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų šiuo klausimu teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, vadovavosi teismų praktika tos pačios kategorijos bylose, įvertino neturtinės žalos dydžiui reikšmingų aplinkybių visumą ir atsižvelgdamas į abiejų šalių, tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, sumažino nukentėjusiųjų prašytas priteisti sumas. Nėra pagrindo konstatuoti, kad priteistos sumos prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei teismų praktikai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. atstovės advokatės Vaidos Genaitytės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.