Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi byloje Nr. T-506-939/2020 nustatyta bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė A. B. paskirta – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams. Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartyje nurodytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d., nuo 2020 m. sausio 23 d. iki 2020 m. sausio 24 d. (viena para, prilyginant vienai dienai laisvės atėmimo) bei sulaikymo ir suėmimo laikotarpis šioje byloje nuo 2022 m. vasario 2 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. kovo 31 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-375-1046/2022 paskirta bausme, ir galutinė bausmė R. M. paskirta – laisvės atėmimas 3 (trejiems)metams. Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. kovo 31 d. baudžiamajame įsakyme nurodytas sulaikymo laikas nuo 2021 m. lapkričio 27 d. iki 2021 m. lapkričio 28 d. (dvi paros, prilyginant dviem dienoms laisvės atėmimo) bei sulaikymo ir suėmimo laikotarpis šioje byloje nuo 2022 m. vasario 2 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteista solidariai iš A. B. ir R. M. A. V. 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliaciniai skundai atmestini

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Nuteistieji A. B. ir R. M. apeliaciniais skundais nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir prašoma jų veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

7. Taigi, šiuo atveju yra svarbu aptarti vagystės ir plėšimo atribojimo kriterijus. Pažymėtina, kad plėšimas nuo vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad šiuo atveju A. B. ir R. M. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Pagrindo perkvalifikuoti jų veiką į BK 178 straipsnio 2 dalį nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nepilnamečio nukentėjusiojo A. V. parodymus, ir baudžiamojo proceso pažeidimų, pripažįstant A. B. ir R. M. kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nepadarė.

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. tvirtina, kad A. V. atžvilgiu jokio smurto nebuvo, jis tik buvo kartu su A. M.. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde kelia versiją, kad jis pripažįsta pavogęs pinigus, kuriuos jam į rankas padavė pats A. V.. Taigi apeliaciniais skundais abu nuteistieji neigia naudoję fizinį smurtą nukentėjusiojo A. V. atžvilgiu, tvirtindami, kad A. V. pats padavė pinigus R. M. į rankas. Skunduose teigiama, kad šiuo atveju R. M. ir A. B. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistųjų keliama versija, kadangi ją paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

10. Nepilnametis nukentėjusysis A. V. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad atvažiavo jo mamos draugas R. ir A.. Jie jam pasakė, kad atvežė lauktuvių. Paklausė, kodėl neatvažiavo mama, jie pasakė, jog mama namuose pečių prižiūri. Jie tarpusavyje pakalbėjo rusiškai, ką jie kalbėjo, jis nesuprato. Tada A. griebė jį už rankos ir ištempė į lauką. Jis bandė priešintis ir nueiti į vidų pažiūrėti ką veikia R.. A. jam užsuko ranką, jam skaudėjo, todėl jis nesipriešino. Už 10 minučių R. grįžo, pasakė, kad padėjo jam lauktuves ant fotelio. Jie atsisveikino ir greitai išėjo. Buvo atvažiavęs taksi. Parėjęs į vidų pamatė, kad yra išbarstyti pinigai, jis greitai paskambino dėdžiui, pasakė, kad jį laikė ir apvogė, bėgo juos gaudyti, bet taksi nuvažiavo. Nukentėjusysis A. V. tvirtino, jog jis nežinojo, kur dėdė R. laiko pinigus, nėra matęs kaip dėdė deda pinigus į spintelę. Taip pat nukentėjusysis A. V. parodė, kad tą dieną su A. ar R. nebendravo, tą dieną su mama nekalbėjo, jai nesakė, kad globėjas turi pinigų. Šiuos savo parodymus nukentėjusysis A. V. patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusysis A. V. nurodė, kad jis buvo labai išsigandęs kai jį ištempė į lauką. Jis nežinojo kur globėjas namuose laiko pinigus. Nematė kas, kokiu būdu ir iš kur paėmė pinigus, nes jį buvo išvedę. Jis iki tos dienos, kai R. ir A. buvo atvažiavę, jis buvo bendravęs tik su R., kai būdavo pas mamą. Su A. iki to įvykio bendrauti neteko. Prieš atvažiuojant R. ir A., per „messendžerį“ su A. nebendravo ir nėra bendravęs. Taigi nukentėjusysis A. V. tiek apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ir duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, nuosekliai tvirtino, kad A. B. jam sugriebęs už rankos ištempė į lauką ir jam priešinantis, A. B. užsuko ranką, jam skaudėjo, o tuo metu R. M. nuėjo į kambarį, jam grįžus, abu įlipo į taksi automobilį ir išvažiavo.

11. Be to, nukentėjusiojo A. V. nurodytas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis R. T., kuris parodė, kad jam paskambino verkdamas jo globotinis A. V., tačiau jis nesuprato kas įvyko, todėl grįžo namo. Grįžęs namo rado išplėštą spintelę, dėžutę, kur jis laikė pinigus. A. buvo isterijoje, sakė, jog jis nekaltas, sakė, kad jam suko ranką, matė ant vaiko rankos paraudimą. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad A. nurodė asmenis, kuriuos atvežė taksi vairuotoja L., tada jis paskambino policijai.

12. Iš PRĮR įvykio suvestinės matyti, kad R. T. pranešdamas apie įvykį taip pat nurodė, kad atvažiavę du vyrai, globotinio mamos pažįstami, su taksi, vairuotoja L., išmetė globotinį iš namų, išlaužė užrakintą spintelę ir pavogė pinigus. Globotinis vaikas išgąsdintas, verkia. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusysis R. T. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, patvirtindamas, kad A. B. laikant jo globotinį už rankos, R. M. buvo nuėjęs į namo vidų, o jam grįžus, jie išvažiavo taksi automobiliu.

13. Kelmės rajono policijos komisariato tyrėjo D. R. tarnybiniame pranešime taip pat užfiksuota, kad nukentėjusysis A. V. pasakė, kad R. M. ir A. B. norėjo įeiti į namus, tačiau jis neleido, pasakė, kad nėra globėjo R. T., todėl į vidų įeiti negali. Visi buvo tuo metu lauke. A. B. laikė jį už rankos, kad negalėtų įeiti į namo vidų, o R. M. tuo metu buvo viduje. Jis prašė paleisti ranką, tačiau A. B. rankos nepaleido ir patempė link savęs. Išėjus R. M., įėjęs į vidų, pamatė, kad dega šviesa pas globėją kambaryje. Nuėjęs pažiūrėti pamatė, kad kambaryje atidaryta spintelė ir ant lovos mėtosi plastikinė dėžutė su centais. Suprato, jog plastikinėje dėžutėje buvo laikomi pinigai, o minėti asmenys juos paėmė ir išėjo. Tuomet greitai išbėgo iš namų vytis R. M. ir A. B., tačiau jie jau buvo įsėdę į taksi automobilį, kuris laukė netoli namų, ant kelio. Bėgo paskui taksi automobilį ir šaukė, kad sustotų, atiduotų pinigus, tačiau taksi vairavusi moteris nesustojo ir nuvažiavo toliau. Grįžęs namo iš karto paskambino globėjui ir pranešė, kas atsitiko.

14. Įvertinus tai kas išdėstyta, matyti, kad nepilnamečio nukentėjusiojo A. V. parodymai, tiek jį apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek jam duodant parodymus apeliacinės instancijos teisme, dėl esminių įvykio aplinkybių, kad A. B. sugriebė jam už rankos, ištempė iš namo į lauką, ten laikė už rankos ir ją suko, taip sukeldamas jam fizinį skausmą ir atimdamas galimybę priešintis, o tuo metu R. M. buvo kambaryje, kur išlaužęs rakinamos spintelės spyną, iš spintelėje buvusios dėžutės pagrobė nukentėjusiajam R. T. priklausančius pinigus, nekito, buvo nuoseklūs. O tai, kad nukentėjusysis skirtingai nurodė aplinkybes, ar jis buvo ištemptas į lauką, ar į prieangį, kaip R. M. įėjo į namą, kas ir kaip nunešė maišelį į namo vidų, ar pirma paskambino globėjui, ar pirmiau vijosi A. B. ir R. M., kurie nuvažiavo taksi automobiliu, ir tada skambino globėjui, įvertinus nukentėjusiojo amžių, jo sveikatos būklę, teisėjų kolegijos sprendimu nesukelia abejonių dėl nepilnamečio nukentėjusiojo duotų parodymų teisingumo, kurie, kaip minėta, dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs. Tuo tarpu nuteistieji A. B. ir R. M., siekdami pateisinti savo atliktus veiksmus, sušvelninti atsakomybę, kėlė versiją, kad A. V. pats padavė pinigus R. M. į rankas, tačiau ji paneigta byloje surinktais įrodymais. Taip pat tiek A. V., tiek ir R. T. parodymais, jog rakinamos spintelės užraktas iki įvykio nebuvo išlaužtas, paneigiama nuteistojo R. M. keliama versija, kad A. V. jam buvo sakęs, jog su peiliu ruošiasi išlaužti seifą, ką jis ir padarė, jog nuo to laiko seifo užraktas buvo sugadintas.

15. Nors byloje esantis duomenys patvirtina, kad dieną prieš įvykį R. M. ir A. V. bendravo vaizdo ir garso skambučiu per „messenger“ programėlę, tačiau, kaip nurodė apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. V., vaizdo skambučiais jis skambindavo mamai ir su ja kalbėdavosi, o R. M. nebent to pokalbio metu kažką pasakydavo. Taip pat nukentėjusysis A. V. paneigė, kad jis su A. B. per „messenger“ programėlę nebendravo, nes iki įvykio jo nebuvo matęs. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurios paneigtų šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes.

16. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. B. ir R. M. veikdami bendrininkų grupe, įgyvendindami išankstinį sumanymą, visiškai realizavo nusikalstamos veikos požymius, t. y. naudojo fizinį smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį, sugriebė jam už rankos, ištempė į lauką, laikė už rankos, ją suko taip sukeliant ne tik fizinį skausmą bet ir atimant galimybę pasipriešinti, įsibrovė į patalpą ir išlaužus rakinamos spintelės užraktą, pagrobė nukentėjusiajam R. T. priklausančius pinigus. Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ir nuteistųjų A. B. ir R. M. nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai ir jie pagrįstai nuteisti dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, todėl perkvalifikuoti jų veiksmus į BK 178 straipsnio 2 dalį, nėra jokio pagrindo.

Dėl BK 64¹ straipsnio taikymo

17. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis prisipažino buvęs kartu su R. M., o apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. tvirtina, kad jis prisižino pavogęs pinigus, kuriuos jam į rankas padavė pats A. V., todėl prašo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Tačiau su šiais apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

18. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtos įstatymo nuostatos taikomos esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

19. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems.

20. Nagrinėjamu atveju sutrumpintas įrodymų tyrimas negalėjo būti atliktas, nes tai būtų prieštaravę įstatymo reikalavimams. Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje nei vienas iš kaltinamųjų savo kaltės nepripažino, dėl ko buvo nutarta kviesti liudytojus ir bylą nagrinėti bendra tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog šiuo atveju nebuvo BPK 273 straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikyti nuteistiesiems A. B. ir R. M. BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jiems paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu.

21. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme duotų nuteistųjų A. B. ir R. M. parodymų, jie neigė įvykdę plėšimą, t. y. panaudojus prieš mažametį nukentėjusįjį fizinį smurtą buvo įsibrauta į patalpą ir pagrobtas svetimas turtas, nors šios aplinkybės byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma yra nustatytos. Tai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. M. savo kaltę pripažino tik iš dalies, o A. B. savo kaltę neigė, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatų ir trečdaliu mažinti bausmės nuteistiesiems. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo daryti išvadą, jog nuteistieji A. B. ir R. M. visiškai prisipažino padarę nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteisti skundžiamu nuosprendžiu.

Dėl proceso išlaidų

22. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiajam A. V. buvo skirtas atstovas advokatas Vytautas Kupcikevičius. Apeliacinės instancijos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022-11-29 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad nukentėjusiajam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 466,28 Eur (4 t., b. l. 113–116).

23. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į turtinę padėtį, gali šių išlaidų nuteistiesiems nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Baudžiamosios bylos duomenimis nors nuteistieji ir nedirba, turto neturi, tačiau yra darbingo amžiaus, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas tenkintinas ir solidariai iš nuteistųjų A. B. ir R. M. priteistinos nurodytos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusiojo A. V. atstovavimo.

24. BPK 103–105 straipsniai numato, kad proceso išlaidomis pripažįstama liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėti pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti. Byloje pateikta 2022-11-09 pažyma patvirtina, kad nukentėjusiajam R. T. už jo patirtas kelionės išlaidas buvo išmokėti 7,57 Eur iš teismo sąskaitos (4 t., b. l. 118, 119), todėl šios išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos solidariai iš nuteistųjų A. B. ir R. M..

25. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022-11-09 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2022-10-10 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (4 t., b. l. 75–78, 90–94). Pažymose nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį R. M. sudaro 310,40 Eur, ginant nuteistąjį A. B. sudaro 210,00 Eur, ir jos priteistinos iš nuteistųjų valstybės naudai.

26. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

27. Atsižvelgdamas į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų R. M. ir A. B. apeliacinius skundus, kurie atmetami kaip nepagrįsti, nuteistieji R. M. ir A. B. nors šiuo metu ir nedirba, tačiau yra darbingo amžiaus, todėl apeliacinės instancijos teismas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir jas priteisia iš nuteistųjų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš nuteistojo R. M. prašoma valstybės naudai priteisti pinigų suma – 310,00 Eur, iš nuteistojo A. B. – 210,0 Eur, žymiai nuteistųjų turtinės padėties nepaveiks, šios sumos už jiems suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvačios.

28. Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistųjų R. M. ir A. B. apeliacinius skundus ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. B. ir R. M. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti solidariai iš nuteistųjų A. B. ir R. M. valstybės naudai 466,28 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 28 euro centus) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų patirtų atstovaujant nukentėjusiojo A. V. interesus.

Priteisti solidariai iš nuteistųjų A. B. ir R. M. valstybės naudai 7,57 Eur (septynis eurus 57 euro centus) už nukentėjusiojo R. T. turėtas išlaidas kelionei.

Išieškoti iš nuteistojo A. B. 210 Eur (du šimtus dešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Išieškoti iš nuteistojo R. M. 310 Eur (tris šimtus dešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.