Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ardovitė“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjai nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą (duomenys neskelbtini) Eur PVM, (duomenys neskelbtini) Eur PVM delspinigių ir (duomenys neskelbtini) Eur PVM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje ir MGK byloje Nr. 7-146/2016 (toliau – ir MGK byla) surinktais rašytiniais įrodymais, atsakovės atstovo paaiškinimais nustatyta, kad Vilniaus AVMI, vykdydama 2012 m. rugpjūčio 14 d. mokestinio patikrinimo pavedimą (MGK byla, 2 t., b. l. 55–60), atliko pareiškėjos PVM mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. ir 2016 m. sausio 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65) FR0680-34 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (MGK byla, 1 t., b. l. 133–143). Patikrinimo metu Vilniaus AVMI, įvertinusi Specialisto išvadoje Nr. 1 ir Specialisto išvadoje Nr. 2 nustatytus faktus, atsižvelgdama į mokesčių administratoriaus surinktą ir pareiškėjos pateiktą informaciją, nusprendė, kad tikrinamuoju laikotarpiu Tiekėjo vardu pareiškėjai įformintose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai tarp pareiškėjos ir Tiekėjo neįvyko, t. y. Tiekėjas realiai nedalyvavo 546 transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriuose už (duomenys neskelbtini) Lt ir (duomenys neskelbtini) Lt PVM (iš viso už (duomenys neskelbtini) Lt), jo vardu surašyti dokumentai sudarė galimybę pareiškėjai sukurti nepagrįstą PVM atskaitą. Vietos mokesčių administratorius, konstatavęs, jog pareiškėja pagal Tiekėjo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė (duomenys neskelbtini) Lt pirkimo PVM ir tuo sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, Patikrinimo aktu apskaičiavo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) Eur) PVM.

Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjos rašytines pastabas dėl jo, 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-191 patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą (duomenys neskelbtini) Eur PVM, apskaičiavo (duomenys neskelbtini) Eur PVM delspinigius ir skyrė 10 proc. dydžio (duomenys neskelbtini) Eur PVM baudą (MGK byla, 1 t., b. l. 103–110).

Pareiškėja dėl minėto Vilniaus AVMI sprendimo inicijavo mokestinį ginčą, kurį išnagrinėjusios ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos – VMI ir MGK – (atitinkamai, 2016 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. 69-71 (MGK byla, 1 t., b. l. 63–39) ir 2017 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. S-117 (7-146/2016) (MGK byla, 15 t., b. l. 103–123)) palaikė vietos mokesčių administratoriaus poziciją ginčo klausimais, konstatuodamos, kad pareiškėja neturi teisės į PVM atskaitą pagal Tiekėjo vardu laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes ūkinės operacijos neįvyko šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis, o pareiškėja ne tik žinojo (turėjo žinoti), kad, įsigydama prekes iš Tiekėjo, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM, bet ir pati dalyvavo sukčiavime PVM (pati organizavo ir faktiškai dalyvavo sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM, Tiekėjas realiai nedalyvavo transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriuose, jo vardu buvo tik surašomi dokumentai). Atsižvelgdamos į tai, VMI ir MGK savo sprendimais patvirtino vietos mokesčių administratoriaus nurodymą pareiškėjai sumokėti (duomenys neskelbtini) Eur PVM ir su juo susijusias sumas.

Pažymėtina, kad PVM atskaita patenka į Europos Sąjungos teisės reguliavimo sritį. Būtent – PVM atskaita yra pagrindinis Europos Sąjungos PVM sistemos elementas, o teisė atskaityti PVM yra pagrindinė ir svarbiausia mokesčio mokėtojo teisė. PVM atskaitos sistema yra pagrindinė priemonė, kuria yra įgyvendinamas svarbiausias PVM principas – neutralumo principas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo PVM tvarka buvo harmonizuota Europos Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu tapo 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas bei vėliau ją pakeitusi PVM direktyva.

Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis PVM direktyvos nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant ESTT suformuotomis taisyklėmis (žr. LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-140-602/2017, 2018 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2812-602/2018).

LVAT nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba; 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos.

Taigi teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo (turėjo žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. Remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-199/2012, 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-371/2013, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-389-556/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2812-602/2018, 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1562-602/2019).

Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl teisės aiškinimo ir iš esmės bylos baigtis priklauso nuo surinktų įrodymų vertinimo. Mokesčių administratoriui neigiant pareiškėjos teisę į PVM atskaitą tuo pagrindu, kad pareiškėja ne tik žinojo (turėjo žinoti), jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM, bet ir pati dalyvavo sukčiavime PVM, buvo suponuota pareiga tai pagrįsti, o pareiškėjai teigiant priešingai – tai įrodyti faktiniais duomenimis. Teismas pabrėžia, jog mokesčių administratoriaus nurodyta aplinkybė, kad Tiekėjo pareiškėjai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos neįvyko tokiomis sąlygomis, kurios atvaizduotos šiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, nėra pagrindas riboti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą (žr. LVAT 2016 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1206-438/2016, 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-442/2019).

Patikrinus administracinėje ir MGK byloje surinktus įrodymus, spręstina, kad bylos faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog pareiškėja ne tik žinojo (turėjo žinoti), kad, įsigydama prekes pagal Tiekėjo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su Tiekėjo atliktu sukčiavimu PVM srityje, bet ir pati sukčiavo PVM srityje, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į PVM atskaitą pagal Tiekėjo vardu laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už transporto priemonių įsigijimą.

Pasisakant dėl vienos iš teisę į PVM atskaitą ribojančių aplinkybių, t. y. pareiškėjos žinojimo arba turėjimo žinoti, kad, įsigydama prekes, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su Tiekėjo atliktu sukčiavimu PVM srityje, visų pirma, privalu įrodyti Tiekėjo sukčiavimą PVM srityje.

Aplinkybę, kad Tiekėjas sukčiavo PVM, patvirtina Tiekėjo direktoriaus K. M. apklausos. Įtariamuoju FNTT pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjos apklaustas K. M. nurodė, kad 2011 m. pabaigoje susipažino su lenku P. B. (P. B.), kuris pasiūlė nupirkti ir vėliau nupirko K. M., tarpininkaujant Tiekėjui, pardavinėjamą vilkiką. Minėtas asmuo pasiūlė jam užsidirbti, įforminant Tiekėjo vardu vilkikų pirkimus ir pardavimus. Po to, kai Piotras ir Lenkijos pilietis M. K. (M. K.), su kuriuo K. M. supažindino Piotras, telefonu informuodavo K. M. apie tai, kad reikia įforminti vilkikų pirkimą, K. M. vykdavo į sutartas vietas pasirašyti lenkų kalba surašytų sąskaitų faktūrų. K. M. teigimu, jis suprato, kad pagal šiuos dokumentus Tiekėjas įsigyja vilkiką iš Lenkijos pardavėjo. Tačiau realiai jokių apmokėjimų K. M. neatliko, jis nematydavo, kaip buvo atsiskaitoma už vilkikus. Lenkų vairuotojų į Lietuvą atvairuotiems vilkikams K. M. VĮ „Regitra“ „išimdavo“ Tiekėjo vardu tranzitinius numerius. Ten pat susitikdavo su vilkikų pirkėjais – įmone iš Vilniaus, ir buvo surašomi dokumentai, patvirtinantys vilkikų pardavimą. Įmonė tą pačią dieną į Tiekėjo sąskaitą atlikdavo pavedimą, o K. M. pervestus pinigus išgrynindavo ir perduodavo Piotrui ir Mariui. Vėliau K. M. bendravo tik su Mariumi ir viskas vykdavo panašiu būdu: Mariaus nurodymu jis vykdavo į pastarojo nurodytą vietą, kur buvo įforminami vilkiko pirkimo dokumentai, pagal kuriuos Tiekėjas įsigydavo transporto priemonę, kuri lenkų vairuotojų buvo nuvairuojama į pareiškėjos aikštelę šalia Garliavos (čia K. M. susipažino su D. K. ir jo tėvu V. K.). Atgabenus vilkiką į pareiškėjos aikštelę, K. M. paimdavo tranzitinius numerius ir juos atiduodavo D. K., po ko pareiškėja atlikdavo pavedimą į Tiekėjo sąskaitą, o K. M., išgryninęs pinigus, juos atiduodavo Mariui. Donatas kartais duodavo K. M. pinigų pragyvenimui, bet tai darė Mariaus nurodymu. Marius sumokėdavo K. M. už darbą nuo (duomenys neskelbtini) Lt iki (duomenys neskelbtini) Lt, kartais (labai retai) apmokėdavo už gyvenimą viešbutyje. Teigė nežinantis, kas nurodydavo pareiškėjai pervesti pinigus Tiekėjui, tačiau manė, kad toks buvo susitarimas tarp Mariaus ir D. K.. Nurodė, kad buvo nemažai atvejų, kai pareiškėja sumokėdavo vilkiko pardavėjui už Tiekėją. K. M. netgi buvo palikęs Tiekėjo antspaudą D. K., kuris juo naudojosi. Mariaus nurodymu padaręs antrą Tiekėjo antspaudą, jį paliko pas pareiškėją. Vėliau K. M. nuvykdavo pas pareiškėją ir iš Donato paimdavo Tiekėjo vardu užpildytus dokumentus, jei reikėdavo – juos pasirašydavo ir perduodavo Tiekėjo buhalterei. Kadangi buhalterė pastabų dėl užpildytų dokumentų neturėjo, K. M. nemanė, kad tokia veikla yra nusikalstama ir toliau tęsė bendravimą su Mariumi ir Donatu, tokiu būdu užsidirbdamas pragyvenimui. Nurodytu būdu buvo parduota daug vilkikų. Teigė, jog Mariaus nurodymu kartais palikdavo pinigų Tiekėjo sąskaitoje mokesčiams sumokėti. Nurodė, kad Tiekėjas realiai nei pirko, nei pardavė transporto priemones, aikštelės neturėjo, K. M. tik pasirašydavo reikiamus popierius (MGK byla, 2 t., b. l. 23–29).

FNTT pareigūnų liudytoja paklausta Tiekėjo buhalterė R. Š. nurodė, kad kai buvo įdarbinta buhaltere pas Tiekėją, ši įmonė veiklos beveik nevykdė, tačiau apie 2012 m. K. M. pradėjo jai nešti dokumentus, iš kurių ji matė, kad Tiekėjas didelėmis sumomis pradėjo pirkti vilkikus iš Lenkijos įmonių, „pagrinde vilkikų pardavėjas buvo UAB „Ardovitė“. R. Š. teigimu, mokėjimus už vilkikus Lenkijos įmonėms atlikdavo pareiškėja pagal surašytą susitarimą. Buvo atvejų, kai mokėjimai buvo atliekami grynaisiais pinigais, tačiau jokie dokumentai buhalterei teikiami nebuvo. Nurodė, jog iš pradžių ji matė, kada pareiškėja mokėjo už vilkikus Tiekėjui, pinigus pervesdama į sąskaitą. Taip pat matė, kad K. M. iš Tiekėjo sąskaitos nuimdavo dideles pinigų sumas, jis dideles pinigų sumas ir įnešdavo į Tiekėjo sąskaitą. Kodėl tai darė, nežino. Realiai nei vilkikų, nei pinigų R. Š. nematė (MGK byla, 2 t., b. l. 30–32).

Šiaulių AVMI atlikto Tiekėjo mokestinio tyrimo ir operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad Tiekėjas juridinių asmenų registre įregistruotas 2009 m. spalio 29 d., PVM mokėtojų registre – 2011 m. birželio 16 d., nuo 2013 m. balandžio 11 d. išregistruotas iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdantis ekonominės veiklos, nuo 2013 m. birželio 25 d. turi bankrutavusios įmonės statusą. Registruota Tiekėjo veikla – krovininis kelių transportas (EVRK kodas – 494100)

Mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. atlikimo metu nustatyta, kad pas Tiekėją pagal darbo sutartis dirbo direktorius, 3 vairuotojai ir 2 šaltkalviai. Tiekėjas išsinuomotose patalpose – dirbtuvėse – teikė autotransporto priemonių remonto paslaugas, nuomotu bei nuosavu transportu (vilkikai ir puspriekabės, autovežis) teikė krovinių gabenimo paslaugas. Taip pat nustatyta, kad Tiekėjas apskaitė transporto priemonių (vilkikų, puspriekabių) pardavimo pajamas, pagrindinė transporto priemonių pirkėja – pareiškėja. Tiekėjo vardu iš Lenkijos mokesčių mokėtojų įsigytos transporto priemonės buvo atgabenamos į pareiškėjai priklausančią aikštelę ir parduodamos pareiškėjai, apskaičiuojant pardavimo PVM, po to pareiškėja dalį iš Tiekėjo įsigytų automobilių pardavė vėl Lenkijos mokesčių mokėtojams, taikydama 0 proc. PVM tarifą. Tiekėjas deklaravo dideles mokėtino PVM sumas, tačiau jo į biudžetą nemokėjo, dėl ko įsiskolinimas biudžetui augo, o pareiškėja prašė susigrąžinti PVM iš biudžeto. Tiekėjas neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų ar paskolinės sutarties banke, todėl už Tiekėjo įsigytas transporto priemones su Lenkijos įmonėmis (pardavėjais) bankiniais pavedimais atsiskaitė pareiškėja. Beveik visus atsiskaitymus už vilkikus ir puspriekabes, Tiekėjo perkamus iš Lenkijos mokesčių mokėtojų ir parduodamus pareiškėjai, Tiekėjas formino grynaisiais pinigais per direktorių K. M. (MGK byla, 2 t., b. l. 64–89).

Apibendrinant išdėstytas faktines aplinkybes, matyti, jog Tiekėjas neturėjo darbuotojų, kurie galėtų užsiimti krovininių automobilių paieška jų įsigijimui ir vėlesniam pardavimui; neturėjo veiklos (kurios net nebuvo įregistravusi mokesčių mokėtojų registre) vykdymo vietos – krovininių automobilių saugojimo aikštelės, t. y. jos nebuvo įsigijusi nei nuosavybės, nei kitais (pvz., nuomos) pagrindais; nepateikė užsakymų krovininių automobilių paieškai, pasiūlymų iš Lenkijos mokesčių mokėtojų įsigyti krovininius automobilius, įsigytų transporto priemonių pristatymo dokumentų; neturėjo apyvartinių lėšų ar paskolinės sutarties banke, dėl ko net 68 proc. ((duomenys neskelbtini) Lt) iš pareiškėjos buhalterinėje apskaitoje atvaizduotos bendros sumos ((duomenys neskelbtini) Lt) už iš Tiekėjo įsigyjamas transporto priemones pareiškėja pervedė tiesiogiai transporto priemonių pardavėjams; Tiekėjo įsigyti automobiliai nebuvo registruojami jo vardu, o iš karto pareiškėjos vardu. Vertinant šias aplinkybes anksčiau minėtų Tiekėjo direktoriaus ir buhalterės apklausų kontekste, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad dalį pirkimo–pardavimo sutarčių su pareiškėja Tiekėjo vardu pasirašė P. B. (MGK byla, 7 t., b. l. 159–164), konstatuotina, jog realiai Tiekėjas neįsigijo ir pareiškėjai nepardavė prekių, nurodytų Tiekėjo vardu laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, t. y. ūkinės operacijos nėra įvykusios apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis. Pastarieji dokumentai, kaip konstatuota Specialisto išvadoje Nr. 2 (MGK byla, 13 t., b. l. 6–99), buvo surašomi formaliai, tokiu būdu sudarant galimybę pareiškėjai nepagrįstai PVM atskaitai sukurti. Taigi nustatytos aplinkybės įgalina daryti išvadą, kad Tiekėjas, sudarydamas minėtus sandorius, sukčiavo PVM srityje, savo vardu išrašydamas apskaitos dokumentus juose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti, realiai tokių ūkinių operacijų nevykdydamas (už tariamai įvykusias operacijas nemokėdamas PVM, nors ir atlikdamas formalius deklaravimo veiksmus).

Nors, pareiškėjos teigimu, ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad, įsigydama prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su Tiekėjo atliktu sukčiavimu PVM srityje, tačiau byloje surinktų įrodymų visetas suponuoja priešingą tvirtinimą. Išvadą, kad pareiškėja žinojo (turėjo žinoti), jog, įsigydama prekes iš Tiekėjo, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su Tiekėjo sukčiavimu PVM, patvirtina Tiekėjo direktoriaus K. M. FNTT pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausos metu pateikta informacija apie transporto priemonių sandorių sudarymo ir atsiskaitymo už juos aplinkybes, pareiškėjo vadovo D. K. disponavimą Tiekėjo antspaudu ir dokumentų Tiekėjo vardu suforminimą, kuriais teismas, be kita ko, įvertinęs tai, kad 2 transporto priemonės pareiškėjai buvo parduotos 2 kartus, o 45 transporto priemonių pardavimas pareiškėjai įformintas anksčiau, nei Tiekėjas jas įsigijo iš savo tiekėjų, taip pat įvertinęs elektroninių laiškų tarp Tiekėjo ir pareiškėjos turinį (pvz., „gal galit atsiųsti suderinimą liepos 1 d. ar nors parašyti, kiek jūs mums skolingi 2012 07 01“ (MGK byla, 4 t., b. l. 71), „reikia taisyti TKP 169 sąskaitą, iš sąskaitos išbraukti 2 IVECO ind. Nr. 1087, 1090 (kitus palikti), nes neturiu invoice, kad jūs įsigijote“ (MGK byla, 1 t., b. l. 149)), pareiškėjos direktoriaus D. K. paaiškinimą, kad „sunkvežimiai buvo įsigyjami iš tiesioginių pardavėjų ir atsiskaitymas vyko tiesiogiai su tomis įmonėmis“ (MGK byla, 2 t., b. l. 33–34), neturi pagrindo abejoti. Taip pat minėtą išvadą patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad: dalyje pirkimo–pardavimo sutarčių su pareiškėja Tiekėjo vardu pasirašė P. B., kuris K. M. buvo įvardintas asmeniu, inicijavusiu vilkikų pirkimo ir pardavimo sandorius, naudojant tarpininką – Tiekėją; iš pareiškėjos buhalterinėje apskaitoje atvaizduotos bendros (duomenys neskelbtini) Lt sumos, sumokėtos už transporto priemones Tiekėjui, (duomenys neskelbtini) Lt (68 proc.) pagal Tiekėjo prašymus pervesta tiesiogiai prekių pardavėjams, tik (duomenys neskelbtini) Lt (20 proc.) sumokėta tiesiogiai Tiekėjui ((duomenys neskelbtini) Lt pavedimu ir (duomenys neskelbtini) Lt grynaisiais), (duomenys neskelbtini) Lt sudengta tarpusavio užskaitomis, (duomenys neskelbtini) Lt pagal 2012 m. liepos 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį sudengti tarpusavio įsiskolinimai, t. y. pirkėjo S. M. B. skola pareiškėjai užskaityta padengti pareiškėjos įsipareigojimą Tiekėjui; virš 90 proc. Tiekėjo įformintų PVM apmokestinamų sandorių sudarė su pareiškėja sudaryti transporto priemonių pardavimo sandoriai: laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pardavimai pareiškėjai sudarė 91,50 proc. visų Tiekėjo PVM apmokestinamųjų sandorių, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. – 98 proc.; pareiškėjos apskaitytas įsiskolinimas Tiekėjui nuolat didėjo: 2012 m. vasario 29 d. sudarė (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. kovo 30 d. – (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. balandžio 30 d. – (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. gegužės 30 d. – (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. birželio 30 d. – (duomenys neskelbtini) Lt; Tiekėjo PVM įsiskolinimas biudžetui taip pat didėjo: 2011 m. gruodžio 31 d. buvo (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. sausio 31 d. – (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. kovo 31 d. – (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. birželio 30 d. – (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. rugsėjo 30 d. – (duomenys neskelbtini) Lt, 2012 m. gruodžio 31 d. – (duomenys neskelbtini) Lt, 2013 m. sausio 31 d. – (duomenys neskelbtini) Lt (MGK byla, 4 t., b. l. 107). Išdėstytos aplinkybės, t. y. tai, kad iš esmės Tiekėjas ginčo PVM apmokestinamus sandorius sudarė tik su pareiškėja, kuri tik 20 proc. bendros už transporto priemones mokėtinos sumos sumokėjo tiesiogiai Tiekėjui, jos skola Tiekėjui nuo 2012 m. vasario 29 d. sparčiai didėjo, kas, be abejonės, tiesiogiai įtakojo didėjantį Tiekėjo PVM įsiskolinimą valstybės biudžetui, be kita ko, įvertinus sandorių sudarymo aplinkybes, nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą pareiškėją pripažinti nesąžiningu, t. y. neveikusiu rūpestingai, atidžiai ir teisingai, subjektu.

Be to, byloje nustatytos aplinkybės – pareiškėjos disponavimas Tiekėjo antspaudu bei dokumentais, atsiskaitymas už Tiekėjo vardu įsigyjamas transporto priemones su jų pardavėjais, davimas nurodymų Tiekėjui dėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, t. y. kokias transporto priemones įrašyti minėtuose dokumentuose, nebuvimas objektyvių duomenų apie tai, kaip realiai buvo tariamasi dėl transporto priemonių įsigijimo, kaip vyko derybos dėl prekių kainos, pristatymo ir pan., jas vertinant anksčiau minėtų Tiekėjo direktoriaus K. M. paaiškinimų kontekste, sudaro pagrįstą pagrindą pripažinti, jog pareiškėja ne tik žinojo (turėjo žinoti) apie Tiekėjo fiktyviai vykdomus transporto priemonių įsigijimo sandorius ir fiktyviai surašomus apskaitos dokumentus, bet ir pati dalyvavo šiuose sandoriuose.

Pareiškėjos teigimu, jos sąžiningumą patvirtina tai, jog ji ėmėsi pakankamų atsargumo priemonių, siekdama surinkti informaciją apie Tiekėją, t. y. prieš sudarydama ginčo sandorius, patikrino viešai prieinamus registrus, domėjosi, ar Tiekėjas realiai vykdo veiklą, tikrino informaciją apie Tiekėją bei jo direktorių interneto paieškos svetainėse, ar Tiekėjas turi PVM mokėtojo kodą. Tačiau šiuos pareiškėjos argumentus paneigia jos pačios pateikti įrodymai. Rašytinė bylos medžiaga (MGK byla, 1 t., b. l. 27–34) patvirtina, jog pareiškėja informaciją apie Tiekėją rinko ir jo veikla domėjosi ne prieš sudarydama ginčo sandorius (pirmasis kurių buvo sudarytas 2011 m. rugsėjo 15 d. (Patikrinimo akto 1 priedas, MGK byla, 1 t., b. l. 144–148; MGK byla, 7 t., b. l. 1), tačiau po to, kai mokesčių administratorius inicijavo pareiškėjos mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti pareiškėją išrašytas 2012 m. rugpjūčio 14 d.). Todėl pareiškėjos skundo teismui teiginys, kad ji, prieš sudarydama ginčo sandorius, ėmėsi pakankamų atsargumo priemonių, siekdama surinkti informaciją apie Tiekėją, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu aspektu svarbu pažymėti ir tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jų teismui nepateikė ir pareiškėja, apie tai, kaip realiai vyko sandoriai tarp pareiškėjos ir Tiekėjo, t. y. kaip buvo užsakomos transporto priemonės, kaip vyko derybos dėl transporto priemonių įsigijimo, jų kainos nustatymo, pristatymo sąlygų ir pan. Pareiškėjos direktorius D. K. Kauno apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą apklaustas kaltinamuoju, teigė, kad „kokius vilkikus reikia pirkti iš „(duomenys neskelbtini)“ ir kokiomis kainomis derėdavomės su Miniotu, parvarymą organizuodavo M. K.. Dėl transporto priemonių parvarymo, tai būdavo paketas, jis man atsiųsdavo sąrašą su kainomis ir nuotraukomis, aš tuo pagrindu juos pirkdavau. <...> Dažniausiai pirkdavome nematydami automobilių, pagal nuotraukas, specifikaciją (2 t., b. l. 20–26). Tačiau, kaip minėta, pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių minėtus direktoriaus teiginius, kad jam būdavo atsiunčiamas sąrašas transporto priemonių su kainomis ir nuotraukomis, remiantis kuriomis buvo priimamas sprendimas pirkti prekes iš Tiekėjo.

Dėl pareiškėjos motyvo, kad sužinojusi apie tai, jog Tiekėjas susidūrė su finansiniais sunkumais ir nesumoka PVM, ji 2012 m. gegužės 15 d. bandė perimti Tiekėjo turėtą mokestinę nepriemoką, kas patvirtina jos sąžiningumą, pastebėtina, jog pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė prašymą įskaityti (duomenys neskelbtini) Lt PVM permoką (MGK byla, 1 t., b. l. 35–36), tuo tarpu jos skola Tiekėjui 2012 m. balandžio 30 d. sudarė net (duomenys neskelbtini) Lt (2012 m. gegužės 30 d. – (duomenys neskelbtini) Lt). Be to, mokesčių administratoriui netenkinus minėto pareiškėjos prašymo tuo pagrindu, kad prašymas buvo užpildytas neteisingai (MGK byla, 1 t., b. l. 37), ji pakartotinai su tinkamai užpildytu prašymu į mokesčių administratorių nesikreipė ir nebebandė perimti Tiekėjo turėtos PVM nepriemokos.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, kad FNTT tyrimo medžiaga vertinama tendencingai, neatsižvelgiant į mokesčių administratoriaus vykdytų kontrolės veiksmų objektą bei tikrintą laikotarpį, ignoruojant pareiškėjos argumentus. Kaip minėta, mokesčių administratorius atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., vertindamas pareiškėjos su Tiekėju sudarytus transporto priemonių įsigijimo sandorius ir jų pagrindu susidariusios PVM atskaitos pagrįstumą. Iš bylos medžiagos matyti, jog FNTT tyrimą atliko už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d., be kita ko, vertindama transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorius, sudarytus tarp pareiškėjos ir Tiekėjo (MGK byla, 13 t., b. l. 76–83). Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog FNTT tyrime nustatytos aplinkybės yra betarpiškai susijusios su mokesčių administratoriaus atliktu patikrinimu ir nesiremti jomis nagrinėjamu ginčo atveju nėra pagrindo.

Nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos motyvu, jog apskaičiuojant pareiškėjos į valstybės biudžetą mokėtiną PVM sumą, Tiekėjo PVM įsiskolinimo valstybės biudžetui dydžio nustatymas yra reikšminga aplinkybė. Ginčijamu atveju konstatuota, jog visi laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. tarp pareiškėjos ir Tiekėjo sudaryti sandoriai, kuriais pareiškėja grindžia jos teisę į PVM atskaitą, buvo sudaryti pareiškėjai ne tik žinant (turint žinoti), jog, įsigydama transporto priemones, ji dalyvavo sandoriuose, susijusiuose su Tiekėjo atliktu sukčiavimu PVM srityje, bet ir pačiai juose dalyvaujant. Todėl pareiškėjai pagrįstai buvo nesuteikta (apribota) teisė atskaityti visą PVM sumą ((duomenys neskelbtini) Eur), išskirtą Tiekėjo vardu jai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose.

Tiekėjo mokestinės prievolės nėra susijusios su šios administracinės bylos dalyku, todėl teismas dėl šiuo aspektu pareiškėjos skunde nurodytų argumentų neturi pagrindo pasisakyti.

Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-877-438/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1399-438/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-363-442/2019 ir kt.).

Teismo vertinimu, anksčiau paminėtą pareigą mokesčių administratorius įvykdė tinkamai. Mokesčių administratorius ir Komisija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamiesi įstatymu ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nėra pagrindo naikinti MGK 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. S-117 (7-146/2016), VMI 2016 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 69-71 ir Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-191. Tenkinti pareiškėjos skundo, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ardovitė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.