- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- A-389-556/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01575-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- UAB „Taurų žuvys“
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Taurų žuvys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Taurų žuvys“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Taurų žuvys“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–12), prašydamas panaikinti:
1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. S-21 (7-247/2014) dalį dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitos, susijusios su nekilnojamojo turto įsigijimu.
2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, ir VMI prie FM) 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 69-141;
3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. FR0682-504.
Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su VMI prie FM išvada, jog pareiškėjas įsigydamas nekilnojamąjį turtą iš UAB „Lignesa“ ir pagal šios įmonės išrašytas sąskaitas faktūras deklaruodamas 2013 m. spalio mėn. 216 300 Lt pirkimo PVM žinojo, kad UAB „Lignesa“ nesumokės pardavimo PVM. VMI prie FM konstatavo, kad tuo pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 64, 80 straipsnius, todėl atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą. Pareiškėjas prieštaraudamas atsakovo išvadoms rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, ir Teisingumo Teismas) praktika, nurodydamas, kad pagal tarptautinę teismų praktiką, kuri yra aktuali nagrinėjamu atveju, asmens sąžiningumas, žinant, ar galint žinoti, jog jo kontrahentas nesumokės pardavimo PVM į biudžetą, yra siejamas su praradimu teisės į PVM atskaitą tik tais atvejais, kai sukčiaujama šio mokesčio atžvilgiu, o asmuo savo veiksmais prisideda prie sukčiavimo. Tuo metu kai kontrahentas dėl savo finansinio neišgalėjimo, nesant jo veiksmuose sukčiavimo, nesumoka į biudžetą PVM, asmens teisė į PVM atskaitą nepaneigiama. Taip pat pareiškėjas akcentavo, kad mokesčio administratorius iš mokesčio mokėtojo, norinčio pasinaudoti PVM atskaita, negalintis reikalauti tikrinti, ar sąskaita faktūra už prekes ir paslaugas, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti šia teise, išrašantis asmuo turi apmokestinamojo statusą ir vykdo savo pareigas deklaruojant bei mokant PVM, taip pat turėti tai patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo teigimu, būtent mokesčių institucijos turi atlikti apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekiant nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje bei taikyti sankcijas. Remiantis ESTT praktika taip pat akcentavo, kad draudžiama tokia nacionalinė praktika, pagal kurią mokesčių institucija atsisako suteikti apmokestinamajam asmeniui teisę į PVM atskaitą dėl to, jog sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo, ar vienas iš jam paslaugas teikusių asmenų padarė pažeidimą, mokestinei institucijai objektyviais įrodymais nepatvirtinus, kad atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo, ar turėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiasi grindžiant teisę į atskaitą, susijęs su šio sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens ar kito ūkio subjekto ankstesniame paslaugų teikimo grandinės etape atliktu sukčiavimu. Pareiškėjo nuomone, tai, kad mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, pagrindžia jo teisę į PVM atskaitą, jeigu ūkinė operacija atvaizduota buhalterinės apskaitos dokumentuose įvyko, todėl, atsižvelgiant į tai, jog realus turto, nurodyto UAB „Lignesa“ ir pareiškėjo vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, įsigijimas iš šios įmonės įvyko, todėl pareiškėjas įgijo teisę atskaityti pirkimo PVM, išskirtą PVM sąskaitose faktūrose. Pažymėjo, kad patikrinimo metu nebuvo nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas dalyvavo sukčiavime, todėl pareiškėjo, kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo, PVMĮ numatytos teisės negali būti ribojamos. Nurodė, kad pareiškėjo bendrovėje keitėsi akcininkai. Akcijų pirkimo sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną, kaip ir nekilnojamojo turto pirkimas. Todėl naujieji akcininkai iš esmės negalėjo žinoti, kad pardavėjas po pusės metų bankrutuos ir nesumokės pardavimo PVM. Naujieji akcininkai nieko bendra su UAB „Lignesa“ neturi, todėl jie taip pat liko apgauti. Tuo metu VMI prie FM nori nubausti naujuosius akcininkus. Taip pat pažymėjo, kad pagal VMI prie FM nuostatas, nors sandorio metu pareiškėjo direktorė ir UAB „Lignesa“ direktorius buvo susiję giminystės ryšiais, tačiau tą pačią dieną, kai įvyko sandoris, akcininkai pasikeitė, o pasikeitus akcininkams pasikeitė ir direktorė, todėl teikiant 2013 m. spalio mėn. deklaraciją iki 2013 m. lapkričio 25 d. naujasis direktorius ir naujieji savininkai negalėjo žinoti tikrųjų UAB „Lignesa“ ketinimų. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Lignesa“ yra iškelta bankroto byla, kurioje VMI prie FM yra kreditorius. VMI prie FM šioje byloje siekia nesumokėtų mokesčių skolą atsiimti iš BUAB „Lignesa“, t. y. antrą kartą tą pačią sumą, kuri reikalaujama iš pareiškėjo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas paneigdamas pareiškėjo teisę į atskaitą turėjo ne tik nustatyti pareiškėjo žinojimą arba galėjimą žinoti, kad PVM nebus sumokėtas, bet ir nustatyti, dėl kokių priežasčių PVM nebuvo sumokėtas į biudžetą, tačiau aplinkybių, kas iš esmės sąlygojo UAB „Lignesa“ nemokumą, netyrė. Nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokias teisės normas pažeidė konkrečiai pareiškėjas, todėl nesant objektyvių įrodymų dėl pareiškėjo sukčiavimo PVM mokėjimais, VMI prie FM argumentai yra neįrodyti, o pareiškėjo teisė į PVM atskaitą yra nepagrįstai apribota. Pabrėžė, kad šiuo atveju mokesčių administratorius vertina sandorius su kontrahentu, kurio problema yra nemokumas, todėl mokesčių administratorius negalėjo apsiriboti tik pareiškėjo žinojimu/nežinojimu apie tai, jog mokesčiai nebuvo sumokėti. Pareiškėjo teigimu, tyrimo metu nustatytų aplinkybių nepakanka konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, nes tyrimo metu, nors ir akcentuojama, kad vienas iš akcininkų buvo susijęs su UAB „Lignesa“, tačiau neįrodyta, kaip pareiškėjo direktorė L. B. galėjo turėti įtakos kontrahento nemokumui. Pareiškėjo teigimu, VMI prie FM iš esmės jokiais konkrečiais ir nenuginčijamais įrodymais neįrodė pareiškėjo sukčiavimo PVM srityje.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 102–105) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad nustatytos faktinės aplinkybės, vykusios tam tikra seka, patvirtina, jog pareiškėjo santykiai su UAB „Lignesa“ bei buvusiu akcininku ir vadovu J. D. rėmėsi abipusiu pasitikėjimu, todėl pareiškėjas, kaip susijęs su UAB „Lignesa“, turėjo realią galimybę žinoti, jog pardavėjas už ūkines operacijas nesumokės 216 300 Lt PVM už 2013 m. spalio mėn. laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, buvo pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, o tai atitinkamai paneigia pareiškėjo teisę į atskaitą. Tuo metu pareiškėjo argumentus dėl netyčinio UAB „Lignesa“ bankroto, bei dėl to, kad pareiškėjas negavo mokestinės naudos, atsižvelgiant į nustatytų faktinių aplinkybių sąsajumą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, taip pat laikė nepagrįstais. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad sprendimui įsigyti pareiškėjo akcijas turėjo įtakos bendra sėkminga veikla su UAB „Lignesa“, todėl nesutiko su argumentais, jog pareiškėjas dėl naujų akcininkų neturi nieko bendra su UAB „Lignesa“. Apibendrinant nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti teisę į PVM atskaitą. Dėl pareiškėjo argumento, kad VMI prie FM nepagrįstai reikalauja tos pačios sumos iš pareiškėjo, kai VMI prie FM kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas baudžiamojoje byloje, nurodė, jog šis nagrinėjamas ginčas yra pareiškėjo, o ne kitų asmenų mokestinės prievolės, t. y. atsisakymas suteikti teisę į atskaitą asmeniui kaip PVM mokėtojui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu (I t., b. l. 194–201) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IX skirsnis, 57, 58 str.).
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas iš UAB „Lignesa“ pagal 2013 m. spalio 7 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą su pastatu, kurio vertė 1 000 000 Lt, PVM 210 000 Lt, bendra suma 1 210 000 Lt, bei pagal 2013 m. spalio 11 d. žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypo dalį, kurio vertė 30 000 Lt, PVM 6 300 Lt, bendra sąskaitos suma su PVM 36 300 Lt. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas su UAB „Lignesa“ pilnai atsiskaitė. Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo galimybės pasinaudoti PVM atskaita už įsigytą turtą bei pareiškėjo žinojimo ir /ar galėjimo žinoti, jog UAB „Lignesa“ pardavimo PVM nesumokės. Šalių pozicijos iš esmės išsiskyrė dėl pareiškėjo pripažinimo žinančiu/žinojusiu, kad UAB „Lignesa“ nesumokės į biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų mokėjimo iki savo veiklos pabaigos. Sprendžiant skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, esminę reikšmę turi aplinkybių nustatymas, ar mokesčių administratorius pagrįstai, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, jų seką, eigą, nepripažino pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM, išskirto UAB „Lignesa“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose.
Teismas konstatavo, kad pridėtinės vertės mokesčio atskaitos tvarką reglamentuoja 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 VII ir VIII skyrių nuostatos. Teismas vadovavosi PVMĮ 57 straipsniu, 64 straipsnio 1, 9 dalimis, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalimi, LVAT plenarinės sesijos priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A556-963/2009, Nr. A438-1097/2009, Nr. A438-439/2010 ir kt. Teismas nurodė, jog tam, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą, turi būti juridinių faktų visuma: ūkinės operacijos tikras įvykdymas, jos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumentuose ir asmens, įgyjančio teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepripažįsta pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Lignesa“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, neneigiant ūkinių operacijų (nekilnojamojo turto pardavimo) realumo, kaip jau minėta, ginčo dėl sandorio, įvykusio tarp pareiškėjo ir UAB „Lignesa“, fakto nėra (pagrindas – pirkimo – pardavimo sutartys). Ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo sąžiningumo, nes, kaip nustatyta mokesčių administratoriaus, pareiškėjas ūkinėse operacijose su UAB „Lignesa“ buvo nesąžiningas, kadangi žinojo/galėjo žinoti, jog pardavėjas (UAB „Lignesa“) nesumokės į valstybės biudžetą pardavimo PVM. Tokią išvadą atsakovas priėmė atsižvelgiant į atitinkamas aplinkybes, jog pareiškėją (UAB „Taurų žuvys“) nekilnojamojo turto sandoriuose (turtą perkant iš UAB „Lignesa“) atstovavo L. D.-B., o UAB „Lignesa“ J. D.. L. D.-B. yra J. D. duktė, kuri iki 2013 m. spalio 7 d. buvo UAB „Taurų žuvys“ savininkė (valdė 100 proc. akcijų). J. D. tuo pačiu metu, t. y. nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. dirbo UAB „Taurų žuvys“ marketingo direktoriaus pareigose ir kartu UAB „Lignesa“ direktoriaus pareigose. Tuo metu J. D. dukra L. D.-B. laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. birželio 13 d. taip pat dirbo ir UAB „Lignesa“ marketingo direktorės pareigose bei nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. UAB „Taurų žuvys“ direktorės pareigose, o nuo 2013 m. lapkričio 5 d. dirba UAB „Taurų žuvys“ vadybininkės pareigose. Taip pat UAB „Taurų žuvys“ pagal 2010 m. balandžio 1 d. patalpų nuomos sutartį penkerių metų laikotarpiui iš UAB „Lignesa“ nuomojosi gamybines patalpas adresu: (duomenys neskelbtini), pagal 2010 m. lapkričio 10 d. žemės sklypo nuomos sutartį nuomojosi iš UAB „Lignesa“ žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini). UAB „Taurų žuvys“ ir UAB „Lignesa“ 2010 m. gruodžio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią UAB „Lignesa“ atliko pastato - uždaros cirkuliacinės sistemos cecho statybos darbus nuomojamame žemės sklype. UAB „Lignesa“ už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. pareiškėjui išrašė PVM sąskaitas faktūras už 167 247,39 Lt sumą, bei už įvairias medžiagas 28 087,10 Lt sumą. Tuo metu pareiškėjas UAB „Lignesa“ nuomojamame žemės sklype 2010–2011 m. pastatė uždaro tipo žuvų auginimo cechą. Pareiškėjo užauginta žuvis buvo parduota UAB „Lignesa“. UAB „Lignesa“ pareiškėjui 2011–2013 m. suteikė paskolų už 397 238,67 Lt, kurių dalį 40 000 Lt pareiškėjas grąžino 2013 m. gegužės 24 d. pavedimu per banko sąskaitą, o likusią dalį (357 238,67 Lt) 2013 m. spalio 7 d. įskaitė kaip apmokėjimą už parduotas prekes. Apskaičiuota ir sumokėta palūkanų 2011 m. – 42,42 Lt, 2012 m. – 9 965,04 Lt, 2013 m. – 10 957,41 Lt. Iš viso parduota prekių ir paslaugų UAB „Lignesa“ 2010–2013 m. laikotarpiu už 1 386 827,78 Lt. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad tiek UAB „Lignesa“, tiek UAB „Taurų žuvys“ veiklos vykdymo vieta ((duomenys neskelbtini)) ir pobūdis (žuvų auginimas, apdorojimas, realizavimas) sutampa, veiklai vykdyti naudojama ta pati materialinė bazė (nuomos pagrindu). 2013–2014 metais iš UAB „Lignesa“ atleistas 41 darbuotojas buvo įdarbintas UAB „Taurų žuvys“. J. D. 2011 m. spalio 30 d. yra suteikęs 124 000 Lt paskolą UAB „Taurų žuvys“, kuri 2013 m. gruodžio 31 d. datai nebuvo grąžinta, palūkanos nebuvo skaičiuojamos (2011 m. birželio 13 d. paskolos sutartis, 2014 m. gegužės 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas). UAB „Taurų žuvys“ tai pat yra apmokėjusi už nekilnojamąjį turtą, t. y. 2013 m. spalio 7 d. pavedimu padengė UAB „Lignesa“ paskolos likutį Swedbank (172 862,96 Eur), 2013 m. spalio 11 d. pavedimu pervedė 63 000 Eur, 2013 m. spalio 14 d. pavedimu pervedė 58 000 Eur, 2013 m. spalio 31 d. pavedimais pervedė 118 000 Lt, 70 000 Lt, 1 000 Lt. Iš viso pervedė 34 8601,14 Eur (1 203 650,03 Lt). Mokestinio ginčo metu taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Lignesa“ 2013 m. spalio 1 d. turėjo 132 670,09 Lt mokestinę nepriemoką (tarp jų – 84 900 Lt PVM), 2013 m. spalio 26 d. – 130 403,29 Lt nepriemoką (tarp jų – 105 782,52 Lt PVM), 2013 m. lapkričio 26 d. – 320 215,01 Lt nepriemoką (tarp jų – 290 291 Lt PVM), 2013 m. gruodžio 28 d. – 579 949,26 Lt nepriemoką (tarp jų – 540 193,69 Lt PVM), 2014 m. gegužės 1 d. – 670 433,08 Lt nepriemoką (tarp jų – 563 923,03 Lt PVM). Taip pat buvo nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama UAB „Lignesa“ bankroto byla. Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.
Teismas, įvertinęs mokesčių administratoriaus nustatytas ginčo faktines aplinkybes, sutiko, jog mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymų vertinimo prasme, sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas, sandorių sudarymo metu atstovaujamas L. D.-B., žinojo, ar galėjo žinoti, jog UAB „Lignesa“, atstovaujama L. D.-B. tėvo J. D. (direktoriaus ir 100 proc. valdantis akcijas), po sandorių sudarymo PVM nesumokės. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prieštaraudamas priimtų sprendimų teisėtumui tam tikras aplinkybes vertina atskirai, nurodydamas, jog mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas galėjo žinoti, jog UAB „Lignesa“ neketina atsiskaityti su biudžetu, t. y. surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas yra susijęs su galimu UAB „Lignesa“ sukčiavimu; tarp bendrovių susiformavę santykiai nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas žinojo apie verslo partnerio mokestinių prievolių vykdymą/nevykdymą; mokesčių administratorius netyrė, kaip UAB „Lignesa“ mokestines prievoles vykdė anksčiau. Iš bylos medžiagos padaryta išvada, kad, vertinant surinktų įrodymų visumą (o ne atskirus klausimus), UAB „Taurų žuvys“ sandorių sudarymo metu buvo žinoma UAB „Lignesa“ finansinė padėtis, taip pat žinant ir aplinkybę, jog UAB „Lignesa“ sandorių sudarymo metu jau turėjo mokestinių nepriemokų, kas atitinkamai tvirtina UAB „Lignesa“ mokestinės veiklos neteisėtumą. Tokia išvada padaryta iš to, kad sandorių sudarymo metu (2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 11 d.) UAB „Lignesa“ jau turėjo mokestinių nepriemokų, t. y. 2013 m. spalio 1 d. turėjo 132 670,09 Lt mokestinę nepriemoką (tarp jų – 84 900 Lt PVM), 2013 m. spalio 26 d. – 130 403,29 Lt nepriemoką (tarp jų – 105 782,52 Lt PVM), vėliau mokestinės nepriemokos didėjo. Kaip nustatyta iš surinktos medžiagos, L. D.-B., nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ėjusi UAB „Taurų žuvys“ direktorės pareigas, šiuo laikotarpiu (2001 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. birželio 3 d.) kartu ėjo ir UAB „Lignesa“ marketingo direktorės pareigas, todėl, kaip teigia pareiškėjas, nors UAB „Taurų žuvys“ akcininkai sandorių sudarymo metu buvo kiti, tačiau UAB „Taurų žuvys“ direktorei, kartu einant darbines pareigas ir UAB „Lignesa“, turėjo būti/buvo žinomas šios bendrovės mokestinės veiklos neteisėtumas (PVM nepriemokos skola). Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjui buvo žinomos aplinkybės apie kontrahento finansinę padėtį (mokestinių prievolių nevykdymą, turimas mokestines nepriemokas) sandorių sudarymo metu. Aplinkybę, kad UAB „Lignesa“ finansinė padėtis iki sandorių sudarymo buvo sunki, tvirtina duomenys surinkti priešpriešinės informacijos surinkimo metu (duomenys fiksuoti 2014 m. gegužės 16 d. pažymoje Nr. FR1041-1647). Pažymoje fiksuota, kad UAB „Lignesa“ finansinės veiklos nuostoliai buvo fiksuoti dar 2012 metais (iki ginčo sandorių sudarymo), t. y. dar tuo metu, kai UAB „Lignesa“ marketingo direktorės pareigas ėjo UAB „Taurų žuvys“ direktorė. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad pareiškėjui dar iki sandorių sudarymo iš esmės buvo žinoma kontrahento vykdomos ekonominės veiklos aplinkybės, faktai ir finansinės galimybės. Taigi tyrimo metu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų sąsajumas (sandoriai įvykdyti tarp susijusių asmenų, bendrovių veiklos pobūdis tas pats, veiklos vieta ta pati, tie patys darbuotojai, paskolų suteikimas), jų plačiau nekartojant, kaip teisingai nustatė mokesčių administratorius, tvirtina, kad, bendrovėms ekonominę veiklą vykdant pasitikėjimo pagrindu, pareiškėjui sandorių sudarymo metu buvo žinoma UAB „Lignesos“ finansiniai rodikliai bei turimos nepriemokos. UAB „Lignesa“ sandorio sudarymo metu jau turint PVM nepriemoką, pareiškėjas turėjo realią galimybę žinoti, kad UAB „Lignesa“ ir pagal ginčo sandorius PVM mokesčio nesieks sumokėti. Tarp bendrovių esantį neabejotiną sąsajumą tvirtina nustatytos faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl naujų akcininkų ir noro juos nubausti, nagrinėjamo ginčo kontekste, nėra reikšmingi. Pareiškėjas skunde iš esmės prieštaringai nurodo, kad UAB „Lignesa“ ketino sumokėti mokestinę prievolę, tačiau kartu nurodo, jog UAB „Lignesa“ prievolės nesumokėjo dėl nemokumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad PVM nepriemoka UAB „Lignesa“ yra susidariusi už 2013 m. spalio mėn., tuo metu bankroto byla UAB „Lignesa“ buvo iškelta tik 2014 m. kovo mėn. Be to, vertinant tai, kad pareiškėjas pats skunde nurodo, jog PVM nepriemoka laiku nebuvo sumokėta dėl UAB „Lignesa“ sunkios finansinės padėties, vadinasi, pareiškėjui sandorių sudarymo metu iš esmės buvo žinomi UAB „Lignesa“ ketinimai susiję su būsimomis finansinėmis prievolėmis po ginčo sandorių įvykdymo (sudarant galimybę pareiškėjui pasinaudoti PVM atskaita). Nagrinėjamu atveju nereikšmingais laikyti ir pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratorius UAB „Lignesa“ bankroto byloje būdamas kreditoriumi siekia tą pačią sumą išreikalauti iš pareiškėjo. Šiuo aspektu pažymėta, kad šioje byloje ginčas kilo dėl mokestinių teisinių santykių, t. y. dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nustačius, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo (galėjo žinoti), kad UAB „Lignesa“ PVM į biudžetą nesumokės, t. y. ginčas kilo dėl faktiškai jau susiklosčiusios situacijos, tuo metu į ateitį nukreipti teiginiai, jog mokesčių administratorius dar galės išsiieškoti nesumokėtus mokesčius, neturi ir negali turėti įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą.
Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių (dvigubas apmokestinimas, solidarioji pirkėjo ir pardavėjo atsakomybė, VMI prie FM nesiėmimas priemonių ištirti, ar UAB „Taurų žuvys“ galėjo daryti įtaką dėl mokesčio sumokėjimo, kaip UAB „Taurų žuvys“ galėjo daryti įtaką kontrahentui, kokių priemonių VMI prie FM ėmėsi UAB „Lignesa“ atžvilgiu 2013 m. lapkričio mėn., kai PVM prievolė turėjo būti sumokėta ir pan.) teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios paneigtų mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, t. y. pareiškėjas neįrodė savo sąžiningumo. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju pakako elgtis rūpestingai ir apdairiai, jog būtų nustatytas UAB „Lignesa“ finansinių tikslų neteisėtumas (UAB „Lignesa“ finansinė padėtis tiek sandorių sudarymo metu, tiek ir anksčiau pareiškėjui buvo žinoma), todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir neįgijo teisės į PVM atskaitą.
Atsižvelgdamas į mokestinių institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad patenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti Klaipėdos AVMI sprendimą Nr. FR0682-504, VMI prie FM 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 69-141 ir MGK 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. S-21(7-247/2014) dalį dėl PVM atskaitos, susijusios su nekilnojamojo turto pagal sandorius, sudarytus 2013 m. spalio 7 d. ir 2013 m. spalio 11 d., įsigijimu nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT byla Nr. A261-3555/2011).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–12) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus ir jų nevertino. Teismas netinkamai išnagrinėjo visas aplinkybes, kurios turėtų esminę įtaką sprendžiant pareiškėjo apmokestinimo pagrįstumo klausimą, todėl atliktas patikrinimas nėra objektyvus. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog mokesčių administratorius, pagrįsdamas mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, turi pateikti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo nustatytas aplinkybes. Taigi, visų pirma, mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir pagrįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais ir nulemti besąlyginiam naikinimui (LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010).
2. Šiuo konkrečiu atveju mokesčių administratorius, neigdamas pareiškėjo teisę į pirkimo PVM, faktiškai apsiribojo konstatavimu, jog pareiškėjas yra nesąžiningas, t. y. pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamą turtą iš UAB „Lignesa“, žinojo apie tai, kad ji nesumokės pardavimo PVM, o tai savo ruožtu paneigia pareiškėjo teisę už įsigytas prekes sumokėtą PVM įtraukti į PVM atskaitą. Pareiškėjo nuomone, patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju atliktų sandorių pagrindinis tikslas buvo siekis gauti neteisėtos mokestinės naudos. Visi sandoriai buvo pagrįsti ekonomine logika. Vien tik aplinkybė, kad UAB „Lignesa“ dėl nemokumo negali sumokėti tam tikrų PVM sumų, nereiškia, jog kuris nors iš ginčo sandorių (ar jų visuma) buvo sandoris, kuriuo objektyviai buvo siekiama sukčiauti. Taip pat nesurinkti įrodymai (liudytojų įrodymai ir pan.), iš kurių matytųsi, jog pareiškėjas galėjo žinoti, kad UAB „Lignesa“ ketina neatsiskaityti su biudžetu ir tai galbūt darė sukčiaudama, t. y. nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas yra susijęs su galimu sukčiavimu.
3. Faktas, kad tarp UAB „Lignesa ir pareiškėjo buvo susiformavę verslo santykiai, tačiau šis faktas niekaip nesusijęs su žinojimu apie verslo partnerio mokestinių prievolių vykdymą. Be to, įsipareigojimai dengti įsiskolinimus kitų kontrahentų atžvilgiu yra tik vienas iš susiklosčiusių verslo praktikoje atsiskaitymo būdų (paprastai esant stygiui apyvartinių lėšų). Pasitikėjimas tarp šių įmonių taip pat yra tik sąlyga vystyti verslą, todėl pasitikėjimo tarp įmonių buvimas neleidžia teigti, kad pareiškėjas apie kitą įmonę žino visiškai viską. Sprendžiant, ar pareiškėjas galėjo žinoti apie UAB „Lignesa“ mokestinių prievolių vykdymą, nebuvo tirta, kaip minėta įmonė mokestines prievoles vykdė anksčiau iki ginčo sandorių sudarymo bei kokia buvo minėtos įmonės finansinė būklė. Pareiškėjas pagal jam prieinamą informaciją įsitikino kontrahento (pardavėjo) patikimumu, nes sandorio sudarymo laikotarpiu minėta įmonė realiai vykdė ūkinę-komercinę veiklą. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybę žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas. Todėl su konkrečia ūkine operacija nesusiję mokesčių įstatymo pažeidimai neturi įtakos mokesčių mokėtojo sąžiningumui. Be to, vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą, iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti. Mokesčių administratorius teigdamas, kad pareiškėjas žinojo apie kontrahento patiriamus finansinius sunkumus, neįrodė, jog pareiškėjas savo veiksmais darė įtaką ir siekė, kad PVM į biudžetą būtų nesumokėtas, ir, tuo pačiu, iš kontrahento įsigydamas turtą, pasinaudotų teise į PVM atskaitą.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 18–21) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Tikrinamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo buvo paneigta pareiškėjo teisė atskaityti pirkimo PVM, sumokėtą įsigijus nekilnojamąjį turtą iš UAB „Lignesa“. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nutartimi patvirtino mokesčių administratoriaus poziciją, kad pareiškėjas žinodamas (galėjęs žinoti), jog UAB „Lignesa“ po sandorių sudarymo PVM nesumokės, elgėsi nesąžiningai, kas, remiantis nacionalinių teismų ir Europos Sąjungos teisminių institucijų praktika, atitinkamai paneigė jo teisę į pirkimo PVM atskaitą.
Nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija negali vertinti, jog buvo neteisingai sprendžiamas klausimas dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo, kuomet yra konstatuojamas asmens žinojimas apie dalyvavimą PVM sukčiavime (t. y. nesąžiningumas).
Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (LVAT 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).
Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, jog apmokestinamajam asmeniui iš tiesų gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tačiau tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos, dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu „sukčiavimu PVM“ (angl. fraudulent evasion of VAT; pranc. fraude ? la TVA; vok. die Mehrwertsteuerhinterziehung) (žr. Teisingumo Teismo sprendimų bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 56–61 punktus ir Mahagében ir D?vid 45 punktą).
Šiame mokestiniame ginče nesąžiningumo aplinkybė grįsta tuo, kad: pareiškėjas UAB „Taurų žuvys“ ir UAB „Lignesa“ ilgą laiką vykdė bendrą ūkinę veiklą; nekilnojamojo turto sandoriuose pareiškėjui atstovavo L. D.-B., o UAB „Lignesa“ J. D.. L. D.-B. yra buvusio UAB „Lignesa“ akcininko bei vadovo J. D. duktė, kuri iki 2013 m. spalio 7 d. buvo UAB „Taurų žuvys“ savininkė (valdė 100 proc. akcijų), be to, nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. birželio 13 d. dirbusi ir UAB „Lignesa“ marketingo direktorės pareigose bei nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. UAB „Taurų žuvys“ direktorės pareigose, o nuo 2013 m. lapkričio 5 d. dirba UAB „Taurų žuvys“ vadybininkės pareigose; J. D. tuo pačiu metu, t. y. nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. dirbo UAB „Taurų žuvys“ marketingo direktoriaus pareigose ir kartu UAB „Lignesa“ direktoriaus pareigose; UAB „Lignesa“ suteikė paskolų pareiškėjui ir pareiškėjas apmokėjo UAB „Lignesa“ skolą, J. D. suteikė paskolą pareiškėjui; 2013–2014 metais iš UAB „Lignesa“ atleistas 41 darbuotojas buvo įdarbintas pas pareiškėją.
Administracinėje byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas UAB „Taurų žuvys“ žinojo (turėjo žinoti) apie UAB „Lignesa“ nemokumą. UAB „Lignesa“ ginčo sandorių metu jau turėjo mokestinių nepriemokų, kurios vėliau didėjo. Kaip minėta, ginčo sandoriuose pareiškėjui atstovavusi L. D.-B., nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ėjo UAB „Taurų žuvys“ direktorės pareigas, o tuo pačiu nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. birželio 13 d. dirbo ir UAB „Lignesa“ marketingo direktorės pareigose, todėl pareiškėjui turėjo būti žinomas UAB „Lignesa“ mokestinės veiklos neteisėtumas (PVM nepriemokos skola). Veiklos vykdymo metu UAB „Lignesa“ pirmenybę teikė ne mokesčių, įskaitant PVM mokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti, apie ką, kaip matyti iš bylos aplinkybių, aiškiai žinojo pareiškėjas. Atitinkamai ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas sudarydamas ginčo sandorius su UAB „Lignesa“ žinojo, jog pastaroji nevykdys (sąmoningai vengs vykdyti, atidėlios vykdymą ir pan.) iš šių sandorių kylančias mokestines prievoles, kad pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo ginčo sandorių apmokestinamosios vertės, UAB „Lignesa“ į valstybės biudžetą nesumokės. Tokie UAB „Lignesa“ veiksmai šiuo konkrečiu atveju vertintini kaip tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas, teisėjų kolegijos nuomone, patenka į sukčiavimo sąvoką PVM prasme.
Taigi pareiškėjas (apeliantas) žinojo (turėjo žinoti) apie prieš tai aptartas UAB „Lignesa“ ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes, t. y. ir tai, jog pastaroji nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų mokėjimo, t. y. veikė nesąžiningai. Pastarojo pobūdžio vertinimą pagrindžia pareiškėjo ir UAB „Lignesa“ tarpusavio ryšius atskleidžiančios aplinkybės, kurios yra išsamiai išdėstytos mokesčių administratoriaus surašytuose dokumentuose, taip pat šioje byloje, todėl nebekartotinos.
Apibendrinus išdėstytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką, darytina išvada, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju vertino pareiškėjo sąžiningumą ir įrodė, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoriai, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į PVM atskaitą, susiję su UAB „Lignesa“ atliekamu sukčiavimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Taurų žuvys“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.