Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-858/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2013-11-25
Bylos Nr.: 2A-858/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Vytas Milius, Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas: S. V., V. G.
Ieškovas: akcinės bendrovės DnB NORD banko, uždarosios akcinės bendrovės „Talesta“
Trečiasis asmuo: V. G., S. V., I. T.

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-858/2013Procesinio sprendimo kategorijos 36.2., 63.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4105-392/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams V. G. ir S. V. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Bendri projektai“ ir G. V., ir pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Talesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3178-585/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Talesta“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Bendri projektai“ ir akcinei bendrovei DNB bankui dėl kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys V. G., S. V., I. T..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DnB NORD bankas 2009 m. gruodžio 14 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų V. G. ir S. V. ieškovui 477 873,03 EUR negrąžinto kredito skolą, 6 proc. metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2006 m. vasario 7 d. tarp ieškovo AB DnB NORD bankas ir trečiojo asmens UAB „Bendri projektai“ buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 408-06IL su vėlesniais pakeitimais. Šios sutarties pagrindu ieškovas iki 2010 m. vasario 6 d. suteikė trečiajam asmeniui 2 400 000 Lt kreditą su kintama metine palūkanų norma patalpų ir žemės sklypo dalies nuomos teisės (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Trečiojo asmens prievolių pagal kreditavimo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimui ieškovas su atsakovais V. G. ir S. V. 2006 m. vasario 7 d. sudarė laidavimo sutartis Nr. 10-06L ir 11-06L. Kadangi trečiasis asmuo savo piniginių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį tinkamai nevykdė, 2009 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 30.58.17/4625 ieškovas įspėjo trečiąjį asmenį, kad iki nustatyto termino šių įsipareigojimų neįvykdžius, vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą. Trečiajam asmeniui įsipareigojimų ir toliau nevykdant, ieškovas nutraukė kreditavimo sutartį ir 2009 m. gruodžio 14 d. ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovų kaip laiduotojų. Pradėjus nagrinėti bylą, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1428-585/2010 trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla.

Trečiasis asmuo BUAB „Bendri projektai“ su ieškiniu sutiko.

Šalies argumentai

Atsakovai V. G. ir S. V. savo procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad BUAB „Bendri projektai“ prievolė pagal kredito sutartį buvo užtikrinta hipoteka, todėl ieškovas turėjo visų pirma savo reikalavimą siekti patenkinti iš įkeisto turto, juo labiau, kad buvo galimybė įkeistą turtą parduoti didesne kaina. Atkreipė dėmesį, jog šiuo metu ieškovas turėtų savo reikalavimą siekti patenkinti bankroto byloje. Pažymėjo, kad ieškovas nesikreipė į atsakovus su reikalavimu įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį, todėl atsakovas neturi teisės reikšti ieškinio atsakovams. Mano, kad kredito sutartis yra ginčytina, nes ją pasirašė tik BUAB „Bendri projektai“ vadovas, nors šiuo atveju buvo reikalingas ir prokuristo parašas, o tuo buvo pažeista bendrovės įstatuose nustatyta kiekybinio atstovavimo taisyklė. Atsakovai vertino, kad ieškovo reikalavimo pagrindimas ginčytina kredito sutartimi suponuoja tai, kad ieškovo reikalavimas atsakovams yra nepagrįstas. Atsakovų nuomone, ieškovo atsakovams suteiktas 7 d. terminas prievolei įvykdyti yra neprotingai trumpas, nes jiems, kaip fiziniams asmenims, reikalavimo suma yra didelė. Dėl to atsakovai vertino, kad terminas jų prievolei įvykdyti dar nesuėjo, kas lemia, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės. Atsakovų manymu, ieškovas buvo nesąžiningas, nes turėjo atsakovus, kaip silpnesniąją šalį, informuoti apie trečiojo asmens prievolės nevykdymą pagal kredito sutartį, juo labiau, kad atsakovai patys domėtis trečiojo asmens prievolių vykdymu pareigos neturėjo. Dėl šios priežasties atsakovai laikė, kad bankas pats prisiėmė riziką dėl prievolės pagal kredito sutartį neįvykdymo. Be to, atsakovai nurodė, kad laidavimas baigėsi, nes praėjo 3 mėnesiai nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo.

Ieškovas UAB „Talesta“ 2011 m. liepos 25 d. kreipėsi į teismą, prašė pripažinti negaliojančia atsakovų BUAB „Bendri projektai“ ir AB DNB banko 2006 m. vasario 7 d. sudarytą kreditavimo sutartį.

Nurodė, kad yra atsakovo UAB „Bendri projektai“ akcininkas. Atsakovo UAB „Bendri projektai“ akcininkų sutarties 5.7 p. numatyta, kad bendrovės vardu sandorius gali sudaryti bei dokumentus (tarp kurių – sutartis) pasirašyti tik direktorius su prokuriste. Kadangi sutartį atsakovo UAB „Bendri projektai“ vardu sudarė vienasmeniškai jos direktorius trečiasis asmuo I. T., ieškovas nurodė, kad pagal akcininkų sutartį numatyta kiekybinio atstovavimo taisyklė buvo pažeista. Nurodydamas, kad ginčijama sutartis sudaryta direktoriaus vienasmeniškai, be to, sudaryta prieštaraujant įmonės veiklos tikslams, ieškovas sutartį ginčijo CK 1.82 str. 1 d. pagrindu, kaip sudarytą pažeidžiant privačiojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją (CK 2.83 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „Bendri projektai“ su ieškiniu nesutiko, atsikirto, kad visų akcininkų teisių apsaugai užtikrinti paskirta prokuristė kartu su direktoriumi po ginčijamos sutarties sudarymo pasirašė 2006 m. vasario 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuriai finansuoti buvo sudaryta ginčijama kreditavimo sutartis ir vėliau pasirašė įkeitimo sutartį, skirtą ginčijamos sutarties įvykdymui užtikrinti, atsakovo banko naudai 2006 m. vasario 8 d. įkeičiant sutartimi nuosavybėn įsigytus statinius. Taip įrodinėjo, kad vėlesnių sandorių sudarymas parodo ginčijamo sandorio vėlesnį patvirtinimą bendra visų akcininkų ir prokuristės valia.

Atsakovas AB DNB bankas nesutiko su ieškiniu, atsikirsdamas, kad, priešingai nei teigia ieškovas, pagal CK 2.83 str. 1 d. sandoriai, sudaryti pažeidžiant privataus juridinio asmens kompetenciją, sukelia pasekmes šiam asmeniui. Atsakovo manymu, ieškinio pagrįstumas paneigiamas tuo, kad 2006 m. sausio 27 d. susirinkime direktorius visų akcininkų vienbalsiai įgaliotas vienasmeniškai sudaryti ginčijamą sutartį, o 2006 m. vasario 28 d. dar vienas akcininkų susirinkimas vienbalsiai nutarė įkeisti 2006 m. vasario 8 d. sutartimi atsakovo UAB „Bendri projektai“ įsigytą turtą. Kaip reikšmingą aplinkybę nurodė tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nustatytas faktas, jog trečiasis asmuo UAB „Bendri projektai“ akcininkas S. V. yra ginčijamos sutarties sudarymo metu buvusio UAB „Bendri projektai“ akcininko UAB „Talainė“ direktorės bei akcininkės G. V. sutuoktinis, akcininkų Š. V. ir A. V. tėvas. Nurodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. atsakovo UAB „Bendri projektai“ akcininkų susirinkimas vienbalsiai kreipėsi į AB DNB banką dėl ginčijamos 2006 m. vasario 7 d. kreditavimo sutarties pakeitimo, prašant pakeisti valiutą iš litų į eurus ir įgaliojo I. T. pasirašyti visus kredito sutarčių pakeitimo dokumentus. Nurodė, kad 2006 m. kovo 2 d. hipotekos lakštus pasirašė direktoriaus I. T. ir atsakovo UAB „Bendri projektai“ prokuristės įgaliotas asmuo. Savo atsikirtimus bankas grindė CK 1.79 str. 1 d., nurodydamas, kad atsiliepime įrodinėjamos aplinkybės patvirtina UAB „Bendri projektai“ įvykdytą ginčijamos sutarties patvirtinimą tiek asmeniškai kiekvieno akcininko visa akcininkų sudėtimi, tiek akcininkų sutartyje numatytu kiekybinio atstovavimo būdu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui AB DnB NORD bankui solidariai iš atsakovų V. G. ir S. V. 477 873, 03 EUR (ekvivalentas 1 650 000 Lt), 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas; priteisė ieškovui iš atsakovo V. G. 12 630, 68 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo S. V. 12 367, 50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo BUAB „Bendri projektai“ tinkamai nevykdė savo piniginių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, nustatytais terminais negrąžino ieškovo AB DnB NORD banko suteikto kredito ir nesumokėjo priklausančių mokėti palūkanų, dėl ko kreditavimo sutartis buvo nutraukta. Taip pat nustatė, kad byloje nėra ginčo ir dėl to, kad trečiojo asmens skola ieškovui šiai dienai sudaro 695 088,04 EUR negrąžinto kredito, 14 109,61 EUR nesumokėtų palūkanų bei 458,22 EUR delspinigių, t. y. iš viso 709 655,87 EUR.

Teismas išaiškino, kad esant laidavimo teisiniams santykiams, kai prievolė yra neįvykdyta, kreditorius turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo tiek iš skolininko, tiek iš laiduotojo, tiek iš abiejų bendrai, t. y. skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.). Pažymėjo, kad tai numato ir laidavimo sutarčių 1.1.; 2.3.1.1. punktai. Atitinkamai teismas darė išvadą, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad trečiojo asmens prievolę įvykdytų atsakovai kaip laiduotojai (CK 6.6 str. 4 d.), o faktas, kad ieškovas bankroto byloje reiškia reikalavimus trečiajam asmeniui, neatima iš jo teisės reikšti reikalavimus ir atsakovams dėl tos pačios skolos (CK 6.14 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-04 nutartis Nr. 3K-3-553/2008). Atkreipė dėmesį, jog trečiojo asmens bankroto byloje bus nagrinėjami ieškovo reikalavimai tik trečiajam asmeniui, tuo tarpu šioje byloje nagrinėjami ieškovo reikalavimai atsakovams kaip laiduotojams, kurie yra nesusiję su trečiojo asmens bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, atsakovų argumentus, kad ieškovo reikalavimai atsakovams kaip laiduotojams negali būti nagrinėjami teisme iki ieškovo reikalavimo patenkinimo bankroto byloje, laikė teisiškai nepagrįstais.

Teismas išaiškino, kad solidarioji skolininkų prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai ir kartu varžo skolininkų teises. Todėl tais atvejais, kai prievolės įvykdymas užtikrintas keliomis užtikrinimo priemonėmis, kreditorius turi teisę pasirinkti, kokia reikalavimo užtikrinimo priemone naudotis. Civilinės teisės doktrinoje, aiškinant laidavimo kaip prievolės užtikrinimo būdo santykį su kitais užtikrinimo būdais, pripažįstama, kad jeigu prievolės įvykdymas užtikrintas keliais skirtingais užtikrinimo būdais, pavyzdžiui, laidavimu ir įkeitimu, kaip ir yra šiuo atveju pagal kreditavimo sutartį, kreditorius gali reikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris asmuo – tiek laiduotojas, tiek įkaito davėjas, tiek abu kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-08-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2010-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-763/2010). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju kreditavimo ar laidavimo sutartys jokių išlygų iš šių taisyklių nenustato. Atitinkamai darė išvadą, kad tai, jog ieškovo reikalavimai trečiajam asmeniui yra užtikrinti nekilnojamojo turto įkeitimu, nėra kliūtimi ieškovui pareikšti reikalavimą ir atsakovams kaip laiduotojams. Šių motyvų pagrindu atsakovų argumentus, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai skolos išieškojimą pagal kreditavimo sutartį pradėdamas ne iš įkeisto turto ir pagrindinio skolininko, o pareikšdamas ieškinį atsakovams kaip laiduotojams, laikė teisiškai nepagrįstais. Tuo tarpu atsakovų argumentus, kad ieškovas jų atžvilgiu kreditavimo sutartį vykdė neekonomiškai, neapdairiai ir nesąžiningai, teismas vertino kritiškai, nes jie grindžiami tik prielaidomis, nepateikiant jokių leistinų rašytinių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.83 str. 1 d. įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, kas lemia, jog ieškovo reikalavimus patenkinus iš atsakovų kaip laiduotojų, jie įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę į pagrindinį skolininką - trečiąjį asmenį.

Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovas iki ieškinio pateikimo teismui nesikreipė į atsakovus su reikalavimu įvykdyti trečiojo asmens prievoles pagal kreditavimo sutartį, nereiškia, jog atsakovai kaip laiduotojai neturėjo tokios pareigos. Nustatė, kad atsakovas V. G. tiek kreditavimo sutarties sudarymo metu, tiek šios sutarties nutraukimo metu buvo ir tebėra trečiojo asmens akcininku, turinčiu 30 procentų visų akcijų skaičiaus. Tuo tarpu atsakovas S. V. yra UAB „Talainė“, kuri taip pat yra 40 procentų trečiojo asmens akcijų savininkė, direktorės bei akcininkės G. V. sutuoktinis ir akcininkų Š. V. bei A. V. tėvas. Dėl šios priežasties teismas neabejojo, kad atsakovas S. V. yra glaudžiai susijęs su trečiuoju asmeniu. Teismo nuomone, tai leidžia teigti, kad atsakovai ir be atskiro ieškovo pranešimo žinojo ar turėjo žinoti, jog trečiasis asmuo nevykdo savo prievolių ieškovui pagal kreditavimo sutartį, dėl ko ieškovas vienašališkai nutraukė šią sutartį ir taip įgijo reikalavimo teisę į atsakovus kaip laiduotojus. Teismas vertino, kad atsakovai, elgdamiesi protingai, sąžiningai ir atidžiai, siekdami išvengti galimų neigiamų padarinių, turėjo būti aktyvūs ir domėtis savo kaip laiduotojų prievolių vykdymu, o ne pasyviai laukti ieškovo pranešimo. Pažymėjo, kad kaip matyti iš atsakovų procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų, net ir tuo atveju, jeigu ieškovas iki kreipiantis į teismą būtų pareikalavęs atsakovų įvykdyti savo kaip laiduotojų prievoles, atsakovai to nebūtų padarę.

Nustatė, kad ginčo šalys laidavimo sutarčių 4.2. punktais susitarė, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Tuo tarpu laidavimo sutarčių 2.1.1. punktuose nustatyta, kad laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas. Vertino, jog atsakovų ir trečiojo asmens atsakomybės apimtis pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis sutampa. Teismo manymu, laidavimo sutarčių 4.2. punktai reiškia, kad atsakovų laidavimas galioja tol, kol ieškovui bus visiškai grąžintos visos sumos, priklausančios jam pagal kreditavimo sutartį. Kadangi iki šiol nei atsakovai, nei trečiasis asmuo prievolių pagal kreditavimo sutartį ieškovui nėra įvykdę, teismas darė išvadą, kad atsakovų laidavimas yra galiojantis. Atsižvelgiant į tai, atsakovų argumentus, kad laidavimas pagal laidavimo sutartis pasibaigė, nes ieškinys buvo pareikštas vėliau nei po 3 mėnesių nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo, laikė teisiškai nepagrįstais.

Teismas nevertino atsakovų išdėstytų argumentų dėl kreditavimo sutarties sudarymo tvarkos pažeidimo ir dėl šių argumentų nepasisakė, nes tai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, be to, šiuo metu kreditavimo sutartis yra nenuginčyta, todėl ginčo šalims privaloma.

Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir argumentams, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai priteisti solidariai iš atsakovų 477 873,03 EUR negrąžinto kredito skolą ir 6 procentus metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįsti ir teisėti, todėl tenkintini.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį (dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia) atmetė.

Nustatytos aplinkybės, kuriomis UAB „Bendri projektai“ po ginčijamos kreditavimo sutarties sudarymo buvo atstovaujama pagal kiekybinio atstovavimo taisyklę pasirašant hipotekos lakštus, jų pakeitimus, o taip pat – ginčijamos kreditavimo sutarties pakeitimus, teismo nuomone, akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas UAB „Bendri projektai“ per savo akcininkus ir jų atstovus, pačių akcininkų sutartyje ir įstatuose nurodytu būdu patvirtino ginčijamą sutartį, kuri, be to, buvo vykdoma įkeičiant atsakovo UAB „Bendri projektai“ turtą ir įkeitimas (kaip ginčijamos sutarties vykdymas) priklausė nuo visų akcininkų valios bei jų valios pareiškimo pasėkoje buvo įvykdytas. Todėl teismas darė išvadą, kad UAB „Bendri projektai“ tiek veikdamas per savo valdymo organą direktorių kartu su prokuriste, tiek atlikdamas veiksmus, sankcionuotus visų įmonės akcininkų, patvirtino ginčijamą sutartį ir dėl to ieškovas BUAB „Talesta“, būdamas vienu iš atsakovo UAB „Bendri projektai“ akcininkų, savo teisių perleidėjo (ankstesnio akcininko UAB „Talainė“) veiksmų pasėkoje neteko teisės šios sutarties ginčyti (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.). Be to, teismo manymu, UAB „Bendri projektai“ ir šios įmonės akcininkai priėmė banko suteiktą kreditą, kas leidžia teigti, kad egzistuoja ir CK 1.79 str. 2 d. 2 p. nurodytos sąlygos pripažinti sandorio patvirtinimą. Teismas išaiškino, kad sandorio patvirtinimas pritarimu jam taip pat sukelia CK 2.133 str. 6 d. bei CK 2.136 str. 1 d. ir 2 d. nustatytas pasekmes, o tai yra papildomas argumentas teismui darant išvadą apie ieškovo reikalavimo nepagrįstumą.

Ieškovo argumentus dėl banko akivaizdaus nerūpestingumo teismas atmetė, nes atsakovas AB DNB bankas užsitikrino kredito grąžinimą atsakovo turto įkeitimu ir trečiųjų asmenų laidavimais, taigi buvo pakankamai rūpestingas, siekdamas neišduoti kredito, kuris nebūtų jokia forma grąžintas. Pažymėjo, kad bankas, išduodantis kreditą, neprivalo prisiimti kredituojamo asmens verslo rizikos ir tokios rizikos neprisiima, o jos pasekmės tenka kreditą gavusiam ir verslą kredito lėšomis apmokančiam asmeniui - kredito gavėjui.

Taip pat teismas atmetė ir ieškovo argumentus dėl kredito sutarties prieštaravimo atsakovo UAB „Bendri projektai“ steigimo tikslams. Nurodė, jog akcinės bendrovės steigimo tikslas yra pelno gavimas, o tikslo gavimo būdas – verslas, kuris sukuria verslą vykdančiam subjektui praradimų riziką, kas lemia, jog nesėkmingas savo verslo kreditavimas ir nuostolingas kredito lėšomis vystomas verslas negali būti savaime pripažintas prieštaraujančiu akcinės bendrovės steigimo tikslui. Atitinkamai teismas vertino, jog dėl šios priežasties nėra pagrindo ieškovo nurodytam CK 1.82 str. 1 d. taikymui.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas S. V. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, išreikalauti iš ieškovo visą kredito suteikimo trečiajam asmeniui administravimo medžiagą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė atsakovo teisę bylą vesti per atstovą, nes bylos nagrinėjimo metu atsakovas neturėjo atstovo ir jam nebuvo suteikta laiko juo pasirūpinti.Kredito sutartis yra ginčytina, nes ją pasirašė tik BUAB „Bendri projektai“ vadovas, nors šiuo atveju buvo reikalingas ir prokuristo parašas, o tuo buvo pažeista bendrovės įstatuose nustatyta kiekybinio atstovavimo taisyklė. Ieškovo reikalavimo pagrindimas ginčytina kredito sutartimi suponuoja tai, kad ieškovo reikalavimas atsakovams yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių sprendime nepasisakė.Ieškovo atsakovams suteiktas 7 d. terminas prievolei įvykdyti yra neprotingai trumpas, nes jiems, kaip fiziniams asmenims, reikalavimo suma yra didelė. Dėl to vertintina, kad terminas jų prievolei įvykdyti dar nesuėjo, kas lemia, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės. Be to, ieškovas buvo nesąžiningas, nes turėjo atsakovus, kaip silpnesniąją šalį, informuoti apie trečiojo asmens prievolės nevykdymą pagal kredito sutartį, juo labiau, kad atsakovai patys domėtis trečiojo asmens prievolių vykdymu pareigos neturėjo. Laidavimas baigėsi, nes praėjo 3 mėnesiai nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo.Teismas neatskleidė bylos esmės, nes yra reikalinga ištirti kredito suteikimo BUAB „Bendri projektai“ administravimo medžiagą, kuri padės nustatyti visas kredito sutarties sudarymo aplinkybes.

Atsiliepimas

Ieškovas AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, atmesti atsakovo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo. Ieškovas atsiliepime iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo argumentus. Atsiliepimą papildomai grindžia šiais argumentais:

Visos bylos nagrinėjimo metu atsakovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko. Atsakovo santykiai su advokatu nutrūko tik prieš paskutinį teismo posėdį. Jokių naujų bylos aplinkybių po atstovavimo santykių nutrūkimo nepaaiškėjo, nauji įrodymai į bylą nebuvo pateikti, todėl vertintina, kad atsakovas buvo tinkamai atstovaujamas visos bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų susirasti naują atstovą, o tai leidžia teigti, kad atsakovas piktnaudžiauja savo teise turėti atstovą siekdamas užvilkinti teismo procesą. Dėl šių priežasčių ta aplinkybė, jog atsakovas neturėjo atstovo, neturėtų sudaryti pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino atsakovo argumento dėl kredito sutarties sudarymo tvarkos pažeidimo, nes tai nėra šios bylos dalykas ir minėta sutartis nėra nuginčyta, nors atsakovas ne kartą yra pareiškęs, jog ketina kreiptis dėl kredito sutarties nuginčijimo. Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju nėra pagrindo pripažinti kredito sutartį negaliojančia, nes tiek trečiojo asmens direktorius, tiek prokuristas, tiek atsakovai patvirtino (direktorius ir prokuristas patvirtino sandorį įgaliodami R. M. pasirašyti įkeitimo bei hipotekos lakštus, kurie buvo skirti užtikrinti prievolę pagal kredito sutartį, o atsakovai patvirtino sandorį pasirašydami laidavimo sutartis) kredito sutarties sudarymą, todėl neteko teisės ginčyti kredito sutartį.Nesutiktina su teiginiais, jog nėra suėjęs apelianto prievolės pagal laidavimo sutartį įvykdymo terminas. Apeliantas teigia, kad pagal laidavimo sutarties 2.1.1 p. Bankas įsipareigojo pareikalauti laiduotojo įvykdyti prievolę, o tokio pareikalavimo nesant, jis prievolės vykdyti neprivalo. Su tokiu laidavimo sutarties aiškinimu nesutiktina. Laidavimo sutarties 2.1.1 p. nenustato, kokia tvarka turi būti pareikalauta vykdyti savo įsipareigojimus. Laidavimo sutarties 2.3.1.1 p. nustato, kad Bankas turi teisę (bet ne pareigą) pareikalauti, kad laiduotojas įvykdytų savo prievolę. Be to, laidavimo sutartyje nėra numatyta jokios procedūros, kuri apibrėžtų, jog Bankas privalo raštu, suteikdamas papildomą terminą prievolei įvykdyti, pareikalauti apmokėti pagrindinio skolininko skolą. Kadangi laidavimo sutartis nenumatė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, pareikalavimu įvykdyti prievolę gali būti laikomas ir ieškinio teisme pareiškimas. Toks ieškinys buvo pareikštas, tačiau apeliantas ir po ieškinio pareiškimo praėjus 2,5 metų nėra įvykdęs net ir dalies savo prievolės. Todėl negalima teigti, kad apeliantui buvo suteiktas per trumpas terminas įvykdyti prievolę.Apeliantas nepagrindė, kokią įtaką sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo gali turėti jo prašomi išreikalauti nekonkretūs įrodymai, todėl šis prašymas turėtų būti atmestas.

Šalies argumentai

Apeliantas S. V. pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2234-585/2012 ir joje bus priimtas galutis įsiteisėjęs sprendimas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama byla dėl ginčo kredito sutarties nuginčijimo, kas lemia, jog nuginčijus kredito sutartį neteks teisinės galios ir laidavimo sutartys, kurių pagrindu ieškovas siekia prisiteisti skolą iš atsakovų šioje byloje. Taigi, apelianto nuomone, šiuo atveju egzistuoja akivaizdus abiejų civilinių bylų prejudicinis ryšys bei privalomasis bylos stabdymo pagrindas.

Ieškovas UAB „Talesta“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neištyrė aplinkybių, kodėl pirminė kreditavimo sutartis buvo sudaryta be visų akcininkų pritarimo. Vėlesni kreditavimo sutarties dokumentai buvo sudaryti kaip kreditavimo sutarties pasekmė, kurių nesudarius, bendrovei būtų kilusi papildoma sutartinė atsakomybė, įskaitant baudų mokėjimą pagal kreditavimo sutarties 34-36 straipsnius už kreditavimo sutarties nevykdymą. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, nes nebuvo atskleista bylos esmė.Bendrovės naujasis akcininkas ieškovas, kuris nepritarė sandorio sudarymui, teismo nuomone, prarado teisę ginčyti kreditavimo sutartį, tačiau teisės aktai nenumato ribojimų ginti savo ir bendrovės pažeistų teisių, net jeigu jis priėmė kito ankstesnio akcininko teises ir pareigas. Ankstesnių akcininkų neveikimas, t. y. bendrovės pažeidžiančios kredito sutarties neginčijimas, pagal teisės aktus niekaip nesaisto ieškovo ir neeliminuoja jo galimybės ginčyti kredito sutartį.Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad kreditavimo sutarties sudarymas bendrovei buvo žalingas ir prieštaravo jos steigimo tikslams, o dėl to iš esmės galimai ir nebuvo gautas prokuristes pritarimas ją sudaryti. Pažymėtina, kad 2 400 000 Lt kreditas buvo suteiktas tik ką įregistruotai įmonei, numatyti trumpi skolos grąžinimo terminai, sutartimi buvo apribotos UAB „Bendri projektai“ papildomo finansavimo gavimo galimybės. Akivaizdu, kad tokio sandorio sudarymas buvo nenaudingas bendrovei, t. y. prieštaravo bendrovės veiklos tikslui – pelno gavimui.Bankas, kaip profesionalas, turėjo suprasti, kad UAB „Bendri projektai“ nebus pajėgus grąžinti skolą, todėl kredito suteikimas atsakovui yra laikytinas nesąžiningu elgesiu. Juo labiau, kad bankas buvo susipažinęs su bendrovės įstatais, tačiau sandorio sudarymui nereikalavo prokuristes sutikimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bankas buvo sąžininga kreditavimo sutarties šalis, nes netyrė minėtų aplinkybių ir kitų reikšmingų bylai įrodymų, nors ieškovas teikė prašymą išreikalauti atitinkamus įrodymus iš banko, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį ieškovo prašymą atmetė.

Atsiliepimas

Atsakovas AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į ieškovo UAB „Talesta“ apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams. Mano, kad apelianto teiginiai yra neįrodyti, o byloje esantys įrodymai paneigia apelianto nurodomas aplinkybes.

Atsakovas UAB „Bendri projektai“ pateikė atsiliepimą į ieškovo UAB „Talesta“ apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Dėl BUAB „Bendri projektai“ ir AB DNB banko 2006 m. vasario 7 d. kredito sutarties pripažinimo negaliojančia

Apeliantas UAB „Talesta“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė aplinkybių, kodėl pirminė kreditavimo sutartis buvo sudaryta be visų akcininkų pritarimo. Pažymi, kad vėlesni kreditavimo sutarties dokumentai buvo sudaryti kaip kreditavimo sutarties pasekmė, kurių nesudarius, bendrovei būtų kilusi papildoma sutartinė atsakomybė. Dėl šios priežasties mano, kad buvo neatskleista bylos esmė. Atsakovo UAB „Bendri projektai“ akcininkai 2006 m. sausio 27 d., 2006 m. vasario 28 d., 2007 m. gruodžio 10 d., 2008 m. vasario 7 d. visuotiniuose akcininkų susirinkimuose nusprendė gauti iš AB DNB banko kreditą, įkeisti bankui nekilnojamąjį turtą, užtikrinant bankui kreditavimo sutarties įvykdymą, įgaliojo UAB „Bendri projektai“ direktorių pasirašyti su banku kreditavimo sutartį ir vėlesnius kreditavimo sutarties pakeitimus. Vykdant šią atsakovo akcininkų valią, atsakovo direktorius I. T., kuris taip pat buvo atsakovo akcininkas, pasirašė su banku ginčo kreditavimo sutartį ir vėlesnius sutarties pakeitimus, įmonės vardu pareikalavo, kad bankas vykdytų sutartį, t. y. išmokėtų kreditą, šį kreditą priėmė, kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti įkeitė bankui UAB „Bendri projektai“ nekilnojamąjį turtą, taip pat kreditavimo sutarties įvykdymą užtikrino trečiųjų asmenų laidavimais. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs atsakovo UAB „Bendri projektai“ akcininkų išreikštą valią tiek iki kreditavimo sutarties pasirašymo, tiek ir po sutarties pasirašymo, kuri buvo nukreipta į kreditavimąsi AB DNB banke, padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad kreditavimo sutartis atitiko atsakovo UAB „Bendri projektai“ ir įmonės akcininkų interesus, jie šį sandorį patvirtino, todėl apelianto argumentai apie kreditavimo sutartimi pažeistus atsakovo akcininkų interesus vertintini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams.

Šiuo atveju svarbu pripažinti ir tai, kad apelianto teiginiai, jog atsakovo prokuristė nepatvirtino su banku sudarytos kreditavimo sutarties, yra nepagrįsti. Sutiktina su banko atsiliepime į UAB „Talesta“ apeliacinį skundą nurodyta pozicija, kad įmonės prokuristė savo valią pritarti kredito sutarties pasirašymui patvirtino pasirašydama įkeitimo ir hipotekos lakštus, kuriais atsakovas UAB „Bendri projektai“ įkeitė bankui už ginčo kredito sutarties įvykdymą jam priklausantį turtą. Pažymėtina, kad hipotekos ir įkeitimo lakštuose yra nurodytos esminės kreditavimo sutarties sąlygos, kas lemia išvadą, jog prokuristei buvo žinomos esminės ginčo kredito sutarties sąlygos ir ji, pasirašydama hipotekos bei įkeitimo lakštus, joms pritarė. Esant rašytiniams įrodymams, vertintina kaip neesminė aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė prokuristės teismo posėdžio metu apie minėtų lakštų pasirašymo aplinkybes ir apie jos valią kreditavimo sutarties atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas viso bylos nagrinėjimo metu prašymo apklausti prokuristę nereiškė, o teismas neturi pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuoti, jog buvo pažeista kiekybinio atstovavimo taisyklė, nėra pagrindo, nes pagal byloje surinktus įrodymus sudarant ir užtikrinant kreditavimo sutartį atsakovo UAB „Bendri projektai“ vardu veikė tiek įmonės direktorius, tiek ir įmonės prokuristė. Atitinkamai pripažinti kreditavimo sutartį negaliojančia dėl kiekybinio atstovavimo taisyklės pažeidimo nėra teisinio pagrindo.

Apelianto teiginys, jog akcininkų neveikimas, kai jie neginčijo kreditavimo sutarties pagal teisės aktus niekaip nesaisto ieškovo ir nešalina jo galimybės ginčyti kreditavimo sutartį, vertintinas kaip nepagrįstas. Kai skaidomos bendrovės kokia nors prievolė pagal reorganizavimo sąlygas yra priskirta vienai iš po reorganizavimo veiksiančių bendrovių, už šią prievolę atsako ta bendrovė (ABĮ 68 str. 4 d.). Iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, jog UAB „Talesta“ įregistruota po atskyrimo. Šalis, kuri perima kitos įsipareigojimus, perima ne tik teises, bet ir pareigas, taigi ieškovas, perėmęs bendrovės akcininko teises, jis taip pat perėmė ir buvusio akcininko prisiimtus įsipareigojimus, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, jog bendrovės vadovo veiksmai buvo sankcionuoti visų akcininkų pritarimu ir ginčijama sutartis buvo patvirtina taip pat visų akcininkų valia, įskaitant ir UAB „Talainė“, todėl ieškovas, būdamas bendrovės akcininku, dėl savo teisių perleidėjo veiksmų neteko teisės ginčyti jau pripažintos sutarties. Sutiktina su UAB „Bendri projektai“ bankroto administratoriaus pastebėjimu, jog ieškovas UAB „Talesta“, dar 2008 m. vasario 21 d. perėmęs UAB „Talainė“ akcijas ir turtą, ilgiau negu 2 metus nuo sužinojimo nesiėmė jokių veiksmų ir taip, manytina, išreiškė tolesnį pritarimą pasirašytai ir vykdomai sutarčiai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog sudaryta kreditavimo sutartis prieštaravo bendrovės veiklos tikslams. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Kreditavimo sutartis buvo sudaryta būtent siekiant vystyti verslą, kas rodo, jog buvo siekiama tikslo - generuoti pelną. Tai, jog siekiant pelno priimami rizikingi verslo sprendimai sudarant sutartis ne visada pasiteisina, neleidžia daryti išvados, jog tai prieštarauja bendrovės veiklos tikslams. Dėl šios priežasties pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nesėkmingas bendrovės verslo kreditavimas ir nuostolingas kredito lėšomis vystomas verslas negali būti savaime pripažintas prieštaraujančiu bendrovės veiklos tikslui. Apeliantas taip pat teigia, kad bendrovės vadovas negalėjo pagrįstai tikėtis, jog sudaryta kreditavimo sutartis bus įvykdyta laiku, todėl skolos negrąžinimas buvo prognozuojamas. Šiuo atveju sutiktina su UAB „Bendri projektai“ bankroto administratoriaus pozicija, kad tiek atsakovas, tiek bankas ir akcininkai tikėjo bendrovės galimybėmis vykdyti sutartį, kas įrodyta akcininkų sprendimais sudaryti kredito sutartį, o po to ir atliekant minėtos sutarties pakeitimus bei vykdant kreditavimo sutarties sąlygas. Tai, kad ginčijamas sandoris neprieštaravo bendrovės tikslui – gauti pelną, patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas savo argumentams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, išskyrus bendrojo pobūdžio pasvarstymus.

Apeliantas teigia, kad bankas buvo nesąžiningas. Šie apelianto teiginiai vertinti kaip nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių banko sąžiningumą ir įrodančių, kad bankas pažeidė kokius nors jo veiklai keliamus imperatyvus. Sutiktina su AB DNB banko atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad bankui buvo pateikti atsakovo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai gauti iš banko kreditą, įkeisti įmonės turtą ir įgalioti įmonės direktorių I. T. pasirašyti su banku visus kreditavimo dokumentus. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad bankas pagrįstai vadovavosi atsakovo akcininkų valia ir neturėjo pagrindo abejoti atsakovo direktoriaus įgalinimais, suteiktais pačios įmonės akcininkų, ir jokių teisinių imperatyvų nepažeidė. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie banko, kaip kredito įstaigos, vykdomą kreditavimo veiklą yra vertintini kaip deklaratyvūs ir neįrodantys banko nesąžiningumo. Pažymėtina, kad, jei atsakovas ir įmonės akcininkai laikė, kad yra kliūčių sudaryti su banku kreditavimo sandorį, turėjo pareigą apie tai informuoti banką, nesudaryti sandorio, tačiau to nepadarė, jokių prieštaravimų nepareiškė, akceptuodami jo sudarymo teisėtumą, o teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Dėl skolos priteisimo iš laiduotojų atsakovų V. G. ir S. V.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė atsakovo S. V. teisę bylą vesti per atstovą. Iš bylos medžiagos matyti, kad visos bylos nagrinėjimo metu atsakovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, atsakovo santykiai su advokatu nutrūko tik prieš paskutinį teismo posėdį, jokių naujų bylos aplinkybių po atstovavimo santykių nutrūkimo nepaaiškėjo, nauji įrodymai į bylą pateikti nebuvo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas buvo tinkamai atstovaujamas visos bylos nagrinėjimo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų susirasti naują atstovą. Dėl šių priežasčių ta aplinkybė, jog atsakovas S. V. neturėjo atstovo, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328 str.).

Apelianto manymu, ieškovo AB DnB NORD banko reikalavimo pagrindimas ginčytina kredito sutartimi suponuoja tai, kad ieškovo reikalavimas atsakovams V. G. ir S. V. yra nepagrįstas. Šioje nutartyje yra konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti kredito sutartį negaliojančia. Taigi esant galiojančiai kredito sutarčiai, laikytinos galiojančiomis ir laidavimo sutartys, sudarytos prievolės įvykdymo pagal minėtą kredito sutartį užtikrinimui. Atitinkamai darytina išvada, kad ieškovo AB DnB NORD banko reikalavimai, kylantys iš šių laidavimo sutarčių, yra teisėti bei pagrįsti.

Apelianto S. V. nuomone, ieškovo atsakovams suteiktas 7 d. terminas prievolei įvykdyti yra neprotingai trumpas, nes jiems, kaip fiziniams asmenims, reikalavimo suma yra didelė. Dėl to vertino, kad terminas jų prievolei įvykdyti dar nesuėjo, kas lemia, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės. Pažymėjo, kad ieškovas buvo nesąžiningas, nes turėjo atsakovus, kaip silpnesniąją šalį, informuoti apie trečiojo asmens prievolės nevykdymą pagal kredito sutartį, juo labiau, kad atsakovai patys domėtis trečiojo asmens prievolių vykdymu pareigos neturėjo. Kaip teisingai atsiliepime į atsakovo S. V. apeliacinį skundą nurodė ieškovas AB DnB NORD bankas, laidavimo sutarties 2.1.1 p. nenustato, kokia tvarka turi būti pareikalauta vykdyti savo įsipareigojimus. Laidavimo sutarties 2.3.1.1 p. nustato, kad Bankas turi teisę (bet ne pareigą) pareikalauti, kad laiduotojas įvykdytų savo prievolę. Be to, laidavimo sutartyje nėra numatyta jokios procedūros, kuri apibrėžtų, jog Bankas privalo raštu, suteikdamas papildomą terminą prievolei įvykdyti, pareikalauti apmokėti pagrindinio skolininko skolą. Kadangi laidavimo sutartis nenumatė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, pareikalavimu įvykdyti prievolę gali būti laikomas ir ieškinio teisme pareiškimas. Toks ieškinys buvo pareikštas, tačiau apeliantas ir po ieškinio pareiškimo praėjus 2,5 metų nėra įvykdęs net ir dalies savo prievolės. Todėl negalima teigti, kad apeliantui buvo suteiktas per trumpas terminas įvykdyti prievolę.

Ginčo šalys laidavimo sutarčių 4.2. punktais susitarė, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Tuo tarpu laidavimo sutarčių 2.1.1. punktuose nustatyta, kad laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas. Taigi atsakovų ir trečiojo asmens atsakomybės apimtis pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis sutampa. Laidavimo sutarčių 4.2. punktai reiškia, kad atsakovų laidavimas galioja tol, kol ieškovui bus visiškai grąžintos visos sumos, priklausančios jam pagal kreditavimo sutartį. Kadangi iki šiol nei atsakovai, nei trečiasis asmuo prievolių pagal kreditavimo sutartį ieškovui nėra įvykdę, darytina išvada, kad atsakovų laidavimas yra galiojantis. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovų argumentus, kad laidavimas pagal laidavimo sutartis pasibaigė, nes ieškinys buvo pareikštas vėliau nei po 3 mėnesių nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo, laikė teisiškai nepagrįstais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes yra reikalinga ištirti kredito suteikimo BUAB „Bendri projektai“ administravimo medžiagą, kuri padės nustatyti visas kredito sutarties sudarymo aplinkybes. Dėl šios priežasties apeliantas S. V. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą išreikalauti iš ieškovo visą kredito suteikimo trečiajam asmeniui administravimo medžiagą. Tai, kokia vidine tvarka vadovavosi Bankas prieš suteikdamas kreditą, nėra susijusi su šios bylos dalyku, todėl teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo išreikalauti Banko vidinius dokumentus. Pirmosios instancijos teismui pakako byloje turimų įrodymų teisingam sprendimui priimti, nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo prašymo ir reikalauti su byla nesusijusių įrodymų. Juo labiau, kad nėra aišku, kokias aplinkybes šie reikalaujami įrodymai patvirtintų ar paneigtų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas visapusiškai įvertino turimus įrodymus, priėmė pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį keisti. Atitinkamai apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo tenkinti atsakovo S. V. prašymo išreikalauti iš ieškovo visą kredito suteikimo trečiajam asmeniui administravimo medžiagą.

Kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl apelianto S. V. prašymo stabdyti bylą

Apeliantas S. V. pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki kol bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama byla dėl ginčo kredito sutarties nuginčijimo, kuri šiuo metu yra persiųsta apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2A-858/2013 (dėl skolos priteisimo iš laiduotojų) ir civilinė byla Nr. 2A-1752/2013 (dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia) yra sujungtos, suteikiant joms bendrą Nr. 2A-858/2013, ir nagrinėtinos kartu. Dėl šios priežasties apelianto prašymas stabdyti bylą yra netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus AB DNB bankui, kuris prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R -85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, AB DNB bankui yra priteistina 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Iš apeliantų uždarosios akcinės bendrovės „Talesta“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) ir S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio adresu (duomenys neskelbtini)) akcinės bendrovės DNB banko (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) naudai lygiomis dalimis priteisti 3 000 Lt (tris tūkstančius litų), t. y. po 1 500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų), bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėVytas MiliusEgidija Tamošiūnienė