- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-22
- Bylos Nr.
- e2A-1056-430/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Visvaldas Kazakiūnas, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“
- Atsakovas
- „ERGO Insurance SE“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 2.6.39.2.5.1.2Gamybinei veiklai skirtų pastatų draudimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Jadvygos Mardosevič,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ ieškinį atsakovui „ERGO Insurance SE“, veikiančiam per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Autokausta“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Bendrieji statybų projektai“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“ (toliau – ŽŪK „Pienas LT“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui „ERGO Insurance SE“, (toliau – ERGO Insurance SE), prašydamas pripažinti įvykį pagal 2016 m. spalio 18 d. pranešimą dėl garantinių defektų išlaidų kompensavimo Nr. 127 – draudžiamuoju įvykiu pagal Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštą Nr. GA72036. Patikslintu ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo 73 293,33 Eur draudimo išmoką. Ieškiniuose nurodyta, kad 2013 m. gegužės 15 d. ieškovas ir trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Autokausta“ (toliau – UAB „Autokausta“) sudarė statybos rangos sutartį dėl pieno perdirbimo gamyklos statybos, vandentiekio ir nuotekų, elektros, šildymo ir vėdinimo sistemų įrengimo, pagal ją trečiasis asmuo, veikdamas kaip rangovas, atliko priešgaisrinės apsaugos sistemos vamzdyno darbus. 2016 m. birželio 16 d. UAB „Autokausta“ (draudėjas) ir atsakovas ERGO Insurance SE sudarė laidavimo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti naudos gavėjo turtiniai interesai, susiję su draudėjo prievolių pagal 2013 m. gegužės 15 d. statybos rangos sutartį garantiniu laikotarpiu nevykdymu. Kaip nurodyta draudimo liudijime, draudimo sutarčiai taikomos Pasiūlymo, išankstinio apmokėjimo, atlikimo ir garantinio laikotarpio laidavimo draudimo taisyklės Nr. 029. Šios laidavimo draudimo sutarties pagrindu atsakovas 2016 m. birželio 16 d. išdavė ieškovui garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštą Nr. GA 72036. Po perdavimo–priėmimo akto pasirašymo ieškovas dėl pasikartojančių vandens nuotekų per priešgaisrinio vamzdyno suvirinimo siūles informavo trečiąjį asmenį, nurodydamas, kad priešgaisrinio vamzdyno įrengimo darbai buvo atlikti nekokybiškai. Trečiajam asmeniui nevykdant savo įsipareigojimų ir nepašalinant defektų, ieškovas 2016 m. spalio 18 d. kreipėsi į atsakovą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir defektų ištaisymo išlaidų kompensavimo, o 2017 m. sausio 19 d. pateikė atsakovui pretenziją kartu su lokaline sąmata, patvirtinančia ieškovo išlaidas, patirtas šalinant defektus, taip pat radiografinių bandymų protokolus, įrodančius trečiojo asmens darbų defektus. 2017 m. gegužės 26 d. atsakovas pateikė ieškovui 2017 m. gegužės 25 d. pranešimą dėl pretenzijos, kuriame nurodė, jog atsisako tenkinti ieškovo reikalavimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nes, kaip nustatyta nepriklausomos ekspertizės metu, defektų atsirado ne dėl trečiojo asmens atliktų rangos darbų trūkumų ir trečiasis asmuo nėra atsakingas už jų šalinimą, todėl įvykis nėra draudžiamasis. Ieškovas nurodė, kad nesutinka su atsakovo pozicija ir mano, jog įvykęs įvykis pagal draudimo sutartį turėtų būti pripažintas draudžiamuoju, o atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančių teisę sumažinti draudimo išmoką. Trečiojo asmens darbų trūkumai buvo pašalinti pagal 2017 m. liepos 14 d. rangos sutartį, sudarytą ieškovo ir uždarosios akcinės bendrovės „Enerstena“ (toliau – UAB „Enerstena“), dėl to ieškovas patyrė 73 293,33 Eur nuostolių, kuriuos sudaro 60 573 Eur išlaidų už UAB „Enerstena“ atliktus darbus ir 12 720,33 Eur PVM mokestis.
Atsiliepimas
2. Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsakovė paaiškino, kad dėl įvykio pripažinimo draudiminiu nesutinka, kadangi rangos darbai buvo atlikti tinkamai ir kokybiškai, todėl vamzdynų nesandarumo priežastis yra netinkama sistemos eksploatacija, kiti ieškovo veiksmai. Nurodo, kad šalių sutarimu skirtoje ekspertizėje nustatyta, kad vamzdynų nesandarumo ties suvirinimo siūlėmis priežastis yra korozija, sukelta dėl netinkamo kokybės vandens ir netinkamos eksploatacijos. Vykdant rangos darbus vamzdžių siūlės suvirintos tinkamai, atitinka suvirinimo darbams keliamus reikalavimus, atitinka projektą.
3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Autokausta“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad rangos darbai buvo atlikti kokybiškai ir ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškinio reikalavimus, o ginčo problemą sudaro vandens kokybė vamzdynuose, netinkama sistemos eksploatacija.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Bendrieji statybų projektai“ (toliau – UAB „Bendrieji statybų projektai“) nurodė, kad niekas iš dalyvaujančių byloje asmenų UAB „Bendrieji statybų projektai“ pretenzijų bendrovei neturi, o ieškovo problemos nesusijusios su projekto parengimu, trečiojo asmens darbu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį atmetė ir išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
6. Teismas nustatė, kad ieškovas reiškia pretenzijas dėl priešgaisrinės apsaugos sistemos vamzdyno įrengimo, esant pratekėjimui ties suvirinimo siūlėmis. Nurodė, kad 2016 m. gruodžio mėnesį surašyti aktai dėl patalpų perdavimo ir priešgaisrinės apsaugos sistemos remonto įrodo, jog trečiasis asmuo UAB „Autokausta“ pašalino darbų trūkumus. Slėginio vamzdyno stiprumo hidraulinio bandymo aktai rodo, kad priešgaisrinės apsaugos sistemos vamzdynas išlaikė slėgio bandymus, o tai patvirtina, kad rangos darbai atlikti tinkamai ir kokybiškai.
7. Iš ieškovo ir atsakovo susirašinėjimo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, siekdamos išsiaiškinti priešgaisrinės apsaugos sistemos nesandarumų priežastis, šalys susitarė dėl eksperto V. B. E. kandidatūros. Šis ekspertas 2017 m. gegužės 17 d. ekspertizės akte padarė išvadą, kad trečiojo asmens naudoti vamzdžiai atitiko kokybės reikalavimus, vamzdžių suvirinimo siūlės atitiko projektinę D klasę, suvirinimo trūkumai neturėjo įtakos vamzdžių nesandarumui, o trečiasis asmuo UAB „Autokausta“ nėra atsakinga už atsiradusius vamzdžių suvirinimo siūlių nesandarumo defektus.
8. 2017 m. sausio 4 d. specialisto išvadą pagal trečiojo asmens UAB „Autokausta“ užsakymą parengė profesorius G. M. Jo išvadose nurodoma, kad vamzdynų nesandarumą lėmė elektrolitinė ir mikrobiologinė korozija, kadangi stovinčiame vandenyje aerobinės ir anaerobinės bakterijos laikui bėgant pradeda gaminti silpną acto, anglies rūgštį, agresyvias organines rūgštis.
9. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog priešgaisrinės apsaugos sistemos vamzdynas buvo įrengtas pagal projektą, darbai atlikti tinkamai ir kokybiškai. Tiek ekspertizės aktas, tiek specialisto išvada patvirtina, kad ne trečiojo asmens UAB „Autokausta“ naudotos medžiagos, darbų kokybė turėjo įtakos vamzdžių suvirinimo siūlių nesandarumo atsiradimui; suvirinimas atitiko D klasės reikalavimus.
10. Teismas nusprendė, kad atsakovas neturi pareigos atlyginti žalą, nesant techninių normų pažeidimo, trečiojo asmens kaltės dėl priešgaisrinės apsaugos sistemos vamzdyno siūlių nesandarumo ir priežastinio ryšio, o nuostoliai dirbtinai padidinti (UAB „Enerstena“, iš naujo montuodama priešgaisrinės apsaugos sistemos vamzdynus, sunaudojo 212 metrų vamzdžių daugiau nei UAB „Autokausta“). Tai sudarė ieškinio atmetimo teisinį pagrindą.
11. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. birželio 16 d. garantinio laikotarpio laidavimo draudimo rašte ieškovas buvo įpareigotas darbo trūkumų ir pažeidimų šalinimą derinti su draudiku. Ieškovas nesilaikė šių sąlygų ir 2016 m. gruodžio 13 d., nesuderinęs nei su draudėju, nei su draudiku, kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Inspekta“ (toliau – UAB „Inspekta“) dėl demontuoto priešgaisrinio vandens vamzdyno fragmento tyrimo. Teismas atmetė ieškovo pateiktą UAB „Inspekta“ radiografinio bandymo protokolą, nes UAB „Inspekta“ buvo prašoma ištirti, ar suvirinimo darbai atitiko B klasę, nors pagal sutartį suvirinimo darbai turėjo atitikti D klasę.
12. Teismas nurodė, kad antstolio S. U. 2016 m. balandžio 14 d. ir 2016 m. gegužės 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, jog statinys yra be stogo, į vidų patenka kritulių, vakuuminis lietaus kanalizacijos vamzdynas išlinkęs, priešgaisrinė signalizacijos įrenginiai (dūmų davikliai, sirenos, jungtukai) veikiami kritulių. 2016 m. birželio 6 d. sistema išlaikė hidraulinius bandymus, tačiau po pusmečio atsirado defektų.
13. Iš ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Autokausta“ susirašinėjimo teismas nustatė, kad ieškovas reiškia pretenzijas dėl metalinių atliekų priešgaisrinėje sistemoje. Antstolis S. U. 2016 m. gruodžio 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksavo vandens mėginio paėmimą iš priešgaisrinės sistemos; laboratorijoje 2016 m. gruodžio 23 d. nustatytas mažesnis užterštumas nei mėginyje, paimtame 2016 m. spalio 31 d.: geležies ir mangano kiekis viršija ribas, didžiulis paimto vandens drumstumas. Kitų parametrų laboratorija netyrė. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad ieškovas priešgaisrinę sistemą užpildo vandeniu, nekreipdamas dėmesio į vandens kokybę, cheminę sudėtį. Teismas nusprendė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. protokolas ir UAB „Kauno vandenys“ vandens tyrimų laboratorijos 2016 m. spalio 31 d. tyrimas patvirtina priešgaisrinės sistemos galimų defektų atsiradimo šaltinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovas ŽŪK „Pienas LT“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisiant ieškovui iš atsakovo 73 293,33 Eur draudimo išmoką, tai pat priteisiant bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsakovo darbų kokybę vertino remdamasis slėginio vamzdyno stiprumo hidraulinio bandymo aktais, teigdamas, jog „Slėginio vamzdyno stiprumo hidraulinio bandymo aktai rodo, kad priešgaisrinės apsaugos sistemos vamzdynas slėgio bandymus išlaiko – slėgis nekrenta, suvirinimo siūlės neįrūksta, o tai rodo, kad rangos darbai atlikti tinkamai, kokybiškai“. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais konkrečiai hidraulinio bandymo aktais rėmėsi, motyvuodamas trečiojo asmens UAB „Autokausta“ darbų kokybę. Byloje buvo pateikti du hidraulinio bandymo aktai – 2015 m. spalio 13 d. ir 2016 m. birželio 6 d. slėginio vamzdyno stiprumo ir sandarumo hidraulinio bandymo aktai. Tačiau nei vienas iš šių aktų negali būti laikomas UAB „Autokausta“ darbų kokybės įrodymu, byloje esant kitiems rašytiniams įrodymams, kurie patvirtina po šių bandymų nustatytus defektus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas UAB „Autokausta“ darbų kokybę argumentavo hidraulinių bandymų aktais, neatsižvelgdamas į kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius po hidraulinių bandymų nustatytus ir paties UAB „Autokausta“ pripažintus defektus.
15.2. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo pateiktą įrodymą – uždarosios akcinės bendrovės „Inspecta“ (toliau – UAB „Inspecta“) radiografinio bandymo protokolą Nr.16.41-116, nes projekte buvo reikalaujama suvirinimo darbus atlikti, kad atitiktų D klasės standartą, o UAB „Inspecta“ buvo klausiama, ar suvirinimo darbai atitiko B klasę. Byloje esantys 2016 m. gruodžio 13 d. Radiografmio bandymo protokolas Nr. 16.41-116 ir jo 2016 m. gruodžio 14 d. išaiškinimas bei 2016 m. gruodžio 23 d. Radiografmio bandymo protokolas Nr. 16.47-83 ir jo 2016 m. gruodžio 23 d. išaiškinimas patvirtina, jog visose bandymams pateiktose siūlėse nustatyti defektai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šiuos protokolus. Skundžiamame teismo sprendime nemotyvuojama, kuo remiantis grindžiamas argumentas, jog projekte buvo reikalaujama suvirinimo darbus atlikti, kad atitiktų D klasės standartą.
15.3. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendime teigiama, jog profesorius G. M., atlikęs tyrimą pagal trečiojo asmens UAB „Autokausta“ užsakymą, o vėliau šalių pavedimu atlikęs ekspertizę ekspertas V. B. E., davė išvadą, kad ne trečiojo asmens UAB „Autokausta“ naudotos medžiagos, darbų kokybė turėjo įtakos atsirasti vamzdžių suvirinimo siūlių nesandarumui. 2017 m. gegužės 17 d. Ekspertizės aktas ir 2017 m. sausio 4 d. specialisto išvada negali būti vertinami kaip ekspertizės išvada CPK 216 straipsnio prasme, tai yra paprasti rašytiniai įrodymai. Šie dokumentai neturėjo didesnės įrodomosios galios ir turėjo būti vertinami kartu su kitais bylos įrodymais ir pagal vidinį teismo įsitikinimą.
15.4. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis antstolio S. U. 2016 m. gruodžio 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir 2016 m. gruodžio 23 d. atliktais vandens tyrimais, teigia, jog „ieškovas priešgaisrinę sistemą užpildo vandeniu, nekreipdamas dėmesio į vandens kokybę, cheminę sudėtį“. Be to, teismo vertinimu, „Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. protokolas Nr.C9911/2016 ir uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ (toliau – UAB „Kauno vandenys“) vandens tyrimų laboratorijos 2016 m. spalio 31 d. tyrimas Nr.16-440-1576 patvirtina priešgaisrinės sistemos galimų defektų atsiradimo šaltinį.“ Ieškovas su tuo nesutinka. Pažymi, kad kaip matyti iš antstolio S. U. 2016 m. gruodžio 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 153, joks ieškovo atstovas nebuvo kviestas ir nedalyvavo 2016 m. gruodžio 12 d. paimant vandens mėginius, tik UAB „Autokausta“ atstovai, kurie, žinoma, buvo suinteresuoti bandymų rezultatais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2016 m. gruodžio 12 d. vandens mėginių paėmimo metu priešgaisrinio vamzdyno sistemoje apskritai galimai nebuvo jokio vandens.
15.5. Nurodė, kad UAB „Kauno vandenys“ geriamojo vandens tyrimų protokolai įrodo, jog nurodytu laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. nei atsakovas, kuriam ieškovas pretenziją dėl nuostolių atlyginimo pateikė 2017 m. sausio 19 d., nei ekspertai profesorius dr. G. M., V. B. E. ir doc. dr. N. V., kurie savo 2017 m. sausio 4 d., 2017 m. kovo 31 d. ir 2017 m. gegužės 17 d. ekspertizės aktuose teigė, jog ieškovo pieno perdirbimo gamyklos priešgaisrinio vandentiekio nesandarumą galėjo lemti netinkama vandens kokybė, nė karto nesikreipė į UAB „Kauno vandenys“ dėl ieškovo pieno perdirbimo gamyklai teikiamo vandens kokybės tyrimų. Visus šiuos tyrimus atliko UAB „Kauno vandenys“ savikontrolės tikslais.
Šalies argumentai
15.6. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovo paaiškinimu, jog priešgaisrinės sistemos vamzdžių ir suvirinimo vietų mėginių, kurie galėtų būti tinkami ekspertizei, nėra išlikę, teigia, jog „Tai reiškia, kad ieškovas kreipėsi į teismą neturėdamas jokių įrodymų dėl UAB „Autokausta“ nekokybiško darbo, sunaikinęs įrodymus, nesąžiningai bandydamas apgauti teismą UAB „Inspekta“ radiografinio bandymo protokolu Nr.16.41-116 <...>.“ Šie teismo argumentai dėl įrodymų naikinimo ir bandymo apgauti teismą yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismui buvo paaiškinta, jog ieškovo pieno perdirbimo gamykloje buvo pakeisti visi priešgaisrinės sistemos vamzdžiai, kurie turėjo defektų. Šių defektų, sąlygotų UAB „Autokausta“ netinkamai atliktų darbų, šalinimo darbus atliko UAB „Enerstena“. Taigi niekas sąmoningai nenaikino jokių įrodymų. Ieškovas ne kartą kreipėsi į UAB „Autokausta“ dėl defektų ištaisymo, tačiau UAB „Autokausta“ jų neištaisė. Remiantis 2013 m. gegužės 15 d. Statybos rangos sutarties Nr. EF/G-20130515 31.5 punktu, „Jeigu Rangovas nepašalina Statybos darbų trūkumų per protingą laiko tarpą po užsakovo rašytinio pranešimo apie tai gavimo, kaip numatyta sutartyje, užsakovas gali pats, rangovo rizika ir sąskaita, pašalinti trūkumus arba pasamdyti kitus asmenis trūkumams pašalinti, nepažeidžiant (neapsiribojant) kitų užsakovo teisių, susijusių su trūkumais, rangovo atžvilgiu.“. Atitinkamai negalėdamas naudotis priešgaisriniu vamzdynu, ieškovas buvo priverstas kreiptis į UAB „Enerstena“ dėl UAB „Autokausta“ defektų taisymo. UAB „Enerstena“ atlikus darbus, ieškovas daugiau neturėjo jokių problemų dėl priešgaisrinės sistemos vamzdyno nesandarumo (t. y. dėl vandens nuotėkio).
15.7. Nurodė, kad teismas, be jokių faktinių įrodymų padarė prielaidą, jog technologinis veiksmas – vamzdžių demontavimas ir montavimas – privalo sutapti, ir neargumentavo, kodėl vamzdyno remonto metu negali būti sunaudojama daugiau vamzdžių nei demontuota. Pažymėjo, kad teisminis ginčas iš esmės kilęs dėl atsakovo, kaip draudimo bendrovės, pareigų apimties tiriant draudiminį įvykį, o į bylą atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad būtų tyręs kokius darbus atliko ieškovo pasamdyta bendrovė šalinti UAB „Autokausta“ darbų defektus.
15.8. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju teismo sprendimo teiginiai apie tai, jog ieškovas sunaikino įrodymus, nesąžiningai bandydamas apgauti teismą, „dirbtinai padidino“ savo nuostolius, priešgaisrinę sistemą galėjo užpildyti geriamuoju vandeniu, siekiant gauti nepagrįstą naudą, išmoką, yra absoliučiai nepagrįsti, nekorektiški ir tendencingi. Pats teismo sprendimas neturi aiškios struktūros, kai kurie sakiniai jame kartojami po kelis kartus, o kai kurių sakinių mintį sunku suprasti, pavyzdžiui, „Teismas ieškinį atmeta, nes priešgaisrinė sistema, atlaikiusi hidraulinius bandymus, nesant poveikiui iš išorės, fiziniam-cheminiam poveikiui iš vidaus, nenustačius darbo broko sistemos pridavimo metu, po pusės metų būtų netinkama“. Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei Teisėjų tarybos nustatytų teismų sprendimų kokybės standartų.
15.9. Nurodė, kad ginčo dėl laidavimo rašto galiojimo tarp šalių nėra, kaip ir nėra ginčo, kad atsitiko įvykis, kuris pagal 2016 m. birželio 16 d. laidavimo draudimo sutartį su UAB „Autokausta“ gali (turi) būti pripažintas draudiminiu yra įvykęs (defektai akivaizdūs ir jie neištaisyti ieškovo nurodytu terminu), tuo tarpu visas aplinkybes atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką privalėjo įrodinėti ir įrodyti atsakovas (t. y. draudikas).
Atsiliepimas
16. Atsakovas ERGO Insurance SE atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimą nepakeistą.
17.1. Nurodė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje kilęs teisinis ginčas pirmiausiai susijęs su tuo, ar trečiasis asmuo UAB „Autokausta“ yra atsakingas dėl priešgaisrinio vandentiekio vamzdyno nesandarumų, kurie atsirado po statinio perdavimo ieškovui valdyti ir naudoti. Ieškovo teigimu, trečiasis asmuo UAB „Autokausta“ netinkamai įrengė priešgaisrinio vandentiekio vamzdyną, todėl ieškovui turi būti kompensuoti dėl to atsiradę nuostoliai. Atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą ir mokėti draudimo išmoką, nes draudėjas UAB „Autokausta“ nėra atsakingas dėl pastato eksploatavimo metu atsiradusio priešgaisrinio vandentiekio vamzdyno nesandarumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir teisingai išsprendė ginčą.
17.2. Pažymėjo, kad kaip nurodoma ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Autokausta“ pasirašytame Statinio perdavimo priėmimo akte, 2015 m. balandžio 28 d. Statybos užbaigimo aktu statinys buvo pripažintas tinkamu naudoti, o nuo 2015 m. balandžio 30 d. statinys fiziškai perduotas užsakovui (ieškovui) ir užsakovas jį valdo bei juo naudojasi. 2015 m. balandžio 28 d. Statybos užbaigimo akte Valstybinė statybos užbaigimo komisija nustatė, kad statiniai atitinka statinio projekto sprendinius. Be to 2015 m. spalio 13 d. ir 2016 m. birželio 6 d. buvo atlikti priešgaisrinio vandentiekio vamzdyno hidrauliniai bandymai ir surašyti Slėginio vamzdyno stiprumo ir sandarumo hidraulinio bandymo aktai. Šiuos aktus pasirašę statytojo (ieškovo) ir rangovo (trečiojo asmens UAB „Autokausta“) atstovai konstatavo, kad priešgaisrinės sistemos vandentiekis išlaikė stiprumo ir sandarumo bandymus, nes patikrinimo metu vamzdyno plyšimų ir pratekėjimų nepastebėta, slėgis nenukrito.
17.3. Nurodė, kad siekiant nustatyti, dėl kokių priežasčių statinio eksploatavimo eigoje atsiranda priešgaisrinio vandentiekio vamzdynų nesandarumas, UAB „Autokausta“ kreipėsi į prof. dr. G. M.. 2017 m. sausio 4 d. specialisto išvadoje, be kita ko, nurodoma, kad pagrindinė priešgaisrinio vandentiekio sistemos vamzdyno nesandarumo priežastis yra korozija, kurią sąlygojo užsakovo netinkamai vykdomas priešgaisrinio vandentiekio sistemos eksploatavimas. Be to buvo atlikta ekspertizė, teismo ekspertas 2017 m. gegužės 19 d. pateikė ekspertizės aktą, kuriame konstatavo, kad priešgaisrinio vandentiekio suvirinimo siūlių sandarumo trūkumai sąlygoti neteisingų techninio projekto sprendinių prie esamų pastato eksploatacijos sąlygų.
17.4. Pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti UAB „Autokausta“ atsakomybės dėl priešgaisrinio vandentiekio vamzdyno eksploatavimo eigoje atsirandančio nesandarumo, todėl ieškovo reikalavimai rangovui (trečiajam asmeniui) dėl minėtame vamzdyne atsirandančių eksploatavimo defektų taisymo yra teisiškai nepagrįsti. Dėl šios priežasties taip pat teisiškai nepagrįsti ieškovo reikalavimai atsakovui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju pagal laidavimo draudimo sutartį.
17.5. Nurodė, kad be to, su minėtu trečiojo asmens UAB „Autokausta“ prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo, teismui pateikti įrodymai, jog į pastato inžinerines sistemas per įvadą buvo prileistas stipriai užterštas vanduo. Jis sugadino pastate buvusius įrenginius. Šį faktą teismo posėdyje pripažino ir ieškovo atstovas. Dėl užteršto vandens į pastatą patiekimo ir įrenginių sugadinimo Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas atsakovei UAB „Kauno vandenys“. Šie duomenys liudija, kad į pastatą patekęs užterštas ir su priemaišomis vanduo taip pat lėmė vidinius korozinius procesus ir priešgaisrinio vandentiekio vamzdyno suvirinimo siūlių vietose. Didelę vandens taršą priešgaisrinio vandentiekio vamzdyne patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.
Atsiliepimas
18. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Autokausta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimą nepakeistą.
19.1. Nurodė, kad nepagrįsti ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens atliktų darbų kokybę argumentavo hidraulinių bandymų aktais, neatsižvelgdamas į kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius po hidraulinių bandymų nustatytus defektus. Priešingai, atsinaujinantys priešgaisrinio vandentiekio nesandarumai patvirtina, ne trečiojo asmens atliktų darbų defektus, o netinkamą vamzdyno eksploatavimą, sąlygojusį defektų atsinaujinimą net ir po pakartotinio defektų pašalinimo.
19.2. Pažymėjo, kad, pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo UAB „Inspecta“ radiografinio bandymo protokolu, kuriame fiksuoti suvirinimo siūlių defektai. Tokie ieškovo teiginiai yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad suvirinimo darbai turėjo atitikti D klasės standartą, kas buvo nurodyta objekto projektuotojo ir nustatyta ekspertų. Tuo tarpu UAB „Inspecta“ bandymo protokolas parengtas vertinant suvirinimo darbų atitikimą daug aukštesnės B klasės standartui, kuris ginčo darbams nebuvo taikomas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių duomenų nevertino. Be to, bandymai atlikti apie juos iš anksto neišnormavus trečiojo asmens ir atsakovo.
19.3. Nurodė, kad ieškovas neigdamas byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius, kad į gamyklą buvo tiekiamas nekokybiškas vanduo, nutyli apie bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, jog pats ieškovas tiesiogiai yra nukentėjęs dėl nekokybiško vandens į gamyklą tiekimo. Būtent, ginčo laikotarpiu dėl nekokybiško vandens į gamyklą tiekimo buvo sugadinta gamykloje sumontuota įranga (įrangą tiekė ir montavo šioje byloje nedalyvaujantys asmenys). Už sugadintą įrangą buvo išmokėta draudimo išmoka ir šiuo metu išmoką išmokėjęs draudikas vandens tiekėją yra padavęs į teismą dėl nekokybišku vandeniu padarytos žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
20. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 21 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimą nepakeistą.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. kovo 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
22. Kasacinis teismas išaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas bylos apeliacine tvarka iš esmės neišnagrinėjo, nes dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui, visiškai nepasisakė, ir kad dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti absoliutų skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
26. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas pradiniu pateiktu ieškiniu, kuris buvo priimtas nagrinėjimui, prašė pripažinti įvykį pagal 2016 m. spalio 18 d. pranešimą dėl garantinių defektų išlaidų kompensavimo Nr. 127 – draudžiamuoju įvykiu pagal Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštą Nr. GA72036, t. y. pareikštas neturtinio pobūdžio reikalavimas už kurį buvo sumokėtas atitinkamas žyminis mokestis. 2019 m. kovo 27 d. nutartimi teismas nustatė priimto ieškinio trūkumus, t. y. įpareigojo ieškovą patikslinti ieškinį dėl pareikštų reikalavimų. Ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo 73 293,33 Eur draudimo išmoką. Patikslinto ieškinio pagrindas iš dalies grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis kaip pradinis ieškinys, t. y. kad atsakovas nepagrįstai nepripažino ginčo įvykio draudžiamuoju įvykiu ir nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, patikslintu ieškiniu prašoma priteisti 73 293,33 Eur draudimo išmoką. Tokiu būdu patikslintame ieškinyje papildomai pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, už kurį taip pat sumokėtas žyminis mokestis.
27. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-687/2019; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priėmęs patikslintą ieškinį su nauju turtinio pobūdžio reikalavimu (t. y. priteisti 73 293,33 Eur draudimo išmoką), neišsprendė anksčiau pateikto pradinio ieškinio su neturtinio pobūdžio reikalavimu (t. y. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu) nagrinėjimo klausimo (kuris buvo priimtas nagrinėjimui ir už kurį buvo sumokėtas atskiras žyminis mokestis). Dėl to nėra aišku, ar šiuo atveju pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas tik patikslintas ieškinys kaip atskiras naujas ieškinys su visai skirtingu ieškinio dalyku, su turtinio pobūdžio reikalavimu (už kurį buvo sumokėtas žyminis mokestis), ar buvo nagrinėjami pradinis ir patikslintas ieškinys kaip vieningas procesinis dokumentas, su juose pareikštais turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimais. Skundžiamame sprendime dėl šių aplinkybių iš esmės nepasisakyta, draudimo santykiai (atsisakymas išmokėti draudimo išmoką) neanalizuoti (apsiribota skundžiame sprendime motyvuose tik vienu sakiniu apie draudimo santykius ir laidavimo draudimo garantijos sąlygą). Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu ieškovas keičia abu ieškinio dalykus – dalyką ir pagrindą, laikoma, kad jis ne tikslina ieškinį, o reiškia naują ieškinį (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-297/2009). Nagrinėjamu atveju pradinio ir patikslinto ieškinio dalykai yra visiškai skirtingi, o tiek pradinio, tiek patikslinto ieškinio pagrindas sutampa tik iš dalies. Atsakovas atsikirtinėjo pagal abu ieškinio dalykus. Ieškinys atmestas dalyje tik dėl reikalavimo priteisti 73 293,33 Eur draudimo išmoką. Taigi ieškinyje neišsprendus neturtinio pobūdžio reikalavimo nagrinėjimo klausimo (nepalikus jo nenagrinėtu, kai buvo priimtas patikslintas ieškinys su turtinio pobūdžio reikalavimu, sprendus, kad nagrinėjamas patikslintas ieškinys kaip naujas ieškinys) iš esmės liko neišnagrinėtas pastarasis pradinio ieškinio neturtinio pobūdžio reikalavimas (t. y. pripažinti įvykį pagal 2016 m. spalio 18 d. pranešimą dėl garantinių defektų išlaidų kompensavimo Nr. 127 – draudžiamuoju įvykiu pagal Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštą Nr. GA72036). Atsižvelgiant į šia aplinkybes, ši nenagrinėta ieškinio dalis turi būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 2 dalis).
29. Sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo, pažymėtina, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog egzistuoja pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-683-686/2015). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, bylinėjimosi trukmei sutrumpinti ir operatyvesniam teismo procesui užtikrinti, t. y. asmens teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką, gali būti užtikrinta tik tada, kai byla nuosekliai judės iš žemesnės į aukštesnę teisminę instanciją ir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnei teisminei instancijai nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2013; 2014 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2014; kt.). Svarbiausių teisinių ir faktinių bylos aplinkybių nenustatymas, neįvertinimas ar netinkamas įvertinimas yra traktuojamas kaip bylos esmės neatskleidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).
30. Nagrinėjamu atveju iš pradinio ir patikslinto ieškinio aplinkybių matyti, kad ieškovas įrodinėjo, jog ieškovas ŽŪK „Pienas LT“ ir trečiasis asmuo UAB „Autokausta“ buvo sudarę Statybos rangos sutartį dėl pieno perdirbimo gamyklos pastatymo. 2016 m. birželio 14 d. ieškovas ir trečiasis asmuo pasirašė statinio perdavimo–priėmimo aktą, kartu su kuriuo buvo pateiktas atsakovės ERGO Insurance SE Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštas, sudarytas pagal 2016 m. birželio 16 d. laidavimo draudimo sutartį. 2016 m. spalio 19 d. atsakovei (draudimo bendrovei) buvo pateiktas ieškovo 2016 m. spalio 18 d. pranešimas dėl garantinių defektų išlaidų kompensavimo, buvo prašoma įvykį pripažinti draudiminiu ir kompensuoti defektų ištaisymo išlaidas. 2017 m. gegužės 26 d. atsakovė pateikė ieškovui 2017 m. gegužės 25 d. pranešimą dėl atsisakymo patenkinti pretenziją, t. y. atsisakė įvykį pripažinti draudiminiu ir išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad siekia įgyvendinti savo teises kylančias iš draudimo sutarties, ir pripažinti įvykį draudžiamuoju ir gauti išmoką, siekia draudimo ir rangovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių teisminio įvertinimo. Ieškinyje atsakovu įtrauktas ERGO Insurance SE. UAB „Autokausta“ įtraukta byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. buvo neatskleistos svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatliko šalių teisinių santykių kvalifikavimo, t. y. ar šalių santykiai yra kilę iš laidavimo ar draudimo teisinių santykių. Teismų praktikoje pakankamai seniai ir nuosekliai vadovaujamasi kasacinio teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle, jog laidavimas ir laidavimo draudimas yra skirtingi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Šios kategorijos bylose laidavimo draudimo teisiniai santykiai suprantami kaip draudimo, bet ne kaip laidavimo teisiniai santykiai, atsirandantys draudimo, bet ne laidavimo sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-1075/2020). Laidavimo ir laidavimo draudimo kaip civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindų skirtumai detaliai išanalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos mėn. 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2008. Byloje pateiktas 2016 m. birželio 16 d. garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštas Nr. GA 72036, iš kurio matyti, kad šiam laidavimo draudimo raštui taikomi CK 6.987–6.1018 straipsniai. Taigi šiuo atveju, nors ginčas kilęs iš laidavimo draudimo civilinių teisinių santykių, tačiau jam taikomos draudimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.987–6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymas), t. y. ginčas yra iš draudimo teisinių santykių. Draudimo išmokos sumokėjimo pagrindas yra įstatyme arba draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ne tik nekvalifikavo ginčo šalių teisinių santykių, tačiau neanalizavo ginčo šalių draudimo santykių, neanalizavo sudarytos laidavimo draudimo sutarties, draudimo taisyklių ir pagrindų, dėl kurių draudimo bendrovė (atsakovė) atsisakė pripažinti įvykį draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką, neanalizavo laidavimo sutarties turinio (sąlygų, apibrėžiančių draudžiamąjį įvykį ir draudimo išmokos išmokėjimo sąlygas), siekiant atsakyti į ginčo klausimą dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką naudos gavėjui egzistavimo (toks turinys nustatomas remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis), o vertino tik trečiojo asmens UAB „Autokausta“ veiksmus pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Pabrėžtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 punktu, draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar atsakovas, kaip draudikas, tinkamai įvykdė šias pareigas. Be to, skundžiamas teismo sprendimas neturi aiškios struktūros, kai kurie sakiniai jame kartojami po kelis, o kai kurių sakinių mintį (reikšmę) sunku suprasti ir vertinti apeliacine tvarka.
32. Pažymėtina, kad faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas, nes tyrimo apimtis susiaurina apeliacinio skundo ribos. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bet kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais iš naujo (teismas turėtų įvertinti ginčo šalių draudimo santykius, analizuoti sudarytą laidavimo draudimo sutartį, analizuoti draudimo taisykles ir pagrindus dėl kurių draudimo bendrovė (atsakovė) atsisakė pripažinti įvykį draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką, analizuoti laidavimo sutarties turinį (sąlygų, apibrėžiančių draudžiamąjį įvykį ir draudimo išmokos išmokėjimo sąlygas), o tai neatitiktų apeliacijos prasmės, nes apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumo kontrolės forma ir byla apeliaciniame procese nenagrinėjama iš naujo. Tai reiškia, jog egzistuoja pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo, t. y. šiuo atveju yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
33. Kadangi kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nebedaro įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
34. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo klausimo nesprendžia. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nagrinės pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą (CPK 93 straipsnis).
35. Pabrėžtina, kad CPK 27 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt tūkstančių eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju patikslinto ieškinio suma 73 293,33 Eur, byla teisminga apygardos teismui, dėl to byla perduotina nagrinėti naujam nagrinėjimui apygardos teismui (šiuo atveju Vilniaus apygardos teismui).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Byla perduotina nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.