- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-08
- Bylos Nr.
- e2A-1621-603/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00140-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jūra Marija Strumskienė, Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Malis“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Valunta“
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas”
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Malis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Valunta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Malis“, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas” dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė: 1) priteisti iš atsakovės 1 284,99 Eur skolos, 308,60 Eur delspinigių, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; 2) įpareigoti atsakovę grąžinti automobilį BMW 530d xDrive, vin kodas (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad ieškovė su atsakove 2017 m. balandžio 25 d. sudarytos finansinio lizingo sutarties Nr. JA-2017-00106 (toliau – finansinio lizingo sutartis; sutartis) pagrindu įsigijo ir perdavė atsakovei sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka valdyti ir naudotis automobilį BMW530d xDrive, vin kodas duomenys neskelbtini (toliau – automobilis), o atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei jos finansuotą sumą, sumokėti palūkanas, administravimo mokestį bei kitus sutartyje nurodytus mokėjimus bei tinkamai įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Sutarties šalys susitarė, jog atsakovė mokės ieškovei 48 mėnesius, pradedant nuo 2017 m. balandžio 25 d. vidutiniškai po 727,50 Eur per mėnesį, kuriuos sudaro grąžintina finansuota suma, palūkanos ir kompensacija už automobilio draudimą. Ieškovė nurodė, jog sutartinius įsipareigojimus įvykdė, nupirkdama automobilį ir perduodama jį naudotis atsakovei sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovė sutarties nevykdė, nustatytais terminais ir tvarka nemokėjo ieškovei sulygtų mokėjimų, dėl ko buvo išrašytos atsakovei už finansinio lizingo skolą nuo 2019 m. birželio 25 d. 4 550,93 Eur sumos PVM sąskaitos faktūros. Atsakovei buvo siunčiami pranešimai vykdyti sutartį ir sumokėti finansinio lizingo įmokas už naudojamą automobilį, išsiųstas atsakovei 2019 m. spalio 22 d. raginimas įvykdyti pradelstus įsipareigojimus, kurių atsakovei neįvykdžius ieškovė 2019 m. lapkričio 25 d. pranešimu Nr. VAL-S19-193 nutraukė finansinio lizingo sutartį nuo 2019 m. gruodžio 2 d. ir pareikalavo atsakovę iki 2019 m. gruodžio 5 d. grąžinti automobilį. Ieškovės teigimu, atsakovė ir toliau nereagavo į raginimus sumokėti skolą, negrąžino ieškovei automobilio po šalių sudarytos finansinio lizingo sutarties nutraukimo, todėl 2020 m. sausio 3 d. pateiktas ieškinys dėl skolos priteisimo ir įpareigojimo grąžinti automobilį. Nurodė, jog dėl 2019 m. spalio 15 d. eismo įvykyje patekusio automobilio apgadinimo trečiasis asmuo 2020 m. sausio 28 d. sprendimu ieškovei 2020 sausio 29 d. išmokėjo 6 463,36 Eur draudimo išmoką, kuria buvo padengta atsakovės ieškinio pateikimo dieną susidariusi 4 550,93 Eur skola už automobilio finansinį lizingą. Likusia 1 912,43 Eur suma padengta sutarties 6 skirsnio 6.6. punkto pagrindu atsakovės mokėtina ieškovei 200 Eur franšizė. Kadangi atsakovė negrąžino automobilio ieškovei, už atsakovės žinioje esantį automobilį buvo paskaičiuotas 2 996,99 Eur dydžio nuomos mokestis, lygus finansinio lizingo sutartyje nurodytam mokesčiui, išrašytos ir pateiktos atsakovei apmokėti PVM sąskaitos-faktūros. Atsakovė prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, mokesčio už naudojimąsi automobiliu nemokėjo ir negrąžino automobilio, todėl likusia 1 712,43 Eur nepanaudota trečiojo asmens išmokėtos sumos dalimi sudengė (įskaitė) paskaičiuotą automobilio nuomos mokestį, o teismui pateiktas pareiškimas dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo, kuris priimtas teismo 2020 m. gegužės 21 d. Nurodė, jog ieškovei sudengus iš trečiojo asmens gautos ir likusios nepanaudotos pinigų sumos dalį su tokio pat dydžio atsakovės mokėtinos ieškovei pinigų sumos dalimi, atsakovės likusi nesumokėta ieškovei pinigų suma už naudojimąsi automobiliu yra 1 284,99 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškovės reikalavimais bei ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimu nesutiko. Nurodė, jog bendravo su ieškovės atstovais, nurodė įsiskolinimą nulėmusias aplinkybes, buvo susitarusios žodžiu dėl įsiskolinimo padengimo. Pažymėjo, jog 2019 m. spalio 15 d. automobilis patyrė auto įvykį ir susitarė, jog draudimo bendrovei apskaičiavus patirtos žalos sumą ją perves ieškovei, tokiu būdu visiškai padengdama atsakovės turimus įsipareigojimus ieškovei. Atsakovės teigimu, ji automobilio remonto darbus atlieka savo lėšomis, nelaukdama draudimo išmokos, todėl draudimo bendrovei apskaičiuota ir išmokėta apie 10 000 Eur dydžio draudimo išmoka bus padengta skola ieškovei. Nurodė, jog vadovaujantis 48 mėnesių finansinio lizingo grafiku neišpirkta automobilio likutinė vertė 2020 m. sausio 25 d. sudaro 9 641,31 Eur, o remonto sąmata pagal pateiktą IĮ (duomenys neskelbtini) firmos apskaičiuotą remonto sąmatą- 9 077,90 Eur. Kadangi nepadengta lizingo suma yra 9 641,31 Eur, draudimo bendrovei išmokėjus ieškovei draudimo išmoką, pasidengs likusi atsakovės mokėtina ieškovei suma. Nurodė, jog pagal sudarytos sutarties 10.5.2. punktą lizingo davėjui nutraukus lizingo sutartį, lizingo gavėjas gali pasirinkti grąžinti likusią skolą anksčiau termino ir lizingo objekto nuosavybė perduodama lizingo gavėjui, todėl lizingo gavėjas turi teisę pasirinkti, ar sutarties nutraukimo atveju grąžinti automobilį. Pažymėjo, jog remiantis sutartimi ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės automobilio grąžinimo, kadangi atsakovė sutinka sumokėti likusią skolą.
4. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, jog ieškovės su AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta draudimo sutartimi automobilis buvo apdraustas savanoriškuoju transporto priemonių draudimu (KASKO). Draudimo sutarties laikotarpiu dėl automobilio buvo registruotos trys žalos: Nr. 2162110, Nr. 2274244 ir Nr. 2327757; pastaroji registruota kai automobilį remontuojant dėl žalos Nr. 2274244 serviso teritorijoje buvo išdaužtas langas ir automobilis apvogtas. Draudimo išmoka administruojant šią žalą nėra išmokėta, kadangi nėra pateikti įrodymai apie faktiškai įsigytas detales automobilio remontui. Nurodė, jog sprendimas bus priimtas tik gavus nurodytus dokumentus, įvertinus jų realumą, autentiškumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: 1) priteisė iš atsakovės ieškovei 1 284,99 Eur skolos, 308,60 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 083,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020-01-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 332,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2) įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovei automobilį BMW 530d xDrive, vin kodas (duomenys neskelbtini), su automobilio rakteliais ir registracijos dokumentais.
6. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, tai, jog atsakovė išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neginčija, o skolą pripažįsta, konstatavo ieškovės reikalavimo dėl 1 284,99 Eur skolos pagrįstumą. Pažymėjo, jog byloje nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys atsakovės atsiskaitymo faktą su ieškove. Atmetė atsakovės argumentus, jog trečiojo asmens draudimo apie 10 000 Eur išmoka visiškai padengs susidariusį įsiskolinimą ieškovei, nurodydamas, kad jog į bylą pateiktas trečiojo asmens pranešimas apie 2020 m. birželio 5 d. žalos byloje Nr. 2327757 priimtą sprendimą stabdyti žalos administravimą dėl nepateiktų reikiamų dokumentų.
7. Teismas reikalavimą priteisti iš atsakovės delspinigius tenkino remdamasis teisę skaičiuoti netesybas pagrindžiančiu teisiniu reglamentavimu, Finansinio lizingo sutarties 8 skirsnio 8.4 punkto 8.4.1. papunktyje numatytu atsakovės įsipareigojimu mokėti ieškovei už kiekvieną uždelstą dieną 0,08 proc. dydžio delspinigius.
8. Sprendė, jog pagrįstas ir ieškovės reikalavimas grąžinti automobilį. Pažymėjo, jog pagal lizingą reglamentuojančias teisės normas nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 straipsnis). Kadangi lizingo sutartis nutraukta, atsakovė neteko turėto teisinio pagrindo toliau naudotis lizingo sutarties dalyku buvusiu automobiliu. Atsakovės pareigą nutraukus lizingo sutartį grąžinti ieškovei automobilį numato tiek teisinis reglamentavimas, tiek teismų praktika, be to, byloje nėra duomenų apie atsakovės bendradarbiavimą su ieškove, įmokų mokėjimą bei priemonių ėmimąsi ieškovei sugrąžinti daiktą.
9. Teismas pažymėjo, jog pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir CK 6.210 straipsnio 2 dalį pagrįstas ieškovės reikalavimas dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos bylos iškėlimo teisme dienos (2020-01-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė UAB „Malis“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimo, kuriame prašo: 1) skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; 2) priimti naujus įrodymus – sąskaitas už automobilio remontą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Nuspręsdamas priimti pareiškimą dėl ieškinio pagrindo ir dalyko teismas pažeidė procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 141 straipsnio 1 ir 3 dalis), dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Iškėlus civilinę bylą ieškinio reikalavimą sudarė 4 550,93 Eur suma už laikotarpį nuo 2019-06-25 iki 2019-12-25. Pateikus 2020 m. gegužės 18 d. pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo buvo remiamasi naujomis, atsiradusiomis po civilinės bylos iškėlimo aplinkybėmis. Atsakovei negrąžinus automobilio, ieškovė skaičiavo nuomos mokestį, lygų finansinio lizingo sutartyje nurodytam mokesčiui, išrašė 2 996,99 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytą sumą sudengus su draudimo išmokos suma paskaičiavo likusią 1284,99 Eur skolą pagal PVM sąskaitas-faktūras Nr. VAL Nr. 0012600 (2020-05-01, likusi nesumokėta suma Nr. 335,31 Eur), VAL Nr. 0012601 (2020-05-01), taip pakeisdama ieškinio dalyką.
Atsiliepimas
10.2. Pateikdama pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo ieškovė iš esmės sutiko su atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais, todėl dėl ieškovės nepagrįstai pareikšto ieškinio atsakovė patyrė advokato teisinės pagalbos išlaidas. Teismas nevertino, jog esant nepagrįstam ieškiniui ieškovė privalėjo atsiimti ieškinio reikalavimus ir atlyginti atsakovei bylinėjimosi išlaidas, kurių atlyginimui svarbią reikšmę turi atsakomybės dėl proceso aplinkybė. Tačiau ieškovei, suvokusiai reikalavimų nepagrįstumą, teismas, leisdamas pareikšti naujus reikalavimus, suteikė galimybę išvengti atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimo, o skundžiamame sprendime neteisingai išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
10.3. Teismas netinkamai įvertino civilinėje byloje pateiktus šalių paaiškinimus ir įrodymus, dėl ko nepagrįstai priteisė ir civilinės bylos iškėlimo laikotarpiu susidariusią skolą. Pažymi, jog trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo tik dalį minėtos sumos – 6 463,36 Eur bei 2020-06-05 administruojamoje žalos byloje Nr. 2327757 priėmė sprendimą žalos administravimą sustabdyti dėl nepateiktų dokumentų, todėl tokia aplinkybė nesuponuoja išvados, jog likusi draudimo išmokos dalis nebus sumokėta. Kadangi teismas kritiškai vertino atsakovės argumentus apie tai, jog gauta draudimo išmokos suma buvo pilnai padengta automobilio vertė ir sumokėtos kitos atsakovės mokėtinos sumos ieškovei, prašo priimti apeliacinės instancijos teismo naujus įrodymus – atsakovės apmokėtas sąskaitas už automobilio remontą ir atsakovės ieškovei pateiktą 8 600 Eur sumos 2020-07-03 PVM sąskaitą faktūrą už automobilio remontą ir detales. Nurodo, jog civilinės bylos nagrinėjimo metu negalėjo pateikti sąskaitų, kadangi automobilio remonto darbai nebuvo baigti, be to, sąskaitos pateiktos ir trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“, kuris turėtų išmokėti likusią draudimo išmoką žalos byloje Nr. 2327757, o teismo priteista 1284,99 Eur skolos suma ateityje turėtų būti padengta.
10.4 . Teismas netinkamai taikė sutarčių nutraukimą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Kadangi ieškovė tikslino ieškinio dalyką ir pagrindą 2020 m. gegužės 18 d. pareiškimu, nurodydama, jog atsakovės skola susidaro tik pagal PVM sąskaitas faktūras už 2020 m. kovo mėn (iš dalies) ir 2020 m. balandžio mėn, todėl ieškovės 2019 m. lapkričio 25 d. pranešimas nutraukti sutartį ir reikalavimas grąžinti automobilį yra nepagrįstas neegzistavus esminiam sutarties pažeidimui (skolai pagal sutartį). Pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, nėra ir teisinio pagrindo grąžinti automobilį. Ieškovė taip pat nenustatė atsakovei protingo termino sutarties pažeidimui pašalinti (sumokėti skolą). Be to, skolinis įsipareigojimas civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo pašalintas draudimo bendrovės išmokėta išmoka, todėl net jeigu ir pasitvirtintų sprendimo dalies dėl 1 284,99 Eur skolos priteisimo pagrįstumas, tai negali būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę ieškovei vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti automobilį.
10.5 . Pagal lizingo sutartį lizingo davėjui nutraukus lizingo sutartį lizingo gavėjas gali pasirinkti grąžinti likusią skolą anksčiau termino ir lizingo objekto nuosavybė perduodama lizingo gavėjui. Taigi lizingo gavėjas turi teisę pasirinkti ir neprivalo ieškovei nutraukus sutartį grąžinti automobilio. Kadangi atsakovė vadovaudamasi sutarties 10.5.2. punktu sutiko sumokėti skolos likutį, ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti atsakovės grąžinti automobilį.
11. Ieškovė atsiliepime su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei atsisakyti priimti atsakovės byloje pateiktus naujus rašytinius įrodymus. Nurodo tokius atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus:
11.1. Atsakovės prašymas priimti naujus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme yra nepagrįstas, kadangi atsakovė tokius įrodymus galėjo pateikti dar pirmos instancijos teismui bylos nagrinėjimo metu. Atsakovė dar atsiliepime nurodė, jog automobilis yra remontuojamas, o draudimo išmoka turi siekti 10 000 Eur, todėl dar 2020 m. sausio mėnesį žinojo, kokio dydžio išlaidas patyrė automobilio remontui ir turėjo galimybę laiku išrašyti bei pateikti ieškovei sąskaitą už automobilio remontą. Be to, pagal šalių sudarytą sutartį visos automobilio remonto išlaidos tenka pačiai atsakovei, atsakovė yra atsakinga už tinkamą automobilio techninę būklę.
11.2. Teismas pagrįstai pritarė ieškovės pareiškimui dėl ieškinio dalyko ir pagrindo keitimo. Proceso teisės normos numato, jog paskyrus bylą nagrinėti teismo posėdyje ieškinio dalykas ir pagrindas gali būti keičiamas tik atsakovui pritarus arba teismui manant, jog tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Taigi pakankamas vien teismo įsitikinimas, jog ieškovui keičiant ieškinio dalyką ir pagrindą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, o atsakovo sutikimas ar leidimas tokiu atveju nėra reikalingas. Atsakovė turėjo pakankamai laiko atsiliepimams dėl pakeisto ieškinio dalyko pateikti, bylos nagrinėjimas nebuvo nukeltas ir nebuvo užvilkintas bylos nagrinėjimas.
11.3. Pagal kasacinio teismo praktiką keičiant ieškinio dalyką, pakinta ieškinio elementas, o sumažinant ar padidinat ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ir padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet nesikeičia ieškinio dalykas ir išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas. Teismas teisingai įvertino, jog pakeistas ieškinio reikalavimas taip pat kildinamas iš sutarties, kas nekeičia ieškinio pagrindo. Taip pat liko nepakeistas ieškinio reikalavimas grąžinti automobilį. Be to, atsakovė viso proceso metu neginčijo fakto, jog yra skolinga ieškovei už automobilio finansinį lizingą.
11.4. Atsakovė piktybiškai ir sistemingai nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Visą bylos nagrinėjimą atsakovė neneigė fakto, jog yra skolinga už automobilio finansinį lizingą. Įvykusio 2019 m. spalio 15 d. auto įvykio metu atsakovė jau buvo skolinga ieškovei pagal sutartį nuo 2019-06-25 (už birželio – spalio mėn.), buvo gavusi raginimus pašalinti sutarties pažeidimus, tačiau skolos nesumokėjo. Kadangi atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, trečiojo asmens išmoka už draudiminį įvykį išmokėta 2020-01-29 ieškovei, ir nors jos tikslinė paskirtis yra žalai už sugadintą automobilį atlyginti, tačiau buvo padengta atsakovės skola ieškovei jau bylos nagrinėjimo metu. Iš sutarties kilusių įsipareigojimų atsakovė nevykdė taip pat bylos nagrinėjimo metu ir žinodama, jog sutartis nutraukta, negrąžina automobilio ieškovei, nemoka nuomos mokesčio už atsakovės žinioje esantį automobilį.
11.5. Pagal materialinės teisės normas ir šalių sutarties sąlygas esminiu sutarties pažeidimu laikomas atsakovės vėlavimas atlikti bet kokį mokėjimą ilgiau kaip 30 dienų. Atsakovė mokėjimų nevykdė nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 25 d., tokiu būdu iš esmės pažeisdama sutartį, kas sudarė pagrindą ieškovei vienašališkai nutraukti sutartį. atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, skolos nepadengė. Esant tokioms aplinkybėms tiek ieškovės sprendimas nutraukti sutartį, tiek sutarties nutraukimas yra teisėti ir galiojantys.
11.6. Atsakovė nei po sutarties nutraukimo, nei bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo dėl sutarties nutraukimo, neginčijo ieškovės sprendimo nutraukti sutartį. Todėl atsakovės teiginiai apeliaciniame skunde yra nepagrįsti ir peržengia ieškinio reikalavimo ribas.
11.7. Kadangi lizingo sutartis nutraukta, atsakovė neteko turėto teisinio pagrindo toliau naudotis lizingo sutarties dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.574 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, pagrįstai priėmė sprendimą įpareigoti atsakovę grąžinti automobilį ieškovei. Ieškovės papildomai išrašytos sąskaitos už laikotarpį, kol atsakovė naudojosi automobiliu, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovės valia dėl sutarties nutraukimo yra atšaukta. Apeliantės nurodoma ieškovės pasirinkimo galimybė grąžinti likusią skolą anksčiau termino ir lizingo objekto nuosavybę perduoti lizingo gavėjui neatitinka šalių pasirašytoje sutartyje įtvirtintų sąlygų, reglamentuojančių ieškovės ir atsakovės veiksmus nutraukus sutartį. Ieškovė aiškiai nurodė, jog nutraukia sutartį ir reikalauja grąžinti automobilį, nebuvo susitarta, jog ieškovei tinka automobilio palikimas atsakovei, už tai ieškovei sumokant likusią nesumokėtą lizingo įmoką ir palūkanas.
11.8. Skundžiamame sprendime bylinėjimosi išlaidos paskirstytos remiantis procesinės teisės normomis. Atsakovė savo rizika, aiškiai žinodama, kad yra skolinga ieškovei už automobilio finansinį lizingą, priėmė sprendimą bylinėtis, todėl būtent atsakovė yra kalta dėl pradėto proceso, dėl ko jai ir tenka pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
15. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2017 m. balandžio 25 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. JA-2017-00106, kurios pagrindu ieškovė perdavė atsakovei automobilį BMW 530d xDrive, vin kodas (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo sutartyje numatytais terminais mokėti periodines įmokas už automobilį pagal šalių pasirašytą 48 mėnesių finansinio lizingo grafiką. Atsakovei buvo siunčiami pranešimai vykdyti pasirašytą sutartį ir sumokėti finansinio lizingo įmokas už naudojamą automobilį, o ieškovei 2019 m. spalio 22 d. išsiuntus atsakovei raginimą pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti ir jų neįvykdžius, ieškovė 2019 m. lapkričio 25 d. pranešimu Nr. VAL-S19-193 nurodė nutraukianti nuo 2019 m. gruodžio 2 d. finansinio lizingo sutartį, pareikalavo iki 2019 m. gruodžio 5 d. grąžinti ir automobilį. Ieškinio pateikimo metu (2020 m. sausio 3 d.) ieškovė paskaičiavo atsakovės 4 550,93 Eur skolą, susidariusią nuo 2019 m. birželio mėn. Taip pat nustatyta, jog 2019 m. spalio 15 d. automobilis pateko į eismo įvykį, buvo apgadintas ir trečiasis asmuo 2020 m. sausio 29 d. išmokėjo ieškovei 6 463,36 Eur draudimo išmoką. Draudimo išmoka sudengta 4 550,93 Eur skola ieškovei, mokėtina 200 Eur franšizė pagal finansinio lizingo sutarties 6 skirsnio 6.6. punktą, 2020 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VAL0011645, 2020 m. gegužės 1 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. VAL0012598, Nr. VAL0012599, Nr. VAL0012600 Nr. VAL0012601, ir po sudengimo liko neapmokėta 1 284,99 Eur. Ieškovė 2020 m. gegužės 21 d. pateikė pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo, prašydama priteisti 1 284,99 Eur skolą bei įpareigoti grąžinti ieškovei lizinguojamą automobilį.
16. Civilinėje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo priteista skola pagal finansinio lizingo sutartį bei taikytos finansinio lizingo sutarties nutraukimo pasekmės – įpareigojimas grąžinti automobilį, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo keitimo
17. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo teiginiais dėl CPK 141 straipsnio nuostatų pažeidimo. Visų pirma, nėra pagrindo pritarti apeliantės argumentams, jog ieškovės 2020 m. gegužės 18 d. pareiškimas dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo buvo priimtas neišklausius atsakovės pozicijos. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog nors ieškovės pareiškimas dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo buvo priimtas 2020 m. gegužės 21 d. rezoliucija, tačiau taip pat nustatytas atsakovei terminas atsiliepimui pateikti. Taigi atsakovei buvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją dėl pareiškime išdėstyto reikalavimo bei nurodytų aplinkybių, o tiek ieškovės reikalavimai, tiek atsakovės argumentai buvo įvertinti priimant skundžiamą sprendimą.
18. Antra, nors iš tiesų pasikeitė reikalavimo suma, tačiau, kaip matyti iš procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, ją nulėmė pasikeitusios faktinės aplinkybės. Be to, kaip matyti, net ieškovei ir pateikus pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo, pasikeitė tik reikalavimo suma, tačiau reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti automobilį ieškovei išliko. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog iš dalies pasikeitė tik ieškinio dalykas, tačiau reikalavimo pagrindas išliko nepakitęs, kadangi tiek pirminis reikalavimas, tiek pakeistas reikalavimas kildinami iš finansinio lizingo sutarties (ne)vykdymo. Dar daugiau, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nenustatyta, jog dėl pirmosios instancijos teismo priimto ieškovės pareiškimo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas (CPK 141 straipsnio 3 dalis).
19. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog procesinės teisės normos, priimant ieškovės pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo, nepažeistos, o apeliantės argumentai, kuriais įrodinėjamas skundžiamo sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas dėl procesinės teisės normų pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Dėl skolos priteisimo
20. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime priteista skola, nurodydama, jog patenkinant ieškovės 1 284,99 Eur dydžio skolos reikalavimą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės bei priimtas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus paneigiantis sprendimas, kadangi priteistą skolą paneigs draudimo bendrovės išmokėtas draudimo išmokos likutis žalos byloje Nr. 2327757.
21. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu iš atsakovės buvo prašoma be kita ko priteisti 4 550,93 Eur skolą už finansinį lizingą, kuri buvo įrodinėjama pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, jog atsakovei nemokant finansinio lizingo įmokų nuo 2019 m. birželio mėn., buvo siunčiami raginimai pašalinti finansinio lizingo sutarties pažeidimus, informuojant apie pradelstus mokėjimus bei suteikiant terminą pažeidimams pašalinti. Byloje nėra duomenų apie tai, jog įsiskolinimas iki ieškovės ieškinio pateikimo teismui atsakovės buvo sumokėtas (CPK 178 straipsnis). Priešingai, kaip matyti iš atsakovės procesinių dokumentų, atsakovė neneigė skolos aplinkybės, argumentu, jog skola neegzistavo apskritai, nesirėmė ir teikdama apeliacinį skundą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog skola bus dengiama trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtomis draudimo išmokomis administruojamose draudiminių įvykių žalos bylose. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog trečiasis asmuo išmokėjo 2020 m. sausio 29 d. draudimo išmoką, kuri sudarė 6 463,36 Eur. Pažymėtina, jog apeliantė neginčijo ir ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už atsakovės žinioje esančio automobilio nuomos mokestį, taip pat ir po sudengimo likusios 1 284,99 Eur skolos. Taigi įvertinusi faktines aplinkybes bei rašytinius įrodymus teisėjų kolegija pažymi, jog neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentui apie egzistavusią tiek ieškinio pateikimo metu, tiek ir trečiajam asmeniui išmokėjus ieškovei draudimo išmoką už 2019 m. spalio 15 d. įvykusį eismo įvykį, skolą.
22. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog draudimo išmokos išmokėjimas trečiojo asmens administruojamoje žalos byloje Nr. 2327757 ateityje turi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl konstatuotos atsakovės skolos. Remiantis trečiojo asmens paaiškinimais nustatyta, jog žalos byla Nr. 2327757 yra sustabdyta dėl duomenų apie detalių pirkimą stokos, sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo nepriimtas. Trečiasis asmuo nepriėmė sprendimo išmokėti draudimo išmoką ir civilinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Tokia aplinkybę patvirtino ir atsakovė pateikdama rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodyta, jog AB „Lietuvos draudimas“ dėl nesuprantamų priežasčių neatlygina žalos. Taigi atsakovė remiasi tik hipotetinėmis prielaidomis siekdama paneigti 1 284,99 Eur skolą ieškovei. Pažymėtina, jog tokia hipotetinė prielaida, atsakovei nesiremiant kitais argumentais, nepaneigia nei egzistuojančios skolos aplinkybės, nei skundžiamo teismo sprendimo dalies dėl skolos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl lizingo sutarties nutraukimo ir įpareigojimo grąžinti automobilį
23. Apeliantė taip pat ginčija teismo sprendimo dalį dėl įpareigojimo grąžinti automobilį ieškovei. Nurodo, jog teikdama pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo ieškovė pripažino, jog skola pagal PVM sąskaitas faktūras neegzistavo iki tokio pareiškimo teismui pateikimo, todėl esminis sutarties pažeidimas - įsiskolinimas pagal lizingo sutartį konstatuotas nepagrįstai, sutarties nutraukimas remiantis esminiu sutarties pažeidimu neteisėtas ir nėra pagrindo grąžinti automobilio. Nors ieškovės vienašalis lizingo sutarties nutraukimas nėra ginčo dalykas, tačiau apeliantė ginčija iš sutarties nutraukimo kilusias pasekmes – reikalavimą grąžinti automobilį, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog neišeinant iš ginčo ribų pasisakys ir dėl vienašalio lizingo sutarties nutraukimo aplinkybių, kiek tai susiję su apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamas įpareigojimas grąžinti automobilį.
24. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantės interpretaciją dėl esminio lizingo sutarties pažeidimo egzistavimo – skolos paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Kaip buvo nurodyta aukščiau, atsakovė buvo skolinga ieškovei nuo 2019 m. birželio mėn. lizingo įmokas, apie susidariusią skolą atsakovė buvo informuota pranešimais, tarp jų ir 2019 m. spalio 22 d. pranešimu, kuriame nurodytas sutarties nevykdymas, PVM sąskaitų faktūrų nuo 2019 m. birželio mėn. neapmokėjimas bei nustatytas 7 dienų terminas prievolės įvykdymui. Byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė ginčytų tiek ieškovės pranešime nurodytas aplinkybes, tiek ir patį pranešimo gavimo faktą (CPK 178 straipsnis). Matyti, jog lizingo sutartis nutraukta 2019 m. lapkričio 25 d. pranešimu nuo 2019 m. gruodžio 2 d., kadangi atsakovė iki pranešime nurodytos 2019 m. gruodžio 2 d. su ieškove neatsiskaitė ( ieškovė pranešime pažymėjo, jog atsiskaitant iki 2019 m. gruodžio 2 d. sutartis nebus laikoma nutraukta). Taigi lizingo sutarties nutraukimo metu egzistavo atsakovės skola ieškovei, kas pagal materialinės teisės normas (CK 6.574 straipsnį ir 6.217 straipsnį) ir lizingo sutarties 10 skirsnio 10.1 punkto 10.1.1 papunktį laikytina esminiu sutarties pažeidimu, sudarančiu pagrindą ieškovei nutraukti sutartį.
25. Apeliantės nurodomos aplinkybės, jog ieškovė teikdama pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo pripažino neegzistuojantį esminį sutarties pažeidimą, vertintinos kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstos absoliučiai jokiais įrodymais. Pažymėtina, jog nors trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ išmokėta draudimo išmoka ir padengė lizingo sutarties nutraukimo metu egzistavusią skolą, tačiau draudimo išmoka išmokėta 2020 m. sausio 29 d., kai tuo tarpu lizingo sutartis ieškovės vienašališkai nutraukta 2019 m. lapkričio 25 d. pranešimu nuo 2019 m. gruodžio 2 d. Dar daugiau, tokia skolos padengimo aplinkybė bei pareiškimo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo priėmimas nepaneigia skolos fakto, sudariusio ieškovei pagrindą atsakovės veiksmus vertinti kaip esminį sutarties pažeidimą. Tokia skolos padengimo aplinkybė nelaikytina taip pat ir keičiančia ieškovės 2019 m. lapkričio 25 d. pranešime išreikštą valią nutraukti lizingo sutartį ir grąžinti automobilį.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumento, jog nebuvo pagrindo nutraukti lizingo sutarties, nepagrindžia ir šalių pateikti paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties pagrindu ieškovė pateikė paaiškinimus, iš kurių matyti, jog atsakovės pagal grafiką nesumokėta suma ieškovei sudaro 4790,78 Eur, likusi pagal grafiką sumą - 5244,69 Eur (visa suma – 10 035,47 Eur). Atsakovė pateikdama paaiškinimus, nurodo, jog atsakovės išrašyta ieškovei UAB „Valunta“ 8 062,67 Eur PVM sąskaita faktūra už automobilio remontą turėjo padengti ir įsiskolinimą, ir būsimas įmokas. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės argumentai neturi teisinės reikšmės lizingo sutarties nutraukimui ir ieškovės reikalaujamoms taikyti lizingo sutarties nutraukimo pasekmėms – reikalavimui grąžinti automobilį. Viena vertus, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, lizingo sutarties nutraukimo dieną egzistavo atsakovės skola ieškovei, ji nebuvo padengta iki ieškovės nurodyto termino. Kita vertus, atsakovės išrašyta PVM sąskaita faktūra ieškovės grąžinta 2020 m. liepos 31 d. pranešimu Nr. VAL-S20-174, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovės įsiskolinimas už automobilį padengtas.
27. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės kvescionuojamu lizingo gavėjos (ieškovės) lizingo sutarties 1.5 punkte įtvirtintu pasirinkimu lizingo sutarties nutraukimo atveju. Pažymėtina, jog nutraukus sutartį 10.1 punkto pagrindu ieškovei suteikta teisė pasirinkti grąžinti lizingo objektą ieškovei arba grąžinti visą likusią skolą anksčiau termino. Viena vertus, nors atsakovė nurodo pasirinkusi skolos grąžinimą, tačiau toks argumentas yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi skola sumokėta tik pateikus ieškinį teisme ir jos sumokėjimas priklausė nuo draudimo išmokos gavimo. Kita vertus, pasirinkimo teisė priklauso ieškovei, pastaroji pasirinko lizingo sutarties nutraukimą ir automobilio grąžinimą, o susitarimo taikyti kitas lizingo sutarties nutraukimo pasekmes nenustatyta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
28. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir nepažeisdamas procesinės teisės normų priėmė ieškovės pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo, apeliantės argumentai dėl neteisingai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė vadovaudamasis procesinės teisės normomis (CPK 93 straipsnio 1 dalimi), ieškovės procesinis veiksmas – pareiškimo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo priėmimas nagrinėjamu atveju nekeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo, todėl vertintina, jog nėra pagrindo pakeisti teisingai pirmosios instancijos teismo paskirstytas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, pagrįstai sprendė skolos priteisimo bei sutarties nutraukimo pasekmių klausimus, nepažeidė ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimą reglamentuojančių procesinės teisės normų bei nenukrypo nuo teismų praktikos. Dėl to yra pagrindas apeliacinio skundo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
31. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
32. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju ieškovė iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo nepateikė advokato teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia.
33. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
nutaria:
apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Malis“ apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.