Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės, Audriaus Meilučio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. N. ir nuteistojo V. N. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, V. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusiosios V. N. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš V. N. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo V. N. priteista nukentėjusiajai V. N. 870 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi ištaisytas Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimas: rezoliucinėje dalyje vietoje žodžių „V.“ ir „V.“ įrašyti žodžiai „V.“ ir „V.“; motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyje vietoje žodžių „870 eurų“ įrašyti „990 eurų“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. N. nuteistas už tai, kad 2021 m. balandžio 13 d. apie 17.00 val. namuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narę – sutuoktinę V. N., t. y. tyčia rankomis spaudė ir suko jos dešinę ranką, lovoje užgulęs kūnu ant jos kairės rankos, tampė jai už plaukų ir ne mažiau kaip keturis kartus sudavė jai rankomis į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei dėl padarytų kraujosruvų dešinio peties srityje, dešiniame žaste, dešiniame rieše, kairiame žaste, kairiame dilbyje, dešinėje ir kairėje krūtyse, nubrozdinimo dešiniame dilbyje ir nugaros kairėje, nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios V. N. ir nuteistojo V. N. apeliaciniai skundai atmetami.

9. Kauno apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad nukentėjusiosios V. N. reikalavimas priteisti iš nuteistojo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, įvertinus šioje byloje nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nukentėjusiosios patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų pobūdį, trukmę, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, yra aiškiai per didelis, neatitinka teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir priteisė nukentėjusiajai 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi civilinio ieškinio išsprendimui reikšmės turinčius bylos duomenis, aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį išsprendė neteisingai, nenustatė.

10. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau, kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Taigi, dėl nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę tiek į turtinės, tiek į neturtinės žalos atlyginimą ir šią teisę gali įgyvendinti pareikšdamas civilinį ieškinį nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui arba kitiems, už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Baudžiamojo proceso įstatyme nei turtinės, nei šiai bylai aktualios neturtinės žalos samprata, jos įvertinimo kriterijai nėra apibrėžti, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013).

13. Aptarti duomenys įrodo, kad nukentėjusioji V. N. dėl nuteistojo V. N. veiksmų patyrė fizinį skausmą, buvo sutrikdyta jos sveikata, todėl yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Taip pat neabejotina, kad V. N. tiek įvykio metu, kai prieš ją buvo naudojamas fizinis smurtas, tiek vėliau patyrė neigiamus išgyvenimus ir stresą, tačiau įvertinus įvykio aplinkybes, sužalojimų mastą, nėra pagrindo manyti, kad, kaip nurodoma nukentėjusiosios ieškinyje ir apeliaciniame skunde, tai sukėlė itin didelius dvasinius išgyvenimus ir ilgalaikes neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad nors V. N. ir veikė tyčia, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes jo panaudotas fizinis smurtas nebuvo iš anksto planuotas, buvo spontaniškas neadekvatus veiksmas, reakcija į pačios nukentėjusiosios pradėtą žodinį konfliktą. Kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios parodymų, ji pyko dėl stalčiuje surasto vyro testamento, kuriuo visą turtą paliko dukrai, nuteistojo dukrą negražiai pavadino. Nors nukentėjusiajai buvo nustatyti sužalojimai įvairiose kūno vietose (kraujosruvos, nubrozdinimai), kurie, kaip nurodyta 2021 m. balandžio 15 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo būti padaryti ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais, objektyvių duomenų, kad padaryti sužalojimai esmingai įtakojo nukentėjusiosios fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimą, turėjo ilgalaikes pasekmes jos sveikatai, įprastam gyvenimo būdui, byloje nėra. Kraujosruvos ir nubrozdinimai, kaip fizinio poveikio į žmogaus kūną pasekmės, yra trumpalaikio pobūdžio, jų gydymas ypatingos ir ilgalaikės medikų priežiūros, specialaus gydymo nereikalauja. Tai patvirtina ir šios nutarties 11 punkte aptarti duomenys, iš kurių matyti, kad po mediko apžiūros nukentėjusioji V. N., nenustačius ūmiai traumai būdingų pakitimų, buvo išleista ambulatoriniam gydymui, neskiriant jokių medikamentų ir tik rekomenduojant tausojantį režimą.

15. Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, Kauno apskrities moterų krizių centrui gavus informaciją apie smurtą artimoje aplinkoje, nukentėjusiajai V. N. buvo suteikta 12 individualių psichologo konsultacijų. Kauno apskrities moterų krizių centro 2022 m. sausio 11 d. pažymoje, be kita ko, nurodyta, kad V. N. teigimu, ji išgyveno labai stiprią įtampą, nerimą, beviltiškumą, neleidžiančius įprastai džiaugtis gyvenimu, sutriko miegas (2 t., b. l. 8). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. vasario 4 d. pažymos duomenimis, V. N. psichiatro konsultuota tris kartus – 2021 m. gruodžio 10 d., 2022 m. sausio 7 d., 2022 m. sausio 17 d., nustatyta diagnozė – adaptacijos sutrikimas ((duomenys neskelbtini)), skirtas gydymas sertralinu, kvetiapinu, bromazepamu; paskutinio vizito metu nukreipta gydymui į Psichikos dienos stacionarą; pasakoja savo nuoskaudas; išsakė beviltiškumo mintis dėl patirtų stresų (2 t., b. l. 7). Vis tik būtina pažymėti, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių pagrįstų duomenų, kad dėl patirtų išgyvenimų, susijusių būtent su nagrinėjamu įvykiu, nukentėjusiosios dvasiniai ir emociniai išgyvenimai tiesiogiai įtakojo jai nustatytą diagnozę, taip pat, kad būtent šioje byloje vertinamo įvykio sukelti dvasiniai išgyvenimai tęsėsi ilgą laiką po įvykio ir buvo jos jaučiamos įtampos, nerimo, beviltiškumo, sutrikusio miego priežastis. Šią išvadą pagrindžia ir nukentėjusiosios nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duotų parodymų turinys. Nuketėjusioji parodė, kad prašo priteisti 10 000 Eur, gali viską padaryti, nusileisti, kad tik neišeitų „nuoga“, „plika“, žiauriai nukentėjo ir bute, ir sode, ir gyvenime. Tokį civilinį ieškinį pareiškė, nes nuteistasis pasakė, kad Goda ir Viktorija viską sumokės, kad tik ji (nukentėjusioji) išsinešdintų. Jaučia baimę, negali dirbti, su niekuo bendrauti, niekas su ja nesusikalba. Visos mintys kodėl turėjo išeiti, kodėl liko „nuoga“, „basa“ (1 t., b. l. 163). Iš šių nukentėjusiosios parodymų matyti, kad neigiamus dvasinius išgyvenimus nukentėjusioji labiau sieja ne su tuo, kad buvo sutuoktinio sumušta, o su patirta nuoskauda dėl to, kad turėjo išsikraustyti iš nuteistojo buto, kurį nuteistasis testamentu paliko dukrai. Nors nukentėjusioji teisme nurodė, kad dėl sužalojimų jau skauda galvą, liko kurčia, operuota ausis, tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių ir duomenų visumą, daro išvadą, kad, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, nuteistojo veiksmų pobūdį, jais sukeltas pasekmes (jų pobūdį, trukmę), taip pat ir į nuteistojo turtinę padėtį (nuteistasis yra pensininkas, nedirba), 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per maža ar akivaizdžiai neatitinkanti teismų praktikos bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (priteisiamos sumos svyruoja nuo kelių šimtų iki tūkstančio eurų, pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299-648/2015, 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-236-495/2021). Nekyla abejonių dėl to, kad situacijoje, kai fizinį smurtą naudojo artimas asmuo, su kuriuo nukentėjusioji kartu gyveno, ji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, baimę, pažeminimą, dėl sužalojimų jautė fizinį skausmą, nepatogumą dėl negalėjimo atlikti paskirtą medicinos tyrimą. Taip pat neabejotina, kad nukentėjusioji neigiamus emocinius išgyvenimus dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto patyrė ne tik veikos padarymo metu, bet ir vėliau. Tačiau byloje nesant patikimų duomenų, objektyviai įrodančių apeliacinio skundo argumentų dėl nukentėjusiosios patirtų neigiamų fizinių ir dvasinių išgyvenimų ilgalaikio pobūdžio bei sunkumo ir dėl to pablogėjusios nukentėjusiosios įprasto gyvenimo kokybės, pagrįstumą, didinti nukentėjusiosios prašomą priteisti sumą neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas išsamios bylos duomenų, reikšmingų sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, analizės neatliko, skundžiamu nuosprendžiu priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra protinga, atitinka nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, todėl vien dėl šios aplinkybės keisti nuosprendį pagrindo nėra. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju yra priteisima iki 2 000 Eur neturinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai priteisė 1 000 Eur, neteikia pagrindo manymui, kad neturtinės žalos dydį teismas nustatė neteisingai ir nedaro apylinkės teismo sprendimo neteisėtu, ir nepagrįstu ar nukrypstančiu nuo formuojamos teismų praktikos. Pagal pirmiau minėtą teismų praktiką, nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, paprastai yra priteisiamos kelių šimtų ar 1 000 Eur sumos, todėl šioje byloje nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas, kaip aiškiai per mažas.

17. Apibendrindama aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, padarytos laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis protingumo, teisingumo kriterijais bei suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose. Vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai, kaip aiškiai per mažą, nėra pagrindo. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms. Konstatavus šią išvadą, nukentėjusiosios V. N. apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo.

18. Nuteistojo V. N. apeliaciniame skunde nesutinkama su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, teigiama, kad byloje nėra įrodymų dėl jo tyčios atlikti kaltinime nurodytus veiksmus prieš nukentėjusiąją, kad sužalojimai nukentėjusiajai V. N. buvo padaryti ne tyčia, o ginantis nuo nukentėjusiosios pavojingo kėsinimosi. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, atmeta, kaip nepagrįstus.

19. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

20. Vertinant nuteistojo V. N. skundo argumentus visų pirma pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos ir įrodytomis pripažintos faktinės aplinkybės, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įvyko žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Taip pat nėra ginčo dėl nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo masto bei to, kad sveikata buvo sutrikdyta dėl nuteistojo veiksmų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, šios aplinkybės yra nustatytos ne tik konflikte dalyvavusių nuteistojo V. N. ir nukentėjusiosios V. N. parodymais, kad nukentėjusiajai negražiai pavadinus nuteistojo dukrą, prasidėjo žodinis konfliktas, peraugęs į fizinio smurto veiksmus, bet ir liudytojos V. G., parodžiusios, kad apie nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktą sužinojo iš savo tėvo (nuteistojo) parodymais, akistatos protokolu, kitais rašytiniais bylos duomenimis (specialisto išvadomis, pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, kitais duomenimis). Taigi abejoti šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Vis tik nuteistojo apeliacinio skundo turinys, jo motyvai suponuoja išvadą, kad su byloje atliktu įrodymų vertinimu nuteistasis nesutinka, neteisingą įrodymų vertinimą, taip pat netinkamą BK 140 straipsnio 2 dalies taikymą siedamas su pirmosios instancijos teismo, pasak apelianto, nepagrįstai nepripažinta būtinosios ginties situacija bei nukentėjusiosios parodymų, kuriais teismas rėmėsi, kaip patikimais, prieštaringumu.

21. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo iškeltą versiją dėl būtinosios ginties patikrino ir ją motyvuotai atmetė. Teismas nuosprendyje nurodė, kad šią versiją paneigia nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvados, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą V. N. atžvilgiu užfiksuoti duomenys, o iš kaltinamojo elgesio matyti, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais sužalos nukentėjusiąją ir to norėjo – veikė tiesiogine tyčia. Daryti priešingą išvadą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

22. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės numatytos BK V skyriaus 28–35 straipsniuose ir viena iš jų yra susijusi su būtinosios ginties situacija. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K- 205- 719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 194- 387/2021).

23. Kaip minėta pirmiau, nei nuteistasis, nei nukentėjusioji neneigė, kad tarp jų įvyko žodinis konfliktas, peraugęs į fizinio smurto naudojimą, taip pat – kad konfliktas prasidėjo dėl to, jog nukentėjusioji V. N. negražiai pavadino nuteistojo V. N. dukrą. Tačiau nuteistasis ir nukentėjusioji pateikė skirtingas versijas dėl to, kuris pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą. Nuteistasis V. N. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusioji V. N. pirma jam sudavė, tada jie pradėjo „tampytis“, nukentėjusioji „gavo atgal“, tyčia nukentėjusiajai nesudavė, tik gynėsi (2 t., b. l. 11). Kaip matyti iš nukentėjusiosios V. N. parodymų, ji neigė pirma sudavusi smūgį nuteistajam, parodė, kad po to, kai nuteistojo dukrą pavadino „žiurke“, nuteistasis atsisuko, trenkė jai kumščiu, griebė, užgulė visu svoriu, užgulė krūtinę su kojomis, pradėjo daužyti, gindamasi galėjo suduoti, negali paneigti, kad gindamasi neapdraskė (1 t., b. l. 161, 162). Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, teikiančių pagrindą abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, nenustatė, nukentėjusiosios parodymus, kartu su kitais bylos įrodymais, laikė įrodančiais V. N. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, o nuteistojo versiją dėl to, kad jis tik gynėsi, atmetė. Byloje esančius įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teismas, konstatavęs, kad nuteistasis V. N. smurtavo prieš nukentėjusiąją V. N. ir sukėlė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, priešingai, nei tvirtinama skunde, nepadarė.

24. Pagrindžiant pirmiau minėtą išvadą atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji V. N. viso proceso metu nuosekliai neigė pirma sudavusi smūgį nuteistajam. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad po to, kai ji negražiu žodžiu pavadino nuteistojo dukrą, šis ją užgulė, pradėjo mušti. Tokias pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 10–13). Nukentėjusiosios nurodytos jos sužalojimo aplinkybės neprieštarauja ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. balandžio 15 d. ir 2021 m. gegužės 7 d. specialisto išvadoms Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriose, atlikus medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų tyrimą, padaryta išvada, kad sužalojimai V. N. galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 32, 33, 52–54).

25. Skunde akcentuojamos aplinkybės dėl nuteistajam nustatytų sužalojimų, šias aplinkybes laikant paneigiančiomis nukentėjusiosios parodymus ir tuo pačiu patvirtinančiomis nuteistojo versiją dėl būtinosios ginties. Tačiau su tokiu vertinimu nesutiktina. Iš tikrųjų Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. balandžio 14 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) V. N. buvo konstatuoti odos nubrozdinimai kairio žasto srityje, krūtinėje, pilvo srityje, nosies nugarėlėje, poodinės kraujosruvos dešinio žasto srityje, kairės akies apatiniame voke. Nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti galimai tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2021 m. balandžio 13 d. ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 37, 38). Vis tik nuteistajam nustatytų sužalojimų faktas, pats savaime, nukentėjusiosios parodymų nepaneigia ir nesudaro pagrindo abejoti jų patikimumu. Kaip jau minėta, nukentėjusioji neneigė, kad nuteistajam ją užgulus, pradėjus mušti, ji, bandydama išsivaduoti ir gindamasi, nuteistąjį galėjo sužaloti. Be to, tokias pačias aplinkybes V. N. buvo nurodžiusi ir apklausiama kaip įtariamoji ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal V. N. pareiškimą, metu.

26. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. N. kreipėsi su pareiškimu, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą V. N. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau ikiteisminis tyrimas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės 2021 m. birželio 29 d. nutarimu buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. nustačius, kad egzistuoja V. N. baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – V. N. veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnis), kadangi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką padarė gindamasi nuo V. N. veiksmų (1 t., b. l. 101–106, 151–153). Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą V. N. yra įsiteisėjęs, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti jame nustatytas aplinkybes bei V. N. veiksmų teisinį vertinimą. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytos aplinkybės dėl konflikto pradžios, eigos, V. N. ir V. N. atliktų veiksmų, atitinka šioje byloje duotus nukentėjusiosios V. N. parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas, jos parodymais vadovaudamasis, įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų nepažeidė.

27. Kaip nurodyta pirmiau, nukentėjusioji dėl esminių V. N. veikos teisiniam vertinimui aplinkybių, t. y. dėl to, kad nuteistasis pirmas pradėjo ją mušti, o ji nuteistąjį galėjo sužaloti gindamasi, buvo nuosekli ir kategoriška viso proceso metu, o tai, kad skirtingu proceso metu nukentėjusiosios parodymai dėl to, kokius konkrečiai veiksmus atliko nuteistasis ir ji pati, gindamasi nuo jo smurto, jos parodymų patikimumui esminės reikšmės neturi. Esant šioje byloje nustatytoms nusikalstamos veikos faktinėms aplinkybėms (fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją naudojo jos sutuoktinis, fizinio smurto veiksmai nebuvo vienkartiniai, tęsėsi kurį laiką, nuteistojo veiksmai nukentėjusiajai buvo netikėti), logiška, kad visų detalių ir aplinkybių nukentėjusioji galėjo tiksliai neatsiminti, tačiau tai neįrodo, kad ji byloje davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Nukentėjusioji parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl netikėti jos parodymais, kurie yra neprieštaringi ir dėl esminių šiai bylai aplinkybių nuoseklūs ir kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, nėra pagrindo. Nors nuteistasis nagrinėjant bylą teisme, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu, savo kaltę neigė ir savo veiksmus teisino būtinosios ginties situacija, byloje jokių kitų duomenų, kurie objektyviai šią versiją patvirtintų, nėra. Kaip liudytoja apklausta nuteistojo dukra V. G. parodė, kad matė tėvą sumuštą, iš jo sužinojo, kad su V. N. įvyko žodinis konfliktas, po kurio V. N. pradėjo tėvą (V. N.) draskyti, mušti, tėvas gynėsi V. N. nustumdamas, tačiau šios liudytojos parodymus laikyti paneigiančiais nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tokia išvada visų pirma darytina įvertinus tai, kad liudytoja V. G. konflikte nedalyvavo ir pati jo nematė, aplinkybės jai žinomos tik iš konflikte dalyvavusio tėvo V. N.. Be to, nors kasacinėje praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, šiuo atveju liudytojos nurodytos, iš nuteistojo V. N. sužinotos konflikto aplinkybės, iš esmės prieštarauja pirmiau aptartiems nukentėjusiosios parodymams bei juos patvirtinantiems kitiems bylos duomenims. Taigi šios liudytojos parodymais pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. N. kaltės klausimą, nesivadovavo pagrįstai.

28. Įvertinusi aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors šiuo atveju yra nustatyta, kad konfliktas prasidėjo dėl nukentėjusiosios V. N. užgaulaus pasisakymo apie nuteistojo dukrą po to, kai ji rado nuteistojo testamentą, kad nuteistasis įvykio metu taip pat buvo sužalotas, šių aplinkybių konstatuoti V. N. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK 28 straipsnyje, nepakanka. Kaip minėta pirmiau, būtinoji gintis yra galima tik nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Tačiau šioje byloje nenustatyta ir neįrodyta, kad nukentėjusioji būtų atlikusi kokius nors veiksmus, kurie atitiktų minėtus pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi kriterijus. Priešingai, šioje byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad būtent pats nuteistasis pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, jo veiksmai nebuvo vienkartiniai, buvo intensyvūs, truko kurį laiką, nuteistasis, turėdamas objektyvią galimybę nutraukti savo veiksmus, išeiti iš kambario, to nedarė. Šioje situacijoje nukentėjusiosios, bandant išsilaisvinti iš nuteistojo ir apsiginti nuo jo smurto, atliktus veiksmus, kuriais nuteistajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, vertinti kaip realų, akivaizdų ir pavojingą kėsinimąsi BK 28 straipsnio prasme, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nuteistojo V. N. veiksmų pobūdis ir intensyvumas (nuteistasis sudavė ne vieną smūgį į įvairias kūno vietas, tampė nukentėjusiąją už plaukų, spaudė ir suko ranką, užgulė ją savo kūnu), nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai, jų lokalizacija (kraujosruvos, nubrozdinimai skirtingose kūno vietose) neabejotinai įrodo tyčinį jo veikos pobūdį – nuteistasis, naudodamas prieš nukentėjusiąją nevienkartinius fizinio smurto veiksmus, suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad tokiais veiksmais sužalos nukentėjusiąją ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, V. N. veikoje nustatyti ir įrodyti visi, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl nuteistojo veiksmai, kaip nežymus nukentėjusiosios V. N. sveikatos sutrikdymas, kvalifikuoti teisingai ir dėl šio nusikaltimo jis pripažintas kaltu pagrįstai.

29. Konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, baudžiamasis įstatymas V. N. pritaikytas teisingai. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje neabejotinai įrodyta, kad nuteistasis V. N., konflikto metu smurtavo prieš savo sutuoktinę V. N. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54, 62 straipsnio nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Paskirta bausmė savo rūšimi (laisvės apribojimas) ir dydžiu (9 mėnesiai) nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, nuteistojo asmenybei (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, nuteistasis kaltės nepripažino, nesigailėjo, savo poelgio neigiamai nevertino, dėl nusikalstama veika sukeltų padarinių neišgyveno, neteistas, administracine tvarka nebaustas, yra pensinio amžiaus, atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės nenustatytos). Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to skunde prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

Dėl kitų klausimų.

30. Nukentėjusiosios V. N. atstovė advokatė Eglė Grucytė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Iš prašymo matyti, kad nukentėjusioji V. N. už apeliacinio skundo parengimą, konsultacijas, pasirengimą bylai ir atstovavimą teismo posėdyje sumokėjo 820 Eur (2 t., b. l. 93–97). Nukentėjusiosios atstovė šias išlaidas prašo priteisti iš nuteistojo V. N..

31. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taikytinos ir apeliacinėje instancijoje, tačiau išieškant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-942/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018 ir kt.). Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nuosprendį apeliacine tvarka skundė nuteistasis V. N. ir nukentėjusioji V. N.. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliaciniai skundai atmetami, kaip nepagrįsti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimas iš nuteistojo neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nukentėjusiosios V. N. ir nuteistojo V. N. apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuteistojo V. N. nukentėjusiajai V. N. jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.