Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-328/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-01-16
Bylos Nr.: 2A-328/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00605-2011-32
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: A. J.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Algos inspekcija“
Trečiasis asmuo: G. Ž., S. J.

Kategorijos

42.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-328/2014Proceso Nr. 2-58-3-00605-2011-32Procesinio sprendimo kategorija: 42.5.; 63.1.; 114.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-261-124/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Algos inspekcija“ ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys G. Ž. (ieškovo pusėje) ir S. J. (atsakovo pusėje).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

G. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 360 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m birželio 13 d. paskolino atsakovui 70 000 Lt, o 2006 m gruodžio 13 d. – 290 000 Lt. Pinigų gavimo faktą patvirtina atsakovo surašyti paskolos rašteliai. Pažado grąžinti skolą atsakovas neįvykdė.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė perleido reikalavimo teisę UAB „Algos inspekcija“, todėl Šiaulių apygardos teismo 2012 kovo 16 d. nutartimi pradinė ieškovė G. Ž. pakeista jos reikalavimo teisių perėmėju UAB „Algos inspekcija“.

Šalies argumentai

Atsakovas A. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pinigų gavimo fakto neneigia, tačiau, priešingai nei nurodyta ieškinyje, 2006 m. gegužės mėnesį jis paskolino G. Ž. 365 000 Lt, kuriuos G. Ž. turėjo grąžinti iki 2006 gruodžio 1 d.; pateikti rašteliai yra ne skolos rašteliai, o pakvitavimai apie G. Ž. skolos jam grąžinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino; priteisė iš atsakovo A. J. ieškovui UAB „Algos inspekcija“ 360 000 Lt, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 900 Lt atstovavimo išlaidų; priteisė iš atsakovo 300 Lt žyminio mokesčio trečiajam asmeniui G. Ž. bei 7 300 Lt žyminio mokesčio ir 99,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, jog šalių ginčas kilo dėl paskolos santykių buvimo ar nebuvimo, todėl vadovaudamasis kasacinio teismo formuojama praktika nurodė, kad įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta rašytinė paskolos sutartis, o pagal raštelių, kuriais grindžiamas paskolos suteikimas, turinį jie negali būti pripažįstami paskolos sutartimi, nes juose nėra nurodyta pinigų perdavimo paskirtis, nėra nurodyta atsakovo pareiga grąžinti gautus pinigus; rašteliai savaime nepatvirtina pinigų perdavimo, vykdant paskolinius teisinius santykius, jų turinys tik patvirtina pinigų gavimo faktą, o ne jų perdavimą kaip skolos dalyką. Teismas nurodė, kad ieškovas, kuriam G. Ž. perleido reikalavimo teisę, turėjo įrodyti, kad G. Ž. su atsakovu buvo sudariusi paskolos sutartį ir buvo perdavusi atsakovui paskolos dalyką – 360 000 Lt, o šis įsipareigojo nurodytą sumą grąžinti. Vertindamas faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą, teismas nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog pinigai gauti kitokiu pagrindu, turėjo pareigą savo teiginius įrodyti ir atitinkamai – paneigti ieškovo nurodytus argumentus. Teismo vertinimu, tokių įrodymų byloje nepateikta.

Aiškindamasis šalių (G. Ž. ir atsakovo) santykius iki pinigų sumokėjimo, teismas nustatė, kad tikrieji šalių ketinimai buvo pradėti ir sėkmingai vykdyti didelės apimties statybos darbus. G. Ž. parodymus, kad prieš pradedant statybas atsakovas teigė, jog jo įmonei reikalingos apyvartinės lėšos statybinėms medžiagoms įsigyti, todėl 2006 m. gegužės 12 d. su UAB „Rustonas“ sudariusi rangos sutartį 2006 m. birželio 13 d. paskolino atsakovui iš Kredito unijos gautos paskolos 70 000 Lt, patvirtina atsakovo raštas apie pinigų gavimą, Kredito unijos paskolos sutartis, šios paskolos išmokėjimo įrodymai, liudytojo M. Ž. parodymai. Teismas sprendė, jog šios aplinkybės ir tai, kad atsakovas valdė 79 procentų įmonės akcijų, buvo vienasmenis valdymo organas, sudarė pagrindą G. Ž. tikėtis, kad gautus pinigus atsakovas panaudos įmonės veikloje, juos įmokant į įmonės kasą, padidins apyvartines lėšas, tuo užtikrindamas ir jos sutarties vykdymą. Teismas vertino, kad rašytiniai įrodymai: išrašai iš V. Z. Ž. sąskaitų, D. Č. paskolos sutartis patvirtina G. Ž. galimybę paskolinti A. J. 290 000 Lt, nes G. Ž. sutuoktinis Z. V. Ž. 2006 m. spalio 5 d. iš Kredito unijos gavo 90 000 Lt, o 2006 m. lapkričio 27 d. G. Ž. iš D. Č. – 200 000 Lt paskolos. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad trečiajam asmeniui suteiktos paskolos buvo tikslinės ir jų nebuvo galima panaudoti kitiems tikslams, kaip nepaneigiančius šių pinigų paskolinimo ir perdavimo atsakovui fakto.

Vertindamas raštelių turinį teismas konstatavo, jog nei viename raštelyje atsakovas nenurodo, kad gauta suma yra paskolos grąžinimas ar paskolintų pinigų atidavimas G. Ž.. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra įmonės vadovas, verslininkas, pats surašė raštelius, todėl tikėtina, kad esant jo įrodinėjamoms aplinkybėms apie paskolos grąžinimą, jas ir būtų nurodęs šiuose rašteliuose. Atsakovo nurodyta aplinkybė dėl paskolos raštelio grąžinimo G. Ž. ir pakvitavimo išdavimo neatitinka paskoliniuose santykiuose nusistovėjusios praktikos. Nelogiška atsakovo nurodyta aplinkybė, kad paskolos sutartį grąžino ir kad jis išdavė pakvitavimus trečiojo asmens G. Ž. prašymu tikslu jai pateikti šiuos raštelius bankui dėl paskolos gavimo, ką neigė G. Ž..

Įvertinęs įrodymus, kuriais atsakovas grindė įrodinėjamas aplinkybes, teismas pripažino jas neįrodytomis. Įrodinėdamas paskolos 365 000 Lt trečiajam asmeniui G. Ž. suteikimą, atsakovas rėmėsi tik savo, sutuoktinės (trečiojo asmens S. J.) paaiškinimais bei liudytojų R. L., ir savo mamos B. J. parodymais, kuriuos teismas vertino kaip subjektyvius, nes visi asmenys susiję giminystės ryšiais, o R. L. – darbo santykiais Atsakovas apie paskolos suteikimą rašytinių įrodymų nepateikė, teigė, kad paskolos sutartį grąžino G. Ž., tačiau kitais atvejais nurodė, kad sunaikino šią sutartį; taip pat nepateikė patikimų įrodymų apie finansinį galėjimą suteikti nurodyto dydžio 365 000 Lt paskolą. Kasos išlaidų orderis, kuriuo 2006 m. sausio 5 d. iš įmonės kasos atsakovui išduota prekių pirkimui 100 000 Lt, pagal jo išdavimo laiką neatitinka atsakovo nurodomos paskolos suteikimo trečiajam asmeniui G. Ž. laiko, nepatvirtina to fakto, kad atsakovas šią pinigų sumą realiai turėjo iki 2006 m gegužės mėnesio, kada jis nurodo paskolinęs G. Ž. pinigus. Nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu B. J. gavo 180 000 Lt, kuriuos, anot atsakovo, jam ir paskolino, sudaryta 2005 m. rugsėjo 19 d., duomenų, kad 2006 metų gegužės mėnesį realiai šią sumą B. J. turėjo ir ją galėjo paskolinti taip pat nepateikta byloje. Teismas vertino, kad neprotinga ir nelogiška, kad liudytoja tokią didelės sumos paskolą būtų perdavusi atsakovui be jokio rašytinio įrodymo. Taip pat nelogiška, kad atsakovas, paskolintų iš kitų asmenų gautas didžiules lėšas bei įmonės lėšas, kurios jis yra vadovas, nebūdamas užsitikrinęs, kad G. Ž. sugebės grąžinti šias lėšas.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas nenustatė kokių nors kitokių nei paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp ginčo šalių, o paneigus kitokių teisinių santykių, kurie lemia ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį, buvimą, ieškovo pateikti įrodymai – rašteliai, patvirtina 360 000 Lt G. Ž. perdavimą atsakovui paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Todėl teismas padarė tikėtiną išvadą, kad trečiasis asmuo G. Ž. paskolino atsakovui pinigus. Teismas pažymėjo, kad abi ginčo šalys įrodinėjo tarp jų esant paskolos teisinius santykius, tačiau ieškovas nurodytais pakvitavimais įrodė pinigų perdavimą paskolos gavėjui. Atsakovas, priešingai, šio esminio paskolos sutartinių santykių elemento, t. y. kad jis perdavė G. Ž. pinigus paskolai, kurie, atsakovo teigimu, rašteliais buvo grąžinti, neįrodė leistinais ir patikimais įrodymais. Teismas padarė išvadą, kad ginčo suma perduota atsakovui sutartinių paskolos teisinių santykių pagrindu, todėl privalo būti grąžinta. Patenkinus pagrindinį ieškinio reikalavimą iš atsakovo priteistos 5 procentų metinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pripažino, kad rašteliai neatitinka CK 6.875 straipsnio 3 dalies reikalavimo, todėl aplinkybę, kad pinigai apeliantui buvo perduoti kaip paskola, turėjo įrodyti ieškovas, tačiau pats sau prieštaraudamas teismas įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantui.Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog G. Ž., kaip fizinis asmuo, ginčo laikotarpiu disponavo 360 000 Lt suma, nepateikta nei viena jos vardu esanti banko sąskaita, duomenys apie jos gautas pajamas, piniginių lėšų, turto turėjimą, t. y. duomenys, kad turėjo galimybę iš savo lėšų ne tik pradėti tokio masto planuotas statybas, bet ir suteikti paskolas apeliantui.Apeliantas, kritikuodamas įrodymų vertinimą, nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad G. Ž. 2006 m. gegužės 13 d. kredito unijoje turėjo 70 000 Lt sumą ir iš ten tokią sumą paėmė, taip pat duomenų apie 90 000 Lt sumos turėjimą DnB NORD banke. Visus jos teiginius apie sudarytas paskolos sutartis paneigia jos pačios prieštaringi parodymai apie piniginių lėšų kilmę 2012 m. kovo 29 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžių metu. Tačiau teismas nevertino, kad G. Ž. parodymai kiekvieno posėdžio metu buvo vis kitokie, nenuoseklūs, neišsamūs; tuo tarpu įvertino, jog apeliantas vienu atveju nurodė, kad paskolos sutartį G. Ž. grąžino, o kitu atveju – sunaikino. Byloje esantys dokumentai rodo, kad G. Ž. kaip fizinis asmuo neturėjo galimybių suteikti tokio dydžio paskolas, tačiau teismas rėmėsi jos žodžiais, kad apelianto įmonė neturėjo apyvartinių lėšų. Taip pat teismas vadovavosi Z. V. Ž. sudarytomis paskolos sutartimis su Lietuvos kredito unija, DnB NORD banku ir kitomis kredito sutartimis, kurios įpareigoja Z. V. Ž. ne tik grąžinti paskolas, bet ir mokėti palūkanas arba paskolos grąžinimui įkeisti nekilnojamąjį turtą; neįvertinti įrodymai (sąskaitos išrašas), patvirtinantys, kad paskolos panaudotos tikslingai. Sąskaitose esantis „depozitas“ patvirtina liudytojos D. Č. parodymus apie skolinimus G. Ž. įvairiomis sumomis. Gavęs paskolas Z. V. Ž. įsipareigojo jas grąžinti, mokėti palūkanas, vykdyti kitas sąlygas, pagal sutartį su D. Č. – tiekti pieną, ir kt., tuo tarpu su apeliantu neaptarti jokie įsipareigojimai ir garantijos. Nelogiška imti tokias paskolas iš kitų asmenų ir perskolinti kitiems asmenims.Teismas nepagrįstai liudytojų D. Č. ir E. P. parodymus pripažino nepatikimais (nors D. Č. iškviesta G. Ž. iniciatyva, o pati G. Ž. nurodė paskolą D. Č. grąžinusi), B. J. parodymus vertino kaip subjektyvius, tačiau G. Ž. sūnaus M. Ž. parodymais vadovavosi. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino apelianto motyvus apie galimybę suteikti paskolą iš mamos gautų pinigų bei iš įmonės išduotų lėšų.Nelogiška teismo išvada, kad pinigai paskolinti karvidės statybai. Rangos sutartis sudaryta 2006 m. gegužės 12 d., G. Ž. 2006 m. birželio 13 d. skolina 70 000 Lt ir 2006 m. gruodžio 13 d. dar 290 000 Lt, nežinant, ar bus gautas leidimas statybai. Teismas neanalizavo ir nevertino aplinkybės, kodėl G. Ž., būdama skolinga bankui 350 000 Lt, ginčijamą skolą neatlygintinai perleido ieškovui UAB „Algos inspekcija“.Teismas nesivadovavo šalių lygiateisiškumo principu, vertindamas pakvitavimus ir apeliantą įvertindamas kaip verslininką, tačiau G. Ž. nekeldamas jokių reikalavimų, juolab, kad pati G. Ž. patvirtino turinti aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, vedusi savo ūkio buhalteriją, susipažinusi su raštvedyba; nevertino, kad ji kaip ūkininko sutuoktinė dalyvavo ūkio plėtroje statybų veikloje, jeigu skolino tokią didelę pinigų sumą, privalėjo sudaryti atitinkamas sutartis.Teigia teisme nurodęs, kad įmonė dirbo pelningai ir skolintis apyvartinių lėšų nereikėjo, ketino pateikti to laikotarpio bendrovės deklaracijas, tačiau teismas prašymo netenkino, todėl užkirto kelią pateikti įrodymus atsikirtimų pagrindui ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonei reikėjo lėšų. Teismas sprendime vertino, kad 2006 m. gruodžio 12 d. raštelis pasirašytas ant D. Č. įmonės lapo, tačiau teismo posėdžio metu dėl tos aplinkybės nebuvo aiškinamasi. Be to, teismas vertino G. Ž. sutuoktinio sąskaitų išklotines, tačiau jis byloje nedalyvavo, todėl manytina, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių; taip pat jis nebuvo apklaustas kaip vienas iš pagrindinių liudytojų.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Skunde neigdamas savo prievolę, kurią teisme yra pripažinęs, atsakovas bando išvengti prievolės atlikimo. Apelianto įrodinėjimai, kad pinigai gauti kitu pagrindu – kaip jo suteiktos paskolos grąžinimas, nereiškus priešieškinio dėl sutarties pripažinimo nesudaryta, pripažintini melagingais. Apelianto teiginys, kad paskolų raštelių forma ir turinys akivaizdžiai atitinka pakvitavimą, bet ne paskolos sutartį, yra priešingas įstatymui ir formuojamai teismų praktikai. Apeliantas skunde klaidingai nurodo, jog jam nepriklauso įrodinėjimo našta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010). Apeliantas nepateikė jokių prievolės įvykdymą patvirtinančių įrodymų; jam, kaip skolininkui, galioja kaltės prezumpcija. Apeliantas pripažino iš G. Ž. gavęs 360 000 Lt, todėl aplinkybė, ar ginčo laikotarpiais ji disponavo tokia pinigų suma, neturi reikšmės. Apeliantas melagingai teigia, jog pats yra paskolos davėjas. Būdamas verslininku ir disponuodamas tokiomis pinigų sumomis, turėjo pareigą sudaryti rašytinę paskolos sutartį. Apeliantas nepateikė įrodymų apie paskolos suteikimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas prašo priimti naujus įrodymus – UAB „Rustonas“ 2006-2007 m. veiklos deklaraciją (4 t., 10-11 b. l.). Atsižvelgiant į prašymo motyvus bei siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, kolegija mano esant pagrindą priimti apelianto teikiamus naujus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.).

Skolos priteisimo reikalavimą ieškovas grindė 2006 m. birželio 13 d. ir 2006 m. gruodžio 13 d. atsakovo A. J. rašytais rašteliais, kuriuose nurodyta, kad jis iš G. Ž. gavo atitinkamai 70 000 Lt ir 290 000 Lt (1 t., 176-177 b. l.). Ieškovo teigimu, šie rašteliai patvirtina, kad atsakovas gavo iš G. Ž. paskolą, kurią turi grąžinti. Tuo tarpu atsakovo tvirtinimu, rašteliai patvirtina G. Ž. suteiktos paskolos grąžinimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nustatė, kad šiais rašteliais atsakovas patvirtino paskolos iš G. Ž. gavimą, todėl ieškinį patenkino. Pagal ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas teismo išvadų teisingumas ir pagrįstumas, argumentus apeliacijos dalyką sudaro klausimai dėl įrodinėjimo naštos nagrinėjamoje byloje paskirstymo ir dėl įrodymų vertinimo.

Dėl įrodinėjimo pareigos

Remiantis kasacinio teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas paskolos sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2011; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; kt.).

Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt (CK 6.871 str. 1 d.). Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 str.). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Kai paskolos sutartis, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tokia forma sudaryta nebuvo, o ieškovas sutarties sudarymui patvirtinti remiasi atsakovo išduotu dokumentu, neatitinkančiu CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą (CK 1.93 str. 2 d.). Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nagrinėjamoje byloje teismas teisingai konstatavo, kad įrodinėjimo pareiga, kai šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui. Teismo konstatuota, kad šalys nebuvo pasirašiusios rašytinės paskolos sutarties, o pagal raštelių turinį jie negali būti pripažinti paskolos sutartimi, nes juose nenurodyta pinigų gavimo paskirtis, atsakovo pareiga juos grąžinti. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovas, kuriam G. Ž. perleido reikalavimo teisę, turi įrodyti, kad G. Ž. su atsakovu sudarė paskolos sutartį ir ji perdavė atsakovui paskolos dalyką, o šis įsipareigojo nurodytą sumą grąžinti. Teisingai konstatuota, kad raštelio turinys tik patvirtina pinigų gavimo faktą, o ne jų perdavimą kaip paskolos dalyką, jo turinys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad G. Ž. skolino pinigus atsakovui. Abi šalys nepateikė rašytinių įrodymų apie paskolos sutarčių sudarymą. Taip pat teismas teisingai konstatavo, jog kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Pagrįstai motyvavo, kad pinigų perdavimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų perdavimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t.

Tačiau, teisingai ir pagrįstai nurodęs aptartus motyvus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas, teigdamas, jog pinigai gauti kitokiu pagrindu, esant ieškovo pateiktiems rašteliams, turėjo pareigą savo teiginius įrodyti ir atitinkamai paneigti ieškovo argumentus apie rašteliuose nurodytų pinigų gavimo pagrindą. Taigi sutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas paskolos suteikimo įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė apeliantui (atsakovui).

Dėl įrodymų vertinimo

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus įrodymų apie šalių rašytinės paskolos sutarties sudarymą nebuvimą, pripažinus, kad paskolos suteikimo įrodinėjimo našta nepagrįstai perkelta atsakovui, yra pagrindas pripažinti, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

Trečiųjų asmenų, atsakovo paaiškinimus, statybos rangos sutartis tarp Z. V. Ž., atstovaujamo G. Ž., ir UAB „Rustonas“ atstovaujamo direktoriaus A. J., teismas pripažino patvirtinančiais G. Ž. poziciją, kad didelės apimties statybos darbų sėkmingo vykdymo pradžiai G. Ž. paskolino atsakovui prašomą priteisti sumą, turėdama pagrindo tikėtis, kad gautus pinigus atsakovas panaudos įmonės veikloje, juos įmokant į įmonės kasą, padidins apyvartines lėšas, tuo užtikrindamas ir jos sutarties vykdymą. Toks tikrųjų šalių ketinimų aiškinimas teismo be pagrindo buvo pripažintas logišku.

Apeliantas teigė, kad UAB „Rustonas“ dirbo pelningai ir įmonei nereikėjo skolintis apyvartinių lėšų. Apeliacinės instancijos teismo priimto naujo įrodymo – įmonės balanso (4 t., 10-11 b. l.) duomenys patvirtina, kad 2006 m. įmonė turėjo 122 443 Lt pelno, o 2007 m. – 145 318 Lt pelno, todėl, viena vertus, nepagrįstais pripažintini argumentai, kad reikėjo padidinti įmonės apyvartines lėšas. Kita vertus, ieškovas nurodo, kad paskola suteikta atsakovui kaip fiziniam asmeniui, todėl tai, kad jis buvo UAB „Rustonas“ direktorius bei akcininkas, nesuponuoja išvados, kad pinigai bus panaudoti įmonės veiklai. Šie argumentai paneigia tikėtinos teismo išvados, kad trečiasis asmuo G. Ž., būdama suinteresuota atsakovo vadovaujamos įmonės pajėgumu pastatyti fermas, galėjo paskolinti atsakovui pinigus, pagrįstumą.

Apeliantas teisus dėl trečiojo asmens G. Ž. parodymų teismo posėdžiuose prieštaringumo ir nenuoseklumo (teismo posėdžių protokolai 2 t., 137-149 b. l.; 3 t. 116-126 b. l.). G. Ž. skirtingai aiškino piniginių lėšų kilmės aplinkybes – vienu atveju teigė, kad 90 000 Lt atsakovas pats pasiėmė iš Kredito unijos, o D. Č. atvežus 200 000 Lt, šioji paprašiusi pasirašyti raštelį; kitu atveju nurodė, kad 90 000 Lt iš kredito unijos gauti pinigai, 100 000 Lt gauti iš D. Č., kitu kartu 100 000 Lt taip pat gauti iš D. Č.; D. Č. pinigus trečiajam asmeniui perdavė NORD banke, raštelis surašytas prie D. Č., jos iniciatyva. Kaip liudytoja apklausta D. Č. neigė skolinusi tokiomis didelėmis sumomis, nurodė, kad pasirašant su Žukais 2006 m. lapkričio 17 d. sutartį pinigai realiai nebuvo perduodami, o buvo nurodyta bendra ankščiau paskolinta suma (3 t., 62-72 b. l.). Sutiktina su apeliantu, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina G. Ž. turtinės padėties, t. y. jos finansinių pajėgumų suteikti paskolą. Į bylą pateikti tik G. Ž. sutuoktinio turėtų banko sąskaitų išrašai bei visos Žukų šeimos sutartis su D. Č. dėl 200 000 Lt paskolos trejų metų laikotarpiui suteikimo. Jeigu G. Ž. ir skolino pinigus atsakovui, tai duomenų ar tos lėšos buvo asmeninės, ar valdomos sutuoktinių bendrosios nuosavybes teise byloje nėra ir tai nebuvo nagrinėjama. Tačiau, kita vertus, aplinkybę, kad ji tokią pinigų sumą buvo sukaupusi (nepaisant panaudojimo tikslo), liudija ginčo rašteliai, kuriais atsakovas patvirtina piniginių lėšų iš G. Ž. gavimą. Todėl nagrinėjamo ginčo atveju, teisiškai reikšminga ne tai, ar G. Ž. disponavo pinigais ir kokia jų kilmė, o tai, ar rašteliuose nurodyti pinigai buvo panaudoti paskolai suteikti ar kitu pagrindu.

Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad ginčo rašteliai reiškia pakvitavimą, išduotą G. Ž. apie jos piniginės prievolės įvykdymą. Apelianto įmonės turtinė padėtis nesąlygojo būtinumo skolintis piniginių lėšų. Priešingai, iš įmonės paimti 100 000 Lt (2 t., 88 b. l.), atsakovo teigimu, buvo paskolinti G. Ž.. Duomenų, kad apeliantui, kaip fiziniam asmeniui, buvo poreikis imti paskolą, byloje nėra. Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009).

Bylos duomenys liudija, kad aukštąjį išsilavinimą turinti, finansus išmananti G. Ž. turėjo patirties sudarant paskolos sutartis, nes dažnai skolinosi pinigus įvairiomis sumomis ir įvairiems tikslams, todėl turėjo supratimą ir galimybę skolindama pinigus sudaryti rašytinę paskolos sutartį. Duomenų, kad atsakovas būtų sudarinėjęs paskolos sutartis įvairioms reikmėms, byloje nėra. Šios aplinkybės ir rašytinių įrodymų apie šalių paskolos sutarties sudarymą nebuvimas, leidžia spręsti, kad rašteliai, kuriuose atsakovas nurodo apie pinigų gavimą iš G. Ž., labiau patvirtina G. Ž. piniginės prievolės atsakovui įvykdymą (CK 6.65 str. 1 d.), nei paskolos suteikimo atsakovui faktą. Apeliantas pagrįstai akcentuoja tai, kad reikalavimo teisę ieškovui G. Ž. perleido neatlygintinai (Reikalavimo perleidimo sutarties 1.4 p. 1 t., 164-165 b. l.), sutuoktiniui Z. V. Ž. turint 350 000 Lt įsipareigojimą bankui (3 t., 37-38 b. l.) bei neginčijant atsakovo nurodytų aplinkybių dėl nevisiško atsiskaitymo pagal rangos sutartis su UAB „Rustonas“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 360 000 Lt paskolos suteikimo atsakovui faktas nustatytas pažeidžiant CPK 178, 185 straipsnių nuostatas, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisinio ginčo išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju byloje priimamas naujas sprendimas, tenkinant atsakovo apeliacinį skundą ir atmetant ieškovo ieškinį, todėl spręstinas klausimas dėl atsakovo turėtų išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Nagrinėjamoje byloje už ieškinį mokėtinas 7 600 Lt žyminis mokestis. Pradinė ieškovė G. Ž. sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio (1 t., 38 b. l.), jos teisių perėmėjui ieškovui UAB „Algos inspekcija“ 7 300 Lt žyminio mokesčio mokėjimas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (2 t., 61 b. l.). Ieškinį atmetus, iš ieškovo UAB „Algos inspekcija“ valstybei priteistini 7 300 Lt už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio ir 90,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškinį surašymą (1 t., 54 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio nustatytus rekomenduojamus maksimalius užmokesčio dydžius (8.1 p.), taip pat remdamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog ši suma priteistina iš ieškovo (CPK 98 str.).

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 2 000 Lt žyminio mokesčio (4 t., 9 b. l.), Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartimi 5 600 Lt žyminio mokesčio mokėjimas atsakovui atidėtas iki procesinio sprendimo priėmimo Lietuvos apeliaciniame teisme (4 t., 48-49 b. l.). Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus, iš ieškovo jam priteistinas sumokėtas 2 000 Lt žyminis mokestis, likusi dalis – 5 600 Lt, priteistina valstybei. Atsakovas taip pat prašė priteisti iš ieškovo įrodymais pagrįstas 1 000 Lt išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (4 t., 18 b. l.). Suteiktų teisinių paslaugų apimtis ir patirtų išlaidų atitiktis minėtose Rekomendacijose nustatytiems maksimaliems užmokesčio dydžiams leidžia spręsti apie šio reikalavimo patenkinimą (CPK 93 str., 98 str.).

Patenkinus apeliacinį skundą ir atmetus ieškovo ieškinį panaikintinas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi ieškiniui užtikrinti taikytas A. J. turto areštas (CPK 150 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Algos inspekcija“ ieškinį atsakovui A. J. atmesti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Algos inspekcija“ (į. k. 302502734) atsakovui A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2 000 (du tūkstančius) Lt žyminio mokesčio ir 3 000 (tris tūkstančius) Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Algos inspekcija“ (į. k. 302502734) valstybei 12 900 (dvylika tūkstančių devynis šimtus) Lt žyminio mokesčio ir 99 (devyniasdešimt devynis) Lt 20 ct bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsakovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė