Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-06-10 · Administracinė byla Nr. I1-1614-426/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-10
Bylos Nr.
I1-1614-426/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04170-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Rūta Miliuvienė (pirm.)
Pareiškėjas
M. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1614-426/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04170-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN, atsakovas, kalinimo įstaiga) 856 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškina, kad nuo 2019 m. vasario mėnesio iki 2019 m. gegužės 31 d. buvo laikomas Vilniaus PN ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nes naudojantis tualetu ir dušu, nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes stebėdavo pareigūnai. Taip pat nurodė, kad dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN neįrengta aliarmo sistema. Esant būtinybei, nėra galimybės išsikviesti pareigūnų. Nesudarytos sąlygos užsiimti skirtingo pobūdžio veiklomis.

Nurodo, kad nepagrįstai iš jo paimamas čiužinys, patalynė ir minkštasis inventorius, todėl dienos metu negali gulėti, sėdėti ant lovos.

Paaiškina, kad Vilniaus PN naudojamos lempos netinkamos naudoti buityje, dėl to prastėja regėjimas, išsivysto nemiga ir depresija (b. l. 1–2).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. vasario 12 d., išvyko 2019 m. gegužės 3 d. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Mano, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Pateikia duomenis, kokiose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teigia, kad kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Pažymi, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Taip siekiama užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatyti vidaus tvarkos reikalavimai, užkardindamos konfliktinės situacijos ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimas įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Atsiliepime atsakovas nurodo, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Vilniaus PN gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa – ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip numatyta HN 134:2015 14 punkte. Pažymi, kad HN 134:2015 nenustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Lemputės atitinka Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus – „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos Sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos, naudojamos Lukiškių TI-K kameroms apšviesti lemputės nekenksmingos sveikatai, gyvenamosiose kamerose įrengti šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, kurio patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Siekdamas užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumų duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengė pertvaras (pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m).

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮVTT), 220 p., patalynė (t. y. čiužiniai, pagalvės ir antklodės) į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Atsakovas paiškina, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę gali turėti tik miegui skirtu laiku. Čiužinį ir patalynę jie gaudavo miegui skirtam laikui. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nenustatyti reikalavimai patalynės surinkimo ir išdavimo eigai. Vilniaus PN pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui paimdami iš nuteistųjų patalynę nuo 6 val., pasak atsakovo, vykdo teisės aktų reikalavimus, todėl nuteistųjų teisės nebuvo nepažeidžiamos.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija kiek įmanoma mažina neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudaro galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Mano, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu. Nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Tvirtina, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

Atsakovas teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai iškviesti apsaugos ir priežiūros posto prižiūrėtoją. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Viniaus PN manymu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovas pabrėžia, kad būtina įrodyti, jog tam tikri skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Mano, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 9–20).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 856 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina dėl gyvenamosiose kamerose netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, privatumo neužtikrinimo juo naudojantis.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. (b. l. 10).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte nurodyta, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Ši Higienos norma neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nenustatyti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, tai, kad naujai patvirtinta Higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų padėtis, palyginus su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama. Atkreiptinas dėmesys, kad HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Vilniaus PN nuo pareigos garantuoti, kad naudojantis tualetu, būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu privatumui užtikrinti, nes kiti kalinami asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį), besinaudojantį tualetu. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui: 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017).

Atsiliepime į skundą nurodyta, kad Vilniaus PN kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. kovo 21 d.; nuo 2019 m. kovo 23 d. iki 2019 m. balandžio 4 d. ; nuo 2019 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. kamerose Nr. 119, 310 ir 338 buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Atsakovas nurodė, kad šiose gyvenamosiose kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo LVAT suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Taigi, nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. kovo 21 d.; nuo 2019 m. kovo 23 d. iki 2019 m. balandžio 4 d.; nuo 2019 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. Iš viso – 58 paras, taigi, šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš privatumo naudojantis dušu pažeidimo. Pažymėjo, kad kalinimo įstaiga privalo užtikrinti teisę nusiprausti po karštu vandeniu duše vieną kartą per savaitę.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas vadovaujantis 2010 m. kovo 4 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo nuostatomis, kuriomis remiantis šioje įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše.

Ginčijamais aspektais pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad tai neužtikrina visiško asmens privatumo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių – būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Vilniaus PN dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2019 m. vasario 12 d., išvyko 2019 m. gegužės 3 d. (b. l. 10).

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Vilniaus PN įrengtas dušo patalpas. Atsiliepime nurodydė, kad privatumui užtikrinti dušuose įrengtos pertvaros. Tačiau, remiantis ginčui aktualia LVAT praktika, vien pertvarų įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jis turėjo tokią galimybę, vadinasi, kalinimo įstaiga minėtą pareigą įgyvendino tinkamai .

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, nebuvo įrengti signalizacijos (aliarmo) mygtukai.

Eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema inter alia (lot. be kita ko) aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad jam kilo grėsmė, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo jis patyrė išgyvenimus, pripažintinus pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Nors pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN neužtikrino suimtųjų (nuteistųjų) teisės dalyvauti užsiėmimuose. Kokių konkrečiai užsiėmimų trūko, pareiškėjas nenurodė. Todėl teismas šiuos teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius teisių pažeidimo.

Pareiškėjas skundžiasi, kad naudojamos lempos netinkamos naudoti buityje, todėl silpsta regėjimas.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Pažymėtina, kad šioje higienos normoje nenustatyti reikalavimai, kokios rūšies elektros lemputės gali būti naudojamos kamerose, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas aiškina, kad nepagrįstai iš jo paimamas čiužinys, patalynė ir minkštasis inventorius, todėl dienos metu negali gulėti, sėdėti ant lovos.

Ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮVTT) 220 punktas nustato: „Nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką“. Įstatymo nuostata „patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui“ atsirado pakeitus PĮVTT 220 punktą teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. spalio 20 d.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Iš šios nuostatos matyti, kad patalynei priskiriama antklodė, čiužinys ir pagalvė. Be to, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstyto nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132) patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“ patalynei yra priskiriami šie daiktai: antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) ir rankšluostis.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Vilniaus PN (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilnius) buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Pažymėtina, kad PĮVTT 220 punkto nuostata, jog „patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui“ taikoma visiems į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems, nepriklausomai nuo to, kokio BVK straipsnio, dalies, punkto pagrindu jie buvo perkelti į kamerų tipo patalpas. Tiek BVK 173 straipsnio 2 dalyje, tiek minėtose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose patalynei priskiriama ir antklodė, čiužinys, pagalvė.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir pagrindu atlyginti neturtinę žalą (žr. pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2483-624/2018).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Atsižvelgiant į 11 dienų laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušu, taip pat į tai, kad kamerose neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso 58 dienas, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 100 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieno šimto eurų) neturtinę žalą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė