- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-17
- Bylos Nr.
- e2S-2160-863/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03759-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- J. L.
- Atsakovas
- A. Š., J. L.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei A. Š. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos pakeitimo, bei atsakovės A. Š. priešieškinį atsakovui J. L. dėl nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei A. Š. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos pakeitimo, bei atsakovės priešieškinį dėl nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos pakeitimo, teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi buvo nustatyta laikina ieškovo ir nepilnamečių vaikų Ą. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. L., gim. (duomenys neskelbtini), bendravimo tvarka, tame tarpe 2 punkte nustatytas ir ieškovo išlaidų kompensavimo mechanizmas, numatant, kad atsakovė privalo atlyginti ieškovui jo atvykimo į (duomenys neskelbtini) iš ieškovo gyvenamosios vietos ir išvykimo iš (duomenys neskelbtini) į ieškovo gyvenamąją vietą išlaidas pagal ieškovo pateiktus tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (kuro čekius, elektros sąnaudas naudojant elektrinę transporto priemonę patvirtinančius įrodymus, viešojo transporto bilietus ir kt.). Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartis buvo palikta nepakeista.
Šalies argumentai
2. 2025 m. sausio 3 d. atsakovei pateikus teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartimi atsakovės prašymas buvo patenkintas iš dalies, nutarus pakeisti minėta teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nuo 2025 m. sausio 9 d. nebetaikyti teismo nustatytos laikinosios ieškovo ir jo nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos 2 punkto, susijusio su ieškovo išlaidų kompensavimu. Ieškovui apskundus minėtą 2025 m. sausio 8 d. nutartį apeliacine tvarka, Panevėžio apygardos teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį ir netenkino atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
3. Atsakovė pateikė pakartotinį prašymą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, prašant nustatyti, kad atsakovė kompensuoja ieškovo kuro išlaidas pagal ieškovo pateiktus tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (kuro čekius, elektros sąnaudas naudojant elektrinę transporto priemonę patvirtinančius įrodymus, viešojo transporto bilietus ir kt.), bet ne daugiau kaip 180 Eur per mėnesį. Atsakovė nurodė, jog priimant šią nutartį nei teismas, nei atsakovė negalėjo žinoti, kokio dydžio kuro išlaidas kas mėnesį „sugeneruos“ ieškovas .Teismui priėmus 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartį, atsakovė jos neskundė ir neprieštaravo tam, kad ieškovo išlaidos būtų kompensuotos, nes mano, jog iš principo tai yra teisinga. Tik po kurio laiko tapo aišku, kad ieškovas į (duomenys neskelbtini) ir iš jos vyksta dideliu kuro suvartojimu pasižyminčia transporto priemone, dėl ko atsakovės išlaidos, susijusiosios su nutarties vykdymu, tapo neproporcingai didelės. Kelionėms į (duomenys neskelbtini) ieškovas naudojasi automobiliu, kurio kuro sąnaudų kelionei (duomenys neskelbtini) išlaidos yra 130-140 Eur, kas reiškia, jog per mėnesį atsakovė moka 270-280 Eur dydžio kompensaciją ieškovui. Atsakovės vertinimu, maksimalaus kompensuotinų išlaidų dydžio nustatymas laikytinas sprendimo (nutarties) vykdymo tvarkos pakeitimu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio normos prasme. Atsakovė akcentavo, kad ieškovas nesutiko su jos ankstesniu prašymu, kad vaikų atvežimo į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) pareiga būtų perkeliama ne ieškovui, bet atsakovei. Atsakovė savo prašymą grindė be kita ko ekonomiškumo principu ir teigė, kad tokiu būdu būtų subalansuoti abiejų bylos šalių interesai.
Atsiliepimas
4. Ieškovas atsiliepime su atsakovės prašymu nesutiko. Nurodė, jog neneigia, kad jo patiriamos kuro išlaidos yra nemažos, bet jos yra protingos ir realios. Mano, kad jo patiriamų kuro išlaidų kompensavimas yra atsakovės elgesio, dėl vienašališkai priimto sprendimo pakeisti vaikų gyvenamąją vieta, pasekmė. Ieškovo įsitikinimu, nėra jokių naujų aplinkybių, dėl kurių būtų poreikis keisti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovės prašymą tenkino iš dalies bei nutarė Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ir nuo 2025 m. balandžio 24 d. teismo nustatytos laikinosios ieškovo J. L. ir jo nepilnamečių vaikų G. L. ir Ą. L. bendravimo tvarkos 2 punktą išdėstyti taip: „2) atsakovė A. Š. privalo atlyginti ieškovui pusę jo atvykimo į (duomenys neskelbtini) iš ieškovo gyvenamosios vietos ir išvykimo iš (duomenys neskelbtini) į ieškovo gyvenamąją vietą išlaidas pagal ieškovo pateiktus tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (kuro čekius, elektros sąnaudas naudojant elektrinę transporto priemonę patvirtinančius įrodymus, viešojo transporto bilietus ir kt.), bet ne daugiau kaip 80 l benzino išlaidų per mėnesį“.
6. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad prašymas pateiktas ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, bet dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, remiantis CPK 284 straipsniu. Teismas vertino, kad CPK 284 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas ir spręsti su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusius klausimus. CPK 148 straipsnyje įtvirtinta laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tvarka yra speciali norma CPK 284 straipsnio atžvilgiu, kadangi šia norma yra sprendžiami būtent su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, jų pakeitimu susiję klausimai. Todėl teismo vertinimu, atsakovės prašymas yra laikytinas prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje laikinosiomis apsaugos priemonėmis kuro sąnaudų kompensavimo tvarka buvo nustatyta teismo inciatyva, nustatant skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais. Šiuo atveju atsakovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir prašė nustatyti maksimalią atlygintiną sumą, todėl toks atsakovės prašymas turi būti išspręstas, ypač atsižvelgus į šioje byloje priimtoje Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 12 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Atkreipdamas dėmesį į vaikų interesą bendrauti su abiem tėvais, teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis, esant itin konfliktiškiems vaikų tėvų santykiams (viso bylos nagrinėjimo metu nei ieškovas, nei atsakovė nedėjo ir nededa jokių pastangų bendradarbiauti, nebendrauja dėl vaikų susijusių klausimų, išskyrus susirašinėjimą, kurio didelę dalį sudaro kaltinimai ir priekaištai vienas kitam), o pareigą užtikrinti vaiko ir skyriumi gyvenančio tėvo bendravimą turi abu tėvai, todėl jei šalys dėl bendravimo su vaikais nesusitaria geranoriškai, jos abi privalo prisiimti ir su tuo susijusias išlaidas. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad atvykimo išlaidos Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi buvo nustatytos išimtinai atsakovei, gali sudaryti įspūdį, kad buvo pritaikyta bauda už atsakovės vienašališką gyvenamosios vietos pakeitimą, nors laikinosios apsaugos priemonės atlieka konservacinę, bet ne baudinę funkciją. Situacija, kai transporto išlaidos nustatomos tik vaiko motinai, arba priešingai – tik vaiko tėvui, neatitinka šalių lygybės principo. Anot teismo, nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija faktiškai ir buvo susiklosčiusi – nuo 2025 m. rugsėjo 2 d. iki 2025 m. sausio 8 d. transporto išlaidas padengdavo išimtinai atsakovė, o nuo 2025 m. sausio 9 d. iki 2025 m. balandžio 9 d. – išimtinai ieškovas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo duomenimis, jis vaikų vežiojimui naudoja ne jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, kurios kuro sąnaudos, šalių teigimu, yra nemažos, gali kilti pagrįstų abejonių, ar ieškovas nepiktnaudžiauja savo teise į išlaidų kompensavimą, teismas sprendė, kad yra pagrindas nustatyti fiksuotą dydį, kuris turėtų būti siejamas su išlaidomis, ir vertino, kad per mėnesį ieškovas sunaudoja iki 160 l kuro (20 l vienam nuvažiavimui, važiuoja 8 kartus per du savaitgalius), kas reiškia kad atsakovė turi atlyginti ne daugiau kaip 80 l benzino išlaidų per mėnesį. Tokiu būdu teismas tenkino atsakovės prašymą iš dalies, nustatant naują išlaidų kompensavimo tvarką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovas J. L. atskirajame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir atsakovės prašymą atmesti. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.
7.1. Pažymi, kad atsakovė nenurodė, kas pasikeitė nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. (kai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės) ar nuo 2024 m. spalio 23 d. (kai posėdžio metu atsakovė tvirtino, jog nustatytos laikinosios apsaugos priemonės yra geros), o teismas taip pat nenustatė (nenustatinėjo) pasikeitusių faktinių aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė keisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto vertinimu, tai, kad teismas nežinojo aplinkybės, kokiu automobiliu važinėja ieškovas, nesudaro prielaidos šią aplinkybę laikyti naujai atsiradusia ar pasikeitusia.
7.2. Kritiškai vertina teismo pastebėjimus, kad ieškovas nepasinaudojo galimybe pateikti duomenis apie realias kuro sąnaudas. Pažymi, jog pateikė transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame atsispindi variklio tūris. Nurodo, jog netyčia skaičiavo kuro sąnaudas pagal nebegaliojančią metodiką (nes buhalteriai ja naudojasi iki šiol), tačiau ginčo dėl kuro sąnaudų tarp šalių nėra. Atsakovė neginčija, kad ieškovas patiria tokias kuro sąnaudas, kurių pagrindimą jai teikia.
7.3. Nesutinka su teismo pozicija, jog yra poreikis koreguoti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes esamos neatitinka šalių lygybės principo. Atkreipia dėmesį, kad Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusioje 2025 m. balandžio 9 d. nutartyje konstatavo, jog keisti laikinąsias apsaugos priemones galima tik esmingai pasikeitus aplinkybėms. Tai yra prejudicinis faktas, todėl skundžiamos nutarties argumentai teisiškai nepagrįsti. Nurodo, jog sutinka, jog kuro išlaidų atlyginimas negali būti atsakovės nubaudimas, tačiau, nagrinėjamu atveju, kuro išlaidų atlyginimas ir neatlieka baudimo funkcijos. Kuro išlaidų atlyginimas yra civilinė atsakomybė, kilusi iš neteisėtų atsakovės veiksmų.
7.4. Laiko nepagrįstais teismo argumentus dėl ieškovo kuro išlaidų apskaičiavimo, pažymėdamas, kad tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovo patirtų kuro išlaidų realumo, atkreipdamas dėmesį, kad procesiniai dokumentai turi būti teikiami valstybine kalba, tačiau nutartyje inkorporuota internetinio puslapio nuoroda ir jame esanti informacija yra pateikta užsienio kalba, todėl ja vadovautis nėra pagrindo. Akcentuoja, kad tarp šalių nėra ginčo, kokiu automobiliu važinėja ieškovas ir kokias kuro sąnaudas jis patiria.
7.5. Mano, jog teismas veikia išimtinai atsakovės interesais, viršijo jos prašymą. Sutinka, kad teismui suteikiama teisė ex officio nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų sprendžiant nepilnamečių vaikų klausimus, tačiau šiuo atveju buvo sprendžiamas ne nepilnamečių vaikų, o atsakovės finansinių galimybių klausimas. Nagrinėjamu atveju, skundžiama nutartis niekaip nesusijusi su nepilnamečių vaikų interesais, todėl teismas neturėjo teisės peržengti atsakovės prašymo ribų. Apelianto vertinimu, iš esmės atsakovė pateikė tapatų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, nenurodė nei vieno įstatyme numatyto motyvo, kuris leistų keisti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas tapatų prašymą antrą kartą padarė tą pačią teisės taikymo klaidą, dėl kurios jau yra pasisakęs aukštesnės instancijos teismas.
Atsiliepimas
8. Atsakovė A. Š. atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsakovė savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais motyvais.
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Atkreipia dėmesį, jog apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad klausimą buvo galima spręsti nustatant maksimalų ieškovo išlaidų, kurias privalo kompensuoti atsakovė, dydį. Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo motyvus, atsakovė pateikė atitinkamą prašymą, kuris ir buvo išspręstas 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi. Mano, kad visi apelianto argumentai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo reglamentavimu, neturi reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumo nagrinėjimui, nes teismas šia nutartimi sprendė ne prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, o pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarką. Būtent tokiu būdu ir buvo realizuota Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartyje pateikta nuoroda į tai, kokio tipo reikalavimą atsakovė turėjo teikti ir kokį civilinio proceso teisės institutą teismas turėjo taikyti.
8.2. Laiko nepagrįsta apelianto poziciją, kad teismas išėjo už atsakovės prašymo ribų. Atkreipdama dėmesį į aplinkybę, jog apeliantas naudojasi ne jam priklausančia transporto priemone, pažymi, jog yra teisėta naudotis kitam asmeniui priklausančia transporto priemone, tačiau šiuo atveju sprendžiamas klausimas, ar apelianto pasirinkimo naudotis kitam asmeniui priklausančia transporto priemone, suvartojančia žymiai daugiau kuro negu yra nustatyta skaičiuojant sunaudojamo kuro normas, našta turi tekti atsakovei. Mano, kad jis sąmoningai rinkosi daug kuro suvartojančią transporto priemonę, nors gali pasirinkti ekonomiškesnį variantą. Nesutinka su apelianto argumentais, kad nėra ginčo dėl kuro sąnaudų. Pažymi, kad pats faktas, jog atsakovė kreipėsi į teismą dėl apelianto kuro išlaidų maksimalaus dydžio nustatymo (o prieš tai – dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo) rodo, kad atsakovė nesutinka kompensuoti tokio dydžio išlaidas, kokias patiria apeliantas, pasirinkęs važinėti kitam asmeniui priklausančia transporto priemone. Nurodo, jog kai paaiškėjo apelianto nesąžiningumas, t. y. aplinkybė, jog apeliantas bandė suklaidinti teismą, pateikdamas transporto priemonės registracijos dokumentą su „iškirptu“ savininko vardu, atsakovė peržiūrėjo apelianto siųstus kuro išlaidų dokumentus; iki tol ji pasitikėjo apelianto skaičiavimais ir sumokėdavo jam tokią sumą, kokią jis nurodydavo elektroniniame laiške. Patikrinus apelianto atsiųstus kuro išlaidų dokumentus, paaiškėjo, kad atsakovė yra sumokėjusi didesnę negu priklausytų mokėti sumą (prašo prijungti prie bylos 2025 m. gegužės 5 d. el. laišką).
8.3. Nesutinka su apelianto argumentais dėl jos neva neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad apeliantui ir atsakovei nuo 2020 m. gyvenant atskirai, kiekvienas iš jų sprendimus dėl savo gyvenimo priiminėja vienašališkai ir tai nėra joks pažeidimas. Nėra būtina objektyvi priežastis (karas, ekologinė katastrofa ir pan.) tam, kad suaugęs žmogus pakeistų savo gyvenamąją vietą. Be kita ko nurodo, jog jai yra žinoma, kad apeliantas turi galimybę naudotis ir kitokiu automobiliu. Palaikydama savo prašymą, mano, kad vienintelis likęs būdas įgyvendinti proporcingumo ir ekonomiškumo principą – maksimalaus kompensuotinų ieškovo išlaidų dydžio nustatymas. Atsakovės vertinimu, teismo motyvai atitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo bei protingumo principus, kurių turinys suponuoja „aukso vidurio“ taisyklės taikymą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
11. Aptariamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
12. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė dar pateikė naują įrodymą – 2025 m. gegužės 5 d. jos rašytą el. laišką apeliantui, kuriame (laiške) ji nurodo apie jai paaiškėjusius neatitikimus tarp ieškovo nurodomų apmokėti kelionės išlaidų ir pateiktų čekių, apskaičiuodama susidariusią permoką jai kompensuojant ieškovo patirtas kelionės išlaidas. Atsakovės teigimu, šis įrodymas tiesiogiai susijęs su atskirojo skundo argumentais, nes paneigia apelianto teiginį, jog atsakovė sutinka su kuro išlaidų dydžiu; be to, įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau, nes byla baigta nagrinėti 2025 m. balandžio 23 d. Pažymėtina, jog bendroji taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, minėtą naują įrodymą atsisakytina priimti, byloje nesant jokių objektyvių duomenų, kad šio įrodymo būtinybė iškilo vėliau ar kad siekiant tokio pobūdžio įrodymu (tokiais argumentais) remtis šalių ginče, tai negalėjo būti padaryta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, be kita ko ir nesant pagrindo manyti, kad šis įrodymas turėtų reikšmingą įtaką nagrinėjamo klausimo išsprendimui.
13. Aptariamu atveju atsakovei kreipusis į teismą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pritaikytose laikinosiose apsaugos priemonėse nustatytos kuro sąnaudų ieškovui kompensavimo tvarkos, siekiant nustatyti maksimalią transporto išlaidų ribą, tokį prašymą be kita ko motyvuojant ekonomiškumo principu, siekiu subalansuoti abiejų bylos šalių interesus, Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovės prašymą tenkino iš dalies, atkreipęs dėmesį į vaikų interesą bendrauti su abiem tėvais, šalių konfliktiškus santykius ir jų abiejų pareigą prisiimti aptariamas išlaidas, įžvelgęs pagrindą nustatyti fiksuotą dydį. Apeliantas su tokiu teismo vertinimu nesutinka, atkreipdamas dėmesį į Panevėžio apygardos teismo įsiteisėjusią 2025 m. balandžio 9 d. nutartį, kurioje konstatuota, jog keisti laikinąsias apsaugos priemones galima tik iš esmės pasikeitus aplinkybėms, ko šiuo atveju, anot apelianto, atsakovė neįrodė, neįžvelgdamas pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių keitimui, manydamas, kad teismas vėlgi peržengė pateikto prašymo nagrinėjimo ribas, padarė tą pačią teisės taikymo klaidą, dėl kurios jau yra pasisakęs aukštesnės instancijos teismas. Įvertinus bylos duomenis ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais sutikti.
14. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pateiktu minėtoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje padarytų išvadų vertinimu, apeliantui neįžvelgus pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių keitimui, nesant duomenų apie pasikeitusias aplinkybes.
15. Pažymėtina, kad civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet pačios jos nėra materialiojo pobūdžio teisinės gynybos priemonės, pagal savo prigimtį tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios ir ne tik nesaisto teismo priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti prašymą teismui dėl šių priemonių panaikinimo ar pakeitimo CPK 148 ar 149 straipsniuose nustatyta tvarka (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1763-855/2025).
16. Kaip jau minėta, atsakovė dar 2025 m. sausio 3 d. buvo pateikusi teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kurį Kauno apylinkės teismas 2025 m. sausio 8 d. nutartimi patenkino iš dalies, nutarus pakeisti minėta teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nuo 2025 m. sausio 9 d. nebetaikyti teismo nustatytos laikinosios ieškovo ir jo nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos 2 punkto, susijusio su ieškovo išlaidų kompensavimu. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi minėtą Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės, atsakovės prašymą atmetė. Panevėžio apygardos teismas minėtoje nutartyje atsižvelgė į tai, kad skundžiama nutartimi ieškovui nustatyta kompensacija yra panaikinama visiškai, o atsakovė teiktu prašymu reikalavo nustatyti, kad ji vaikus nuveža į (duomenys neskelbtini), o ieškovas juos grąžina į (duomenys neskelbtini), kas rodo, jog iš esmės atsakovė neprašė visiškai panaikinti jos patiriamų išlaidų, susijusių su vaikų kelionės išlaidų kompensavimu, dėl ko apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo apimtį bei savo iniciatyva ją padidino, be kita ko sudarant tokią situaciją, kai sukuriamos papildomos įtampos bei galimi kilti konfliktai tarp šalių, neįtvirtinant kompromisinio ginčo sprendimo. Kaip teisingai pastebėjo apeliantas, Panevėžio apygardos teismas paminėtoje nutartyje atkreipė dėmesį, kad atsakovės pareikštame prašyme pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones nėra nurodomos esmingai pasikeitusios aplinkybės, dėl kurių atsirado būtinumas keisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. kad esmingai pasikeitė jos materialinė padėtis, netikėtai ženkliai išaugo vaikų poreikiai ar įvyko kitas nenumatytas įvykis, kuris nebuvo žinomas ir sąlygotas pačios atsakovės. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad nuspręsdamas dėl apskųstos teismo nutarties nepagrįstumo, Panevėžio apygardos teismas taip pat nurodė, jog atsižvelgia be kita ko į tai, kad atsakovė neteikė reikalavimo dėl dalies ieškovo patiriamų išlaidų kompensavimo ar maksimalaus dydžio nustatymo (Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 9 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2S-245-425/2025, 17–20 punktai). Nesutinkant su apelianto pateiktu pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutarties vertinimu, pažymėtina, kad, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas tinkamai nustatė, kad šioje byloje laikinosiomis apsaugos priemonėmis kuro sąnaudų kompensavimo tvarka buvo nustatyta teismo inciatyva, nustatant skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais, ir šiuo atveju atsakovei pateikus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašant nustatyti maksimalią atlygintiną išlaidų sumą, toks atsakovės prašymas turi būti išspręstas. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su skundžiamoje nutartyje teismo pagrįstai atkreiptu dėmesiu į laikinųjų apsaugos priemonių parinkimui reikšmingus principus, būtent ekonomiškumo principą, tėvų pareigas nepilnamečiams vaikams, tarp jų ir abiejų tėvų pareigą užtikrinti skyrium gyvenančio tėvo bendravimą su vaikais, teismui pagrįstai konstatavus, jog dėl tarpusavio itin konfliktiškų santykių, geranoriškai nesusitariant dėl bendravimo su vaikais tvarkos, abu tėvai privalo prisiimti ir su tuo susijusias neigiamas pasekmės, šiuo atveju būtent dėl ieškovo kelionės išlaidų kompensavimo, tokiu būdu užtikrinant ir šalių lygybės principą. Manytina, jog teismo sprendimas koreguoti aptariamas laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas, neprieštarauja byloje priimtam minėtam Panevėžio apygardos teismo procesiniam sprendimui, kartu nesant pagrindo nesutikti ir su teismo parinktu minėtų išlaidų kompensavimo modeliu, nustatant konkrečią fiksuotą kompensuotino kuro normą, teismui įvertinus byloje žinomas aplinkybes apie ieškovo naudojamą transporto priemonę, tikėtinai reikalingą kuro kiekį, ir pan.
17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
18. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Netenkinti ieškovo J. L. atskirojo skundo.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.