Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V., A. B. (teisių perėmėja – D. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl netekto darbo užmokesčio dalies, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai E. A., V. A., G. B., B. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V., A. B., V. A. V., A. J. R., B. Š. (pareiškėjų – B. Š. (teisių perėmėjai – D. Š. ir G. Š.) V. A. V., A. J. R. ir reikalavimai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartyse (VI, t., b. l. 138-139, 140-141, 142-143) išskirti į atskiras administracines bylas, atitinkamai Nr. I-3308/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01214-2012-6), Nr. I-3309/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01413-2012-7) ir Nr. I-3313/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01417-2012-1)) su ieškininiu pareiškimu (I, t., b. l. 3-5) (atsakovais nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Lietuvos Respublikos finansų ministeriją) kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą (ieškininis pareiškimas teisme gautas 2000 m. balandžio 7 d.), prašydami:

priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės skirtumą atlyginimo, gauto iki 2000 m. sausio 1 d., ir atlyginimo, gauto 2000 m. sausio–kovo mėnesiais: A. M. – 8977,50 Lt, A. S. ir A. J. R. – po 8 505 Lt, J. C. – 2 422,05 Lt, E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., A. Č., J. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., D. Š., B. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V. – po 8 032,50 Lt;įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę nuo 2000 m. balandžio 1 d. toliau skirti lėšų, kiek jų reikia mokėti atlyginimams, kurių dydis nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 666) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 689), o Lietuvos Respublikos finansų ministeriją – šias lėšas pervesti Kauno apygardos teismui.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2000 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2¹⁰-4573/2000 (I, t., b. l. 20-21) nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1999 m. gruodžio 23 d. Nr. VIII-1503) 1 straipsnio 1 dalis, kiek tai susiję su įstatymo 6 priedėlyje Kauno apygardos teismui patvirtinta suma darbo užmokesčio išlaidoms, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 1494), kiek tai susiję su tarnybinių atlyginimų sumažinimu atitinkamų teismų vadovams ir teisėjams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 ir 114 straipsniams, garantuojantiems teismų ir teisėjų nepriklausomumą, ir civilinę bylą sustabdyti.

Rezoliucinė dalis

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 pagal pareiškėjų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, Aukštesniojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas) 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 ir 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai ir 114 straipsnio 1 daliai, 2001 m. liepos 12 d. nutarime (I t., b. l. 33-43) nutarė:

pripažinti, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalys ta apimtimi, kuria nustatyta, kaip yra skaičiuojamos teisėjų pareiginės algos, bei 5 straipsnio 1 ir 3 dalys ta apimtimi, kuria nustatomas teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, neprieštarauja Konstitucijai;pripažinti, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos) nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“, neprieštarauja Konstitucijai;pripažinti, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad skaičiuojant teisėjų darbo užmokestį taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 69 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas pareiginės algos koeficiento bazės dydis, neprieštarauja Konstitucijai;pripažinti, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;pripažinti, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;nutraukti pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, nutarimo Nr. 666 ir nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai;nutraukti pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedėlio ir Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitikties Konstitucijai.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2001 m. rugsėjo 11 d. buvo gautas pareiškėjų 2001 m. rugsėjo 3 d. papildomas ieškininis pareiškimas „Dėl neteisėtai sumažintų atlyginimų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dalies pripažinimo negaliojančiu“ (I, t., b. l. 29-31), kuriame prašoma: 1) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nuo priėmimo momento nutarimą Nr. 1494 dalyje, kurioje teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) buvo sumažinti nuo 2,5 karto iki 1,75 karto; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės skirtumą atlyginimo, gauto iki 2000 m. sausio 1 d., ir atlyginimo, gauto 2000 m. sausio–2001 m. rugpjūčio mėnesiais: A. M. – 59 850 Lt, A. S. – 56 700 Lt, A. J. R. – 34 020 Lt (iki 2001 m. sausio 1 d.), J. C. – 36 012,50 Lt, E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., A. Č., J. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V. – po 53 550 Lt.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2001 m. rugsėjo 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-6745-10/01 (buv. Nr. 2¹⁰-4573/2000) (I t., b. l. 45) nutarė perduoti bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I12-1526/2002 (dabar – Nr. I-30-815/2012) (I t., b. l. 51) nutarė inter alia atnaujinti administracinę bylą.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą (ieškininį pareiškimą) ir patikslintą skundą (papildomą ieškininį pareiškimą) (I, t., b. l. 60-61, 64-65), be kita ko, nurodė, jog pareiškėjų reikalavimas yra susijęs su biudžeto perskirstymu ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija nėra tinkamas atsakovas byloje, kadangi ministerijos kompetencija neapima klausimų, susijusių su Seimo patvirtintų asignavimų didinimu ar mažinimu, sprendimo.

Pareiškėjai, išskyrus B. Š., 2002 m. lapkričio 6 d. pareiškime (I t., b. l. 102) nurodė, kad palaiko savo pradinius ir papildomus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, 2002 m. lapkričio 20 d. atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 123-126) prašė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 101 straipsnio 1 punktu, bylą nutraukti arba pareiškėjų skundą Lietuvos Respublikos Vyriausybei atmesti kaip nepagrįstą, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. gruodžio 2 d. protokoline nutartimi administracinėje byloje Nr. I12-1526/2002 (teismo posėdžio protokolas (I t., b. l. 170-170a) nutarė į procesą pareiškėjais įtraukti B. Š. teisių perėmėjus – D. Š. ir G. Š..

Pareiškėjai D. Š. ir G. Š. 2003 m. sausio 16 d. prašyme (I t., b. l. 177) prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės atlyginimo, kurį B. Š. gavo iki 2000 m. sausio 1 d. ir nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio 10 d., skirtumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I12-251/2003 (buv. Nr. I12-1526/2002, dabar – I-30-815/2012) (II t., b. l. 40) nutarė priimti pareiškėjų 2003 m. vasario 3 d. pateiktą skundo patikslinimą (II t., b. l. 41-44) ir į bylą atsakovu įtraukė Kauno apygardos teismą.

Pareiškėjų 2003 m. vasario 3 d. pateiktame skundo patikslinime, be kita ko, patikslintas skundo pagrindas: pareiškėjai prašo tenkinti jų reikalavimus, remdamiesi Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 109 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4, 6 straipsniais, 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, nutarimu Nr. 689.

Pareiškėjai, išskyrus D. Š. ir G. Š., 2003 m. vasario 10 d. teismui pateiktame prašyme (II t., b. l. 84) padidino piniginių reikalavimų apimtį ir prašė iš atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės priteisti skirtumą atlyginimo, gauto iki 2000 m. sausio 1 d., ir atlyginimo, gauto 2000 m. sausio–2002 m. spalio mėnesiais: A. M. – 101 745 Lt, A. S. – 96 390 Lt, A. J. R. – 34 020 Lt (iki 2001 m. sausio 1 d.), J. C. – 73 497,50 Lt, E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., A. Č., J. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V. – po 91 035 Lt.

Pareiškėjas J. K. pateikė teismui prašymą (II t., b. l. 85-89), kuriame pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 6, 30, 109 ir 110 straipsniams, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) (Žin., 2002, Nr. 17-649) 11 straipsnio 3 dalis ir 96 straipsnio 2 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, ir bylos nagrinėjimą sustabdyti.

Kauno apygardos teismas 2003 m. vasario 18 d. atsiliepime (II t., b. l. 107) sutiko su J. K. prašymu dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir prašė šį prašymą tenkinti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, 2003 m. vasario 7 d. atsiliepime į pareiškėjų skundo patikslinimą (II t., b. l. 96-100), vadovaudamasi ABTĮ 16 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 101 straipsnio 1 punktu, prašė bylą nutraukti arba pareiškėjų skundą Lietuvos Respublikos Vyriausybei atmesti kaip nepagrįstą, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2003 m. vasario 20 d. atsiliepime (II t., b. l. 116-119) nurodė, kad nėra tinkamas atsakovas šioje byloje bei kad su pareiškėjų jam pareikštu reikalavimu dėl teisėjų atlyginimų skirtumo išieškojimo nesutinka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I12-251/2003 pagal pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. J. R., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V., D. Š., G. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Kauno apygardos teismui dėl atlyginimų sumažinimo, 2003 m. kovo 27 d. sprendime (II t., b. l. 198-203) nusprendė netenkinti prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir bylos sustabdymo, nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti nutarimo Nr. 1494 dalį neteisėta ir negaliojančia nuo priėmimo momento, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjai (išskyrus A. J. R., D. Š., G. Š.) apeliaciniame skunde (III t., b. l. 1-3) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjams jų prašyme nurodytus atlyginimų skirtumus.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2003 m. balandžio 23 d. atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 28-30) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, 2003 m. balandžio 28 d. atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 32-37) prašė palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą, pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą 2007 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-03/2007 (III t., b. l. 82-87) nutarė pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. J. R. (šis pareiškėjas apeliacinio skundo nepasirašė) , A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III.

Pareiškėjai E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. J. R. A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V., D. Š. ir G. Š. 2007 m. rugsėjo 19 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2007 m. rugsėjo 18 d. patikslintą skundą (III t., b. l. 115-120), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės netektą uždarbį dėl neteisėto atlyginimo sumažinimo: už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d.: A. M. – 270 344,89 Lt, A. S. – 252 771,51 Lt, A. Č. – 253 438,10 Lt, A. B. – 244 566,32 Lt, R. P. – 243 932,59 Lt, G. B. – 241 076,57 Lt, R. C. – 245 597,26 Lt, A. P. – 244 871,48 Lt, B. B. – 242 892,10 Lt, R. M. – 246 971,47 Lt, J. K. – 240 686,26 Lt, D. Š. – 244 374,09 Lt, V. V. – 246 571,10 Lt, V. G. – 182 870,66 Lt, S. J. – 246 891,34 Lt, N. I. – 244 399,77 Lt, A. K. – 246 911,04 Lt, E. A. – 225 849,60 Lt, R. B. – 221 717,29 Lt, J. C. – 225 871,78 Lt, E. M. – 235 863,93 Lt, A. R. – 246 270,52 Lt, J. G. – 224 507,84 Lt, G. V. – 245 707,82 Lt, E. T. – 245 407,11 Lt, R. L. – 246 927,13 Lt, G. P. – 250 750,15 Lt; V. A. V. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. birželio 12 d. – 111 220,47 Lt, A. J. R. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 3 d. – 30 012,42 Lt, V. A. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 16 d. – 210 184,64 Lt, G. Š. ir D. Š. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio mėn. – 8 032,50 Lt. Su patikslintu skundu pateiktos Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymos dėl teisėjų neišmokėto darbo užmokesčio (III t., b. l. 121-131, 133-151) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. pažyma apie teisėjo G. P. darbo užmokestį (III t., b. l. 132).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (III t., b. l. 152) nutarė inter alia priimti pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. J. R., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V. patikslintą skundą (dėl pareiškėjų G. Š. ir D. Š. (B. Š. teisių perėmėjų) nutartyje nepasisakyta).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2007 m. spalio 10 d. atsiliepime į patikslintą skundą (III t., b. l. 156-159) su patikslintu skundu nesutiko.

Kauno apygardos teismas 2007 m. spalio 1 d. atsiliepime į patikslintą skundą (III t., b. l. 162-163) su pareiškėjų patikslintame skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais sutiko, nurodė, kad pareiškėjų reikalavimai yra pagrįsti ir tenkintini, 2007 m. gruodžio 6 d. atsiliepime į patikslintą skundą (IV t., b. l. 1) nurodė, kad pareiškėjai Kauno apygardos teismui nereiškia jokių materialinių teisinių reikalavimų, todėl dėl pareiškėjų reikalavimų nepasisakė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-6617-21/2007 (buv. Nr. I12-1526/2002, Nr. I12-251/2003, dabar – Nr. I 30-815/2012) (III t., b. l. 167) nutarė atsakovu nagrinėjamoje administracinėje byloje laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2007 m. lapkričio 26 d. atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą (III t., b. l. 178-182) su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, be kita ko, nurodė, jog: dėl 1998 m. rugpjūčio mėn. Rusijoje kilusios finansinės krizės ir nepalankių tendencijų Rytų rinkose Lietuvos bendrasis vidaus produktas mažėjo, sparčiai augo nedarbas, jo aukštas lygis išsilaikė iki 2004 m.; ekonominis nuosmukis atsiliepė ir biudžeto vykdymui; Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1494, kuriame sumažino teisėjų ir kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų tarnybinių atlyginimų didinimo koeficientą nuo 2,5 iki 1,75 karto; 1999 m. šaliai atsidūrus sunkioje ekonominėje situacijoje buvo priimta keletas sprendimų dėl lėšų taupymo (10 priemonių), lengvatų mažinimo (5 priemonės) ir mokesčių, įplaukų į biudžetą ir fondus perskirstymo (8 priemonės), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansavimo (7 priemonės) – iš viso 30 priemonių, kurios pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokole Nr. 52.

Pareiškėjai pateikė teismui Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 26 d. pažymas dėl teisėjų neišmokėto darbo užmokesčio (III t., b. l. 188-205, 207-218) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 12 d. pažymą apie teisėjo G. P. darbo užmokestį (III t., b. l. 206) (teisme minėtos pažymos gautos 2007 m. gruodžio 10 d.).

Pareiškėjas G. P. 2008 m. sausio 11 d. pareiškime (IV t., b. l. 6) nurodė, jog didina piniginio reikalavimo mastą, t. y. prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės netektą darbo užmokestį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. – 259 116,84 Lt (dirbant Kauno apygardos teisme – 124 356,08 Lt, dirbant Lietuvos apeliaciniame teisme – 134 760,76 Lt), bei prašė tenkinti skunduose, taip pat ir 2007 m. rugsėjo 18 d., išdėstytus reikalavimus; su pareiškimu pateikė Lietuvos apeliacinio teismo pažymą apie pareiškėjui 2000 m. – 2007 m. priskaičiuotą nepriemoką (IV t., b. l. 7).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-3-789/2008 (buv. Nr. I12-1526/2002, Nr. I12-251/2003, Nr. I-6617-21/2007, dabar – I-30-815/2012) (IV t., b. l. 40-41) pagal pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. J. R., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V., G. Š., D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl netekto uždarbio dėl neteisėto atlyginimo sumažinimo priteisimo nutarė sustabdyti administracinę bylą Nr. I-3-789/2008, kol Lietuvos apeliaciniame teisme bus išspręsta civilinė byla Nr. 2A-3/2007 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų G. P., D. D., M. Š. ir L. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniam teismui (trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu, atlyginimo.

Pareiškėjai E. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2008 m. rugpjūčio 20 d. patikslintą skundą (IV t., b. l. 47-50) (atsakovu nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis – Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, Kauno apygardos teismą bei Lietuvos apeliacinį teismą), kuriame prašė: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės netektą uždarbį dėl neteisėto atlyginimo sumažinimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.: A. M. – 395 636,7865 Lt, A. S. – 372 830,3917 Lt, A. Č. – 375 949,7066 Lt, A. B. – 362 504,2036 Lt, R. P. – 361 541,2124 Lt, G. B. – 352 734,0779 Lt, R. C. – 363 746,5096 Lt, A. P. – 359 428,3741 Lt, B. B. – 359 771,1487 Lt, R. M. – 365 843,2636 Lt, J. K. – 357 533,4078 Lt, D. Š. – 362 235,21 Lt, V. V. – 365 266,0217 Lt, V. G. – 281 319,9966 Lt, S. J. – 365 571,6242 Lt, N. I. – 361 736,9228 Lt, A. K. – 362 038, 7662 Lt, E. A. – 338 175,0353 Lt, R. B. – 332 721,9057 Lt, J. C. – 337 920,7246 Lt, A. R. – 363 896,259 Lt, G. V. – 363 826,9706 Lt, E. T. – 363 168,7044 Lt, R. L. – 365 983,3467 Lt, G. P. – 372 604,1336 Lt, E. M. – 333 670,4891 Lt, J. G. – 294 060,3688 Lt, A. J. R. – 39 310,2677 Lt, V. A. – 275 299,8415 Lt, V. A. V. – 145 676,5716 Lt; 2) priteisti pareiškėjams A. M., A. S., A. Č., A. B., R. P., G. B., R. C., A. P., B. B., R. M., J. K., D. Š., V. V., V. G., S. J., N. I., A. K., E. A., R. B., J. C., A. R., G. V., E. T., R. L. ir G. P. po 0,75 atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki bus nutrauktas neteisėtai sumažinto pagal nutarimą Nr. 1494 atlyginimo mokėjimas; 3) remiantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-3-662/2008 (buv. buv. Nr. I12-1526/2002, Nr. I12-251/2003, Nr. I-6617-21/2007, Nr. I-3-789/2008, dabar – I-30-815/2012) (IV t., b. l. 146) nutarė priimti pareiškėjų patikslintą skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 16 d. atsiliepime į patikslintą skundą (V t., b. l. 8-9) su pareiškėjų patikslintame skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais sutiko, nurodė, kad pareiškėjų reikalavimai yra pagrįsti ir tenkintini.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2008 m. rugsėjo 18 d. atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą (V t., b. l. 11-14) su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuri atstovauja Lietuvos valstybei) 2008 m. rugsėjo 23 d. atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą (V t., b. l. 26-28) su patikslintu skundu nesutiko, nurodė, kad palaiko 2007 m. spalio 10 d. atsiliepime nurodytus motyvus.

V. A. V. pateiktame prašyme (V t., b. l. 47), be kita ko, nurodė, jog skundą palaiko ir prašo jį tenkinti.

Pareiškėjai E. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. m. spalio 17 d. rašte (V t., b. l. 50-51), be kita ko, prašė patenkinti patikslintą skundą.

R. 2008 m. spalio 22 d. prašyme (V t., b. l. 53), be kita ko, prašė patenkinti pareiškėjų prašymus.

IV.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 (buv. Nr. I12-1526/2002, Nr. I12-251/2003, Nr. I-6617-21/2007, dabar – I-30-815/2012) (V t., b. l. 86-97, 162-174) nusprendė: 1) pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V. skundą tenkinti iš dalies, t. y. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės priteisti atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.: E. A. – 161 879,54 Lt, G. B. – 176 822,8 Lt, B. B. – 178 607,89 Lt, A. B. – 182 860,83 Lt, R. B. – 165 973,45 Lt, R. C. – 181 515,5 Lt, J. C. – 181 426,4 Lt, A. Č. -190 515,48 Lt, V. G. – 143 316,01 Lt, N. I. – 180 657,77 Lt, S. J. – 182 668,76 Lt, J. K. – 181 677,75 Lt, A. K. – 180 739,89 Lt, R. L. – 183 047,24 Lt, R. M. – 182 594,51 Lt, A. M. – 195 183,58 Lt, R. P. – 182 635,66 Lt, A. P. – 178 269,8 Lt, A. R. – 181 615,04 Lt, A. S. – 190 426,71 Lt, D. Š. – 180 348,71 Lt, E. T. – 180 921,4 Lt, G. V. – 181 527,19 Lt, V. V. – 182 587,84 Lt, J. G. – 128 289,5 Lt, G. P. – 188 263,34 Lt, E. M. – 161 774,61 Lt, V. V. – 201 35,24 Lt, V. A. – 113 735,81 Lt, iš priteistų sumų sprendimo vykdymo procese nustatyta tvarka išskaičiuojant mokesčius; 2) D. Š., G. Š. bei A. J. R. skundo netenkinti.

Pareiškėjai E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., R. P., A. P., G. P., A. J. R., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V. su apeliaciniu skundu (V t., b. l. 102-106) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeisti, patenkinant jų skundą.

Pareiškėjai E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., R. P., A. P., G. P., A. J. R., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu dėl apeliacinio skundo atsisakymo (V t., b. l. 135-136), kuriame prašė priimti jų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo atisakymą ir apeliacinį procesą nutraukti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. J. R., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. A. V., V. V., B. Š. teisių perėmėjų D. Š., G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos, susijusios su teisėjo atlyginimo dalies nemokėjimu, palūkanų priteisimo, 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-1233/2009 (V t., b. l. 147-149) apeliacinį procesą pagal pareiškėjų E. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo panaikinimo nutraukė.

V.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas R. V. 2009 m. gegužės 11 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą (V t., b. l. 156-160) administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 (dabar – administracinė byla Nr. I-30-815/2012) bei ją perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P756-235/2009 (V t., b. l. 178-184) Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašymą tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 pagal pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos, susijusios su teisėjo atlyginimo dalies nemokėjimu, ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

VI.

Pareiškėjai E. A., B. B., R. B., R. C., A. Č., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., A. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. ir G. P. pateikė teismui 2010 vasario 2 d. pareiškimą (VI t., b. l. 44-55), kuriame, vadovaudamiesi nutarimais Nr. 666, Nr. 689, Konstitucinio Tesimo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d. bei 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuluota oficialia konstitucine doktrina, Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, prašė priteisti negauto uždarbio dalį taip, kaip nurodyta patikslintame skunde.

56. Pareiškėjas G. P. 2010 m. vasario 25 d. rašte (VI t., b. l. 70-73) patikslino reikalavimo apimtį ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti netektą uždarbį dėl neteisėto atlyginimo sumažinimo: už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. – 339 834,13 Lt (neišskaičiavus mokesčių), nurodė, jog kitų reikalavimų nekeičia.

Pareiškėjai G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., R. P., A. P., A. R., D. Š., E. T., G. V., V. V. pateikė teismui 2010 m. vasario 26 d. raštą (VI t., b. l. 82-85), kuriame, be kita ko, nurodė, jog mažina reikalavimus, kiek tai susiję su prašomo priteisti negauto darbo užmokesčio apimtimi (suma), išmokėto darbo užmokesčio dalimi, išmokėtų sumų patvirtinimui pateikė Kauno apygardos teismo pažymą Nr. 2104 (VI t., b. l. 86).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 4 d. rašte (VI t., b. l. 88), be kita ko, nurodė, jog palaiko savo poziciją, nurodytą atsiliepime į skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-608-815/2010 (dabar – Nr. I-30-815/2012) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01938-2009-5) (VI t., b. l. 94-110) nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar DK 298 straipsnis (Žin., 2002, Nr. 64-2569) ta apimtimi, kuria nėra numatyta, jog šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjų atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 bei 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – teisėjų nepriklausomumo principui), ir administracinę bylą Nr. I-608-815/2010 sustabdė, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtą prašymą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendime „Dėl bylos pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nutraukimo“ (VI t., b. l. 132-133) nutraukė bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar DK (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartyje (VI t., b. l. 151) nutarta pareiškėjo A. B., mirusio 2011 m. kovo 29 d., teisių perėmėja šioje byloje laikyti D. B..

Pareiškėjas G. P. 2012 m. liepos 3 d. rašte (VI t., b. l. 154), be kita ko, prašė palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą.

VII.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartimi (VII t., b. l. 1-23) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008, paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis nurodė, jog dėl teisių gynimo (konkrečiai – dėl neišmokėtų teisėjų atlyginimų dalių priteisimo) į teismą dar 2000 m. balandžio 7 d. su skundu (I, t., b. l. 3-5) kreipėsi 31 pareiškėjas E. A., V. A., G. B., B. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V., A. B., V. A. V., A. J. R., B. Š..

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 (V t., b. l. 86-97) išsprendė visų 31 pareiškėjo, be kita ko, B. Š. teisių perėmėjų D. Š. ir G. Š., reikalavimus. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas įsiteisėjo 2009 m. balandžio 27 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 27 d. priėmė nutartį, kurioje buvo nutrauktas apeliacinis procesas (V t., b. l. 147-149).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P756-235/2009 (V t., b. l. 178-184) Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašymą tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Procesas atnaujintas tik dėl 24 pareiškėjų – E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V., o dėl kitų 7 pareiškėjų laikytina, kad procesas jų atžvilgiu nebuvo atnaujintas. Todėl J. G., A. M., E. M., G. P., V. A. V., A. J. R., B. Š. teisių perėmėjų – G. Š. ir D. Š. atžvilgiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 (V t., b. l. 86-97) lieka įsiteisėjęs. Pareiškėjų – B. Š. (teisių perėmėjai – D. Š. ir G. Š.), V. A. V., A. J. R. reikalavimai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartyse (VI t., b. l. 138-139, 140-141, 142-143) išskirti į atskiras administracines bylas, atitinkamai Nr. I-3308/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01214-2012-6), Nr. I-3309/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01413-2012-7) ir Nr. I-3313/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01417-2012-1)), tačiau tai atlikta be prasmės, nes šių pareiškėjų atžvilgiu tebegalioja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 (V t., b. l. 86-97).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P756-235/2009 (V t., b. l. 178-184) procesą atnaujino dviem pagrindais, numatytais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įžvelgė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 netaikius DK 298 straipsnio buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jis šioje byloje pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-235/2009 (V t., b. l. 178-184) spręs tik dėl paminėtų 24 pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. ir tik dėl teisės taikymo bei aiškinimo klausimų, t. y. ar pagrįstai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 netaikė DK 298 straipsnio.

Teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-608-815/2010 (dabar – Nr. I-30-815/2012) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01938-2009-5) (VI t., b. l. 94-110) nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar DK 298 straipsnis (Žin., 2002, Nr. 64-2569) ta apimtimi, kuria nėra numatyta, jog šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjų atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 bei 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – teisėjų nepriklausomumo principui). Konstitucinis Teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendime „Dėl bylos pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, nutraukimo“ (VI t., b. l. 132-133) nutraukė bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar DK (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją; tai darydami jie taip pat privalo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitų principų. Teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-608-815/2010 (dabar – Nr. I-30-815/2012) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01938-2009-5) (VI t., b. l. 94-110) į Konstitucinį Teismą kreipėsi dėl DK 298 straipsnio atitikties specialiam konstituciniam teisėjų nepriklausomumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 109 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat išreikštam konstituciniame teisinės valstybės principe, tačiau Konstitucinis Teismas nurodė, kad, esą, pareiškėjas ginčijo ne DK 298 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, o jo taikymą pagal analogiją.

Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodė, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija – vientisas aktas, kad jos nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia viena svarbiausių Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės įgyvendinimo prielaidų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku <...>; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė <...>“. Taigi ir teisėjo atlyginimas yra nuosavybė, kuri saugoma specialiuoju Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintu teisėjų nepriklausomumo principu, o Konstitucijos 23 straipsnyje tenustatytas bendrasis nuosavybės neliečiamumo principas bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje – bendrasis darbo užmokesčio apsaugos principas.

Remdamasis tuo, kad, pirma, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-608-815/2010 (dabar – Nr. I-30-815/2012) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01938-2009-5) (VI t., b. l. 94-110) jau buvo kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl DK 298 straipsnio atitikties Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – teisėjų nepriklausomumo principui); antra, Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas teisėjas E. S. buvo Konstitucinio Teismo posėdyje (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą (VI t., b. l. 132-133)) ir ten teikė išsamius paaiškinimus, be to, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, paminėjo, kad teisėjo atlyginimas yra nuosavybė, kuri saugoma specialiuoju Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintu teisėjų nepriklausomumo principu, o Konstitucijos 23 straipsnyje tenustatytas bendrasis nuosavybės neliečiamumo principas bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje – bendrasis darbo užmokesčio apsaugos principas; trečia, Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendime (VI t., b. l. 132-133) nurodyta, jog pareiškėjas ginčijo ne DK 298 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, o jo taikymą pagal analogiją, ir jog užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją, t. y. Konstitucinis Teismas leido suprasti, kad tėra DK 298 straipsnio taikymo problema, – nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo V. V. 2012 m. liepos 12 d. prašymo (VI t., b. l. 195) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar DK 298 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintus principus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje yra DK 298 straipsnio taikymo problema. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-235/2009 (V t., b. l. 178-184) DK 298 straipsnio taikymas teisėjų atlyginimų atžvilgiu jau yra apspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, todėl turėtų būti taikomas šioje byloje.

Teismas nurodė, jog šioje byloje susiduria dviejų teismų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo precedentų taikymo problema. Pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu.

Teismas pabrėžė, kad įtikinamesni yra Konstitucinio Teismo precedentai, kuriuose, kaip minėta, konstatuota, kad: teisėjai turi tam tikras, inter alia socialines, garantijas; tokia socialine garantija yra ir teisėjo atlyginimo apsauga (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas); Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas); kad „Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia viena svarbiausių Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės įgyvendinimo prielaidų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku <...>; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė <...>“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas); kad teisėjo atlyginimas yra nuosavybė, kuri saugoma specialiuoju Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintu teisėjų nepriklausomumo principu, o Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas bendrasis nuosavybės neliečiamumo principas bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje – bendrasis darbo užmokesčio apsaugos principas. Teismas šioje byloje nurodė, jog turi būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusi su DK 298 straipsnio taikymu, laikantis precedentų taikymo taisyklių, suformuluotų Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, negali būti apskritai taikoma teisėjų atžvilgiu, nes ji yra neatitinka Konstitucijos ir jos logiško tęsinio – erga omnes pobūdžio Konstitucinio Teismo aktų (precedentų) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), priimtų teisėjų atžvilgiu, paneigia teisėjų nepriklausomumo principą.

Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008, kuriame pagrįstai buvo netaikytas DK 298 straipsnis, paliko nepakeistą.

VIII.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atskiruoju skundu (VII t., b. l. 28-31) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinės valstybės principą, nes nesivadovavo aukštesnės instancijos teismų sukurtais precedentais. Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, alogiškose nagrinėjamai bylai bylose yra konstatavęs, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Teismų įstatymo, Teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis DK nuostatomis, dėl to DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose, ieškovams priteisiant neišmokėto atlyginimo dydį, kuris skaičiuotinas už trejus metus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-281/2009, 2009 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28/2009, 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-123/2009, 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-290/2009, 2009 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-291/2009, 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-261/2009, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-166/2009, 2009 m. kovo 9 d., nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009).

Pabrėžia, jog pareiškėjų pirmas skundas paduotas 2000 m. balandžio 7 d. Pareiškėjai buvo apdairūs, savo pažeistas teises teisme ėmė ginti nuo pareiškimo padavimo datos. Bylos kontekste, esant tęstiniam pažeidimui, pažeidžiant teisėjų atlyginimų mažinimo laikinumo principą ir nesant pareiškėjų kaltės, pareiškėjams atlyginimų skirtumas gali būti nepriteisiamas tik už laikotarpį, kuriuo šalies ekonominė padėtis buvo sunki.

Atsakovas pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos kylantis vienodo teisėjų statuso principas suponuoja, jog tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjai yra lygūs ne tik pagal savo įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) ir nepavaldumą jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui, atsakomybę bei imunitetus, Konstitucijos 113 straipsnyje numatytus teisėjų veiklos suvaržymus bei atlyginimo ribojimų, bet ir pagal tai, kad turi būti užtikrinamas tolygus jų darbo krūvis; taigi tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams už darbą turi būti atitinkamai atlyginama nė vieno iš jų nediskriminuojant ir ne vienam netaikant privilegijų, ir jiems turi būti nustatytos atitinkamos – nediskriminacinės ir privilegijoms neprilygintinos – socialinės (materialinės) garantijos. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nutarime nukrypo nuo nurodytų teisės normų aiškinimo. Šiuo atveju teisėjai, kurie nesumokėtą darbo užmokesčio dalį gaus pagal 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, pateks į blogesnę padėtį negu teisėjai kurie kreipėsi į teismą ir jiems buvo priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis. Todėl šiuo atveju teisėjams, kurie kreipėsi į teismą, būtų išmokėtos didesnės sumos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies ir už ilgesnį laikotarpį negu teisėjai, kurie gaus nesumokėto darbo užmokesčio dalį pagal nurodytą įstatymą. Tokiu būdu tos pačios grandies teismo teisėjai bus ne vienodoje padėtyje su kitais tos pačios grandies teismo teisėjais.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog Konstitucijos nuostatos aiškinamos sistemiškai, suponuoja tai, kad instancinė sistema yra nustatyta ne tik bendrosios kompetencijos teismams, bet ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-2065/2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-583/2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-189/2006) DK 298 straipsnis taikomas nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teismas yra nurodęs, jog neturėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl DK 298 straipsnio taikymo.

Pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartis diskriminuoja teisėjus, kuriems nesumokėtos darbo užmokesčio dalys išmokėtos pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, lyginant su teisėjais, kuriems Vilniaus apygardos teismo sprendimu priteisiamos nesumokėtos darbo užmokesčio dalys netaikant DK 298 straipsnyje nustatyto trejų metų laikotarpio prisiteisti priklausančias darbo užmokesčio ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Konstitucijos kylantis vienodo teisėjų statuso principas suponuoja, jog tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjai yra lygūs ne tik pagal savo įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) ir nepavaldumą jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui, atsakomybę bei imunitetus, Konstitucijos 113 straipsnyje numatytus jų veiklos suvaržymus bei atlyginimo ribojimą, bet ir pagal tai, kad turi būti užtikrinamas tolygus jų darbo krūvis; taigi tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjams už darbą turi būti atitinkamai atlyginama nė vieno iš jų nediskriminuojant ir nė vienam netaikant privilegijų ir jiems turi būti nustatytos atitinkamos – nediskriminacinės ir privilegijoms neprilygintinos – socialinės (materialinės) garantijos (Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas). Mano, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartis įtvirtina situaciją, kuomet tos pačios grandies teismo teisėjai bus skirtingose padėtyse, o tai prieštarauja iš Konstitucijos kylančiam vienodo teisėjų statuso principui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį palikti galioti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį pagrįstai vadovavosi teisės aktais – įstatymais, o ne aukštesnės instancijos teismų sukurtais precedentais, nes precedentas negali paneigti teisinio reglamentavimo, nustatyto galiojančiais teisės normų aktais (įstatymais). Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išaiškinimais. Nurodo, jog nepagrįstai nemokant pareiškėjams jiems nustatyto darbo užmokesčio, pareiškėjai patyrė materialinės žalos. Kita vertus, pareiškėjai į teismą gindami savo pažeistas teises kreipėsi dar 2000 m. balandžio 7 d. Tuo atveju, jeigu byla būtų buvusi išnagrinėta per trejus metus, klausimas, ar pareiškėjams priklauso nesumokėtas darbo užmokestis už trejus metus, nebūtų kilęs.

Mano, jog lyginti pareiškėjus su tais teisėjais, kurie gaus nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, negalima, nes pareiškėjai, būdami įsitikinę jų teises esant pažeidžiamas, procesinės pažeistų teisių gynybos ėmėsi dar 2000 metais ir nenumatė bei negalėjo ir neturėjo numatyti, koks teisinis reglamentavimas bus numatytas 2008 metais. Be to, 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas apima kitą laikotarpį nei tą, už kurį nesumokėtą darbo užmokestį prašo priteisti pareiškėjai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IX.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą vadovaujantis ABTĮ 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi atnaujino byloje procesą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi byla apeliacine tvarka nebuvo nagrinėjama. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008, paliko nepakeistą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 149 straipsnio 2 dalimi išaiškino, kad ši nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti apskųsta apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo išaiškinta 2012 m. liepos 20 d. nutarties apskundimo tvarka, atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą išspręsti iš esmės – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartimi atsakovo atskirąjį skundą priėmė nutartyje pažymėdamas, kad atskirasis skundas atitinka šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus ir pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino. Priimdamas atsakovo pateiktą procesinį dokumentą pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad yra skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, priimta po to, kai apeliacinės instancijos teismas atnaujino byloje procesą.

ABTĮ 162 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta kokį procesinį dokumentą (sprendimą ar nutartį) priima teismas byloje kai atnaujinus procesą byla išnagrinėjama iš naujo. Šia tvarka teismo priimtų procesinių sprendimų apskundimas įstatyme tiesiogiai neaptartas. ABTĮ 149 straipsnio 1 dalis expressis verbis numato, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartis nepriskirtina prie teismo procesinių dokumentų dėl kurių gali būti paduotas atskirasis skundas, tačiau gali būti skundžiama paduodant apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartyje neteisingai išaiškino šios nutarties apskundimo tvarką. Atnaujinus byloje procesą ir perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, byla pirmosios instancijos teisme turi būti nagrinėjama iš naujo pagal bylos nagrinėjimo pirmąja instancija taisykles. Tolesniam procesui turi būti taikomos ABTĮ normos, reglamentuojančios apeliacinį procesą. Taigi pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartyje bylos proceso šalims turėjo išaiškinti teisę paduoti apeliacinį skundą (ABTĮ 127 str.). Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 31 d. nutartimi priimdamas Teisingumo ministerijos pateiktą procesinį dokumentą kaip atskirąjį skundą, šio procesinio netikslumo neištaisė. Aptartos aplinkybės negali būti kliūtis bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktą procesinį dokumentą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutarties panaikinimo, pavadintą atskiruoju skundu, konstatuoja, kad šis dokumentas pateiktas teismui nepraleidus ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino apeliaciniam skundui pateikti, procesinis dokumentas iš esmės atitinka apeliacinio skundo turiniui keliamus ABTĮ 130 straipsnio reikalavimus. Vertinant šį dokumentą kaip apeliacinį skundą, pažymėtina, kad jis priskirtinas žyminiu mokesčiu neapsimokestinamų skundų kategorijai (ABTĮ 40 str.1 d. 4 p., 40 str. 3 d.).

Vadovaujantis proceso koncentruotumo, efektyvumo principais, nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovo pateikto apeliacinio skundo priimtinumo tokiu būdu ištaisant pirmosios instancijos teismo klaidas dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartį panaikina kaip nepagrįstą ir neteisėtą, o atsakovo pateiktą skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutarties priima nagrinėti apeliacine tvarka kaip apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsniu, 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 2012 m. liepos 25 d. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutarties priimti nagrinėti kaip apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.