- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-02
- Bylos Nr.
- e2A-653-856/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00028-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Agnelsa“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Asol“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2773-339/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Asol“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Agnelsa“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Asol“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti ieškovės 2019 m. vasario 7 d. prašymą ir jo pagrindu atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyriaus 2019 m. vasario 11 d. priimtą raginimą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Asol“ skolos sumokėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei UAB „Agnelsa“ 2019 m. vasario 19 d. atliktą 1 550,01 Eur mokėjimą VSDFV Šiaulių skyriui negaliojančiais; priteisti iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje ieškovė nurodė, jog Šiaulių apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi UAB „Asol“ atžvilgiu iškėlė bankroto bylą. Tuo pagrindu paskirtam bankroto administratoriui buvo perduoti bankrutuojančio įmonės dokumentai, kuriuos tikrinant nustatyta, kad ieškovė UAB „Asol“ 2019 m. vasario 7 d. VSDFV Šiaulių skyriui pateikė prašymą, jog susidariusi 1 550,01 Eur skola būtų išskaičiuota iš ieškovei skolingos UAB „Agnelsa“. VSDFV Šiaulių skyrius, gavęs šį ieškovės prašymą, UAB „Agnelsa“ pateikė raginimą dėl 1 550,01 Eur susidariusios skolos UAB „Asol“ padengimo, nurodydamas susidariusią skolą UAB „Asol“ pervesti į vieną iš VSDFV lėšų sąskaitą. Tuo pagrindu UAB „Agnelsa“ 1 550,01 Eur sumą pervedė į vieną iš VSDFV lėšų sąskaitą. Toks atsiskaitymo būdas, kai aplenkiant ieškovę buvo sumokėta vienam iš ieškovės kreditorių, t. y. VSDFV Šiaulių skyriui, pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises. Atsakovės UAB „Agnelsa“ 1 550,01 Eur mokėjimas VSDFV, pastarojo raginimas bei ieškovės jam pateiktas prašymas pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes 1 550,01 Eur apimtyje kiti ieškovės kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo kreditorinių reikalavimų, nors pagal įstatymą jų reikalavimai yra turintys prioritetą prieš VSDFV Šiaulių skyriaus reikalavimą. Dėl nurodytų priežasčių ginčijami sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais, o VSDFV įpareigotas grąžinti 1 550,01 Eur ieškovei.
3. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius savo procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, jog 2019 m. vasario 7 d. ieškovė UAB „Asol“ pateikė VSDFV Šiaulių skyriui prašymą išieškoti iš UAB „Agnelsa“ jos naudai 1 550,01 Eur ir sumažinti bendrovės skolą VSDFV Šiaulių skyriui. Šio prašymo pagrindu VSDFV Šiaulių skyrius 2019 m. vasario 11 d. išsiuntė UAB „Agnelsa“ raginimą dėl skolos UAB „Asol“ sumokėjimo. Gavusi raginimą UAB „Agnelsa“ 2019 m. vasario 19 d. sumokėjo VSDFV Šiaulių skyriui 1 550,01 Eur sumą, tokiu būdu buvo padengtas UAB „Asol“ įsiskolinimas VSDFV. Bankroto administratorius buvo informuotas, kad turi teisę Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 41 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu apskųsti VSDFV Šiaulių skyrių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vadovaudamasis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėmis, ir tik po to kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis, 5 dalis). Ieškovės argumentas, kad ieškovė buvo nemoki atmestinas kaip nepagrįstas, nes bendrovė turėjo finansinių sunkumų einamosioms valstybinio socialinio draudimo įmokoms sumokėti, todėl atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius ieškovės prašymu ir kreipėsi į debitorių, kad šis sumokėtų skolą. Taip pat atmestinas ieškovės argumentas, jog VSDFV Šiaulių skyrius, pateikdamas raginimą UAB „Agnelsa“ dėl UAB „Asol“ skolos sumokėjimo, buvo nesąžiningas, kadangi žinojo arba turėjo žinoti, kad bus pažeisti kitų BUAB „Asol“ kreditorių interesai. Atsakovas tinkamai ir aktyviai vykdė priverstinį išieškojimą, pateikdamas mokėjimo nurodymus, kur nuo įmonės sąskaitų buvo nurašomi pinigai. Apie UAB „Asol“ nemokumą atsakovui nebuvo žinoma ir atsakovas nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl darytina išvada, kad įmonė buvo moki, tik turinti laikinų finansinių sunkumų.
4. Atsakovė UAB „Agnelsa“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė, pateikė prašymą bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2020 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas sprendė, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčyti sandorį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio pagrindu, nes iš jos kildinamas ieškovės kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012 ir kt.). Teismas nurodė, kad ieškovė nėra pažeidusi vienerių metų ieškinio senaties termino.
7. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinį grindžia tuo, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu jau buvo priimti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kuriuos UAB „Asol“ buvo skolinga ne tik VSDFV Šiaulių skyriui, bet ir darbuotojams darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog bendrovė laiku neatsiskaito su darbuotojais, kaip savarankiškas pagrindas konstatuoti, jog bendrovei turėjo būti iškelta bankroto byla, turėjo būti vertinamas ne formaliai, bet atsižvelgus į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. Taigi, neatsiskaitymo su darbuotojais faktas, kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas, negalėjo būti vertinamas atsietai nuo įmonių bankrotą reglamentuojančio įstatymo paskirties – iš rinkos pašalinti nemokius, neveiklius jos dalyvius.
8. Teismas nenustatė, kad atsakovų VSDFV Šiaulių skyriaus bei UAB „Agnelsa“ elgesys galėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, jo žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis požiūris nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016). Dėl mokėjimo atlikimo sąžiningumo teismas pažymėjo, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – asmuo yra laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai. Sąžiningumo prezumpcijos ieškovė nepaneigė. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius ieškovės prašymu surašė raginimą UAB „Agnelsa“, o pastaroji, gavusi viešo mokesčių administravimo subjekto raginimą, kadangi buvo skolinga ieškovei, skolą tokiu būdu padengė. Ginčijamas mokėjimas yra atliktas 2019 m. vasario 19 d., tuo tarpu bankroto byla ieškovei iškelta 2019 m. birželio 5 d.
9. Teismas sprendė, kad nesant būtinų minėtų sąlygų bei nenustačius kreditorių teisių pažeidimo, nustačius, kad mokėjimas buvo privalomas ir atitiko įprastą verslo praktiką, nenustačius šalių nesąžiningumo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti ginčijamą mokėjimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
10. Teismas nurodė, kad kai įmonei iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog ginčo sandoriu atsakovas VSDFV siekė patenkinti savo reikalavimą pirmiau už kitus ieškovės kreditorius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Asol“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, įmonei esant faktiškai nemokiai, ji nebegali vykdyti jokių atsiskaitymų, vietoje to – privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, actio Pauliana taikymo sąlyga – kreditorių teisių pažeidimas – šiuo atveju grįsta ta aplinkybe, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Asol“ buvo faktiškai nemoki, todėl turėjo inicijuoti ne atsiskaitymą su vienu iš kreditorių, o bankroto bylos sau iškėlimą. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad aptariamos sąlygos (kreditorių teisių pažeidimo) nebuvimas konstatuotas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Asol“ buvo nemoki. Sutikti su tuo nėra pagrindo, kadangi teismas, nenustatydamas, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Asol“ buvo nemoki, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalį. Dėl kreditorių teisių pažeidimo ieškovė įrodinėjo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė jau buvo faktiškai nemoki. Tokios faktinės aplinkybės egzistavimas buvo įrodinėjamas tuo, kad: 1) 2019-02-07 buvo įsiteisėję didžioji dalis pirmos eilės BUAB „Asol“ kreditorių naudai priimtų darbo ginčų komisijos sprendimų, kuriais iš ieškovės darbuotojų naudai priteista 34524,87 Eur; 2) iki 2019-02-07 taip pat buvo susiformavę ir didžioji dalis kitų kreditorinių reikalavimų, kurie jau buvo pradelsti, t. y. kreditorių SIA Baltserviss.LV, UAB „Elektros prekės“, UAB „Henris“, UAB „Kareda“, UAB „SIEMTECHA“, E. S. reikalavimai, sudarantys bendrą 6182,79 Eur sumą; 3) VSDFV jau nuo 2018 antrojo ketvirčio nesulaukė iš BUAB „Asol“ mokėtinų į biudžetą sumų ir nuo 2018-07-25 sistemingai pateikinėjo debeto mokėjimo nurodymus nurašyti BUAB „Asol“ skolas VSDFV biudžetui nuo BUAB „Asol“ sąskaitų; 4) net viešai buvo prieinami duomenys apie tai, kad per pusmetį BUAB „Asol“ darbuotojų skaičius (nuo 2018-06 iki 2018-12) sumažėjo nuo 17 iki 4; 5) viešai taip pat buvo prieinami duomenys apie tai, kad BUAB „Asol“ turėjo skolą ir VMI atžvilgiu; 6) BUAB „Asol“ jokio turto, išskyrus 16 216 Eur apimties gautinas sumas, neturėjo, 2019-07-11 patyrė 22 705 Eur nuostolį.
11.2. Pirmosios instancijos teismas BUAB „Asol“ nemokumo faktą vertinto tik per darbuotojų kreditorinių reikalavimų prizmę, visiškai nevertinant aplinkybių, kad BUAB „Asol“ atžvilgiu pradelsti reikalavimai buvo susiformavę ir trečiosios eilės kreditorių bei valstybės biudžetams, taip pat nevertinant drastiško darbuotojų skaičiaus sumažėjimo bei nuostolingai vykdomos veiklos. Neįvertinęs tokių duomenų, pirmosios instancijos teismas bylą aptariamu aspektu išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, bylos esmė šiuo aspektu yra neatskleista. Didelė dalis reikšmingų įrodymų ir aplinkybių skundžiamame sprendime BUAB „Asol“ nemokumo apsektu apskritai neįvertinta ir nepaminėta.
11.3. Nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinama BUAB „Asol“ mokumo būklė, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastys ir terminai (nors terminai buvo aiškiai matyti iš pridėtų DGK sprendimų), dydis (nors jis irgi aiškus iš pridėtų DGK sprendimų), įmonės tolesnės finansinės būklės kitimo perspektyva, jei pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį būtent teismas įvertinta byloje esančius įrodymus.
11.4. Skundžiamu sprendimu prie išvados, kad BUAB „Asol“ ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nemoki, prieita bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus įvertinus nevisapusiškai, neišsamiai, vertinant ne jų visumą, o tik dalį įrodymų. Dalis įrodymų ir teisiškai reikšmingų aplinkybių aptariamoje dalyje skundžiamu sprendimu apskritai nepaminėta ir neįvertinta jų įrodomoji reikšmė (trečiosios ir antrosios eilės pradelstų kreditorinių reikalavimų egzistavimas, darbuotojų skaičiaus didelis sumažėjimas, įmonės veiklos vykdymas nuostolingai, turto neturėjimo faktas).
11.5. Tiek byloje atskleistos faktinės aplinkybės, tiek rašytiniai įrodymai atspindi, kad: 1) BUAB „Asol“ vykdyta veikla ilguoju laikotarpiu, t. y. visais 2019 metais, kėlė tik nuostolius (2019 metais ieškovė patyrė 22 705 Eur nuostolį); 2) BUAB „Asol“ sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, ką atspindi ne tik kreditorių skaičius (22), bet ir kreditorių reikalavimų apimtis (81 563,95 Eur, kai įmonė be gautinų sumų neturi jokio turto); 3) BUAB „Asol“ iš esmės neturi jokio turto, ką atspindi į bylą pateiktas BUAB „Asol“ 2019 m. balansas. Tai patvirtina išvadą, jog 2019 m. vasario mėnesį BUAB „Asol“ jau buvo faktiškai nemoki. Tai reiškia, kad nagrinėjamos bylos atveju egzistuoja actio Pauliana taikymui būtina sąlyga – kreditorių teisių pažeidimas, kadangi ieškovei esant faktiškai nemokiai, ji negalėjo inicijuoti atsiskaitymo su VSDFV, vietoje to, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokios pareigos BUAB „Asol“ neįvykdė, todėl ginčijami sandoriai laikytini neteisėtais.
11.6. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020), atkreiptinas dėmesys į faktines aplinkybes, kurios egzistavo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pirma, BUAB „Asol“ atžvilgiu jau buvo priimtas LR VDI prie SADM Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2018-09-06 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-09-20 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-11-08 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-11-28 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-12-06 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-12-11 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-12-11 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-01-08 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Duomenys apie tokių DGK sprendimų priėmimą ir paskelbimą yra vieši, tiek sprendimo priėmimo faktas, tiek pats sprendimas yra prieinami Darbo ginčų komisijos elektroninėje svetainėje. Antra, BUAB „Asol“ darbuotojų skaičius (nuo 2018-06 iki 2018-12) sumažėjo nuo 17 iki 4 ir šie duomenys taip pat yra prieinami viešai. Trečia, viešai yra prieinami duomenys apie tai, ar tam tikras juridinis asmuo turi neįvykdytų įsipareigojimų VMI prie LR FM. Nagrinėjamos bylos atveju, BUAB „Asol“ yra skolinga VMI prie LR FM 4 513,83 Eur, mokestinė nepriemoka yra susidariusi nuo 2018-09-07. Ketvirta, pačiam atsakovui VSDFV buvo žinoma, kad jau nuo 2018 antrojo ketvirčio nesulakė iš BUAB „Asol“ mokėtinų į biudžetą sumų. Nuo 2018-07-25 VSDFV sistemingai pateikinėjo debeto mokėjimo nurodymus nurašyti BUAB „Asol“ skolas VSDFV biudžetui nuo BUAB „Asol“ sąskaitų.
11.7. Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Atsakovai turėjo pareigą pasidomėti jiems prieinamomis priemonėmis apie tai, ar ginčijami sandoriai nepažeis ieškovės kreditorių teisių. Įvykdžius tokią pareigą ir pasidomėjus apie ieškovės finansinę būklę, atsakovams būtų tapę aišku, kad ieškovė 2019 m. vasario mėnesį buvo faktiškai nemoki, kadangi vien ieškovės pradelsti įsipareigojimai viršijo ne tik pusę, bet ir visą į balansą įrašyto turto vertę. Be to, atsakovams ieškovė galėjo atskleisti, kad dirba nuostolingai, turto neturi. Vis tik atsakovai aptariamos pareigos nevykdė, nors daugelis paminėtų įvairių šaltinių atspindėjo juridinio asmens, šiuo atveju ieškovės, nemokumo požymius (darbuotojams nemokamos su darbo santykiais susijusios išmokos, darbuotojų skaičius stipriai sumažėjo, įmonė turi įsiskolinimą valstybės biudžetui). Kadangi pareiga pasidomėti atsakovams prieinamomis priemonėmis apie kontrahento būklę neįvykdyta, yra pagrindas išvadai, kad atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningi.
11.8. Ginčijami sandoriai – atsakovo UAB „Agnelsa“ 2019-02-19 1 550,01 Eur mokėjimas atsakovui VSDFV, atsakovo VSDFV raginimas bei ieškovės prašymas – yra vienašaliai, o ne dvišaliai sandoriai CK 1.63 straipsnio 3 dalies ir 6 dalies prasme, t. y. nei vieno iš šių sandorių sudarymui nereikėjo kito asmens nei patį sandorį sudarančio asmens valios. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju yra pagrindas teigti, kad actio Pauliana ieškiniu yra ginčijami vienašaliai sandoriai, o tokiu atveju pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalies trečiojo asmens (ne)sąžiningumas nėra teisiškai reikšmingas klausimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ieškinys negalėjo būti atmestas remiantis tuo, kad šiuo atveju netinkama viena iš actio Pauliana ieškinio sąlygų – trečiojo asmens nesąžiningumas.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Draudėjai turi pareigą mokėti socialinio draudimo įmokas pagal konkrečią įstatyme įtvirtintą tvarką (VSDĮ 12 straipsnis). Draudėjo atsakomybė už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą įtvirtinta VSDĮ 19 straipsnyje. Fondo valdybos teritoriniams skyriams suteikta teisė priverstinai išieškoti skolas (VSDĮ 19 straipsnio 8 dalis). Fondo valdybos Šiaulių skyrius, išnaudojęs visas galimas priverstinio poveikio priemones, pasinaudojo VSDĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta teise – nustatė, kad draudėjo UAB „Asol“ piniginės lėšos yra pas kitą draudėją UAB „Agnelsa“, pateikė raginimą, pinigai buvo sumokėti. UAB „Agnelsa“ įvykdė privalomą Fondo valdybos Šiaulių skyriaus nurodymą. VSDĮ taikymas taip pat įtvirtintas Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklėse (VSDFV direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. V-713 redakcija) (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 33 punkte nurodyta, kad jeigu iš skolingo draudėjo skolos išieškoti nepavyksta, o Fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, kad skolingas draudėjas turi skolininką praleidusį skolos grąžinimo draudėjui terminą, arba patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustatoma, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitą draudėją, draudėjo skolininkui, praleidusiam skolos grąžinimo terminą, arba draudėjui, turinčiam skolingo draudėjo pinigines sumas, per tris darbo dienas Taisyklių 26 punkte nustatyta tvarka yra nusiunčiamas raginimas dėl skolos sumokėjimo (9 priedas).
12.2. 2019-02-11 raginimas Nr. (duomenys neskelbtini)turi visus CK 1.12 dalyje nustatytus požymius, kurie įrodo, kad tai yra viešosios teisės reguliuojami santykiai, o CK normos nėra taikomos (įstatymu nustatytas asmenų pavaldumas valstybės institucijai, valstybės institucija atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas), įstatymo nustatytos asmenims pareigos valstybei, santykiai, kuriuos reguliuoja viešosios teisės normos). 2019-02-11 raginimas Nr. (duomenys neskelbtini)nėra sandoris kaip suprantama privatinės teisės prasme, todėl negali būti taikomas actio Pauliana institutas.
Šalies argumentai
12.3. Ieškovo atstovo apeliacinio skunde nurodoma, kad VSDFV Šiaulių skyriaus 2019-02-11 raginimas Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas dėl to, kad UAB „Asol“ 2019-02-11 pateikė prašymą. Ieškovo atstovas klaidingai formuluoja apeliacinio skundo dalyką, kadangi prašymas pats savaime VSDFV Šiaulių skyriui nesukelia jokių pasekmių ir privalomų veiksmų. VSDF Šiaulių skyrius yra valstybės vykdomosios valdžios institucija, kuri vadovaujasi įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais, vykdo pavestas funkcijas. UAB „Asol“ 2019-02-11 prašymas yra informacinio pobūdžio dokumentas, bet ne sandoris. VSDFV Šiaulių skyriaus, UAB „Asol“ ir UAB „Agnelsa“ susiklostę santykiai šios bylos prasme yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.
12.4. Nemokumo administratorė UAB „Mindas“ 2019-11-20 VSDFV Šiaulių skyriui pateikė pretenziją „Dėl neteisėtai gautų piniginių lėšų grąžinimo“. VSDFV Šiaulių skyrius 2019-11-29 UAB „Mindas“ raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pretenzijos“ pretenzijos netenkino, nurodė priimto sprendimo apskundimo tvarką, tačiau sprendimas nebuvo apskųstas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Preziumuojama, kad UAB „Mindas“ sutiko su priimtu sprendimu, tačiau ieškovė teismui ieškinį pateikė 2020-02-12, tai įrodo galimą teisių gynimo piktnaudžiavimą, proceso šalies nesąžiningumą.
12.5. Apeliaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika nesusijusi su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl negali būti taikoma. VSDFV Šiaulių skyrius, vadovaudamasis įstatymo suteiktais įgaliojimais, vykdydamas savo pareigas, pateikė UAB „Agnelsa“ 2019-02-11 raginimą Nr. (duomenys neskelbtini), atsakė UAB „Mindas“ 2019-11-29 raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė turėjo galimybę ir privalėjo tinkamai pasinaudoti savo teisių gynyba, bet to nepadarė.
13. Atsakovė UAB „Agnelsa“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės BUAB „Asol“ ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
16. Byloje nustatyta, jog Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-524-368/2019 UAB „Asol“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 17 d. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad UAB „Asol“ darbuotojams pagal darbo sutartį yra skolinga 5576,65 Eur, o įsiskolinimas VSDFV nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. birželio 3 d. sudarė 8439,87 Eur. Kreditorius (atsakovas) VSDFV Šiaulių skyrius UAB „Asol“ bankroto byloje buvo įtrauktas antros eilės kreditoriumi.
17. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorė UAB „Mindas“, susipažinusi su ieškovės dokumentais, nustatė, kad 2019 m. vasario 7 d. ieškovė pateikė VSDFV Šiaulių skyriui prašymą, jog UAB „Asol“ iš UAB „Agnelsa“ gautinos 1 550,01 Eur lėšos už atliktus montavimo darbus, butų išreikalautos iš UAB „Agnelsa“ ir užskaitytos kaip UAB „Asol“ skolos grąžinimas VSDFV. Gavęs šį prašymą, 2019 m. vasario 11 d. atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius UAB „Agnelsa“ išsiuntė raginimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė susidariusią 1 550,01 Eur skolą UAB „Asol“ pervesti į vieną iš VSDFV lėšų sąskaitą. UAB „Agnelsa“, gavusi raginimą, 2019 m. vasario 19 d. nurodytą sumą pervedė į VSDFV lėšų sąskaitą, tokiu būdu, atsiskaitydama su UAB „Asol“, padengė šios skolą VSDFV.
18. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Įmonei atsidūrus tokioje būsenoje, kai ji negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, atsakingi asmenys privalo inicijuoti bankroto bylą, o atsiskaitymas su kreditoriais, išskyrus atvejus, kai įmonė tokius sandorius sudaryti privalėjo, negali būti vykdomas, kad būtų išvengta neteisėto pranašumo suteikimo vieniems kreditoriams, sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Pažeidus šias įstatymo nuostatas, nemokios įmonės sudarytas sandoris gali būti nuginčytas CK 6.66 straipsnio pagrindu, o sumokėtos lėšos išreikalautos iš jas neteisėtai gavusio nesąžiningo kreditoriaus.
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
20. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, jog CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio (atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimas) pagrindu. Kasacinis teismas nurodė, jog būtent CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus), dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto.
21. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog ieškovė nėra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino bei turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčyti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų actio Pauliana taikymui reikalingu sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo ir šalių nesąžiningumo.
22. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Siekiant nustatyti, ar skolininko sudarytas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti skolininko nemokumą, kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus, arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2017).
23. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, visų pirma pažymi, jog aplinkybė, kada ieškovė faktiškai pasiekė nemokumo būseną, nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko. Dėl šios priežasties, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, teismas neturi pareigos nustatyti konkretaus ieškovės nemokumo atsiradimo momento, tačiau turi įvertinti, ar ieškovė pateikė šioje byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo sandorių sudarymo metu ji jau buvo nemoki ir atsakovams ši informacija galėjo būti žinoma.
24. Kaip minėta, Šiaulių apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi UAB „Asol“ iškėlė bankroto bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, iškeldamas bankroto bylą, nevertino UAB „Asol“ finansinės atskaitomybės dokumentų. Iš byloje ieškovės pateikto UAB „Asol“ 2019 m. liepos 11 d. balanso už 2019 metus nustatyta, jog ieškovės turtas sudarė 16 216 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 93 316 Eur. Iš 2019 m. liepos 11 d. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, jog ieškovė UAB „Asol“ patyrė 22 705 Eur nuostolius. Pastebėtina, jog šie ieškovės finansiniai duomenys (šių duomenų pagrindu pateiktos finansinės ataskaitos), atsižvelgiant į ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpį (2019 m. vasario 7 d. – vasario 19 d.), negalėjo būti žinomi atsakovams. Byloje nėra įrodymų apie ieškovės ankstesnių laikotarpių finansinius duomenis (šių duomenų pagrindu sudarytas finansines ataskaitas), kurie buvo pateikti viešo Registro tvarkytojui ir prieinami tretiesiems asmenims (šiuo atveju atsakovams).
25. Apeliaciniame skunde ieškovė įrodinėja, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovė jau buvo nemoki, atsakovai žinojo apie prastą ieškovės finansinę būklę sandorių sudarymo metu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nepateikė duomenų apie konkrečius savo įsipareigojimus, kurie ginčui aktualiu laikotarpiu jau buvo pradelsti, tuo metu buvusias ieškovės veiklos perspektyvas, galimybės pašalinti atsiradusius finansinius sunkumus tęsiant ūkinę veiklą (ne)turėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog apeliantės nurodyta informacija apie tai, kad iki 2019-02-07 buvo susiformavę didžioji dalis kitų kreditorinių reikalavimų, kurie jau buvo pradelsti, ginčo sandorių sudarymo metu galėjo būti prieinama atsakovėms. Ta aplinkybė, jog 2019-02-07 buvo įsiteisėję didžioji dalis pirmos eilės UAB „Asol“ kreditorių naudai priimtų darbo ginčų komisijos sprendimų, negali būti vertinama kaip pagrindu laikyti ieškovę nemokia. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantės įsitikinimu, ieškovės nemokumą ginčui aktualiu laikotarpiu patvirtina ir tai, kad 2019-07-11 ji patyrė 22 705 Eur nuostolių, tačiau, kaip jau minėta, šie ieškovės finansiniai duomenys, atsižvelgiant į ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpį, negalėjo būti žinomi atsakovams, kadangi šių duomenų dar nebuvo. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog viešai prieinami duomenys apie tai, kad per pusmetį UAB „Asol“ darbuotojų skaičius (nuo 2018-06 iki 2018-12) sumažėjo nuo 17 iki 4, bei apie tai, jog UAB „Asol“ turėjo skolą VMI atžvilgiu, vadovaujantis protingumo principais, atsakovų galėjo būti vertinami kaip pakankamu pagrindu laikyti UAB „Asol“ nemokia. Šie duomenys tik patvirtina, jog ieškovė turėjo finansinių sunkumų, tačiau savaime nėra pakankami laikyti ieškovę nemokia.
26. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė šioje byloje nepateikė pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė atitiko nemokios įmonės požymius ir apie šiuos požymius buvo žinoma atsakovams.
27. Kai nustatinėjama kita actio Pauliana instituto taikymo sąlyga – ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui – teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad vertinant, ar pirmenybės suteikimas vienam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių, kurių interesais pareikštas actio Pauliana, interesus ir teises, reikia atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, o vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo konstatavimo neužtenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
28. Apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė BUAB „Asol“ buvo faktiškai nemoki, todėl turėjo inicijuoti ne atsiskaitymą su vienu iš kreditorių, o bankroto bylos sau iškėlimą. Tačiau pastebėtina, kad kreiptis dėl bankroto iškėlimo pareiga kilo būtent įmonės vadovui. Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija šioje dalyje plačiau nepasisako, nes tai nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo objektu.
29. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama pripažinti sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, privalėjo įrodyti, kad sudarytais sandoriais buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai. Kaip minėta, pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, ieškovė kreditorių teisių pažeidimo sąlygos neturi teisės įrodinėti CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, taigi, ieškovė privalėjo pateikti įrodymus, kuo pasireiškė kreditorių teisių pažeidimas sudarius ginčijamus sandorius. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius siekė patenkinti savo reikalavimą pirmiau už kitus ieškovės kreditorius. Teisėjų kolegijos vertinimu, sudaryti sandoriai atitiko protingumo standartą ir buvo ekonomiškai pateisinami. Kaip minėta, byloje neįrodyta, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, jai nebuvo iškelta bankroto byla, todėl spręsti, kurių kreditorių reikalavimus tenkins, buvo ieškovės pasirinkimo teisė.
30. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovų nesąžiningumu, pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Esant bent vienam iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų, trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Kai sandorį kreditorių interesais ginčija įmonės bankroto administratorius, aktualu išsiaiškinti buvusių įmonės valdymo organų poziciją dėl sandorio sudarymo paskatų. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).
32. Vertinant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog informacija apie įmonės finansinius sunkumus buvo viešai prieinama, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti šalių nesąžiningumo sandorių sudarymo metu. Pažymėtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo duomenų apie ieškovės UAB „Asol“ veiklos nutraukimą, t. y. nemokumo vertinimas nebuvo aiškus be atskiro teisinio vertinimo, kurį galėjo atlikti tik bankroto bylą iškėlęs Šiaulių apygardos teismas. Be to, ta aplinkybė, kad ieškovė BUAB „Asol“ siekė padengti įsiskolinimą atsakovui VSDFV Šiaulių skyriui, suponuoja išvadą, kad nors ieškovė ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau ieškovė (jos buvę valdymo organai) dėjo pastangas tęsti įmonės veiklą ir toks ieškovės elgesys negali būti laikomas nesąžiningu. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad atsakovai turėjo pareigą domėtis informacija apie ieškovės finansinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu ir vertinti ieškovės galimą mokumą/nemokumą iki ginčijamų sandorių sudarymo.
33. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamas mokėjimas atsakovui VSDFV Šiaulių skyriui yra atliktas 2019 m. vasario 19 d., tuo tarpu bankroto byla ieškovei iškelta 2019 m. birželio 5 d. Taigi, atsakovai, sudarydami sandorius su ieškove, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad ginčijamais sandoriais yra ar gali būti pažeidžiami ieškovės kreditorių interesai. Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygos – ginčo sandorių šalių nesąžiningumo. Ginčo sandoriai - padengiant skolą valstybei - atitiko įprasto verslo praktiką ir tuo metu, siekiant, kad ieškovė vykdytų veiklą ar sumažintų įsiskolinimus, galėjo būti pateisinami.
34. Kartu pažymėtina, kad suformuotoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Kitoks įstatymo aiškinimas bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, taip piktnaudžiaujant savo teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1284-798/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1132-450/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-340-1120/2020).
35. Nenustačius byloje minėtų actio Pauliana instituto taikymui būtinųjų sąlygų, tenkinti ieškinį ieškinyje nurodytais argumentais nebuvo ir nėra teisinio pagrindo.
36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą ir nustatęs, kad ieškovės paaiškinimai, įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios, pagrįstai šiais paaiškinimais ir įrodymais nesirėmė priimdamas skundžiamą sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
38. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą ir atmetus ieškovės apeliacinį skundą, apeliantės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.