Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1125-730/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Techoma“ ieškinį atsakovui L. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento

Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus ar neteisėtą neveikimą. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje taip pat yra nurodyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Taigi, nuo 2008-07-01 įsigaliojus ĮBĮ 8 straipsnį papildančiai nuostatai – 4 daliai, įstatymų leidėjo imperatyviai įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį yra specifinė, skirtinga nuo atsakomybės už bendrųjų pareigų įmonei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį.Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui gali būti taikomas civilinės atsakomybės institutas. Į bylą pateiktas VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija leidžia įsitikinti, kad apeliantas L. K. nuo 2007-10-26 buvo išrinktas ieškovės įmonės vadovu (jo įgaliojimų pabaiga nurodyta 2009-07-01), tačiau įrašas apie jo, kaip direktoriaus, teisinį statusą galiojo nuo 2007-11-09 iki 2011-02-22. Nuo 2011-02-22 iki 2011-06-20 L. K. buvo įregistruotas ieškovės įmonės likvidatoriumi, o nuo 2011-06-20 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo 2014-11-14 – įmonės direktoriumi, paskyrimo (išrinkimo) į šias pareigas data nurodyta 2011-05-10. Vadinasi, esant ieškovės įmonės nemokumo požymių, būtent apeliantui teko ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga inicijuoti bankroto procesą, kurios nevykdymas, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, vertintinas kaip neteisėtas neveikimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi viena iš ieškovės įmonės kreditorių – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Bankroto byla ieškovei buvo iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-12 nutartimi. Ar apeliantas pažeidė nurodytą įstatyminį imperatyvą pradėti bankroto procesą anksčiau, nei tą faktiškai padarė kreditorė, spręstina nustačius įmonės nemokumo momentą bei aplinkybę, ar per laikotarpį iki buvo iškelta bankroto byla įmonė (jos kreditoriai) patyrė žalos dėl įmonės vadovo nepagrįsto delsimo inicijuoti jo vadovaujamai įmonei bankrotą.Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad šiuo konkrečiu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai identifikavo įmonės nemokumo pradžią, lemiančią vadovo pareigą atitinkamai veikti ir pradėti bankroto procedūras. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ieškovės BUAB „Techoma“ tarpinį balansą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30, taip pat analizavo ir ankstesnio laikotarpio, t. y. finansinės atskaitomybės duomenis iki 2008-12-31, juos tarpusavyje sulygindamas bei aptardamas ir bandomojo 2009-03-01 – 2009-03-01 balanso neaktualumą, sprendžiant dėl ieškovės nemokumo atsiradimo momento. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime taip pat išsamiai aptarė ieškovės ūkinės veiklos rodiklius, pasisakydamas apie visišką ūkinės – komercinės veiklos nutraukimą (jos objektyvų negalimumą), kreditorei UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ (pakeistas pavadinimas į UAB „Citadelė faktoringas ir lizingas“) 2009-04-07 vienašališkai nutraukus lizingo sutartis, dėl ko ieškovė prarado iš esmės visą turėtą ilgalaikį įmonės turtą, pagrindines savo veiklos priemones (transportą vykdyti krovinių pervežimo veiklą), o vėliau neteko ir visų darbuotojų, be to, turto areštais buvo apribotas disponavimas piniginėmis lėšomis. Nurodytų duomenų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir labiau tikėtiną, nei netikėtiną, išvadą, kad paskutiniame tarpiniame ieškovės balanse užfiksuota per vienerius metus mokėtina ir trumpalaikių įsipareigojimų 400 510 Lt suma, nutraukus bet kokią ūkinę veiklą, buvo pradelsta įmonės skola, juo labiau kad priešingų įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Ši suma itin ženkliai viršija į tarpinį ieškovės balansą įrašyto viso jos turto vertę – 24 808 Lt. Akivaizdu, kad ieškovė jau 2009-04-07 buvo nemoki pagal ĮBĮ nurodytus kriterijus. Pažymėtina, kad labai panašioje faktinėje situacijoje teismų jau buvo vertinta, kad pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui kyla tuomet, kai vienašališkai nutraukiamos lizingo sutartys ir dėl to lizingo bendrovei atsiima transporto priemonės; tokiu atveju įmonės vadovas supranta, kad įmonė, neturėdama šių transporto priemonių, negalės tęsti įprastinės ūkinės komercinės veiklos – krovinių pervežimo ir teikti su tuo susijusių paslaugų, o įmonės mokumo nebepavyks atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).Kita vertus, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškovės nemokumo momentu, apeliantas neįvardija jokių konkrečių bylos duomenų, leidžiančių jį paneigti. Apeliacinio skundo argumentai, kad 2009-04-07 apeliantas suprato vien bankroto grėsmę, bet ne jau realiai egzistuojantį nemokumą, apibrėžiamą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, deklaratyvūs ir neįrodyti, nes būtent įmonės vadovas yra tas asmuo, kuriam geriausiai žinoma arba turi būti žinoma įmonės mokumo situacija ir įmonės veiklos perspektyvos. Apeliacinio skundo teiginiai, kad net ir nutraukus lizingo sutartis 2009-04-07 dar nebuvo aiškus skolos dydis šiam kreditoriui nagrinėjamo ginčo kontekste teisiškai nereikšmingi. Nesumokėtos ir pradelstos įmokos lizingo bendrovei, leidusios šiai nutraukti sutartinius lizingo santykius, buvo aiškios ir suskaičiuotos, todėl tuo metu aiškiai identifikuojama (nustatyta) ir į tarpinį balansą įtraukta skola buvo pakankama ieškovės įmonės įsipareigojimų bei jos turto santykiui įvertinti. Be to, Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1741-567/2012, kuria savo apeliaciniame skunde remiasi apeliantas, buvo sprendžiamas klausimas dėl papildomų lizingo bendrovės nuostolių atlyginimo, t. y. dėl turto draudimo išlaidų, dėl atsiimto turto pagal lizingo sutartis saugojimo išlaidų, dėl atsiimto turto vertinimo išlaidų, dėl nuostolių, patirtų realizavus lizinguojamą turtą pagal lizingo sutartis, atlyginimo, prašant priteisti šiuos nuostolius solidariai iš UAB „Techoma“, L. K., L. K., S. S.. Vilniaus apygardos teismas 2012-05-30 sprendimu reikalavimus patenkino, o Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1111/2013 šis sprendimas paliktas nepakeistas (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.).Kitokio ieškovės nemokumo momento nustatymo taip pat nesuponuoja ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad skolos, lėmusios pirmosios instancijos teismo išvadą apie ieškovės įmonės nemokumą nuo 2009-04-07 pagal ĮBĮ nustatytus kriterijus, ateityje galėjo ir nelikti, nes prievoles už ieškovę lizino davėjai galėjo įvykdyti arba laiduotojai L. K. ir S. S., arba ji galėjo būti sumokėta susigrąžinus skolas iš BUAB „Techoma“ skolininkų. Jeigu laiduotojai būtų vykdę prisiimtus laidavimu įsipareigojimus ir mokėję įmokas už ieškovę, lizingo sutarčių nutraukimui nebūtų buvę pagrindo. Tokiu atveju ir pradelstų, visą įmonės turtą gerokai viršijančių įsiskolinimų apskritai nebūtų atsiradę, taigi nebūti kilusi ir atitinkama apelianto pareiga inicijuoti bankrotą. Reikalavimo teisės į kitus asmenis (į ieškovės skolininkus) turėjo būti užfiksuotos įmonės balanse kaip šios įmonės turtas (2008-12-31 finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto skiltyje „Gautinos sumos“ pirkėjų įsiskolinimas įvardijamas), taigi į jas, nustatant pradelstų skolų ir turimo turto santykį, buvo atsižvelgta. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas balansų duomenis išsamiai išanalizavo bei įvertino, o dėl įmonės nemokumo atsiradimo momento sprendė tiek pagal įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, tiek ir pagal kitus bylos įrodymus (neapmokėtas sąskaitas, skolas valstybes biudžetui, tolimesnį įmonės veiklos negalimumą ir pan.). Nagrinėjamo ginčo atveju aktualia pripažintina ir tokia aplinkybė, jog sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo pats apeliantas savo atsiliepime į kreditoriaus ieškinį neneigė, kad įmonė nuo 2009 metų jokios veiklos nevykdė ir neturėjo jokios galimybės gauti pelno, atitinkamai, ir sumokėti pradelstų skolų, atsiskaityti su valstybės ir socialinio draudimo biudžetais (į bylą pateiktos Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-12 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1634-730/2014, šiuo metu bylos Nr. B2-207-730/2017, aprašomoji dalis). Nebevykdomą įmonės veiklą jis taip pat yra deklaravęs VSDFV Klaipėdos skyriui 2009-07-23 teiktame paaiškinime, ir 2011-01-17 paaiškinime, jame nurodęs, kad veiklos įmonė nevykdo nuo 2009 m. gegužės mėnesio, trumpalaikio ir ilgalaikio turto neturi ir neturi galimybės atsiskaityti su socialinio draudimo biudžetu. Teismo 2014-11-12 nutartyje, kuria buvo iškelta bankroto byla, ieškovės mokumas buvo įvertintas pagal 2008 kalendorinių metų balanso duomenis, pagal prie bankroto bylos atsiųstų vykdomųjų bylų duomenis dėl išieškomų skolų, pagal viešų registrų duomenis. Teismas toje byloje nustatė, kad Juridinių asmenų registrui pateiktame BUAB „Techoma“ 2008 metų balanse jos turto buvo nurodyta už 1 084 516 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 220 289 Lt, o po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė jau 898 040 Lt sumą. Antstolių kontorose pradėti išieškojimai vykdomosiose bylose, kurių bendra suma yra 484 924, 57 Lt. Tokiu atveju vien mokėtina 2009 metais 898 040 Lt skolų ir įsipareigojimų suma, net neatsižvelgiant į 2008 metais nesumokėtus (pradelstus) mokėjimus, santykyje su 2009-06-30 likusio trumpalaikio turto verte (24 808 Lt), leidžia visiškai pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl nustatyto ieškovės nemokumo momento.Atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo teiginiai, kuriais siekiama kvestionuoti teismo nustatytą aplinkybę, jog skolos buvo pradelstos. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad toks faktas nebuvo įrodytas. Priešingai, galimybės tęsti įmonės ūkinę veiklą nebuvimas kartu reiškia ir neabejotiną skolų mokėjimo bei įsipareigojimų vykdymo pradelsimą, apie tai šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Reikšminga yra ir nutartyje iškelti bankroto bylą įvertinta ieškovės turto ir jos įsipareigojimų dinamika, kai turto nuosekliai mažėjo, o mokėtinų sumų ir vykdytinų įsipareigojimų suma itin žymiai didėjo, lyginant 2008 metų ir paskesnį laikotarpį. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir tokios faktinės aplinkybės, kad lizingo sutartys su UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ buvo nutrauktos nuo 2009-04-07, kadangi ieškovė BUAB „Techoma“ jau nebegalėjo vykdyti net pačių būtiniausių jos veiklos tęstinumui prievolių, t. y. mokėti įmokas už pridėtinę vertę įmonėje kuriančias darbo priemones, mokėti mokesčius, negalėjo išlaikyti darbuotojų. Kitose ieškovės atžvilgiu pradėtuose teisminiuose procesuose užfiksuota informacija taip pat liudija apie dar iki teismo šioje byloje nustatyto nemokumo momento (2009-04-07) susidariusias skolas ir / arba prasidėjusius jų išieškojimo procesus (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.). Antai, dar iki sutartinių santykių su kreditore UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ pasibaigimo 2009-04-07, šios kreditorės iniciatyva Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. L2-2861-578/2009 buvo išduotas 2009-03-03 teismo įsakymas dėl nesumokėtų UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ lizingo eilinių įmokų, netesybų ir palūkanų, dėl kurio ieškovė, kuriai vadovavo apeliantas, kartu su kitais bendraskoliais 2009-03-30 teikė teismui prieštaravimus ir byla galiausiai baigta nagrinėti pagal ginčo teisenos taisykles ieškovei nepalankiu įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus apygardos teismo civiline byla Nr. 2-518-578/2010). Tokiu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ieškovė 2009-04-07 pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo būseną, o 2009-01-01 – 2009-06-30 tarpiniame balanse nurodyti 400 510 Lt įsipareigojimai kreditoriams, viršiję visą šiame balanse įvardijama 24 808 Lt vertės trumpalaikį turtą, buvo pradelsti vien dėl įmonės veiklos nutraukimo, nebegalint teikti pervežimo paslaugų, taigi ir nesant jokių objektyvių prielaidų atkurti įmonės mokumą bei atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio nustatymo

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Apeliacinio skundo argumentais pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl neteisėto apelianto neveikimo ieškovė ir jos kreditoriai patyrė žalos, kurios dydis yra nustatytas skundžiamame sprendime, nėra paneigta. Apeliacinio skundo 41 punkte išdėstyti motyvai prieštarauja šios bylos išnagrinėjimo rezultatui, nes teismas nenustatė apeliantui atsakomybės už visus įmonės nuostolius ar neapmokėtas sąskaitas vien pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, sumažindamas ieškiniu reikalaujamą priteisti kaip žalos atlyginimą 75 839,89 Eur sumą iki 18 721 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatytos atlygintinos 18 721 Eur žalos dydį pagrindė tinkamais argumentais bei motyvais, atlikęs išsamų pateiktų į bylą rašytinių įrodymų, susijusių su atitinkamu skolų atsiradimu, vertinimą, t. y. susiedamas kiekvienos iš priteistos skolos sudėtinių dalių atsiradimo momentą su nustatytu įmonės nemokumo momentu ir nurodęs, kurie konkrečiai mokėjimai padidėjo, kurie atsirado naujai (skundžiamo teismo sprendimo 20-21 punktai), aptardamas priežastinio ryšio dėl šių skolos dalių atsiradimo ir apelianto neatliktos pareigos laiku inicijuoti bankrotą buvimą (22-23 punktai). Teismo konstatuotos aplinkybės dėl žalos padarymo fakto ir jos dydžio atitinka ir kasacinio teismo išaiškinimus. Sprendime yra aptarti po įmonės nemokumo ieškovei pateikti ir neapmokėti mokėjimo dokumentai (sąskaitos faktūros), išduotas vekselis, įmonei apskaičiuoti mokesčiai. Apelianto skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino įrodinėjimo procesą, kai ši pareiga pirmiausiai tenka pačioms ginčo šalims (CPK 12 str., 178 str.), nėra pagrįsti. Ir nors pareiškus žalos atlyginimo reikalavimą pareiga įrodyti žalos dydį bei faktą nustatyta ieškovui (nagrinėjamu atveju ieškovė teikė į bylą įrodymus apie atsiradusias / padidėjusias 2009 m. įmonės skolas, įrodinėdama ir buvusį įmonės nemokumą 2009 m. pradžioje), atsakovas taip pat neturi nusišalinti nuo įrodinėjimo proceso ir turi teikti įrodymus, pagrindžiančius jo atsikirtimus į ieškovo reikalavimus bei žalą, ieškovo vertinimu, patvirtinančius įrodymus. Taigi apeliantas, turėdamas teisę ir pareigą įrodinėti, nepateikė jokių faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti ieškovės pateiktų įrodinėjimo priemonių patikimumu ar jų įrodomąja reikšme, 2016-10-24 teismo posėdžio metu nurodęs neprisimenantis kada skolos atsiradusios, o vėliau jau apeliuodamas į paties teismo pareigą nustatyti, kada konkrečiai (iki ar po teismo konstatuoto įmonės nemokumo pagal ĮBĮ kriterijus) buvo suteiktos paslaugos ir perduotos prekės pagal tas sąskaitas, kuriomis teismas pagrindė priteisiamą sumą (apeliacinio skundo 34-39 punktai). Šiame kontekste pažymėtina, kad dėl kai kurių sudėtinių priteistos žalos sumos dalių net negali kilti ginčų, pavyzdžiui, dėl apelianto, kaip ieškovės vadovo, pasirašyto 2009-08-31 vekselio 4 401,86 Lt sumai A. A. prekybos įmonės „Gindana“ naudai, dėl UAB AKTKC išrašytų sąskaitų WebFleet paslaugų abonentiniam mokesčiui mokestiniais laikotarpiais 2009-04-01 – 2009-04-30, 2009-05-01 – 2009-05-31, 2009-06-01 – 2009-06-30, ar R. R. firmos „Autokamera“ 2009-04-29 sąskaitos (teismas neįtraukė į priteistiną sumą pastarųjų dviejų įmonių ankstesniais laikotarpiais, įskaitytinai ir 2009-03-31, pateiktų sąskaitų). Dėl apeliacinio skundo 40 punkte nurodytų argumentų, kad teismas nemotyvavo, kodėl 23 229 Eur žalą dėl nesumokėto PVM apskaičiavo sumažinęs 1/3 dalimi, o ne, pavyzdžiui, 1/5 dalimi, taip pat nenustatė PVM atsiradimo arba padidėjimo momento, pažymėtina, kad teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę pats nustatyti žalos dydį, jeigu visiškai tiksliai įrodyti jį yra sudėtinga (CK 6.249 str. 1 d.). Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad VMI 2009-06-11 priėmė sprendimą išieškoti iš BUAB „Techoma“ 31 842,93 Lt mokestinę nepriemoką ir delspinigius už mokestinį laikotarpį nuo 2009-03-01 iki 2009-03-31, 2009-06-22 sprendimą išieškoti 81 499,15 Lt mokestį ir rinkliavą bei delspinigius už mokestinį laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-04-30, 2012-05-11 sprendimą išieškoti 8 861,80 Lt delspinigius, 2012-05-11 sprendimą išieškoti 78 150,15 Lt mokestį ir rinkliavą bei delspinigius už mokestinį laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-04-30. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto pateiktoje mokesčių administratoriui už BUAB „Techoma“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje 2009-04-01 – 2009-04-30 laikotarpiu mokėtiną šio mokesčio 80 205 Lt (23 229 Eur) sumą, bet ją sumažino trečdaliu, iki 15 486 Eur sumos, atsižvelgdamas į faktą, kad įmonės nemokumas nustatytas ne nuo balandžio mėnesio pradžios, o tik nuo 2009-04-07.Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, ši sprendimo dalis yra motyvuota ir priimta pasinaudojus teismo diskrecijos teise nustatyti žalos dydį, juolab kad apelianto interesai šiuo aspektu ir nėra pažeidžiami. Iš išvardintų VMI sprendimų akivaizdu, jog dėl nesumokėto PVM mokesčio bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padaryta gerokai didesnė žala. VMI 2015-01-13 bankroto administratoriui pateikė 34 440,08 Eur finansinį reikalavimą dėl nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio ir delspinigių.Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos skolininko prievolės kreditoriams. ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Vienas materialiųjų teisinių bankroto bylos iškėlimo padarinių, aktualus nagrinėjamos bylos ginčo atveju, yra netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skolininkui iškėlus bankroto bylą. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Pažymėtina, kad nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu; CK 6.872 str.), tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui, skolininkui negrąžinant paskolos; CK 6.210 str., 6.261 str., 6.874 str.), skaičiavimas. Taip pat skolininkui, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukiamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu skaičiuojamų ir procesinėmis vadinamų palūkanų skaičiavimas, nes tokiu būdu įgyvendinamas ir par conditio creditorum (kreditorių lygiateisiškumo) principas bankroto procese.Taigi bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu skolininkui neatsiranda pareigos mokėti kreditoriui netesybas (palūkanas) už prievoles, kilusias iki bankroto proceso, tuo tarpu laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, minimos sumos yra skaičiuojamos bendrovei, kuri faktiškai nors ir yra nemoki, bankroto byla jai dar nėra iškelta.Vadinasi, laiku inicijavus įmonės bankrotą ir iškėlus bankroto bylą, savaime neatsirastų tokių nuostolių, kaip VMI, VSDFV ar sutarčių kontrahentų priskaičiuotos netesybos, o dėl mažesnės bendros skolos bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto procese turi didesnes galimybes į savo reikalavimų patenkinimą. Tokiu atveju apeliacinio skundo 24 punkte nurodomi argumentai, kad apeliantas svarstė, bet dėl finansinių išteklių nebuvimo atsisakė ketinimų pradėti bankroto procedūras, bet atsiradę dėl anksčiau termino nutrauktų lizingo sutarčių ir realizuotų transporto priemonių nuostoliai nėra jo, kaip įmonės vadovo, netinkamo veikimo rezultatas, aiškiai nepagrįsti ir nepateisinantys apelianto pasyvumo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad priežastinis ryšys tarp padarytos ieškovei (jos kreditoriams) žalos ir apelianto neveikimo egzistuoja. Skundžiamame sprendime išsamiai aptarta ir priežastinio ryšio nustatymo doktrina, ir yra padaryta teisinga išvada, kad 18 721 Eur žala kreditoriams nebūtų atsiradusi, jeigu apeliantas būtų įvykdęs jam tenkančią pareigą laiku inicijuoti bankrotą. Jokių šią išvadą galinčių paneigti svarių argumentų apeliaciniame skunde nesama.

Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, kai žala siejama su įmonės vadovo neveikimu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016, išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimą pareiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, taikytina bendroji senaties eigos pradžios nustatymo taisyklė, t. y. kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais (ar neveikimu) įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių.Šie išaiškinimai paneigia apeliaciniame skunde nurodytą kitokią ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką, nepagrįstai mėginant susieti senaties eigos pradžią ne su bankroto bylos iškėlimu teismo 2014-11-12 nutartimi, kuomet ieškovei buvo paskirtas administratorius, turintis pareigą įvertinti, ar įmonės valdymo organų veiksmais / neveikimu nepadaryta žala įmonei ir jos kreditoriams, bet su ieškovės ir jos kreditorės UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ ginčo teisminiu nagrinėjimu, tvirtinant, kad būtent iš šios bylos, kai buvo realizuotas turtas, 2011-07-07 ir tapo žinoma apie ieškovės nemokumą ir kartu prasidėjo senaties eiga. Viena vertus, teisėjų kolegija šioje nutartyje jau nurodė argumentus, kodėl minėtas teisminis ginčas dėl kitų lizingo davėjos nuostolių atlyginimo šiuo konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės nei įmonės pradelstų skolų ir turto balanso santykiui, nei ieškovės įmonės nemokumo nustatymui. Kita vertus, nurodyta civilinė byla neturi jokios reikšmės ir ieškinio senaties skaičiavimui. Apeliaciniame skunde neįvardijama, kuriam konkrečiai subjektui 2011-07-07 tapo žinoma apie ieškovės nemokumą, kai pats apeliantas tuo metu ir vadovavo įmonei, o bankroto administratorius buvo paskirtas tik po trejų metų. Darytina išvada, kad apeliantas siūlo pradėti skaičiuoti senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo jam pačiam pareikšti nuo to momento, kai apie įmonės (jos kreditorių) teisių pažeidimą sužino atsakingu už ją nurodytas asmuo (t. y. pats apeliantas). Tačiau toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja įstatyminiam reguliavimui bei iš esmės eliminuoja galimybę ginti kreditorių ir pačios įmonės teises, pareiškiant tokio pobūdžio ieškinį. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Nustačius, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys yra pareikštas 2016-03-31, nesuėjus trejų metų terminui nuo bankroto bylos iškėlimo (2014-11-12), nėra reikšminga ir aplinkybė, kada konkrečiai bankroto administratorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie apelianto veiksmais įmonei padarytą žalą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, yra teisinga ir pagrįsta.Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.